Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Z. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteista laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. Z. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 4 mėnesiams, įpareigojant ją per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 48 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, 72¹ straipsniu, R. Z. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas viso bausmės vykdymo metu prisiartinti prie nukentėjusiojo D. B., uždraudžiant su juo bendrauti, ieškoti ryšių, lankytis nukentėjusiojo D. B. gyvenamojoje vietoje.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, R. Z. įpareigota bausmės vykdymo metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalimi, 66 straipsniu, R. Z. į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2019 m. spalio 7 d. 2 val. 10 min iki 2019 m. spalio 7 d. 15 val. 10 min (1 diena) išbūtas laikas, tai sudaro 2 (dvi) laisvės apribojimo dienas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistosios R. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Nuteistoji R. Z. apeliaciniame skunde neginčija, kad smurtavo D. B. atžvilgiu, tačiau teigia, jog smurtavo esant būtinosios ginties situacijai, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų

5.1. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad R. Z. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Telšių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl R. Z. pripažinimo kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

5.2. Apeliantė skunde neneigia, kad atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo D. B. atžvilgiu, tačiau kelią visiškai naują versiją, kurios nebuvo nurodžiusi nei ją apklausiant ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nei apylinkės teisme, jog ji smurtinius veiksmus D. B. atžvilgiu atliko tik gindamasi nuo D. B. smurtinių veiksmų jos atžvilgiu, o šių aplinkybių anksčiau nenurodžiusi, nes, neva, jai nebuvo leista to padaryti dėl teisėjos, prokuroro ir advokato skubėjimo išnagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl R. Z. kaltės sukėlus fizinį skausmą D. B..

5.3. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). To paties BK 28 straipsnio 3 dalis nustato atsakomybę būtinosios ginties peržengimo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Taip pat išaiškinta, kad BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalys įtvirtina šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015).

5.4. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apylinkės teisme apklausiama R. Z. nurodė, kad konfliktas su D. B. įvyko dėl pastarojo nebuvimo pusantros paros kartu su ja; pripažino, kad dėl to nereikėjo D. B. mušti, tačiau dėl buvusių ankstesnių nuoskaudų bei buvusio jos pačios (R. Z.) neblaivumo, įvyko minėtas įvykis; pažymėjo, kad konfliktas vyko tiek mašinoje grįžtant iš draugės, tiek grįžus namo, kur ji prašė D. B. išeiti ir ją palikti tą naktį vieną, tačiau pastarasis nesutiko, D. B. gulint lovoje, ji tempė nuo pastarojo ,,kaldrą“, tada D. B. ją (R. Z.) pastūmė ir tuomet ji trenkė D. B.; suduotų smūgių D. B. neskaičiavo, tačiau sutiko, kad galėjo būti tiek smūgių ir sužalojimų, kaip nurodyta kaltinime; nurodė ir tai, jog anksčiau su D. B. yra buvęs konfliktas su smurtiniais veiksmais būtent jos (R. Z.) atžvilgiu ir dėl jos mašinos sudaužymo, dėl to buvo kreiptasi į policiją, tačiau pastarieji susitaikė (b. l. 82). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama R. Z. taip pat nurodė, kad konfliktas kilo, nes pastaroji buvo supykusi dėl to, jog D. B. ją visą savaitgalį paliko vieną pas draugę, nurodė, jog būnant miegamojo kambaryje ji liepusi D. B. išeiti ir tuomet D. B. sudavusi (b. l. 48). Nukentėjusysis D. B. apylinkės teisme taip pat nurodė, jog konfliktas su R. Z. vyko tiek parvažiuojant mašinoje, tiek grįžus į namus, pastaroji jį varė iš namų, tačiau jis nesutiko, atsigulė į lovą ir tuomet įvyko kaltinime nurodyti įvykiai, be to, akcentavo, kad iš esmės dėl visko kaltas R. Z. girtumas (b. l. 83). Pažymėtina, kad pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką, tuoj pat po įvykio apklausiamas D. B. nurodė, jog jis 2019 m. spalio 6 d. naktį važiavo parsivežti savo sugyventinės R. Z., kuri šventė draugės gimtadienį, R. Z. vežant pastaroji pradėjo priekaištauti dėl neištikimybės, o grįžus namo viskas toliau tęsėsi, jam gulint ant lovos pastaroji atliko smurtinius veiksmus, taip jam (D. B.) sukeldama fizinį skausmą (b. l. 1–4). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu D. B. savo duotus pirminius parodymus patvirtino (b. l. 22). Taigi, iš šių duomenų matyti, kad D. B. savo veiksmais nekėlė jokio pavojaus R. Z., t. y. nebuvo ir negrėsė joks akivaizdus pavojingas kėsinimasis R. Z. sveikatai, R. Z. smurtinius veiksmus nukentėjusiojo D. B. atžvilgiu panaudojo ne dėl to, jog jai būtų reikėję gintis nuo D. B., o dėl to, kad pyko dėl D. B. nebuvimo pusantros paros kartu su ja, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog R. Z. atlikto smurtinius veiksmus esant būtinosios ginties situacijai.

5.5. Apygardos teismo vertinimu, apeliantės skunde nurodoma versija, neva jai nebuvo leista nurodyti visų įvykio aplinkybių, susijusių su D. B. smurtinių veiksmų atlikimu jos atžvilgiu, yra deklaratyvi, prieštaraujanti byloje esantiems duomenims, todėl šia keliama versija nėra pagrindo vadovautis, nes ji laikytina tik R. Z. siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip neįtikima ir nelogiška vertintina situacija, kai tariamai nukentėjęs asmuo (apeliantė) visų apklausų metu akcentuotų tik tai, kad ji pati smurtavo D. B. atžvilgiu, tačiau nepaminėtų, jog jos pačios atžvilgiu buvo smurtauta. Atkreiptinas dėmesys ir tai, jog iš 2019 m. spalio 10 d. Telšių apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog R. Z. tiek apklausiama, tiek sakydama paskutinį žodį nurodė ir apie ankstesnį buvusį konfliktą su D. B., kai pastarasis buvo teisiamas dėl smurtinių veiksmų panaudojimo jos atžvilgiu, taip pat nurodė ir apie tai, jog neva D. B. jau anksčiau planavo ją išprovokuoti konfliktui (b. l. 82, 86), todėl šios aplinkybės paneigia apeliantės skundo argumentus, kad jai nebuvo leista pasisakyti dėl visų įvykio aplinkybių, ar kad to neleido padaryti jos gynėjas. Pastebėtina ir tai, jog, priešingai nei teigia apeliantė, bylos nebuvo skubama išnagrinėti kuo greičiau, nes apylinkės teismo teisėja klausė R. Z., ar pastaroji nori, kad byla būtų nagrinėjama tuoj pat, ar nori, kad bylos nagrinėjimas vyktų kitą dieną, tačiau R. Z. pati nurodė, jog nori, kad nagrinėjimas vyktų tuoj pat (b. l. 70), be to, R. Z. buvo išaiškintos visos procesinės teisės, ji patvirtino teises supratusi (b. l. 81), taip pat iš bylos duomenų matyti, kad R. Z. gynėjas advokatas A. R. aktyviai gynė R. Z., uždavinėjo klausimus tiek pačiai R. Z., tiek nukentėjusiajam, o baigiamosios kalbos metu pasiūlė įvairias galimybes, kaip būtų galima sušvelninti R. Z. teisinę padėtį (b. l. 81–86), tai taip pat paneigia apeliantės argumentus, jog buvo skubama nagrinėti bylą bei kad apeliantės gynėjas buvo kaltinimo pusėje ir nesistengė pastarosios ginti.

5.6. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime (pareiškime dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka) nurodytas aplinkybes dėl apeliantės padarytos nusikalstamos veikos, pagrindo R. Z. smurtinius veiksmus vertinti kaip atliktus esant būtinosios ginties situacijai nėra. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad R. Z. kaltei dėl jai inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka ir jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. Z. apeliacinį skundą atmesti.