- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-24
- Bylos Nr.
- 2A-1381-855/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12352-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Laima Ribokaitė
- Atsakovas
- V. S.
- Ieškovas
- R. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Ribokaitės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo, kuriuo 2018 m. balandžio 24 d. preliminarus teismo sprendimas pakeistas ir ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui V. S. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 5000,00 Eur skolos, 557,40 Eur palūkanų, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Nurodė, kad 2015 m. spalio 12 d. atsakovas pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį 2015 m. gruodžio 31 d. be sąlygų įsipareigojo sumokėti ieškovui 5000 Eur. Atsakovas paskolintos sumos negrąžino.
Žemesnės instancijos teismas
2. 2018 m. balandžio 24 d. preliminariu teismo sprendimu ieškovo reikalavimas buvo patenkintas ir iš atsakovo priteista 5000,00 Eur skola, 577,40 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą (5577,40 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1248,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai.
Atsiliepimas
3. Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl priimto preliminaraus teismo sprendimo, kuriuose nurodė, jog jis su ieškiniu nesutinka.
3.1. Savo nesutikimą grindė tuo, kad pagal į bylą pateiktą vekselį iš viso pinigų negavo. Preliminariai ieškovas ir atsakovas buvo susitarę, kad ieškovas paskolins atsakovui nurodytą pinigų sumą, tačiau jie tarėsi, kad pinigai bus pervesti per banką pavedimu, taip užtikrinant įrodymą, kad pinigai paskolinti, arba grynais, surašant atitinkamus paskolos dokumentus, pvz. vekselį, ir pinigų perdavimo – priėmimo aktą. Tačiau pinigų bankiniu pavedimu ieškovas nepervedė, grynaisiais taip pat neskolino, paskoliniai santykiai tarp šalių neatsirado. Prieš skolinant pinigus abu buvo susitarę išsiaiškinti dėl paskolos įforminimo, nes buvo girdėję, kad keitėsi reikalavimai dėl notarinės paskolos formos. Ieškovas pažadėjo nuvykti pas notarą ir pasidomėti, ar pakanka skolos užtikrinimui išrašyti paprastąjį vekselį, kurio pavyzdį atsakovas padavė ieškovui. Ieškovas pas notarą nenuvyko, pinigų neskolino, o vekselio negrąžino, pareiškė atsakovui nesąžiningą ieškinį. Pagal CK 6.871 str. 4 d., jeigu paskolos suma viršija 3000,00 Eur, ir jei šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. CK 1.105 str. 5 d. nurodoma, kad vekselis, kurio suma didesnė kaip 3000,00 Eur, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 str. 2 d. nustato, jog paprastasis vekselis, kurio suma didesnė 3000,00 Eur, turi būti notarinės formos. Byloje esantis vekselis nepatvirtina paskolos sutartinių santykių buvimo, ir kaip dokumentas yra niekinis ir negaliojantis ab initio, todėl nesukeliantis jokių teisinių pasekmių. Pripažino, jog į bylą pateiktą vekselį jis užpildė savo ranka, tačiau vekselis užpildytas, kaip projektas, kurį ieškovas turėjo parodyti notarui. Atsakovas taip pat keitė savo poziciją ir nurodė, nurodė, jog vekselio originalą ieškovas jam grąžino, o atsakovas jį sudegino, todėl ieškovas, neturėdamas paskolinio dokumento originalo, neturi teisės reikalauti skolos, kurios realiai iš viso nėra.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu nusprendė 2018 m. balandžio 24 d. preliminarų teismo sprendimą pakeisti ir ieškinį patenkinti iš dalies bei atsakovo V. S. išduotą 2015 m. spalio 12 d. paprastąjį vekselį dėl 5000,00 Eur apmokėjimo R. P. pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas taip pat nusprendė taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo V. S. 5000,00 Eur skolą ieškovo R. P. naudai, priteisti iš atsakovo V. S. 2311,49 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo R. P. naudai, priteisti iš atsakovo V. S. 23,76 Eur pašto išlaidų valstybės naudai.
5. Įvertinęs nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus teismas darė išvadą, jog atsakovas skolinosi iš ieškovo 5000,00 Eur sumą ir 2015 m. spalio 12 d. išdavė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį šiai sumai, kurią įsipareigojo apmokėti 2015 m. gruodžio 31 d. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas pripažino, jog paprastajame vekselyje jo vardas ir pavardė, parašas yra parašyti jo ranka, akcentavo atsakovo pozicijų viso teismo proceso metu prieštaringumą, todėl laikė, jog atsakovo teiginiai, kad jis iš ieškovo negavo 5000,00 Eur, yra atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
6. Teismas, taip pat pažymėjo, jog iš byloje esančio paskolos dokumento matyti, kad nors paskolos suma viršija 3000,00 Eur, vekselis netvirtintas notaro, todėl sutiko su atsakovo argumentais, jog šiuo konkrečiu atveju taikytinos CK 1. 93 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios nustato, jog įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Teismas sprendė, jog šiuo atveju, taikant restituciją, atsakovas įpareigotinas ieškovui grąžinti 5000,00 Eur sumą, gautą pagal aukščiau nurodytą paprastąjį vekselį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovas V. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Teismas neatsižvelgė į paaiškinimus, kad „vekselis“ buvo tik projektas, dokumento pavyzdys, dėl kurio ieškovas turėjo pasikonsultuoti pas notarą. Tokio dokumento kopijos negalima laikyti skolos faktą patvirtinančiu dokumentu. Be to, „vekselyje“ nurodyta ta pati skolininko ir skolintojo gyvenamoji vieta, o pinigų grąžinimo vieta nurodytas tik Vilniaus miestas, Lietuvos Respublika. Paskoliniai teisiniai santykiai tarp šalių neatsirado.
7.2. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas pinigus gavo, tik nurodė, kad per du kartus perdavė atsakovui po 2500,00 Eur be jokių pinigų perdavimo faktą patvirtinančių dokumentų.
7.3. Vekselis neatitinka įstatymo reikalaujamos notarinės formos, jame skolininko ir kreditoriaus adresas tas pats, vekselio apmokėjimo vieta nekonkreti.
7.4. Ieškovo nurodomas vekselis šioje byloje negali būti laikomas tikru vekseliu, todėl negali būti taikoma jokia restitucija sandorį pripažinus negaliojančiu. Be to, tokio reikalavimo ieškovas teismui neteikė. Ieškovas taip pat neįrodė pareikšto reikalavimo dėl skolos priteisimo pagrįstumo.
7.5. Ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos mažintinos, kadangi yra aiškiai per didelės bei neatitinka Teisingumo ministro patvirtintų rekomendacijų.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. P. prašė atsakovo V. S. apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime taip pat prašė teismo įpareigoti apeliantą primokėti žyminį mokestį. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
8.1. Apelianto veiksmai be jokio pagrindo vengiant teismui pateikti jam siųstus dokumentus (teismas per klaidą išsiuntė atsakovui ieškovo pateiktą vekselio originalą), turėtų būti vertinami kaip pripažinimas, jog jam iš teismo buvo siųstas vekselio originalas. Be to, apelianto pozicija bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme keitėsi, iš pradžių neigdamas paskolos faktą, vėliau teigė pinigus gavęs ir juos ieškovui grąžinęs, kas taip pat rodo apelianto nesąžiningumą.
8.2. Vekselyje nėra būtina nurodyti skolintojo ir skolininko gyvenamąją vietą, tai nėra būtini rekvizitai, be to Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas nenustato, kiek konkretus turi būti mokėjimo vietos nurodymas. Apeliantas suprato, kas yra vekselis, kokia jo paskirtis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad vekselis šiuo atveju buvo tik pavyzdys.
8.3. Teismas, sprendime pripažindamas faktą, kad apeliantas skolinosi iš ieškovo 5000,00 Eur sumą, įvertino tai, jog apeliantas patvirtino, kad išrašė vekselį, įvertino apelianto elektroninius laiškus, kuriuose nurodoma, kad paskola yra grąžinta, taip pat vis besikeičiančią apelianto poziciją dėl paskolinių santykių su ieškovu.
8.4. Teismas nagrinėjamoje byloje privalėjo taikyti restituciją, toks reikalavimas pripažinus sandorį negaliojančiu nėra savarankiškas.
8.5. Pinigų apeliantui perdavimą patvirtina tiek pats vekselis, tiek apelianto ieškovui rašyti elektroniniai laiškiai, kuriais jis nurodo, kad paskolos sumą neva yra grąžinęs.
8.6. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų jo poziciją dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apelianto trukdymą procesui, rengtų procesinių dokumentų, prašymų, teismo posėdžių skaičių, kitas aplinkybes, priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis yra realus ir nėra per didelis.
8.7. Apeliantas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, gauna darbo užmokestį, todėl yra pajėgus mokėti 150,00 Eur žyminio mokesčio už pareikštą apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
11. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo metu byloje yra ieškovo R. P. į bylą pateikta 2015 m. spalio 12 d. paprastojo neprotestuotino vekselio kopija (b. l. 8), kurio originalą, kaip nurodė apeliantas pirmosios instancijos teisme, pasirašė pats apeliantas V. S. ir pagal kurį jis įsipareigojo 2015 m. gruodžio 31 d. besąlygiškai sumokėti ieškovui 5000,00 Eur sumą. Vekselyje nurodyta tiek ieškovo, tiek apelianto gyvenamoji vieta sutampa, be to vekselyje nurodoma, kad vekselio apmokėjimo vieta yra Vilniaus miestas, Lietuvos Respublika. Į nagrinėjamą bylą ieškovas taip pat pateikė jo atstovo advokato D. B. atsakovui siųstą pretenziją (b. l. 9-10), kuria ieškovas reikalavo atsakovo sumokėti ieškovui 5000,00 Eur skolą, 572,60 Eur palūkanų pagal 2015 m. spalio 12 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, skolos išieškojimo išlaidas. Bylos duomenys patvirtina, jog 2018 m. balandžio 25 d. ieškovo atstovui iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) siųstame elektroniniame laiške teigiama, jog „piniginės lėšos buvo sumokėtos 2016 metų sausio mėnesio pradžioje...“ (b. l. 37), pažymima, jog piniginės lėšos išimtos iš bankomato, kuris yra filmuojamas. Tuo tarpu 2018 m. balandžio 27 d. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) siųstame elektroniniame laiške nurodoma, kad „pinigų mokėjimo faktas pagal vekselį buvo nufilmuotas bankomato apsaugos kameromis, nufilmuota, kaip Jūs imate pinigus iš bankomato, kur dalyvauju ir aš.“ (b. l. 70).
12. Nagrinėjamoje byloje ieškovas R. P. įrodinėjo tiek vekselio surašymo, tiek pinigų perdavimo faktą, tuo tarpu apeliantas V. S. apskritai teigė, kad pinigų pagal surašytą dokumentą nėra gavęs, todėl šioje civilinėje byloje turi būti taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė kuomet šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tenka ginčo šalims. Teismas nėra įrodinėjimo subjektas ir negali už šalis įvykdyti įrodinėjimo pareigos (CPK 178, 179 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009; 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V.G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009).
13. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).
14. Atsižvelgdama į aptariamą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad nagrinėjamu atveju apelianto V. S. pozicija civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo itin nenuosekli ir nuolat keitėsi. Viena vertus, apeliantas įrodinėjo, kad surašytas vekselis apskritai nėra vertybinis popierius, o tik vekselio projektas, kuris turėjo būti parodytas notarui, kita vertus, teigė, jog vekselio originalą ieškovas R. P. jam grąžino, o apeliantas jį paprasčiausiai sudegino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu abi nurodytos versijos apskritai yra mažai tikėtinos. Nagrinėjamos bylos kontekste mažai tikėtina ir tai, jog byloje esantys elektroniniai laiškai, siųsti iš elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) bei iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), buvo siųsti ne paties apelianto, o kito asmens. Pažymėtina, jog juose nurodoma jau trečia ginčo šalių tarpusavio santykių versija – jog pasiskolinti pinigai buvo grąžinti, o jų grąžinimo faktas nufilmuotas bankomato apsaugos kameromis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat svarbu ir tai, jog dėl teismo klaidos apeliantui kartu su preliminariu teismo sprendimu bei kitais ieškovo pateiktais procesiniais dokumentais buvo išsiųstas ieškovo teismui patiektas paprastojo vekselio originalas, tačiau apeliantas V. S. ar jo atstovė teismo įpareigojimo grąžinti teismui gautus dokumentus neįvykdė, teismui pateikė tik atrinktus dokumentus, o ne visą siųstų dokumentų paketą. Toks apelianto elgesys, viena vertus, rodo jo nesąžiningumą, kita vertus, nepaneigia fakto, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliaciniame skunde apeliantas pripažino, jog vekselio „projektą“ išrašė jis pats, pagaliau nepaneigia fakto, jog vekselio originalas buvo pas ieškovą, t.y. paskolos davėją.
15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas, atsižvelgiant į apelianto pozicijų prieštaringumą, bei ieškovo R. P. nuoseklumą viso bylos nagrinėjimo metu, byloje esančius kitus įrodymus, įskaitant šalių susirašinėjimą elektroniniu paštu, pagrįstai konstatavo, kad surašytas dokumentas nėra vekselio projektas, bei pagrįstai laikė, kad pinigai apeliantui iš tiesų buvo perduoti ir tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad pinigų perdavimo apeliantui fakto konstatavimas, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo išsamiai pagrįstas ne tik pačiu surašytu 2015 m. spalio 12 d. vekseliu, tačiau ir kitais byloje esančiais įrodymais (rašytiniais įrodymais), ieškovo ir atsakovo elgesiu, pozicijomis bei paaiškinimais teismo posėdžių metu ir pan. Pirmosios instancijos teismas sistemiškai vertino nurodytas aplinkybes, o įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, buvo pakankamas konstatuoti tiek vekselio surašymo (ne vekselio „projekto“), tiek pinigų perdavimo apeliantui faktus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su bylą nagrinėjusio teismo pozicija, kad 5000,00 Eur ieškovui grąžinti niekada nebuvo. Apeliantas V. S. byloje nepateikė jokių bankomato kamerų įrašų, savo banko sąskaitos išrašų ar kitų įrodymų, kurie patvirtintų elektroniniuose laiškuose nurodomą pinigų grąžinimo ieškovui faktą.
16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.105 straipsnio 5 dalį vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. CK 6.871 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Be to, ir Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 4 dalis numato, kad paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles, t. y. nurodytas reguliavimas šiame įstatyme atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas.
17. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat teigiama, jog vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinio teismo pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
19. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą ir aptariamą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad 2015 m. spalio 12 d. apeliantas surašė ir pasirašė bei išdavė vekselį, kurio pagrindu apeliantui buvo perduota vekselyje nurodyta 5000,00 Eur suma, ir kurios apeliantas negrąžino. Atsižvelgiant į tai, jog civilinio kodekso 1.93 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ir nagrinėjamu atveju įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro apelianto 2015 m. spalio 12 d. išduotą vekselį negaliojančiu, kas reiškia, jog ieškovo R. P. pateiktas dokumentas negali būti pripažįstamas kaip vekselis, jis nėra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, taip pat daro negalimą jo pateikimą vykdyti, jam netaikytinos Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatos dėl reikalavimų, kurie atsiranda pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos ir pan. Kita vertus, šis faktas neeliminuoja galimybės nagrinėjamos bylos kontekste tokio sandorio vertinti kaip paskolos teisinių santykių tarp šalių įrodymo, ypač vertinant pinigų perdavimo V. S. faktą.
20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad tokio reikalavimo ieškovas R. P. teismui neteikė, negali būti taikoma restitucija. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalis numato, jog kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Iš aptariamo teisinio reguliavimo akivaizdu, jog įstatymo leidėjas nenumatė įpareigojimo ieškovui reikšti reikalavimą taikyti reikalavimo restituciją tuo atveju, kai teismas ex officio nustato, kad sandoris negalioja, o nurodytas teisines pasekmes teismas privalo taikyti net ir nesant pareikšto reikalavimo dėl restitucijos.
21. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta ir apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos mažintinos, kadangi yra aiškiai per didelės bei neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintų rekomendacijų. Ieškovas nagrinėjamoje byloje turėjo 2177,49 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti: 279,30 Eur įvertinta teisinė konsultacija, pretenzijos parengimas (maksimalus priteistinas dydis pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ paslaugų suteikimo dieną – 353,92 Eur), 834,90 Eur įvertintas ieškinio parengimas (maksimalus dydis rekomendacijose paslaugų suteikimo dienai – 2212,00 Eur), 730,54 Eur įvertintas atsiliepimo į prieštaravimus pateikimas, prašymo dėl rašytinių įrodymų prijungimo, pasiruošimas ir atstovavimas teismo posėdyje (rekomendacijos maksimalus įkainis už du dokumentus, kuriuose reiškiami prašymai ir atsikirtimai yra 716,16 Eur, be to, papildomai dalyvauta ir pasirengta teismo posėdžiui), 332,75 Eur įvertintas prašymo dėl baudos skyrimo parengimas ir atstovavimas teismo posėdyje (vien prašymo parengimo maksimalus dydis rekomendacijose – 370,68 Eur) (b. l. 12-13, 14-15, 71-72, 127-128). Visas nurodytas bylinėjimosi išlaidas ieškovas pagrindė rašytiniais įrodymais, jų dydis atsižvelgiant į ieškovo bei apelianto procesinį elgesį, bylos sudėtingumą, teismo posėdžių skaičių, laikytinas protingu ir pagrįstu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apelianto 2177,49 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 134,00 Eur dydžio žyminį mokestį, iš viso – 2311,49 Eur bylinėjimosi išlaidų. Jų mažinti, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytus motyvus, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas neginčijo nei jo naudai priteisto žyminio mokesčio, nei išlaidų advokato pagalbai dydžio, t. y. su jam priteistomis sumomis sutiko. Be to, šalys neginčijo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijos tarp šalių, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra tinkamas.
22. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
23. Kartu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
24. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui V. S. jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Tuo tarpu ieškovas R. P. nepateikė jokių duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
25. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir ieškovo prašymus įpareigoti V. S. primokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto turtinę padėtį, pateiktus įrodymus, valstybės interesus ir 2018 m. gruodžio 17 d. priėmė nutartį, kuria atleido apeliantą nuo dalies, t. y. 100,00 Eur, žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad nurodyta nutartis yra įsiteisėjusi, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo peržiūrėti šios nutarties, priimti kitokį procesinį sprendimą joje nurodytu klausimu, juolab, kad žyminio mokesčio suma, nuo kurios apeliantas yra atleistas yra nedidelė, o pirmosios instancijos teismas be kita ko turi prieigą prie viešų registrų duomenų, todėl ieškovo nurodomas aplinkybes apie apelianto gaunamas pajamas galėjo patikrinti. Šio apeliacinio proceso objektas nėra ir negali būti 2018 m. gruodžio 17 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.