- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-17
- Bylos Nr.
- 2A-1236-232/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14181-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- AB „SEB lizingas“
- Atsakovas
- E. N.
- Kategorijos
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams E. N. bei E. N. dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovas AB „SEB lizingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas solidariai išieškoti iš atsakovų 812,07 Lt skolą, 146,17 Lt delspinigių, 5559,00 Lt nuostolių, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-06-05 su atsakove E. N. sudarė Finansinio lizingo sutartį Nr. 2008-060139, kurios pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teise transporto priemonę V ir perdavė ją atsakovei valdyti bei naudotis už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą šioje lizingo sutartyje numatytą kainą šis automobilis pereis atsakovės nuosavybėn, be to, 2008-11-24 tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudaryta Skolos perkėlimo sutartis Nr. SP2008-060139-01, kurios pagrindu atsakovė E. N. perkėlė atsakovui E. N. negrąžintos skolos dalį pagal 2008-06-05 d. Finansinio lizingo sutartį Nr. 2008-060139 bei visas su tuo susijusias teises. 2008-11-24 tarp ieškovo ir atsakovės E. N. sudaryta Laidavimo sutartis Nr. LSSP2008-060139-01, kuria atsakovė neatlygintinai įsipareigojo, kaip solidari bendraskolė, atsakyti ieškovui, jeigu skolininkas neįvykdys visų ar dalies savo prisiimtų prievolių pagal 2008-11-24 d. Lizingo sutartį. Atsakovai savo įsipareigojimus pagal minėtas sutartis vykdė netinkamai, todėl ieškovas vienašališkai nutraukė lizingo sutartis bei reikalauja sumokėti pradelstas lizingo įmokas, nesumokėtus lizingo mokėjimus bei delspinigius. Ieškovas taip pat nurodė, jog atsakovas E. N., negalėdamas toliau vykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, galėjo grąžinti ieškovui lizinguotą turtą, taip išreikšdamas valią nutraukti sutartinius santykius, tačiau atsakovas nuo 2009 m. birželio mėnesio iki 2010-02-10 dienos (imtinai) pilna apimtimi naudojosi lizinguotu turtu, t. y. nieko už jį nemokėdamas, be to, nutraukęs minėtą Lizingo sutartį ir susigrąžinęs turtą, ieškovas jį realizavo ir patyrė 5559,00 Lt nuostolių.
Atsiliepimas
A. E. N. bei E. N. atsiliepimu su ieškovo pareikštais ieškininiais reikalavimais sutiko tik iš dalies, nurodė, kad atsakovas E. N. nuo 2009 m. birželio mėnesio negalėjo tinkamai vykdyti 2008-11-24 d. Finansinio lizingo sutartimi Nr. prisiimtų įsipareigojimų, todėl kreipėsi į ieškovą su prašymu pakeisti sutarties sąlygas ir atidėti mokėjimus, tačiau ieškovas pranešė atsakovui, jog jis privalo padengti susidariusį įsiskolinimą ir tik tuo atveju bus svarstomas sutarties sąlygų pakeitimo klausimas. Atsakovai taip pat nurodė, kad 2009-12-10 d. atsakovas E. N. gavo ieškovo raštą Nr. 02-6630, kuriuo ieškovas informavo atsakovą apie tai, jog atsakovui nepadengus susidariusių įsiskolinimų, 2008-11-24 d. Finansinio lizingo sutartis Nr. SP2008-060139-01 bus nutraukta nuo 2009-12-17 dienos (imtinai), be to, 2010 m. vasario mėnesį atsakovė E. N. gavo ieškovo 2010-02-19 d. kreditinę PVM sąskaitą -faktūrą GR Nr. 1003295, kurioje buvo nurodyta, kad įsiskolinimas pagal Finansinio lizingo sutartį Nr. SP2008-060139-01 yra mažinamas 36258,93 Lt suma, kas preliminariais skaičiavimais patvirtino įsiskolinimą pagal neapmokėtą vertę, be to, atsakovai nesutiko su ieškovo nurodyta nuostolių, patirtų realizavus įgytą turtą, suma, kadangi ieškovas, vykdydamas su rizika susijusią veiklą, t.y. teikdamas finansinio lizingo paslaugas, privalo būti itin atidus ir elgtis kaip protingas, apdairus ir sąžiningas subjektas (t. y. turto pardavėjas), todėl pačiam ieškovui kyla pareiga nustatyti realizuojamo turto rinkos vertę ir pasinaudojant savo profesiniais įgūdžiais realizuoti parduodamą turtą rinkos kaina, t.y. už protingą kainą. Atsakovai nurodė, jog 2010-03-08 d. ieškovas realizavo turtą, t. y. automobilį Volvo XC90, už ženkliai (t. y. 30 %) mažesnę rinkos kainą, negu tuo metu buvo nustatyta tokiems automobiliams, todėl tokiais savo veiksmais ieškovas pažeidė LR CK 6.4 str. nuostatose numatytą pareigą elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai bei imtis visų priemonių turtui parduoti didesne kaina, tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Atsakovai prašė teismo ieškinį tenkinti tik iš dalies, t. y. solidariai išieškoti iš atsakovų ieškovo naudai 812,07 Lt skolą bei 146,17 Lt delspinigių, o likusioje dalyje ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino pilnai. Nusprendė išieškoti solidariai iš atsakovų E. N. ir E. N. ieškovo AB „SEB lizingas“ naudai 812,07 Lt skolą, 146,17 Lt delspinigių, 5559,00 Lt nuostolių bei 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2011-09-14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; išieškoti lygiomis dalimis iš atsakovų E. N. ir E. N. ieškovo AB „SEB lizingas“ naudai 196,00 Lt žyminį mokestį, t. y. po 98,00 Lt; išieškoti iš atsakovo E. N. valstybės naudai 12,55 Lt pašto išlaidas; išieškoti iš atsakovės E. N. valstybės naudai 12,54 Lt pašto išlaidas.
Teismas ištyręs bei įvertinęs civilinėje byloje surinktus rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas, kadangi iš visos šios civilinės bylos medžiagos matyti, kad atsakovai pripažįsta tą aplinkybę, jog savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų jie tinkamai ir laiku neįvykdė, be to, ieškovo perduotu turtu, t.y. automobiliu V, jie naudojosi jau nuo 2009 metų birželio mėnesio, nebemokėdami jokių įmokų pagal Finansinio lizingo sutartį ir minėtą automobilį ieškovui grąžino tik 2010-02-10 dieną, tik ieškovui nutraukus minėtą sutartį, o atsakovų argumentą apie tai, jog ieškovas pardavė ginčo automobilį už žymiai mažesnę kainą, negu tuo metu tokių automobilių buvusi rinkos vertė, teismas atmetė kaip nepagrįstą bei neįrodytą, kadangi patys atsakovai nesiėmė jokių veiksmų ieškovo nuostoliams sumažinti ir teismas tai laikė kaip ir atsakovų pareiga, t. y. patys atsakovai nesiėmė jokių priemonių ar veiksmų parduoti ginčo automobilį už jų manymu didesnę kainą, o tik pasyviai laukė - kol ieškovas nutrauks minėtą sutartį su atsakovais bei imsis kažkokių veiksmų nuostoliams atlyginti. Nurodė, jog kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantė (atsakovė) E. N. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą, atmetant ieškovo reikalavimą priteisti jam tariamus nuostolius ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl 812,07 Lt skolos ir 146,17 Lt delspinigių. Nurodė, jog teismo sprendimas dalyje dėl tariamų nuostolių padengimo nėra pagrįstas, nelogiškas ir prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams dėl automobilio kainos realumo, todėl šioje dalyje turi būti pakeistas. Pagal LR CK 6.571 str. 1 d. daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina lizingo gavėjui nuo daikto perdavimo. Dėl to savininkui pardavus daiktą jam priimtina kaina niekas neturėtų dengti skirtumo tarp likutinės daikto vertės ir jo pardavimo kainos, nes disponavimas daiktu yra išskirtinė savininko teisė. Be to apeliantės teigimu LR CK 6.574 str. nuostata, leidžianti lizingo davėjui išieškoti iš lizingo gavėjo nuostolius negali būti taikoma neribotą laiką po lizingo sutarties nutraukimo. Ji taikytina tik nuo lizingo sutarties nutraukimo iki daikto susigrąžinimo. Nurodė, jog į bylą pateikti duomenys, kad likutinė ginčo automobilio rinkos kaina pagal analogus yra pastebimai didesnė už jo realizavimo kainą. Atsakovės įsitikinimu tariamą nuostolių atsiradimą galėjo lemti lizingo davėjo arba jo atstovo veiksmai. Pagal LR CK 6.259 str. 2 d. tokiu atveju skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės.
Atsiliepimas
Ieškovas AB „SEB lizingas“ atsiliepimu prašė apeliantės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrsįtą, o skundžiamą Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012-04-23 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog pagal Lietuvos apeliacino teismo formuojamą praktiką ieškovas nutraukęs lizingą dar nepasibaigus nustatytam laikotarpiui įgijo teisę į investuotų lėšų kompensaciją, kad galėtų atgauti negrąžinto kapitalo investicijas, kitas išlaidas bei pelną. Lizingo davėjo nuostolių dydį sudaro skirtumas tarp neišpirktos pagal lizingo sutartį naudoto turto ir rinkos vertės. Skirtumas tarp minėtų sumų yra lizingo davėjo patirtas nuostolis dėl netinkamo lizingo gavėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Ieškovas su apeliantės kaltinimu, kad šis turtą pardavė už mažesnė kainą, nei faktiškai galėjo parduoti nesutinka, dėl to, kad apeliantė mini įrodymus ne dėl konkretaus ginčo automobilio. Pažymėjo, jog apeliantė nepateikė nei vieno konkretaus ginčo turto vertinimo. Taip pat neteisingas apeliantės būdu daromas palyginimas, kad kadangi nėra praktikos, jog lizingo gavėjui grąžinamas pelnas iš parduoto lizinguoto turto, tai negali būti ir priešingos praktikos t.y. jog reikalaujama nuostolių. Toks aiškinimas prieštarauja CK 6.574 str., kad nutraukus sutartį lizingo davėjas turi būti atstatytas į padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu lizingo sutartis būtų vykdoma tinkamai, taip pat neatitinka analogiškos nuostatos įtvirtintos sutarties bendrojoje dalyje.
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus.
Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, kruopščiai ir išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis taisyklėmis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą, juos tinkamai įvertino, teisingai nustatė aktualias aplinkybes, apibrėžė byloje taikytiną teisę, išaiškino bei pritaikė atitinkamas proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str. 2 d.).
Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad 2008-11-24 d. tarp šalių buvo sudaryta Skolos perkėlimo sutartis Nr., kurios pagrindu atsakovė E. N., t.y. pradinė skolininkė, perkėlė atsakovui E. N., t.y. naujajam skolininkui, negrąžintą skolos dalį pagal 200806-05 d. Finansinio lizingo sutartį Nr. 2008-060139, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės E. N., bei visas su tuo susijusias teises (b.l. 13-17). 2008-11-24 d. tarp ieškovo ir atsakovės E. N. buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. LSSP2008-060139-01, kurios pagrindu atsakovė E. N. laidavo už atsakovą E. N. ir įsipareigojo solidariai visu savo turtu atsakyti ieškovui, ta pačia suma kaip ir atsakovas, Finansinio lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu (b.l. 18-21). 2009-12-09 d. ieškovas raštu Nr. 02-6630 kreipėsi į atsakovą E. N. dėl susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo nurodydamas, kad nesumokėjus susidariusio įsiskolinimo sumos iki nurodytos datos, Finansinio lizingo sutartis bus nutraukta (b.l. 22-23). 2010-12-15 d. ieškovas kreipėsi į atsakovus dėl susidariusio įsiskolinimo padengimo (b.l. 24-25). Atsakovo E. N. įsiskolinimas ieškovui sudaro 812,07 Lt sumą ir delspinigių už vėlavimą sumokėti susidariusį įsiskolinimą yra priskaičiuota 146,17 Lt sumai (b.l. 29-30). Iš 2011-03-29 d. Pažymos turinio matyti, jog ieškovas, nutraukęs Finansinio lizingo sutartį su atsakovu E. N., bei realizavęs lizinguotą automobilį, patyrė 5559,00 Lt nuostolių (b.l. 31-34).
Apeliantė ginčija teismo sprendimą argumentu, jog rizika dėl lizinguoto daikto pereina lizingo davėjui nuo to momento, kai daiktas jam yra grąžinamas, todėl pats lizingo davėjas yra atsakingas už tolimesnį daikto likimą ir šiam pardavus daiktą trečiajam asmeniui mažesne kaina, nei likusi išmokėti daikto vertė, nuostoliai turėtų tekti būtent daikto savininkui.
Apeliacinės instancijos teismas tokią apeliantės poziciją vertina kritiškai, kaip prieštaraujančią Lietuvos Aukščiausojo Teismo formuojamai praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, užtikrindamas vienodos teismų praktikos formavimą, išaiškino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012), kad lizingo sutarties esminio pažeidimo teisiniai padariniai įtvirtinti CK 6.574 straipsnyje. Šioje normoje nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį: pirma, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą; antra, jis gali nutraukti sutartį. Šie teisių gynimo būdai yra savarankiški ir nėra vienas kito taikymo sąlyga. Kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Šioje normoje įtvirtinta lizingo gavėjo civilinės atsakomybės apimtis, kuri apibrėžiama aiškiai: lizingo davėjui turi būti atlyginta tiek nuostolių, kad jie grąžintų jį į tokią padėtį, kokia būtų buvusi tinkamai įvykdžius sutartį. Lizingo gavėjo civilinės atsakomybės apimtis, nutraukus sutartį dėl jo padaryto esminio sutarties pažeidimo, įtvirtinta CK 6.574 straipsnyje, nustatančiame lizingo davėjo nuostolių apskaičiavimo kriterijus. Lizingo davėjas turi teisę reikalauti iš lizingo gavėjo tiek, kiek jis būtų gavęs, jeigu sutartis būtų buvusi įvykdyta. Ši taisyklė reiškia, kad lizingo gavėjas turi atlyginti lizingo davėjo išlaidas, patirtas vykdant lizingo sutartį (t. y. susijusias su lizingo dalyko įgijimu, pristatymu ir pan.), kaip jos būtų atlygintos, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai, be to, sumokėti atlyginimą (palūkanas) lizingo davėjui už suteiktą finansavimą (teisę naudotis daiktu). Lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami, atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis savo nuosavybėje pasilieka lizingo dalyką. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje, išaiškinta, jog nutraukus lizingo sutartį dėl to, kad ją iš esmės pažeidė lizingo gavėjas, lizingo davėjas negauna visų numatytų įmokų, o sugrąžinto lizingo sutarties dalyko vertė gali būti pakitusi. Dėl to lizingo davėjas netinkamo sutarties vykdymo atveju susigrąžinęs objektą iš lizingo gavėjo gali reikalauti susidariusio skirtumo tarp neišpirktos pagal lizingo sutartį naudoto turto kainos ir pinigų sumos, gautos pardavus lizingo davėjo susigrąžintą lizingo sutarties dalyką. Skirtumas tarp minėtų sumų yra lizingo davėjo patirtas nuostolis dėl netinkamo lizingo gavėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012).
Kaip matyti iš bylos medžiagos ginčo, kad lizingo sutartis buvo netinkamai vykdyma ir tuo pagrindu nutraukta, tarp šalių nėra. Lizinguojamas turtas ieškovui yra grąžinas ir realizuotas. Minėta, kad CK 6.574 str. aptarta lizingo sutarties nutraukimo tvarka ir pasekmės, pagal šią teisės normą, kai lizingo sutartis nutraukiama, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo davėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Analogiškos nuostatos įtvirtintos šalių lizingo sutartyje. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs lizingo teisinių santykių esmę ir tikslus, taip pat faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir sprendė, kad ieškovas pagrįstai iš atsakovų reikalauja atlyginimo nuostolių, kuriuos sudaro skirtumas tarp likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės ir šio turto realizavimo kainos.
Be to teismų praktikoje pripažįstama, kad lizingo davėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau negu iš jo būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai įvykdytų sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012). Taigi ieškovas turėjo teisę reikalauti priteisti iš atsakovų visa, ką jis būtų gavęs, jei atsakovai būtų tinkamai įvykdę lizingo sutartį.
Atmetamas skundo argumentas, kad ieškovas realizavo turtą netinkamai, už mažesnę kainą nei jo rinkos kaina. Kolegija pažymi, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kurio esmė yra ta, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, ieškovui ir atsakovui (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal bylos medžiagą atsakovai ieškovo perduotu turtu naudojosi nuo 2009 metų birželio mėnesio nebemokėdami jokių įmokų paga finansinio lizingo sutartį, lizingo objektą atsakovai grąžino tik 2010-02-10, ieškovui nutraukus lizingo sutartį. Teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra įrodyta, kad ieškovas pardavė ginčo automobilį už žymiai mažesnę kainą, negu tuo metu buvusi rinkos vertė. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog atsakovai būtų ėmęsi kokių nors veiksmų ieškovo nuostoliams sumažinti t.y atitinkamų priemonių ir veiksmų parduoti ginčo automobilį jų manymu didesnė kaina. Taip pat atsakovai byloje nėra pateikę įrodymų apie konkretaus turto (ginčo automobilio) rinkos kainą jo pardavimo momentu (automobilio vertinimo dokumentai). Byloje pateikti analogiškų transporto priemonių pardavimo skelbimai negali būti laikomas tinkamu įrodymu, sprendžiant apie konkretaus automobilio rinkos kainą jo pardavimo momentu, kadangi konkretaus automobilio kainą įtakoja daugelis tik jai būdingų veiksnių (techninė būklė, nusidėvėjimas ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad lizingo bendrovės tikslas yra perimtą lizinguojamą turtą parduoti kuo operatyviau už kuo didesnę kainą, nes dėl turto saugojimo patiria papildomų išlaidų. Akivaizdu, kad ieškovo, kaip lizingo bendrovės, pagrindinė veikla yra lizinguoti turtą, o ne jį pardavinėti. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad atsakovai ar kiti asmenys pageidavo pirkti transporto priemonę už didesnę kainą nei kad ji buvo parduota. Todėl tikėtina, jog automobilio pardavimo kaina atitiko tikrąją ir realią rinkos kainą, buvusią transporto priemonės pardavimo metu, ir atsakovai neįrodė, kad kaina būtų aiškiai per maža ar neatitiktų protingumo kriterijų (CK 6.313 str. 4 d.).
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Apeliantės teigimu nuostolių atsiradimą lėmė ieškovo veiksmai, tačiau apeliantė nenurodė kokie konkretūs ieškovo veiksmai lėmė nuostolių atsiradimą bei koks jų ryšys su nuostoliais.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.