Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-01-26 · Civilinė byla Nr. e2S-1047-910/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-26
Bylos Nr.
e2S-1047-910/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Ribokaitė
Ieškovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Atsakovas
UAB „Kirdiejų rūmai“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1047-910/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40104-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.3; 3.3.2.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui UAB „Kirdiejų rūmai“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 20 796,59 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio skolos su materialiosiomis palūkanomis už 2012-2016 metų laikotarpį, taip pat 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

2. Ieškovas taip pat pareiškė prašymą taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turto už 20 796,59 Eur ieškinio sumą teismo sprendimo, jeigu jis bus palankus ieškovui, įvykdymui užtikrinti. Ieškovas savo prašymą grindė tuo, kad reikalaujama priteisti valstybinės žemės nuomos mokesčio skola yra pakankamai didelė, atsakovas nebendradarbiauja su ieškovu, mokėti nuomos mokestį vengia daug metų, jau buvo ne viena civilinė byla dėl žemės nuomos mokesčio skolos priteisimo. Pasak ieškovo, yra reali grėsmė, kad, nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, taps sunkiau arba net neįmanoma įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

4. Teismas pažymėjo, kad pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi būtinos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo.

5. Preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimus, teismas sprendė, kad viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų yra – ieškinys tikėtinai pagrįstas.

6. Dėl antrosios būtinos sąlygos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų aiškinimo bei taikymo naujausią praktiką, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma šalims yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Dėl to laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, kiti panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovas į bylą nepateikė duomenų apie atsakovo nesąžiningumą. Net darant prielaidą, kad atsakovas turi tam tikrų mokumo problemų, vien dėl šios aplinkybės laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepasiektų šio instituto tikslo – apsaugoti teismo sprendimo įvykdymą, nes turto areštas savaime nepadidintų skolininko turto masės ar vertės, netgi priešingai, sudarytų prielaidas kilti dar didesnėms mokumo problemoms, sutrikdant įmonės ūkinę veiklą, ir tai galėtų apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2016). Teismas taip pat pažymėjo, kad faktinės aplinkybės, jog atsakovas neatsiskaito su ieškovu, yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau nėra pakankamas pagrindas spręsti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo vertinimu, pagal byloje pateiktus įrodymus negalima daryti išvados, kad nebus galimybės išieškoti iš atsakovo ieškovo prašomos skolos sumos, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Kirdiejų rūmai“ turtui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7. Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atskirąjį skundą dėl 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties, prašydamas skundžiamą nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti visa apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

7.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškovo turtinius interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir taip užtikrinti jo privalomumą. Šių priemonių taikymo pagrindas yra pagrįstos prielaidos, kad būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškinio reikalavimų pagrįstumas, dar nereiškia šalies pažeistų teisių ir teisėtų interesų tinkamo apgynimo, jeigu šis sprendimas nėra realiai įvykdomas. Nagrinėjamu atveju ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė ieškiniu prašo teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, turėdama pagrįstą baimę, kad net ir priteisus valstybinės žemės nuomos mokesčio skolą iš atsakovo, ši skola nebus sumokėta, taigi Savivaldybės teisėti interesai realiai nebus apginti.

7.2. Kai byloje reiškiami turtinio pobūdžio reikalavimai, grėsmei, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, nustatyti reikšmingi tokie faktai, kaip ieškinio suma, skolininko turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu (pvz., Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1383-390/2017). Nagrinėjamu atveju, vertinant bet kurį iš nurodytų aspektų, t. y. tiek ieškinio sumą, tiek atsakovo turtinę padėtį ir jos perspektyvas, o ypač atsakovo tendencingą elgesį per visą sutartinių santykių su valstybe ir Savivaldybe laikotarpį, patvirtinama grėsmė, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų itin sudėtingas, dėl to sprendimo įvykdymą būtina papildomai užtikrinti.

Šalies argumentai

7.3. Skundžiamoje teismo nutartyje teismas nurodė, kad vien didelė ieškinio suma savaime nei pasunkina, nei padaro neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tačiau pabrėžtina, kad, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina įvertinti ne tik pačią pinigų sumą, kurią reikalaujama priteisti, tačiau ir skolos susidarymo aplinkybes, šalių tarpusavio įsipareigojimų vykdymo bei visų bylos aplinkybių kontekstą. Priimdamas apskųstą nutartį, teismas to visiškai nevertino.

7.4. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovo prašoma priteisti valstybinės žemės nuomos mokesčio skola yra ne vienkartinis atsakovo įsipareigojimų nevykdymas, tačiau dar vienas iš ilgą laiką besitęsiančių sistemingų atsakovo sutartinių įsipareigojimų pažeidinėjimo atvejų. Atsakovas nuo 2006 m., t. y. daugiau nei dešimtmetį, laiku ir tinkamai nevykdo pareigos mokėti žemės nuomos mokestį bei nereaguoja į geranoriškai siunčiamus raginimus įvykdyti prievolę. Atsakovo mokėtinos sumos patenka į Savivaldybės biudžetą tik pradėjus teisminius procesus, nes kito kelio išsiieškoti iš jo skolas tiesiog nelieka. Nagrinėjamu atveju 20 796,59 Eur skola už valstybinės žemės nuomą susikaupė per 5 metų laikotarpį, taigi akivaizdu, kad, atsakovui kasmet nesumokant valstybinės žemės nuomos mokesčio už priklausantį vienerių metų laikotarpį, Savivaldybė pagrįstai baiminasi, jog, priteisus skolą iš karto už 5 metus, atsakovas greičiausiai bus nepajėgus sumokėti ieškovui visą priteistą skolos sumą.

7.5. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovo nesąžiningumą (ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti turimą turtą). Tačiau šiuo atveju nesąžiningais atsakovo veiksmais turėtų būti vertinami ne tokie kraštutiniai veiksmai, kaip turto slėpimas, tyčinis apsunkinimas ir pan., nes tokio pobūdžio veiksmų ieškovas dažniausiai apskritai neturi galimybės sužinoti ir išsiaiškinti, juolab pateikti tai patvirtinančių įrodymų. Vertinant, ar atsakovas buvo sąžiningas, būtina atsižvelgti ir į tai, ar taip, kaip elgiasi atsakovas, elgtųsi atsakingas, protingas, savo veiklos stabilumu ir gerove besirūpinantis asmuo, t. y. ar atsakovo elgesys atitinka bonus pater familias elgesio standartus. Nagrinėjamu atveju teismas tik nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie atsakovo ketinimus paslėpti, perleisti ar kitaip apsunkinti turtą, tačiau, išsamiai neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių, priėmė nepagrįstą nutartį atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas (nuomininkas), kuris nuosekliai, ilgą laiką nevykdo įsipareigojimų mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, apskritai negali būti laikomas sąžiningu, ir tokio nuomininko įsipareigojimų ieškovui įvykdymas turi būti užtikrintas procesinėmis priemonėmis, t. y. pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir areštavus atsakovo turto už 20 796,59 Eur sumą.

7.6. Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-3960-577/2017 Vilniaus miesto savivaldybė yra pareiškusi atsakovui reikalavimą ir dėl Savivaldybei nuosavybės teise priklausančių patalpų nuomos mokesčio skolos priteisimo. Ieškinio suma – 411 306,21 Eur skolos ir delspinigių, už patalpų nuomą atsakovas nemoka nuo 2015 metų. Tai rodo, kad atsakovas nemoka ne tik žemės nuomos mokesčio, dėl kurio skolos pareikštas ieškinys nagrinėjamoje byloje, bet apskritai nevykdo savo įsipareigojimų pagal sutartis, todėl negali būti laikomas sąžiningu civilinių teisinių santykių dalyviu.

7.7. Pagal teismų praktikoje suformuluotą taisyklę teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė galima, kad yra tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-323/2009; Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1049-221/2017, kt.). Nagrinėjamu atveju išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtiną būtinybę imtis ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą bei ieškovo interesus gauti iš atsakovo valstybinės žemės nuomos mokesčio skolą.

Atsiliepimas

8. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Kirdiejų rūmai“ nurodė, kad nesutinka su skundu, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais

8.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas preliminariai nepagrindė 20 796,59 Eur skolos dydžio, t. y. preliminariai nepagrindė ieškinio reikalavimų. Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimai UAB „Kirdiejų rūmai“ dėl žemės nuomos mokesčio buvo išspręsti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį bankroto byloje Nr. B2-508-560/2015. Taikos sutarties 3.5 punkte aptarta kokia tvarka ir kokiais terminais bus patenkintas Vilniaus miesto savivaldybės 20 166,51 Eur dydžio reikalavimas. Be to, ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti žemės nuomos mokesčio skolą už laikotarpį, kuriuo UAB „Kirdiejų rūmai“ neturėjo jokios faktinės galimybės naudotis patalpomis ir šių patalpų eksploatavimui priskirtu žemės sklypu. Vilniaus miesto savivaldybė, neduodama pritarimo atlikti kapitalinio remonto darbus, sukūrė tokią situaciją, kai atsakovas negali pagal 2004 m. vasario 13 d. nuomos sutartį pradėti naudotis patalpomis ir šioms patalpoms eksploatuoti skirtu žemės sklypu. Trečia, ieškiniu nepagrįstai reikalaujama priteisti nuomos mokestį už 2013 metų kovo-gruodžio mėn. laikotarpį, kai nebuvo sudarytos žemės nuomos sutarties, atsakovas nurodytu laikotarpiu neturėjo realios galimybės naudotis žemės sklypu ir faktiškai juo nesinaudojo dėl paties ieškovo neteisėtų veiksmų. Ketvirta, ieškovas nepagrįstai skaičiuoja 3621,68 Eur dydžio palūkanas už visą 2012-2016 metų laikotarpį. UAB „Kirdiejų rūmai“ laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 3 d. iki 2015 m. sausio 20 d. turėjo bankrutuojančios įmonės statusą, todėl už šį laikotarpį palūkanos negali būti skaičiuojamos (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, 27 straipsnio 3 dalis).

8.2. Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė, nei teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei teikdama atskirąjį skundą, nepateikė įrodymų, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bus pažeisti ieškovo interesai ir teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas (CPK178 straipsnis). UAB „Kirdiejų rūmai“ 2014-2016 metų laikotarpiu sudarė projektavimo ir statybos darbų valdymo paslaugų teikimo sutartis, kurių vertė buvo apie 300 000 Eur. UAB „Kirdiejų rūmai“ turėjo (turi) tikslą išsinuomotus pastatus, atlikus reikiamus statybos - remonto darbus, padaryti patraukliu, puošiančiu miestą objektu, kuriame būtų galima organizuoti įvairius miesto renginius, šventes, parodas. UAB „Kirdiejų rūmai“ visas investicijas 2015-2016 metais buvo nukreipęs į statybą leidžiančių dokumentų gavimą. Teismas visiškai pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingu atveju atsakovas neturėtų jokios objektyvios galimybės tęsti pradėtą įgyvendinti Kirdiejų rūmų atkūrimo projektą, kuris finansuojamas paties atsakovo lėšomis. Antra, aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakovui didelė ieškinio suma negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nekuria materialinių vertybių, nedidina turto vertės ir nepagerina asmens turtinės padėties, jis padeda išsaugoti esantį turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96- 302/2017). Trečia, ieškovo teiginiai, kad atsakovas yra nesąžiningas, delsdamas sumokėti žemės nuomos mokestį, yra visiškai nepagrįsti. Atsakovas niekada neatsisakė mokėti pagrįstai apskaičiuoto žemės nuomos mokesčio. Šioje civilinėje byloje yra kilęs ginčas, ar ieškovas pagrįstai skaičiuoja žemės mokestį ir delspinigius už 2011-2016 laikotarpį. Apskųstoje nutartyje teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad vienos šalies kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo laikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepime į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

10. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

11. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovo prašymą taikyti atsakovo turtui laikinąsias apsaugos priemones. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių instituto teisės normas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu yra dvi būtinos sąlygos: pirma, šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą; antra, nesiėmus prašomų priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

13. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių institutą reglamentuojančių teisės normų (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) aiškinimo bei taikymo praktiką, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014, kt.). Pagal ieškinio preliminaraus pagrįstumo (prima facie) doktriną ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; kt.).

14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pagrindu nurodytas aplinkybes ir prie ieškinio pridėtus įrodymus, sprendė, jog ieškinys tikėtinai pagrįstas, t. y. nustatė vieną iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

15. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytos aplinkybės šioje civilinio proceso stadijoje, kai byla nenagrinėjama iš esmės ir neatliekamas išsamus įrodymų visumos tyrimas bei vertinimas, nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą, t. y. kad ieškinio reikalavimai prima facie nėra pagrįsti.

16. Dėl antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad, netaikius prašomų priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas – pažymėtina tai, jog teismų praktika šios sąlygos aiškinimo ir taikymo aspektu yra modifikuota ir formuojama ta linkme, kad tokie kriterijai, kaip ieškinio sumos dydis konkrečiam atsakovui ir jo turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2018; kt.). Toks naujausias aiškinimas grindžiamas tuo, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tai suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė. Tokių priemonių taikymo paskirtis ir tikslas yra išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla bent labiau tikėtina grėsmė, kad jis gali būti perleistas, turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2018; kt.).

17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas, prašydamas taikyti atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant šio turtą ieškinio sumai, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų būtinybę imtis tokių priemonių, siekiant užtikrinti teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, įvykdymą.

18. Apskųstoje nutartyje, remdamasis aktualia teismų praktika, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės. Vien didelė ieškinio suma pati savaime nepasunkina ar nepadaro neįmanomo būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Net darant prielaidą, kad atsakovas turi tam tikrų mokumo problemų, vien dėl šios aplinkybės laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepasiektų jų taikymo tikslo – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, nes turto areštas savaime nepadidintų skolininko turto masės ar vertės. Priešingai, sutrikdžius įmonės ūkinę veiklą, būtų sukurtos prielaidos kilti dar didesnėms mokumo problemoms, ir būtent tai galėtų apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik turint duomenų apie atsakovo ketinimus ar veiksmus, kurie galėtų bent tikėtinai pagrįsti atsakovo siekį išvengti teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, įvykdymo.

19. Įrodinėdamas grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ieškovas atskirajame skunde remiasi tuo, kad šią grėsmę nagrinėjamu atveju patvirtina tiek didelė ieškinio suma, tiek atsakovo turtinė padėtis ir jos perspektyvas, o ypač atsakovo tendencingas nesąžiningas elgesys per visą sutartinių santykių su valstybe ir Savivaldybe laikotarpį.

20. Pažymėtina, kad nesąžiningas, ieškovo vertinimu, atsakovo elgesys, ilgą laiką nemokant valstybinės žemės nuomos mokesčio, tinkamai nevykdant kitų ginčo šalis siejančių sutartinių įsipareigojimų, savaime nesuponuoja pagrindo imtis prašomų laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo turto arešto. Pabrėžtina tai, kad, sprendžiant laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto arešto – taikymo klausimą, atsakovo nesąžiningumas reikšmingas tuo aspektu, kiek jis susijęs su pagrindu manyti, jog atsakovas gali imtis veiksmų, reiškiančių siekį išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Taigi reikšmingi duomenys, iš kurių teismas galėtų daryti išvadą apie potencialią grėsmę, kad, neareštavus atsakovo turto, jis gali imtis veiksmų turimam turtui paslėpti, perleisti, jį suvaržyti, jo vertei mažinti, taip apsunkindamas galimybę nukreipti į turtą ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

21. Iš atsiliepimo į atskirąjį skundą turinio matyti, kad reikalaujamo priteisti valstybinės žemės nuomos mokesčio nemokėjimą atsakovas teisina tam tikrų nesutarimų su ieškovu aplinkybėmis. Atsakovo pozicijos, dėl kurios susikaupė nuomos mokesčio skola, pagrįstumas bus įvertintas išnagrinėjus šalių ginčą iš esmės. Šioje civilinio proceso stadijoje, sprendžiant dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ta aplinkybė, kad atsakovas ne vienerius metus tinkamai nevykdo sutartinių įsipareigojimų, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo nesąžiningumą, keliantį grėsmę ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir suponuojantį būtinybę areštuoti atsakovo turtą. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos nubausti asmenį už netinkamą prievolių vykdymą. Šių priemonių paskirtis kita – užkirsti kelią atsakovo veiksmams, dėl kurių taptų sunkiau ar net neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą, nukreipiant išieškojimą į atsakovo turimą turtą.

22. Atskirajame skunde nurodoma, kad reikalaujama priteisti skola susikaupė per penkerius metus, todėl Savivaldybė pagrįstai baiminasi, jog, priteisus skolą iš karto už penkerius metus, atsakovas greičiausiai bus nepajėgus sumokėti visą priteistą skolos sumą iš karto.

23. Jau pasisakyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinėms vertybėms sukurti arba joms sukaupti, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis – konservacinė, t. y. išsaugoti atsakovo turtą, jeigu kyla bent labiau tikėtina grėsmė, kad jis gali būti perleistas, turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2018).

24. Atskirajame skunde pažymima, kad šiuo atveju nesąžiningais atsakovo veiksmais turėtų būti vertinami ne tokie kraštutiniai veiksmai, kaip turto slėpimas, tyčinis apsunkinimas ir pan., nes tokio pobūdžio veiksmų ieškovas dažniausiai apskritai neturi galimybės sužinoti ir išsiaiškinti, juolab pateikti tai patvirtinančių įrodymų.

25. Dėl tokių apelianto argumentų pažymėtina tai, kad atskirajame skunde, be kita ko, nurodyta, jog ginčo šalis sutartiniai santykiai sieja nuo 2006 m. Šiuo konkrečiu atveju, kai ginčo šalys susijusios sutartiniais santykiais daugiau kaip dešimtmetį, ieškovas, prašydamas imtis laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įvykdymui užtikrinti, galėtų pateikti duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovo turimą turtą, tokio turto pobūdį, galimybes imtis dėl turimo turto veiksmų šiam turtui paslėpti, perleisti ar suvaržyti jį taip, kad, nepritaikius turto arešto, ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įvykdymas pasunkėtų arba netgi taptų neįmanomas. Šioje civilinio proceso stadijoje tokių duomenų ieškovas nėra pateikęs (CPK 12, 178 straipsniai).

26. Apibendrinat išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nepagrindžia būtinybės imtis ieškovo prašomos laikinosios priemonės – atsakovo turto arešto, nes šioje civilinio proceso stadijoje byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų tikėtiną grėsmę, jog atsakovas dėl turimo turto gali imtis tokių veiksmų, jog, neareštavus turto, išvengtų atsiskaitymo su ieškovu, jeigu būtų patenkintas šioje byloje pareikštas ieškinys (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

27. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagal šioje civilinio proceso stadijoje byloje esančius duomenis tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinąsias apsaugos priemones, ir pagrįstai sprendė, jog, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų, ieškovo prašymas dėl atsakovo turto arešto negali būti tenkinamas. Dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų naikinti apskųstą teismo nutartį, kuri yra teisėta bei pagrįsta, nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

28. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, ieškovui gavus duomenų dėl galimos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, gali būti teikimas naujas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnio 1, 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-336 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

atmesti atskirąjį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laima Ribokaitė