Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų teisėja Vaida Railienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. O. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui T. O. dėl įsipareigojimų, kylančių iš paskolos sutarties nevykdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2019 m. rugsėjo 11 d. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai priėmė sprendimą už akių, kuriuo tenkino ieškovės ieškinį ir iš atsakovo T. O. priteisė 434,43 Eur negrąžintos paskolos sumos, 210,24 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 644,67 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018 m. liepos 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkintinas (CPK 288 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo padarinius (CPK 285 straipsnio 5 dalis) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-762-186/2016).

Sprendimo už akių priėmimo pagrindai ir sąlygos įtvirtinti CPK 285 straipsnyje. CPK 285 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo tokio sprendimo priėmimo, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento, ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. Atskira sprendimo už akių priėmimo sąlyga įtvirtinta CPK 227 straipsnio 3 dalyje, kuri numato, kad kai šalis be svarbių priežasčių per teismo nustatytą terminą nepateikia paruošiamojo dokumento (dubliko, tripliko), teismas kitos šalies prašymu turi teisę priimti sprendimą už akių. Taigi sprendimas už akių gali būti priimtas, kai atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą, nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso operatyvumu ir ekonomiškumu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdamas vilkinti bylos nagrinėjimą.

Atsakovas, dėl kurio priimtas sprendimas už akių, turi teisę sprendimą priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tačiau negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 straipsnio 5 dalis, 287 straipsnis). Išnagrinėjęs pareiškimą, teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik tuo atveju, jeigu konstatuoja, kad atsakovas negalėjo pateikti atsiliepimo į ieškinį dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir kad atsakovo pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnis). Iš to seka, kad sprendimas už akių turi būti panaikinamas ir bylos nagrinėjamas atnaujinimas esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių (CPK 288 straipsnio 4 dalis). Tokiu būdu, sprendimo už akių peržiūrėjimui yra dvi aplinkybių grupės: viena susijusi su asmens, prieš kurį priimtas teismo sprendimas už akių, pasyvumu, kita – su teismo sprendimo už akių pagrįstumu. Vien procesinio pasyvumo (neatvykimo į teismą, nepateikimo procesinio dokumento ar kt.) aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimo už akių, nes pagal CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus turi būti nurodytos pareiškime dvi aplinkybių grupės. Tuo tarpu vien teismo sprendimo nepagrįstumo aplinkybė pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą) yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą už akių.

Nagrinėjamu atveju pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovas įrodinėja abi aplinkybes, pasak jo, sudarančias pagrindą naikinti sprendimą už akių. Visų pirma, atsakovas nurodo, kad terminą atsiliepimui į ieškovės pareiškimą praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. sveikatos būklės.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovui procesiniai dokumentai – ieškinio su priedais kopijos ir teismo pranešimas dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį pateikimo įteikti tinkamai - asmeniškai atsakovui ir jo pasirašyti 2018 m. liepos 18 d., apie tai nurodant įteikimo pažymoje. Šios aplinkybės neneigia nei pats atsakovas. Terminas atsiliepimui pateikti baigėsi 2018 m. rugpjūčio 31 d., t. y. pasibaigus 20 dienų terminui, tačiau atsakovas per nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir vėliau, taip pat iš atsakovo nebuvo gauta jokių kitų prašymų, todėl teismas, vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, priėmė sprendimą už akių. Pažymėtina, kad pasikeitus teismo sudėčiai, sprendimas už akių buvo priimtas 2018 m. rugsėjo 11 d. (paskyrus naują teisėją į Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus). Nors atsakovas nurodo, kad dėl 2017 m. spalio 12 d. patirtos dešinės rankos traumos ir atliktos operacijos gydėsi ir gydosi iki šiol, tačiau iš atsakovo pateikto 2018 m. rugsėjo 27 d. išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad jau 2018 m. liepos mėnesį, t. y. praėjus penkiems mėnesiams po operacijos, atsakovo sveikata pagerėjo, jis pradėjo kelti dešinės rankos riešą. Iš byloje esančių duomenų, taip pat iš atsakovo pateiktų paaiškinimų matyti, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki šiol serga, tačiau jo nurodyta dešinės rankos trauma, negalėjo sutrukdyti atsakovui pasirūpinti atsiliepimo pateikimu ar informuoti teismą apie jo nepateikimo priežastis, prašant pratęsti atsiliepimo pateikimo terminą (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 8 straipsnis), kad šis kuo greičiau išspręstų ginčą ir priimtų sprendimą. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismo vertinimu, atsakovo nurodytos priežastys dėl termino praleidimo atsiliepimui pateikti, nelaikytinos svarbiomis.

Atsakovas taip pat įrodinėja ir aplinkybes, susijusias su teismo sprendimo nepagrįstumu. Kaip argumentus dėl teismo sprendimo už akių nepagrįstumo, kas jo manymu yra pagrindas panaikinti sprendimą už akių, nurodo tai, kad pradinis kreditorius atsakovui nepranešė apie tai, kad skolos išieškojimą perleido (duomenys neskelbtini), kuri minėtą reikalavimą perleido ieškovei (duomenys neskelbtini), todėl pastaroji neteisėtai sukaupė ir reikalauja iš atsakovo 210,24 Eur palūkanų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Kai reikalavimo perleidimo sutarčiai sudaryti skolininko sutikimo nereikia, jam gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, bylos Nr. 3K-7-168/2010). Be to, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, taip pat yra nurodęs, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Tai skolininko teisių nevaržo labiau, nei apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo.

Byloje teismas, priimdamas sprendimą už akių, nustatė, kad 2015 m. gruodžio 21 d. pradinis kreditorius (duomenys neskelbtini) reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu perleido reikalavimą (duomenys neskelbtini), kuri minėtą reikalavimą 2016 m. kovo 10 d. perleido ieškovei (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad 2016 m. gegužės 4 d. informatyviu pranešimu atsakovas buvo informuotas apie reikalavimo perleidimą, kurį pradinis kreditorius išsiuntė atsakovui jo sutartyse nurodytu gyvenamosios vietos adresu. Be to, ieškovė kartu su ieškiniu pateikė reikalavimo perleidimo sutartį, reikalaujant patenkinti reikalavimą, todėl atsakovo teisės ir gynybos priemonės nebuvo apribotos, ir jam buvo suteikta teisė reikšti atsikirtimus, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, į naujojo kreditoriaus reikalavimus (CK 6.107 straipsnio 1 dalis), ir šia teise atsakovas pasinaudojo, pareikšdamas pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, atsakovo argumentai, kad jam nebuvo pranešta apie reikalavimo perleidimą, niekuo nepagrįsti, todėl ši aplinkybė nėra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir peržiūrėti teismo priimtą sprendimą už akių.

Kaip argumentus dėl teismo sprendimo už akių nepagrįstumo, atsakovas grindžia ir tuo, kad teismas neįvertino, jog ieškovė nepagrįstai prašo iš jo priteisti tiek pelno, tiek kompensacines, tiek ir procesines palūkanas, o tai atsakovo nuomone, akivaizdžiai prieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai nuostatai. Be to, teismas privalėjo įvertinti ir tai, kad ir kreditorius turi prisiimti finansinę atsakomybę dėl paskolos išdavimo, kadangi tikėdamasis pelno, išdavė paskolą atsakovui, neturinčiam jokių pajamų ir taip pažeidė atsakingo skolinimo principus.

Byloje nustatyta, kad 2014 m. sausio 28 d. tarp pradinio kreditoriaus (duomenys neskelbtini), valdžiusio sistemą Vivus.lt ir atsakovo T. O., pagal Vivus.lt bendrąsias paskolos sutarties buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu pradinis kreditorius paskolino atsakovui 260,66 Eur, 12 mėnesių laikotarpiui. Vadovaujantis sutarties 2.10 punktu, 2014 m. sausio 30 d., atsakovas pateikė prašymą papildomai 173,77 Eur kredito sumai 12 mėnesių terminui. Atsakovui šių sutarčių pagrindu buvo suteiktas 434,43 Eur vartojimo kreditas dvylikos mėnesių terminui su 87,67 procentų dydžio metine palūkanų norma, o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą paskolą ir sumokėti palūkanas, laikydamasis nustatyto kredito grąžinimo grafiko. Sutarčių 4.4 p. nustatyta, kad palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kai visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Šalys susitarė dėl metinių palūkanų normos, sutartis pasirašė, pinigai atsakovui buvo perduoti, sudarytas paskolos dengimo grafikas, kurio atsakovas nevykdė. Ieškovė, apskaičiuodama 434,43 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų už naudojimąsi kreditu, taikė 87,67 proc. Atsakovas pagal sutartį pirmą įmoką turėjo sumokėti praėjus trims mėnesiams po sutarties sudarymo – 2014 m. balandžio 28 d., o visą paskolą grąžinti iki 2015 m. kovo 28 d., tačiau byloje nėra įrodymų, jog savo įsipareigojimą įvykdė. Atsakovas nesilaikė kredito grąžinimo grafiko, todėl liko skolingas pradiniam kreditoriui 434,43 Eur skolą ir 89,86 Eur bendros vartojimo kredito kainos.

Sutarčių 4.1. punktu šalys susitarė, kad už naudojimąsi vartojimo kredito suma, atsakovas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra vartojimo kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška sudaro 133,10 procentų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2004 m. kovo 3 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai priklauso nuo palūkanų atliekamos funkcijos. Mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių sutarimu. Pavyzdžiui, šalys, sudarydamos paskolos sutartį, gali įtvirtinti sąlygą, kad palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais skaičiuojamos piniginės prievolės vykdymo laikotarpiu ir mokamos kas mėnesį (CK 6.872 straipsnio 2 dalis) arba kiekvienais metais ir kt. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).

Pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu kartu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje, pavyzdžiui, paskolos sutartyje ir kt. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).

Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).

Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 straipsniai ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatymas).

Vartojimo kredito įstatymo (redakcija 2012 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d.) 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (1 dalis). Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą įstatymo galiojimo metu. Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad tokiais atvejais, kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė kaip 200 proc., pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga), gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 procentų), ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina.

Iš atsakovo pateikto pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo spręstina, kad jis neatskiria mokėjimo palūkanų nuo kompensuojamųjų, todėl, mano, jog pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, šalių aptartos mokėjimo palūkanos (133,10 procentų) turi būti sumažintos, tačiau Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostata taikoma tik netesyboms, t. y. tik tokiems mokėjimams, kurie skirti nuostoliams, atsiradusiems dėl pavėluotų įmokų mokėjimo, kompensuoti. Pelno palūkanos nepatenka į šios normos taikymo sritį, nes jos yra kaip atlyginimas (mokestis) už paskolintus pinigus, o šiuo atveju šalių nustatytos 133,10 procentų palūkanos buvo sutartas atlygis už kredito davėjos suteiktus naudotis pinigus.

Sutarčių 4.4. ir 6.5. punktais susitarta, jog mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo atsakovui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas vartojimo kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 punkte nustatyta, jog iki bus grąžintas visas kreditas ir palūkanos sutarties nutraukimas nesustabdo kredito ir / ar palūkanų, kitų sutartyje numatytų mokėjimų skaičiavimo ir nepanaikina kredito gavėjo prievolės mokėti pagal sutartį mokėtinas sumas. Pagal sutarčių bendrųjų sąlygų 7.1 punktą kredito gavėjui praleidus mokėjimo terminą, 4.1 punkte nurodyta bendra kredito kainos metinė norma skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį, Vartojimo kredito įstatymą ir sutartį.

Sprendžiant dėl palūkanų dydžio teisėtumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės, dėl ko šiuo atveju jų mažinti nėra pagrindo. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad ieškovė palūkanas paskaičiavo geranoriškai tik už 196 kalendorines dienas, nors atsakovas pagal 2014 m. sausio 28 d. ir 2014 m. sausio 30 d. sudarytas sutartis vėluoja atsiskaityti daugiau nei penkerius metus.

Vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių privalu laikytis)(CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, būtina papildomai atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas sutartį kredito gavėjas susipažino ir patvirtino, kad su ja sutinka. Tokia aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra per didelės ir prieštaraujančios sąžiningumo ir protingumo principams (Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-127-227/2016).

Atsakovas, sudarydamas sutartis, prisiėmė jose nustatytus įsipareigojimus, žinodamas, kad yra atsakingas už sutarčių įvykdymą, laiku negrąžino kredito ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams, todėl yra pats atsakingas už didelę mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumą (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1407-265/2017).

Šalių sutartas mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas, tarp jų ir CK 6.206 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Teismui, kitaip negu kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Atsakovas neginčijo sutarčių sąlygų, nereikalavo sutarčių sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti laiku atsiliepimą į ieškinį, todėl, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo savo iniciatyva modifikuoti sutartį, mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas vertinti kaip sutartines netesybas ir jas mažinti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).

Kitos atsakovo nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog vartojimo kredito sutartimis nustatytos palūkanos yra per didelės, neatitinka vartotojų interesų, prieštarauja sąžiningumo bei protingumo principams, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jas pripažinti nesąžiningomis ir sumažinti (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas taip pat nesutinka ir su teismo sprendimu už akių priteistomis 5 procentų dydžio metinėmis palūkanomis už priteistą 644,67 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. liepos 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti šalių sutartas arba įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjamu atveju šalys nebuvo susitarę dėl šių procesinėmis palūkanomis vadinamų palūkanų dydžio. CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog įstatyminių palūkanų dydis nagrinėjamu atveju yra 5 procentai metinių palūkanų. Pareiga mokėti šias procesinėmis vadinamas palūkanas atsiranda iš įstatymo, nurodytų palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Taigi, ieškovė turėjo teisę įstatymo pagrindu prašyti iš atsakovo priteisti procesines palūkanas, todėl aptariamo sprendimo už akių dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteistos procesinės palūkanos taip pat yra pagrįsta ir teisėta.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo T. O. nurodytos aplinkybės sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi, teismas daro išvadą, jog pareiškime peržiūrėti teismo sprendimą už akių nenustatyta ir antroji aplinkybė, t. y. atsakovas nepateikė jo nurodytas aplinkybes, pagrindžiančių duomenų ar įtikinančių argumentų, kurie patvirtintų galimą ieškovės atliktų palūkanų paskaičiavimų neteisingumą, galinčių turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teismas, remdamasis nurodytais argumentais, konstatuoja, jog nenustačius sąlygų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 288 straipsnio 4 dalyje, sudarančių pagrindą panaikinti sprendimą už akių bei atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, atsakovo T. O. pareiškimas netenkintinas.

2019 m. kovo 21 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi atsakovui T. O. buvo atidėtas žyminio mokesčio už pareiškimo dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo mokėjimas iki sprendimo (nutarties) šioje civilinėje byloje priėmimo.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo T. O. pareiškimas dėl 2018 m. rugsėjo 11 d. Palangos miesto apylinkės teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Finansų administravimas“ ieškinį atsakovui T. O. dėl skolos priteisimo, netenkintas, valstybei iš atsakovo priteisiamas 50,00 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 288 straipsniu, 290-292 straipsniais,

nutaria:

netenkinti atsakovo T. O. pareiškimo dėl 2018 m. rugsėjo 11 d. Palangos miesto apylinkės teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „4finance“ ieškinį atsakovui T. O. dėl skolos priteisimo.

Priteisti iš atsakovo T. O. 50,00 Eur (penkiasdešimt eurų ir 00 ct) žyminį mokestį valstybei.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties kopijos gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus.