- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-25
- Bylos Nr.
- eI2-2653-541/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00825-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jolanta Vėgelienė (pirm.), Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB "Rolidas"
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal O. K. (O. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniu uždarajai akcinei bendrovei „Rolidas“ dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. O. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškina, kad Departamentas išdavė jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje vadovaudamasis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu (pareiškėjas ketino dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas). Departamentas taip pat leido pakeisti darbdavį (UAB „Rolidas“). Tačiau skundžiamu Sprendimu atsakovas panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad UAB „Rolidas“ (toliau – ir Bendrovė) direktorius, kaip Bendrovės atstovas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje direktoriui paskyrė administracinę nuobaudą – 1 000 Eur baudą, kuri buvo sumokėta 2021 m. sausio 15 d. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
3. Pareiškėjo manymu, Departamentas netinkamai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, o Sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatskleidė aplinkybių, kodėl pareiškėjui taikytina Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio norma, nenurodė, kodėl darbdavio įsipareigojimai jį įdarbinti egzistuoja priimant Sprendimą, nors pareiškėjas jau yra sudaręs darbo sutartį, o šioje normoje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas kyla tuomet, kai darbdavys dar yra įsipareigojęs įdarbinti. Pareiškėjas buvo gavęs leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo sudarę darbo sutartį ir buvo įdarbintas Bendrovėje dar iki direktoriaus nubaudimo. Šiuo atveju neegzistavo dvi būtinos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatytos teisės normos reikalaujamos sąlygos: pirma, direktoriaus įsipareigojimas įdarbinti, kuris egzistavo iki darbo sutarties sudarymo ir pasibaigė sudarius darbo sutartį, ir antra, tuo metu, kai darbdavys buvo įsipareigojęs įdarbinti pareiškėją, jau buvo baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą. Todėl Sprendimas priimtas be teisinio pagrindo, nes Bendrovės direktorius nebuvo įsipareigojęs pareiškėjui jį įdarbinti pagal darbo sutartį, o toks įsipareigojimams jau buvo pasibaigęs jo įvykdymu, nes užsienietis buvo jau įdarbintas.
Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis po leidimo išdavimo atsiradusiu juridiniu faktu – Bendrovės direktoriaus nubaudimu, iš esmės pažeidė lex retro non agit principą.
4. Pritaikius teisinę atsakomybę Bendrovės atstovui, atsakovas savo Sprendimu dėl teisės pažeidėjo – Bendrovės atstovo, veiksmų nepagrįstai pritaikė teisinę atsakomybę taip pat ir pareiškėjui, kuris nėra atsakingas už veiksmus, kuriems jis neturėjo jokios įtakos. Sprendimu panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas, kurio profesija įtraukta į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-469 patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ilgam laikui neteko galimybės teisėtais pagrindais dirbti Lietuvos įmonėse, kadangi privalo iš naujo teikti prašymą Departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo, patirti papildomus nuostolius vien sumokant prašymo pateikimo atsakovui mokestį. Atitinkamai Sprendimas pažeidžia teisingumo ir proporcingumo principus, kadangi dėl Sprendimo beveik visi Bendrovės darbuotojai yra priversti nutraukti darbo santykius.
II
1. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
2. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki (duomenys neskelbtini), tuo pagrindu, kad ketina dirbti Bendrovėje, Departamentui pateikė prašymą pakeisti darbdavį. Departamentas, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį, kadangi pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 22 d. buvo priimtas dirbti bendrovėje. Tačiau Bendrovės direktorius, pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“). Pareiškėjo darbdavį patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
3. Įstatyme numatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbo sutarties sudarymo, darbuotojo įdarbinimo ir (ar) leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir (ar) išduotas leidimas laikinai gyventi.
4. Nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas iki (duomenys neskelbtini), tai nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, kad leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, kad paminėtą administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne.
5. Departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pareiškėjui ir trečiajam asmeniui kylančios teisinės pasekmės priėmus ginčijamą sprendimą yra neproporcingos. Pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų vadovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių vadovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek Bendrovės vadovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą. Neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašaus pobūdžio bylose.
Atsiliepimas
6. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pareiškėjui yra taikoma teisinė atsakomybė už teisės pažeidimą, kurio jis nepadarė ir, kad Bendrovė yra baudžiama antrą kartą už tą patį administracinį nusižengimą. Pareiškėjas ginčijamu sprendimu nėra baudžiamas už Bendrovės vadovo padarytą administracinį nusižengimą, o Bendrovė nėra baudžiama už tą patį administracinį nusižengimą antrą kartą. Administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino. Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą.
7. Atsiliepime taip pat nesutinkama su skundo argumentais, kad Sprendimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principui, kadangi didžioji dalis Bendrovės darbuotojų yra užsieniečiai, kuriems tuo pačiu pagrindu panaikinus leidimus laikinai gyventi jie bus priversti nutraukti darbo santykius ir Bendrovė nebegalės vykdyti įsipareigojimų klientams. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo išvadai, kad Departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia Departamento pareiga, pareiškėjas nenurodė. Be to, Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
III
1. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo sutinka ir prašo panaikinti skundžiamą Sprendimą kaip nepagrįstą.
2. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime iš esmės pateikia analogiškus argumentus kaip ir pareiškėjas, pažymi, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžia proporcingumo ir teisingumo principus, yra netinkamai motyvuotas, o Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis buvo pritaikytas netinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
IV
1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki (duomenys neskelbtini).
Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Repsublikoje, tuo pagrindu, kad ketina dirbti Bendrovėje, 2020 m. liepos 16 d. Departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, 2020 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2020 m. rugpjūčio 22 d. buvo priimtas dirbti Bendrovėje. Departamentas nustatė, kad Valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. gruodžio 22 d. surašė administracinio teisės nusižengimo protokolą Bendrovės direktoriui, nes jis savo veiksmais (neveikimu) pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Įstatymo 62 straipsnio 2² ir 7 dalių nuostatas, todėl padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 7 d. nutarimu Bendrovės direktoriui paskyrė administracinę nuobaudą. Atitinkamai Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Žemesnės instancijos teismas
2. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo tos dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
2.1. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba pakeičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi.
2.2. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Kaip minėta, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, o darbdaviu (po Departamento leidimo pakeisti darbdavį) buvo nurodyta Bendrovė. Pažymėtina, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrovės vadovas R. R. (R. R.) pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 1 000 eurų bauda. Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimas įsiteisėjo 2021 m. vasario 2 d.
3.1. Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis (t. y. asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis).
3.2. ANK 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal ANK atsako tik fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Nepriklausomai nuo nelegaliai įdarbinto subjekto, nustačius, kad jis dirba be darbo sutarties ir apie jį nepranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai ar dirbama nesilaikant trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo procedūrų, konstatuojamas nelegalaus darbo faktas.
4. LVAT, aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr. LVAT 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. eA-5395-492/2019).
5. Remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad Bendrovės vadovas pažeidė ANK 95 straipsnio nuostatas ir už tai jam paskirta 1 000 eurų bauda. Bendrovė užsienietį įdarbino pagal darbo sutartį, vykdydama įsipareigojimą įdarbinti užsienietį, pastarajam pateikus prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes jis ketino dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, t. y. pateikęs darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui.
Todėl, įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimui, Bendrovės vadovas nubaustas už nelegalų darbą, užsieniečiui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu panaikintas pagrįstai, nepriklausomai nuo to, kad užsienietis Bendrovėje dirbo pagal sutartį ir buvo įdarbintas iki nutarimo įsiteisėjimo. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas imperatyvas jokių išimčių ar išlygų, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimą šiuo pagrindu, nenumato.
6. Atmestini pareiškėjo skundo argumentai, kad Departamento Sprendimas prieštarauja teisėtų lūkesčių, teisingumo ir proporcingumo principams, nes teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi trečiųjų šalių piliečiams suteikiama (įgyjama) tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas, taip pat neturi atsirasti aplinkybių, kurios Įstatyme nurodytos kaip leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-415/2021).
Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Nagrinėjamu atveju Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nes jis tuo metu ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo, atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas.
7. Teismas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime akcentavo iš Konstitucijos kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Jurisprudencijos tęstinumą savo praktikoje yra pabrėžęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė pakankamų pagrįstų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės remiasi savo nuomone, subjektyviu faktinių aplinkybių vertinimu.
8. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjo skundo argumentas, jog Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų yra visiškai nepagrįstas.
9. Pareiškėjas skunde nurodė ir kitus argumentus, kurių pagrindu prašo panaikinti ginčijamą Sprendimą, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
10. Paminėtina, kad pareiškėjas taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju pripažinus, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Prašymą atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas pateikė ir trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Šiuo atveju matyti, kad Bendrovė palaikė pareiškėjo skundą, todėl, jį atmetus, bylinėjimosi išlaidos Bendrovei negali būti priteistos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo O. K. (O. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo O. K. (O. K.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Rolidas“ prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.