Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-902-642/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-11-17
Bylos Nr.: e2A-902-642/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-46-3-00448-2022-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Danutė Žvinklytė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
Atsakovas: A. S.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-902-642/2022Teisminio proceso Nr. 2-46-3-00448-2022-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.16.9; 2.6.29.3; 3.3.1.18.4; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 17 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Žvinklytė

apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 1 195,77 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 1 076,40 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Tauragės apylinkės teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu už akių tenkino dalį ieškinio: priteisė ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovo A. S. 1 195,77 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 107,62 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 303,39 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. kovo 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 167 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių motyvai, susiję su skundžiama sprendimo dalimi:

2.1. Teismas nurodė, jog ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 1 076,40 Eur delspinigių, apskaičiuotų už 180 dienų laikotarpį, taikant 0,5 procentų normą.

2.2. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti delspinigius ne už visą (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų, tačiau nesilaikė Vartojimo kredito įstatyme (toliau – VKĮ) vartotoją ginančio orientacinio kriterijaus – minėtoje normoje įtvirtinto reikalavimo dėl maksimalaus jų dydžio – 0,05 procentų už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną. Teismas nurodė, kad nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

2.3. Teismas akcentavo, kad šalių sudarytoje sutartyje nustatytas 0,5 procentų delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, pažeidžiantis vartotojo, silpnesnės šalies interesus ir pernelyg neproporcingai užtikrinantis juridinio asmens, užsiimančio ūkine–komercine veikla interesus. Prašomų priteisti delspinigių dydis 1 076,40 Eur beveik siekia skolos sumą 1 195,77 Eur. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas iš dalies savo prievolę vykdė ir dalį išperkamosios nuomos įmokų sumokėjo. Dėl šių priežasčių teismas nusprendė delspinigių dydį sumažinti iki 0,05 procentų už ieškovės prašomas 180 dienas ir ieškovei iš atsakovo priteisti 107,62 Eur delspinigių (1195,77 x 0,05 proc. x 180 d.). Toks netesybų sumažinimas, teismo vertinimu, nepažeis ieškovės interesų, kadangi jokių duomenų, kad būtų patyrusi daugiau nuostolių nei priteistini delspinigiai, byloje nepateikta. Teismas padarė išvadą, kad ieškinyje nurodyto dydžio delspinigiai būtų neadekvati sankcija skolininko padarytam sutarties pažeidimui ieškovės nuostoliams.

2.4. Teismas nurodė, kad atsakovas praleido terminą įvykdyti prievolę, todėl iš jo ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 1 303,39 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. kovo 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

2.5. Patenkinus ieškinį iš dalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo teismas priteisė rašytiniais įrodymais pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, jog teismas tenkino 57 procentus (1303,39 Eur/2272,17 Eur x 100 procentų) ieškovės reikalavimų, ieškovei iš atsakovo teismas priteisė 167 Eur (293 Eur x 57 procentai) bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašo pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. sprendimo už akių dalį dėl delspinigių priteisimo ir priteisti ieškovei iš atsakovo 1 076,40 Eur delspinigių; perskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo 22 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

3.1. Apeliantė nurodo, jog šalių sudarytoje išperkamosios nuomos sutartyje aiškiai įtvirtinta nuostata, kad nuomininkas, tinkamai vykdęs sutartį per visą jos galiojimo laikotarpį ir sumokėjęs visas nuomos mokesčio mėnesio įmokas, turi teisę įsigyti daiktą. Taigi pradinė kreditorė ir atsakovas susitarė, jog atsakovas turi teisę, bet ne pareigą išsipirkti nuomojamą daiktą.

3.2. Išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d., t. y. iki tol, kol įsigaliojo Vartojimo kredito įstatymas ir 2011 m. balandžio 1 d. Civilinio kodekso XLIII skyriaus trečiojo skirsnio pakeitimai.

3.3. Apeliantė sutinka, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo sutartis, tačiau sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomas Vartojimo kredito įstatymo normos.

3.4. Pažymi, jog teismas nukrypo nuo įstatymo nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir dėl netesybų) nustatymą. Nagrinėjamu atveju teismas mokėtinų netesybų dydį sumažino 10 kartų, taip iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

3.5. Teismas, įvertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik vartotojo kaip silpnesniosios sandorio šalies interesų apsaugos doktrina, sąžiningumo ir protingumo principais, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog apeliantė prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų. Atsakovas, sudarydamas sutartį, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus, žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams. Teismas privalėjo įvertinti ir tai, jog apeliantė po Reikalavimo perleidimo sutarties elektroniniu paštu išsiuntė atsakovui pranešimus dėl kreditoriaus pasikeitimo ir pareikalavo įvykdyti prievolę, o į teismą su ieškiniu dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo kreipėsi po protingo termino.

3.6. Apeliantės pateiktas delspinigių skaičiavimas neprieštarauja šalių sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatoms, todėl nėra pagrindo sumažinti iš atsakovo prašomų priteisti delspinigių dydžio. Tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Atsakovas nuo pat sutarties sudarymo nevykdė prisiimto įsipareigojimo mokėti nuomos mokestį, pažeidė prievolę grąžinti gautą daiktą pirminei kreditorei, į gautas pretenzijas vykdyti sutartį nereagavo, pareiškus ieškinį teisme su ieškove nebendradarbiavo, teisminiame procese nedalyvavo. Atsakovas ieškovei ir teismui nepateikė jokių įrodymų, kad dėl sunkios finansinės padėties negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų ir negalės sumokėti sutartyje numatytų netesybų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas pasisakys kitoje sprendimo dalyje (CPK 329 straipsnis).

5. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

6. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog atsakovas su pradine kreditore uždarąja akcine bendrove „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. lapkričio 18 d. sudarė išperkamąją nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal ją atsakovui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – telefonas „(duomenys neskelbtini)“ 24 mėnesių terminui, atsakovas įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti 51,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsakovui tinkamai nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, sutartis buvo nutraukta, o atsakovas pradinei kreditorei liko skolingas 1 195,77 Eur. 2021 m. birželio 11 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo prievolę.

7. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 1 195,77 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 1076,40 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8. Atsakovas skolos fakto ir jos dydžio neginčijo (savo pozicijos byloje neišreiškė), ieškovė teismo sprendimo už akių dalies, kuria priteista skolos suma, taip pat neskundžia, todėl teismas skolos dydžio klausimu nepasisakys. Apeliantė ginčija tik teismo sprendimo už akių dalį, kuria teismas sumažino priteistiną delspinigių sumą.

9. Apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikė Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, nes šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims. Apeliantės nuomone, pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytoje sutartyje nustatytas 0,5 procento delspinigių dydis atitinka sutarties šalių valią. Be to, teismas, įvertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik atsakovo (vartotojos) kaip silpnesniosios sandorio šalies interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, kad apeliantė prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laiką – tik už 180 dienų.

10. Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims. Vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi Vartojimo kredito įstatymo turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį, todėl vien aplinkybė, kad pačioje sutartyje ji įvardyta kaip nuomos, o ne vartojimo kredito sutartis, pati savaime nėra pakankamas pagrindas netaikyti tokiai sutarčiai imperatyvių reikalavimų, reglamentuojančių vartojimo kredito ar jiems prilyginamus teisinius santykius.

11. Vertinimas, ar konkreti sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į Vartojimo kredito įstatymo reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovas 2020 m. lapkričio 18 d. sudarytoje sutartyje susitarė, jog nuomotoja (UAB „(duomenys neskelbtini)“) perduoda nuomininkui (atsakovui) laikinai valdyti ir naudotis už sutartyje nurodytą nuomos mokestį nuomotojai nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojai nuomos mokestį. Sutarties šalys taip pat susitarė, kad, nuomininkui tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties specialiojoje dalyje, ir sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal sutartį, pasibaigus sutarčiai, nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1 Eur. Tokį šalių susitarimą ieškovė reikalauja įvertinti kaip atitinkantį Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą išlygą, kad įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Kaip minėta, ne formalus tam tikrų nuostatų, atitinkančių teisinio reglamentavimo išimtis, įtvirtinimas sutartyje, bet sutartimi sukuriamų prievolių pobūdis ir tikrieji šalių ketinimai sudarant sandorį lemia tokio sandorio kvalifikavimą, o vadovaujantis Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 dalimi, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

12. Nusprendžiant, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo 2020 m. lapkričio 18 d. sudaryta sutartis galėtų būti pripažinta vartojimo kredito sutartimi, svarbu išsiaiškinti, ar sutartimi siekta išsinuomoti daiktą ir naudotis juo pagal sutarties sąlygas, ar atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (daiktui) įsigyti. Tam būtina įvertinti aplinkybes, susijusias su daiktų, dėl kurių sudaromi sandoriai, pobūdžiu (ar tokio pobūdžio sandorius pradinė kreditorė įprastai sudaro ir dėl naudotų daiktų, kuriuos pakartotinai naudoja kaip nuomos sutarčių dalyką, ar tik dėl naujų daiktų), nuomininko galimybėmis pasirinkti daikto nuomos terminą, sumokėti daikto kainą nepasibaigus nuomos terminui, santykiu tarp turto kainos ir per sutarties vykdymo laikotarpį mokėtinų įmokų, neapmokėta daikto verte nuomos termino pabaigoje, taip pat tinkamo pareigos atlikti sutartinius mokėjimus nevykdymo pasekmėmis ir pan. Situacija, kai verslo subjektas siūlo vartotojui įsigyti naujus (nenaudotus) daiktus, išdėstant visos daikto kainos mokėjimą per tam tikrą laikotarpį, o įmokas nustatant taip, kad papildomai būtų uždirbama iš atidėto kainos mokėjimo (nepriklausomai nuo to, ar toks uždarbis įvardijamas kaip nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu, ar kaip palūkanos už naudojimąsi neapmokėtą daikto kainos dalį sudarančiomis pinigų sumomis), verslininkas sutartyje nusimato galimybę iš sutartį pažeidusio vartotojo po sutarties nutraukimo reikalauti visų sutartinių įmokų iki pat sutarties termino pabaigos sumokėjimo, o vartotojo diskrecija apsispręsti, ar jis pasibaigus sutarties terminui ketina įsigyti daiktą siejama iš esmės tik su tuo, ar pasilikti sau daiktą, už kurį visa kaina iš esmės jau yra sumokėta, pagal esmę gali būti vertinama kaip dirbtinai, siekiant išvengti Vartojimo kredito įstatymo taikymo, kuriama teisinė konstrukcija, slepianti tikrąjį vartotojo tikslą įsigyti daiktą nuosavybės teise ir verslininko siekį ne tik vykdyti prekybinę veiklą, bet ir užsiimti vartojimo kredito veikla, finansuojant vartotojui perduodamos prekės įsigijimą ir papildomai taikant užmokestį už naudojimąsi pinigais (nesumokėta daikto kainos dalimi), į mokėtinas įmokas įtraukiant daikto kainą viršijančias sumas (prilygintinas sutartinėms palūkanoms).

13. Visos nutarties 12 punkte aptartos aplinkybės turi būti detaliai išanalizuotos ir, konstatavus, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, neturėtų būti apsiribojama vien sutarties sąlygos dėl netesybų dydžio teisėtumo įvertinimu (Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis), bet įgyvendinama ir teismo pareiga savo iniciatyva išsiaiškinti, ar tinkamai įvykdytos vartojimo kredito davėjo pareigos ikisutartinių vartojimo kredito santykių stadijoje įvertinti vartotojo kreditingumą (Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnis), pateikti jam visą reikalingą informaciją, kad jis galėtų apsispręsti dėl sutarties sudarymo (Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnis). Pareigos įvertinti vartotojo kreditingumą nevykdymas lemia bet kokių kredito davėjo teisių, kylančių iš sutarties, išskyrus teisę susigrąžinti kredito sumą, praradimą (Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje). Taigi kredito davėjas galėtų pretenduoti tik į negrąžintą kredito sumą (kuri nagrinėjamu atveju atitiktų skirtumą tarp daikto kainos ir visų pagal sutartį atliktų įmokų), o tai kelia abejonių ir dėl skundžiamo teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovei iš atsakovo priteistas visas pagal sutartį mokėtinas nuomos mokestis, teisėtumo ir pagrįstumo. Netinkamas informavimo pareigos įgyvendinimas gali sukelti tokias pasekmes: a) vartotojui suteikiama galimybė atsisakyti sutarties; b) kreditoriui gali kilti civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti dėl to patirtus vartotojo nuostolius; c) šios pareigos netinkamas įgyvendinimas gali turėti įtakos vertinant sutarties sąlygų sąžiningumą skaidrumo aspektu.

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nutarties 12–13 punktuose aptartos aplinkybės nebuvo įvertintos. Pažymėtina, kad 2020 m. lapkričio 18 d. sutartis buvo sudaryta tarp atsakovo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2021 m. birželio 11 d. pradinė kreditorė UAB „(duomenys neskelbtini)“ Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu perleido reikalavimą ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Į pirmosios instancijos teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi naujoji kreditorė. Byloje nedalyvaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“, gali būti ne tik apribotos galimybės išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes, bet ir priimtas su pradinės kreditorės teisėmis ir pareigomis susijęs sprendimas. Tokią išvadą patvirtina 2021 m. birželio 11 d. reikalavimo perleidimo sutarties 5.3, 5.5 punktuose įtvirtintos nuostatos, kad nuomos sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju pradinis kreditorius privalo naujajam kreditoriui ne tik grąžinti pagal reikalavimo perleidimo sutartį gautas sumas, bet ir atlyginti visas su išieškojimu susijusias išlaidas. Dėl nurodytos priežasties turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ įtraukimo dalyvauti byloje trečiojo asmens procesiniu statusu.

15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, kad jis nagrinėjamu atveju nesivadovauja ankstesne apygardos teismų praktika, nes ji šiuo metu iš esmės keičiasi (pvz., Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje e2A-1043-945/2022; Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje e2A-669-826/2022; Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-775-777/2022). Be to, priimamu procesiniu sprendimu teismas siekia viešojo intereso tikslų – užtikrinti įstatymais garantuojamas vartotojų teises. Akcentuotina, jog teismas privalo ex officio (pagal pareigas) kvalifikuoti vartojimo sutarčių sąlygas ir vertinti jų (taip pat ir sąlygos dėl delspinigių dydžio) sąžiningumą.

16. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų šiai bylai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla. Šie pažeidimai negali būti pašalinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jie sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. liepos 22 d. sprendimą už akių ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėja Danutė Žvinklytė