Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. spalio 20 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Administracinių pažeidimų tyrimų poskyrio vyr. specialistas A. B. surašė K. M. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) už tai, kad ji 2014 m. spalio 14 d., 15.17 val., pastatė automobilį „Saturn Vue“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ant šaligatvio ties pastatu, esančiu adresu – (duomenys neskelbtini), tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 150.5 punkte nustatytą draudimą sustoti ir stovėti ant šaligatvio.

2014 m. gruodžio 12 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus Administracinių pažeidimų tyrimo poskyrio vedėjo M. P. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) K. M. už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 124¹ straipsnio 4 dalyje, paskirta 200 Lt (57 Eur) bauda.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartimi K. M. skundas atmestas ir 2014 m. gruodžio 12 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus Administracinių pažeidimų tyrimo poskyrio vedėjo nutarimas paliktas nepakeistas.

Apeliaciniu skundu K. M. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą K. M. dėl ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nutraukti.

Skunde nurodo, kad nesutinka su priimta nutartimi. Skundžiamoje nutartyje tikriausiai yra padaryta rašymo klaida nurodant, kad „Kelių policijos biuro 2014-11-14 nutarimą palikti nepakeistą“, turbūt šioje vietoje turėtų būti nurodyta „2014-12-12 Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos nutarimą palikti nepakeistą“. Taip pat skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad byloje pateiktuose žemės sklypo planuose aiškiai matyti, kad ties įvažiavimu, kuriam suteiktas ženklinimas „k11“, esantis ruožas yra šaligatvio, pažymėto „k8“ tęsinys ir šie duomenys VĮ Registrų centre įregistruoti 2011 m. liepos 29 d., o įrašas galioja nuo 2013 m. gegužės 24 d. Apeliantės manymu, teismas turėjo nurodyti, kad byloje pateiktuose žemės sklypo planuose aiškiai matyti, kad ties įvažiavimu, kuriam suteiktas ženklinimas „k11“, esantis ruožas yra pėsčiųjų tako, pažymėto „k8“ tęsinys.

Skunde nurodoma, kad ATPK 124¹ straipsnio 4 dalies taikymas susijęs su Kelių eismo taisyklių (toliau KET) pažeidimu. KET 150.5. punktas nustato draudimą sustoti ir stovėti „ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdų nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu), taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose“. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme 2 straipsnio 47 punktas apibrėžta šaligatvio sampratą: „Šaligatvis - pėstiesiems skirta kelio dalis, esanti prie važiuojamosios kelio dalies arba atskirta nuo jos“. Ginčo esmė, ar ta konkreti vieta, kur stovėjo apeliantės automobilis, vadintina šaligatviu KET požiūriu, ar tai kitas objektas, kurį apeliantė vadina „nuogrinda“. Teismas, remdamasis byloje esančiomis fotonuotraukomis, kuriose užfiksuotas K. M. automobilis, padarė išvadą, kad kelio dalis nuo važiuojamosios kelio dalies atskirta borteliu yra aukštesnė ir todėl tai yra šaligatvis. Bet remiantis tomis nuotraukomis negalima padaryti išvados, kad nuotraukoje užfiksuotas automobilis stovi ant asfalto dangos ir objekto išgrįsto šaligatvio plytelėmis, atskirto borteliu. Tai gali būti ir pėsčiųjų, dviračių takas, kelkraštis ar koks kitas KET prasme objektas. Iš vaizdinės informacijos esančios fotonuotraukoje negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad tai yra šaligatvis KET prasme. Teismas, remdamasis Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Geografinės informacinės sistemos (toliau GIS) duomenų baze, patvirtino išvadą, kad vieta, kur stovėjo K. M. automobilis yra šaligatvis. Bet iš GIS informacijos tegalima susidaryti nuomonę apie dangas, o ne apie jų paskirtį KET požiūriu. Takai, šaligatviai, kiemai, grįsti kieta danga, GIS yra žymimi vienodai pilka spalva. Pavyzdžiui, sklypo (duomenys neskelbtini) vidinis kiemas GIS pažymėtas ta pačia pilka spalva ir pagal tai neįmanoma nustatyti dangos paskirties: ar tai šaligatvis, ar tai takas, ar specialiai automobiliams stovėti paruošta vieta. Teismas nepaaiškino prieštaravimo tarp duomenų, esančių GIS ir VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše apie gatvę (duomenys neskelbtini) skersgatvis ir jos sudedamąsias dalis. Pagal VĮ Registrų centro duomenis, tas ruožas kur stovėjo automobilis yra pėsčiųjų tako, pažymėto „k8“ tęsinys, tai yra pėsčiųjų takas, o pagal GIS ta vieta galėtų būti pavadinta šaligatviu. Kodėl GIS esančiais duomenimis neabejojama, o duomenimis, esančiais VĮ Registrų centre, abejojama, jais tik remiama išvada, kad ta vieta skirta pėstiesiems, nes tai pėsčiųjų takas. Toje vietoje, plane pažymėtoje „k8“, yra nuolat statomi automobiliai ir dėl jų stovėjimo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija pretenzijų nereiškia.

Apeliantė atkreipia dėmesį į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos nenuoseklumą aiškinant sąvokas „šaligatvis“ ir „pėsčiųjų takas“. Analogiškoje byloje (Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis byloje Nr. ATP-507-174/2014) ir kurios nutartimi rėmėsi Klaipėdos miesto savivaldybės administracija priimdama 2014 m. gruodžio 12 d. nutarimą dėl K. M. administracinio teisės pažeidimo, buvo vadovautasi ne vizualia dangos išvaizda, kuri charakteringa pėsčiųjų takams ar vietoms skirtoms automobiliams statyti, nes važiuojamoji dalis neatskirta nuo jos, o tuo, kad ta vieta yra teisiškai įregistruota kaip šaligatvis, o ne kaip pėsčiųjų takas, kuris nepažymėtas specialiais kelio ženklais ir ant kurio nedraudžiama statyti automobilius. Iš byloje esančios medžiagos aišku, kad K. M. automobilis stovėjo (duomenys neskelbtini) sklype, K. M., V. M., R. M. ir A. K. privačioje valdoje. Byloje nėra duomenų, kad privačioje valdoje yra servitutiniai keliai ar kitų nuosavybės teisių apribojimų, valdoje nėra viešajam eismui naudojamų kelių ar gatvių. Iš sklypo (duomenys neskelbtini) Kadastrinio plano matyti, kad sklype nėra įregistruota šaligatvių. Iš gatvės (duomenys neskelbtini) plano matyti, kad įvažiavimui į sklypą (duomenys neskelbtini) suteiktas ženklinimas „k11“ ir jis nėra pavadintas kelio sankryža su gatve (duomenys neskelbtini) skersgatvis. Eismą šioje privačioje valdoje privalo organizuoti valdos savininkai, privačioje valdoje KET veikia ribotai, jų taikymas susijęs tik su kelių eismo dalyvių, transporto priemonių ir pėsčiųjų eismu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2012). Tik privačios valdos savininkas gali leisti ar drausti nuosavybe naudotis kitiems asmenims. Šiuo atveju sklypo savininkai yra nusprendę toje vietoje, kur stovėjo K. M. automobilis, statyti automobilius ir jos neskyrė pėstiesiems, o eismo dalyviai šioje uždaroje privačioje valdoje privalo tų sąlygų laikytis, kiek tai neprieštarauja KET. Asmens nuosavybės neliečiamumo nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, todėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos kišimasis į privačios nuosavybės naudojimą yra ne tik nepagrįstas, bet ir neteisėtas (Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis byloje Nr. ATP-106-417/2011).

Apeliantė mano, kad ta vieta, kur 2014 m. spalio 14 d., apie 15,17 val. stovėjo K. M. automobilis „Saturn Vue“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nėra šaligatvis ar galėjo juo nebūti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Šiuo atveju ta vieta, kur K. M. pastatė automobilį, yra būtent šaligatvis, o ne kas kita. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 punkte įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009). Administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi Institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N663-156/2007).

Atsiliepimu į K. M. apeliacinį skundą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėja Kristina Vintilaitė (toliau – Institucija) nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu, nes apeliaciniame skunde apeliantas pateikia panašias aplinkybes ir argumentus kaip ir savo 2014 m. gruodžio 31 d. skunde Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Dėl šių aplinkybių, argumentų išsamiai pasisakyta Viešosios tvarkos skyriaus Administracinių pažeidimų tyrimo poskyrio vedėjo M. P. 2014 m. gruodžio 12 d. nutarime Nr. (duomenys neskelbtini), tai taip pat buvo išsamiai išnagrinėta bylos nagrinėjimo Klaipėdos miesto apylinkės teisme metu, todėl prašo palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį nepakeistą, o apeliacinio skundo netenkinti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apygardos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus konstatuoja, kad K. M. yra pagrįstai nubausta pagal ATPK 124¹ straipsnio 4 dalį už sustojimo ar stovėjimo vietose, kuriose Kelių eismo taisyklės draudžia sustoti ar stovėti, pažeidimą. Nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl K. M. kaltės. Patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, skundą nagrinėjantis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. M. padarė jai inkriminuotą ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo K. M. skundą, skundžiamoje nutartyje motyvuotai pasisakė dėl K. M. kaltės pagal ATPK 142¹ straipsnio 4 dalį, išsamiai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir pateikė motyvuotas išvadas. Šioms Klaipėdos miesto apylinkės teismo išvadoms pritaria ir skundą nagrinėjantis teismas ir jų nebekartoja.

Administracinėn atsakomybėn patraukta K. M. apeliaciniame skunde iš esmės neigia savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo argumentuodama tuo, kad vieta, kurioje buvo pastatytas jos automobilis, nelaikytina šaligatviu, ginčija teismo pateiktą įrodymų vertinimą. Tačiau kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo medžiagą ir pateikė motyvuotus argumentus dėl K. M. kaltės padarius jai inkriminuotą pažeidimą. Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, K. M. pagal ATPK 124¹ straipsnio 4 dalį nubaustas pagrįstai.

KET 3 punktas, apibrėžiantis šiose taisyklėse vartojamas sąvokas, nustato, kad kelias – eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas; važiuojamoji kelio dalis (toliau – važiuojamoji dalis) – kelio dalis transporto priemonėms važiuoti. Kelias gali turėti keletą važiuojamųjų dalių, atskirtų viena nuo kitos skiriamosiomis juostomis arba esančių skirtingame lygyje; šaligatvis – pėstiesiems skirta kelio dalis, esanti prie važiuojamosios dalies arba atskirta nuo jos. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo, nustatančio Lietuvos Respublikos automobilių kelių plėtojimo, priežiūros ir naudojimosi jais teisinius pagrindus, 3 straipsnyje, reglamentuojančio kelių suskirstymą pagal reikšmę, 3 dalis numato, kad vietinės reikšmės keliai naudojami vietiniam susisiekimui ir skirstomi į: 1) viešuosius kelius. Tai keliai, jungiantys rajoninius kelius, gyvenamąsias vietoves, sąvartynus, rekreacijos objektus, lankomus gamtos, kultūros paminklus, bei gatvės gyvenamosiose vietovėse ir kiti keliai, nepriskirti valstybinės reikšmės keliams; 2) vidaus kelius. Tai juridinių ir (ar) fizinių asmenų reikmėms naudojami keliai (miškų, nacionalinių parkų, valstybės saugomų teritorijų, pasienio, karjerų, privažiavimo prie hidrotechninių įrenginių, ribotų teritorijų – kiemų keliai ir visi kiti keliai, nepriskirti viešiesiems keliams).

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad vieta, kur K. M. paliko stovėti automobilį „Saturn Vue“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra privačioje teritorijoje. Tačiau šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad teisės aktai, kurie nustato eismo tvarką, eismo dalyvių teises ir pareigas, naudojimąsi automobilių keliais ir eismo saugumo automobilių keliais reikalavimus galioja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose keliuose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos. Esminis požymis yra ne žemės sklypo ar kelio nuosavybės forma, o žmonių ir transporto priemonių judėjimas kelio ribose, t. y. eismas. Tai, kad automobilis buvo pastatytas privačioje teritorijoje, nešalina jos atsakomybės padarius Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Kelių eismo taisyklės taikomos ir privačiose, ir uždarose teritorijose, tačiau jų taikymas susijęs tik su kelių eismo dalyvių – transporto priemonių ir pėsčiųjų eismu. Byloje nustatyta, kad vieta, kurioje K. M. pastatė automobilį yra vietinės reikšmės vidaus kelias, kuriuo tiek pėstieji, tiek ir transporto priemonės patenka į gretimus sklypus ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), tokiu būdu akivaizdu, kad šioje vietoje vyksta eismas ir eismo dalyviai privalo laikytis tiek Kelių eismo taisyklių, tiek kitų teisės aktų, nustatančių eismą keliuose, reikalavimų. Iš byloje esančių (duomenys neskelbtini) ir jo sudėtinių dalių kadastro duomenų matyti, kad vieta ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) (kurioje buvo užfiksuotas K. M. automobilis) yra pažymėta ir įregistruota kaip pėsčiųjų takas, suteikiant atitinkamą kodą “K8” (b. l. 31-40). VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše matyti, kad minėti duomenys įregistruoti 2011 m. liepos 29 d., o įrašas galioja nuo 2013 m. gegužės 21 d., todėl akivaizdu, kad teisės pažeidimo padarymo metu, t. y. 2014 m. spalio 14 d., vieta, kurioje užfiksuotas pažeidimas, buvo skirta pėstiesiems eiti, o ne transporto priemonėms stovėti. Iš šio kadastro duomenų plano matyti, kad pėsčiųjų takas „k8“ tęsiasi ir prie (duomenys neskelbtini) namo, t. y. toje vietoje, kurioje K. M. paliko stovėti savo automobilį „Saturn Vue“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kol nekilnojamojo turto registre esantys duomenys yra nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, tol jie yra galiojantys ir taikomi nagrinėjamu atveju. Kaip matyti iš minėtų duomenų, įvažiavimas į (duomenys neskelbtini) yra priskiriamas vidaus kelių kategorijai. Vieta, kurioje buvo pastatytas K. M. automobilis, yra šalia važiuojamosios kelio dalies, yra aukščiau važiuojamosios kelio dalies, t. y. ši vieta atskiria važiuojamąją kelio dalį nuo šaligatvio. Pabrėžtina, jog remiantis KET 3 punktu, apibrėžiančiu šiose taisyklėse vartojamas sąvokas, „kelias – tai eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas“. Pagal Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 48 punktą – „šaligatvis – pėstiesiems skirta kelio dalis, esanti prie važiuojamosios kelio dalies arba atskirta nuo jos“; 70 punktą – „važiuojamoji kelio dalis – kelio dalis transporto priemonėms važiuoti“. Aplinkybė, kad K. M. savaip interpretavo šaligatvio ir nuogrindos sąvoką, nagrinėjamu atveju administracinės atsakomybės klausimui spręsti jokios reikšmės neturi. Automobilio pastatymas vietoje, kuomet važiuojamoji dalis aiškiai atskirta nuo šaligatvio, atitinka K. M. inkriminuoto pažeidimo kvalifikaciją. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nutarties išvadomis dėl K. M. kaltės padarius jai inkriminuotą pažeidimą, todėl naikinti ginčijamą nutartį bei Institucijos (Klaipėdos miesto savivaldybės) 2014 m. gruodžio 12 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jai nutraukti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo, todėl K. M. skundas atmestinas.

K. M. skunde pagrįstai nurodo, kad skundžiamos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nutarties rezoliucinėje dalyje yra padaryta rašymo klaida nurodant, kad „Kelių policijos biuro 2014-11-12 nutarimą palikti nepakeistą“. Iš skundžiamos nutarties aprašomosios dalies matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas išnagrinėjo K. M. skundą dėl 2014 m. gruodžio 12 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus Administracinių pažeidimų tyrimo poskyrio vedėjo M. P. nutarimo, skundžiamoje nutartyje pasisakė iš esmės dėl K. M. skundo motyvų ir dėl 2014 m. gruodžio 12 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus Administracinių pažeidimų tyrimo poskyrio vedėjo M. P. nutarime nurodytų aplinkybių, pagrįstai nustatė, jog K. M. pažeidė ATPK 124¹ straipsnio 4 dalį, todėl jos skundą pagrįstai atmetė, tačiau rezoliucinėje nutarties dalyje klaidingai nurodė, kokį nutarimą palikti nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas vertina tai kaip rašymo apsirikimo klaidą, kurią galima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, dėl to nebus pakeista nutarties esmė, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis keistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6 punktu, teisėja

Rezoliucinė dalis

nutaria:

K. M. skundo netenkinti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartį, kurioje nurodyta “Kelių policijos biuro 2014-11-14 nutarimą palikti nepakeistą” pakeisti nurodant: 2014 m. gruodžio 12 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus Administracinių pažeidimų tyrimo poskyrio vedėjo M. P. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.