Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-652-648/2013

Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01080-2011-6

2013 m. gruodžio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. 15 MGL dydžio (2 025 Lt) bauda.

Nukentėjusiosios V. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies priteisiant jai iš ADB „Ergo Lietuva“ 1 858 Lt turtinei ir 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. už tai, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau - KET), dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y. 2011-09-04, apie 13.41 val., Vilniuje, P. K., vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi A6“, v/n (duomenys neskelbtini), važiuodamas Paneriškių gatve ir sukdamas į kairę, buvo neatidus, nedavė kelio jo važiavimo krypties eismo juosta iš dešinės į kairę kirtusiai pėsčiajai V. P., todėl ją partrenkė ir sužalojo. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų V. P. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia nuteistasis P. K., apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent pakankamai išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Specialistas V. Mitunevičius apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad atlikdamas tyrimą, jis turėjo eismo įvykio vietos protokolą, schemą, nuotraukas, kurios buvo padarytos eismo įvykio vietoje, specialistės L. Lazarenko išvadą ir kitą medžiagą. Tyrimui pateiktose nuotraukose buvo galima identifikuoti automobilio stabdymo pėdsaką, kurio ilgis buvo ne mažesnis nei 2,5 m, o automobilio greitis, atlikus skaičiavimus, buvo ne mažesnis nei 25 km/h. Stabdymo pėdsakas įžiūrimas nuotraukose, jo ilgis apskaičiuotas pagal nuotrauką, kuri išvadoje įvardinta numeriu. Automobilis turi stabdžių ABS sistemą ir, jam intensyviai stabdant, bet kuriuo atveju neišlieka ryškūs matomi pėdsakai, tai tokius pėdsakus galima įžiūrėti tik žiūrint labai stačiu kampu, iš didesnio atstumo į tą vietą, kur buvo stabdomas automobilis. Minėtas pėdsakas sutampa su automobilio ratų padėtimi ir matyti, jog yra vienas ryškesnis pėdsakas, o kadangi automobilis turi stabdžių ABS sistemą, todėl susidaro pulsuojančio pobūdžio pėdsakai. Specialistas nemano, kad toks sutapimas atsitiktinis, pagal rato plotį ir išsidėstymą yra pagrindas teigti, kad čia to automobilio pėdsakas. Jei pėsčioji ėjo, o ne bėgo, tai reikėtų padaryti kitus skaičiavimus. Po partrenkimo nuteistasis pavažiavo labai nedaug nuo 13 iki 52 cm. Galima vertinti, kad išvažiuojant iš sankryžos, „Audi“ vairuotojas iš dalies išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kas yra KET pažeidimas, tačiau specialistas pasisakė, kad šis pažeidimas neturi priežastinio ryšio su eismo įvykiu. Be to, jis pasisakė, kad šiuo atveju pėsčioji būtų kliudyta automobilio priekine kaire dalimi, jei būtų važiuota arčiau dešinio važiuojamosios kelio dalies krašto, o KET įtvirtinta, kad išvažiuojant iš sankryžos, kai yra atliekamas kairys posūkis, negalima išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą, tai yra natūralu, jog važiuoti arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto šis reikalavimas netaikomas, kadangi šiuo atveju tai yra neįmanoma. Jei P. K. važiuotų prie pat ištisinės kelio ženklinimo linijos, tai jis būtų partrenkęs pėsčiąją priekine kairės pusės automobilio dalimi.

KET 162 p. numatyta, kad sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią visiems eismo dalyviams, kertantiems jo važiavimo krypties eismo juostas. Sukdamas į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams, kertantiems bet kurią važiuojamosios dalies eismo juostą.

Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu laiku nukentėjusioji V. P. ėjo iš Gariūnų turgavietės važiuojamąja kelio dalimi. Nukentėjusiąją, įžengusią į važiuojamųjų kelio dalių sankirtą, partrenkė P. K. vairuojamas automobilis, kuris sankryžoje suko į kairę. Eismo įvykio vietos plane neužfiksuota, kad tame kelio ruože būtų pėstiesiems eiti skirta perėja (t. 1, b.l. 8). Apelianto parodymus, kad jam, važiuojant automobiliu, V. P. išbėgo į važiuojamąją kelio dalį prieš jo transporto priemonę, nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs įrodymai. Nukentėjusioji viso baudžiamojo proceso metu kategoriškai paneigė tokią aplinkybę teigdama, jog ji nebėgo ir neskubėjo eiti važiuojamąja kelio dalimi. Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymais, jos parodymai yra nuoseklūs, todėl laikytini patikimais. V. P. parodymus, kad ji ėjo, o ne bėgo per važiuojamąją kelio dalį, atitinka teisiamojo posėdžio metu pagarsinti liudytojos T. Z., kurios dėl mirties nebuvo galima apklausti teisiamajame posėdyje, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 24-25). Liudytoja T. Z. parodymų patikrinimo metu nurodė, jog pėsčioji, kaip jai atrodė, įbėgo į važiuojamą kelio dalį (t. 1, b.l. 52). Ši liudytoja nebuvo kategoriška atsakydama į klausimą, kaip V. P. judėjo per važiuojamąją kelio dalį iki partrenkimo. Be to, šis procesinis veiksmas buvo atliekamas praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po T. Z. apklausos ikiteisminio tyrimo metu (daugiau nei 3 mėn.), dėl ko asmuo natūraliai gali nevisiškai tiksliai atsiminti visas įvykiui reikšmingas aplinkybes. Todėl aptartas T. Z. nurodytos aplinkybės prieštaravimas neleidžia abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje nustatyta, jog po V. P. partrenkimo nukentėjusioji parkrito ties P. K. vairuojamu automobiliu. Specialistė L. Lazarenko pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad jei pėsčiasis turi didelį judėjimo greitį, tai partrenkimo metu gaudamas smūgį jis iš inercijos turi nuskrieti stipriai į kairę savo bėgimo kryptimi (t. 2, b.l. 178). V. P. buvimo vieta po kontakto su automobiliu irgi neleidžia abejoti tuo, jog nukentėjusioji įžengė į važiuojamųjų kelio dalių sankirtą eidama, o ne bėgdama.

Vertinant paties P. K. baudžiamojo proceso metu duotus parodymus, visų pirma pasakytina, kad jis nebuvo nuoseklus nurodydamas dėl „miniveno“ tipo automobilio, kuris galėjo trukdyti apeliantui pastebėti V. P.. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, jis apskritai nenurodė, kad toks automobilis stovėjo šalia sankryžos (t. 1, b.l. 17-18). P. K. nurodė šią aplinkybę įtariamojo apklausos metu pateikdamas savo nuomonę, kad „miniveno“ tipo automobilis galėjo užstoti pėsčiąją, einančią jo važiavimo krypties link (t. 1, b.l. 85-86). Bylos teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis jau kategoriškai teigė, kad šis automobilis jam ribojo matomumą ir trukdė anksčiau pamatyti pėsčiąją (t. 2, b.l. 41). Pažymėtina, kad eismo įvykio vietos plane, kuriame pasirašė apeliantas, nėra užfiksuota, jog eismo įvykio metu ties sankryža stovėjo minėtas automobilis (t. 1, b.l. 8). P. K. nepateikė jokių pastabų dėl eismo įvykio plane sudarytų aplinkybių. Be to, net ir teigiant, jog „miniveno“ tipo automobilis iš tikrųjų stovėjo trukdydamas P. K. stebėti aplinką, nuteistasis turėjo būti itin atsargus, kadangi už šio automobilio į važiuojamąją kelio dalį galėjo išeiti pėsčiasis. Nuteistasis tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iškėlė versiją, kad prieš jam pasukant į kairę, praleidžiamas automobilis taip pat trukdė pastebėti pėsčiąją, nenurodydamas to ikiteisminio tyrimo metu. Dėl praleidžiamo automobilio negalėjimas stebėti tam tikrą laiką visos eismui reikšmingos aplinkos negali pašalinti vairuotojo pareigos įvertinti, ar atlikti manevrą bus saugu. Priešingai, vairuotojas, kuriam matomumą riboja kokie nors objektai, turi būti itin atsargus ir atidus siekiant išvengti staiga atsirandančių kliūčių važiuojamoje kelio dalyje. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog P. K. baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklus nurodydamas dėl jo vairuojamo automobilio kontakto su nukentėjusiąja, bei nebekartoja jų.

P. K. apeliaciniame skunde nesutikimas su priimtu skundžiamu nuosprendžiu argumentuojamas iš esmės tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino du byloje surinktus įrodymus - 2012-07-13 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. 11-922 (12) ir specialistės L. Lazarenko duotus paaiškinimus. Pastebėtina, kad nuteistojo kaltė pagrįsta visuma byloje surinktų įrodymų, o ne tik minėtais įrodymais. 2012-07-13 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-922 (12) buvo surašyta remiantis pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, eismo įvykio mechanizmas nustatytas panaudojus specialius, tokioms užduotiems skirtus skaičiavimus. Specialistė, turinti eismo įvykių ir transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją, 23 metų ekspertinio darbo stažą, išvadoje išsamiai aprašė visą tyrimo eigą, motyvavo savo išvadas, padarytas atsakant į užduotyje pateiktus klausimus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesivadovauti minėta specialisto išvada kaip įrodymu nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje neužfiksuota jokių objektyvių duomenų (stabdymo pėdsakų ar kt.), kuriais remiantis būtų galima nustatyti P. K. vairuojamo automobilio greitį, todėl specialistė, darydama atitinkamas išvadas, rėmėsi nuteistojo apklausų metu nurodytu transporto priemonės greičiu. Nagrinėjamu atveju įvertinus vietos, kurioje P. K. vairavo automobilį, specifiką, atliekamo manevro pobūdį, V. P. padarytų sužalojimų sunkumą, pripažintina, kad specialistė pagrįstai rėmėsi apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais dėl jo vairuojamos transporto priemonės važiavimo greičio, kuris akivaizdu, jog buvo nedidelis. Be to, pats apeliantas viso baudžiamojo proceso metu nenurodė, kad jo vairuojamo automobilio greitis itin skyrėsi nuo to greičio, kuris panaudotas specialisto išvadoje. Dėl minėtų aplinkybių nėra pagrindo nesivadovauti specialisto išvada, o apeliacinio skundo teiginys, jog specialisto išvados konstatavimas tam tikrose nepatikrintose ir nepatvirtintose įvykio situaciją apibūdinančiose ribose negali būti pripažintas pagrįstu, atmetamas kaip nepagrįstas. Specialistė L. Lazarenko, apklausiama tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu, patvirtino savo surašytą išvadą, išsamiai ir motyvuotai atsakydama į teismo bei proceso dalyvių klausimus, ji paaiškino, kuo remiantis buvo surašyta būtent tokio pobūdžio išvada. Pirmosios instancijos teismui apklausus tirto eismo įvykio kilimo mechanizmą nustačiusią ir išvadą pateikusią specialistę L. Lazarenko, nekilo jokių abejonių jos pateiktos išvados išsamumu ar pagrįstumu. To nekyla ir teisėjų kolegijai, kuri papildomai apklausė šią specialistę. Todėl specialistės L. Lazarenko paaiškinimai taip pat laikytini įrodymu, kuriuo nustatytinos šiai bylai reikšmingos aplinkybės.

Byloje nustatyta, kad V. P. iš tikrųjų perėjo į kitą važiuojamosios kelio dalies pusę eidama sankryža ne pagal šaligatvio liniją, tačiau nukentėjusioji kirto P. K. važiavimo krypties eismo juostą, o vadovaujantis KET 162 p., apeliantas, sukdamas sankryžoje į kairę, privalėjo duoti kelią ėjusiai nukentėjusiajai. Vien V. P. neatsargus elgesys einant per važiuojamąją kelio dalį nepaneigia apelianto nesilaikyto KET punkto ir nedaro pagrindo konstatuoti, jog eismo įvykio priežastis buvo nukentėjusiosios veiksmai. 2012-07-13 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-922 (12) konstatuota, jog automobilio „Audi A6“ vairuotojo P. K. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje V. P. judėjimo greitis per važiuojamąją kelio dalį buvo imamas kaip ramiu tempu bėgančios senyvo amžiaus pėsčiosios (specialisto išvados 3 l.). Taigi, specialistė, nustatydama eismo įvykio mechanizmą, rėmėsi P. K. palankia aplinkybe, jog nukentėjusioji įbėgo į važiuojamąją kelio dalį, tačiau net ir ši aplinkybė nepatvirtino, kad apeliantas savo veiksmais negalėjo išvengti susidūrimo su nukentėjusiąja. Šiuo atveju būtina įvertinti ir byloje nagrinėjamo eismo įvykio vietos ypatumus, t. y. kad eismo įvykis įvyko šalia Gariūnų turgavietės pagrindinio įėjimo, kur transporto priemonių ir pėsčiųjų eismas yra intensyvus, tuo labiau, kad eismo įvykio diena buvo sekmadienis, t. y. savaitgalio diena. P. K. teisiamojo posėdžio metu taip pat pripažino, kad eismo įvykio vietoje būna daug pėsčiųjų ir automobilių, eismas intensyvus (t. 2, b.l. 41). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, jis detalizavo, jog matė, kad nuo pagrindinių turgavietės vartų tuo metu važiuojamąja kelio dalimi ėjo daug pėsčiųjų. P. K. važiavo lėtai, apie 20 km/h greičiu, važiuojamąja kelio dalimi per vidurį, matė nuo turgavietės pagrindinių vartų pusės palei dešinį kraštą einančius pėsčiuosius, kurie ėjo važiuojamąja kelio dalimi skersai jo važiavimo krypties. Pėstieji vaikščiojo į abi puses, t. y. Gariūnų g. pusės pagrindinių vartų link ir atgal (t. 1, b.l. 17-18). Tai rodo, jog pats apeliantas pripažino, kad jis matė, jog važiavimo metu pėstieji intensyviai vaikščiojo iš ir į Gariūnų turgavietę važiuojamąja kelio dalimi. Pasak apelianto, byloje nėra duomenų, kad kartu su nukentėjusiąja gatvę kirto ir kiti žmonės, tačiau tai nepaneigia, kad apeliantui važiuojant automobiliu, pėsčiųjų eismas buvo intensyvus. Esant tokioms važiavimo sąlygoms, apeliantas, sukdamas sankryžoje į kairę, privalėjo praleisti jo važiavimo kryptimi einančią V. P., tačiau to nepadarė tinkamai neįvertindamas važiavimo sąlygų, dėl ko ir įvykio eismo įvykis. Visa tai patvirtina, kad pagrindinė priežastis eismo įvykiui atsirasti buvo ne nukentėjusiosios, o apelianto veiksmai. P. K., tinkamai įvertinęs važiavimo sąlygas ir sankryžoje sukdamas į kairę nedideliu greičiu, turėjo galimybę išvengti eismo įvykio. Apeliantui nepažeidus KET 162 p. reikalavimų, V. P. nebūtų padaryti byloje nustatyti sužalojimai. Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad P. K. padarytas KET pažeidimas ir nukentėjusiajai atsiradę sužalojimai yra priežastiniame ryšyje. Nukentėjusiosios veiksmai eismo įvykio metu nebuvo pagrindinė priežastis, lėmusi eismo įvykį. V. P. veiksmai šiuo atveju reikšmingi tik nustatant jos patirtos neturtinės žalos dydį, į ką ir buvo atsižvelgta skundžiamame nuosprendyje. Todėl nuteistojo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d.

Anksčiau aptartos aplinkybės paneigia P. K. apeliacinio skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nukentėjusiosios kūno sužalojimo mechanizmo, apelianto galimybės išvengti eismo įvykio, matomumo sąlygų yra pagrįstos tik prielaidomis, o ne patikimais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas pateikė UAB „Impulsana“ 2013-09-12 konsultacinę specialisto išvadą Nr. MV 2013-43, kurioje nustatytos aplinkybės neatitinka 2012-07-13 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-922 (12) nustatytų aplinkybių. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nešališko eksperto (specialisto) atliktam tyrimui ir vieną iš proceso šalių konsultavusio specialių žinių turinčio asmens tyrimui teismų praktikoje suteikiama nevienoda teisinė reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-165/2013). Nagrinėjamu atveju konsultacinėje išvadoje konstatuota, jog automobilis „Audi A6“, vairuojamas P. K., prieš eismo įvykį judėjo ne mažesniu kaip 25 km/h greičiu. Toks greitis buvo apskaičiuotas remiantis nuotraukoje užfiksuotais automobilio kairės pusės padangų išilginio slydimo pėdsakais (konsultacinės išvados 4-5 l.). Eismo įvykio vietos plane, t. y. objektyviame įrodyme, kuriame užfiksuotos betarpiškai apžiūrėtos eismo įvykio aplinkybės, neužfiksuoti, kokie nors P. K. vairuojamo automobilio stabdymo (slydimo) pėdsakai. Apeliantas pasirašė šiame eismo įvykio vietos plane, taip sutikdamas su jame užfiksuotomis aplinkybėmis. Kitų įrodymų, kurie vienareikšmiškai leistų patvirtinti minėto pobūdžio pėdsakus byloje taip pat nėra surinkta. Specialistas V. Mitunevičius, remdamasis savo subjektyvia nuomone, nustatė, jog jam pateiktoje nuotraukoje yra užfiksuoti P. K. vairuojamo automobilio kairės pusės padangų išilginio slydimo pėdsakai, nesant tam objektyvių duomenų, ir atliko atitinkamus skaičiavimus apskaičiuodamas šios transporto priemonės greitį prieš eismo įvykį. Remdamasis nustatytu subjektyviu P. K. vairuojamo automobilio greičiu (25 km/h), specialistas atliko ir kitus skaičiavimus bei padarė atitinkamas išvadas dėl eismo įvykio mechanizmo. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistė L. Lazarenko, susipažinusi su konsultacine išvada, paaiškino, kad net ir nustatytas P. K. vairuojamo automobilio 25 km/h greitis iki eismo įvykio nekeičia Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-922 (12) nustatytų aplinkybių. Konsultacinėje išvadoje nurodyta, jog specialisto nuomone, sprendžiant pagal pėdsakų ant automobilio „Audi A6“ variklio gaubto pobūdį (laikant, kad dulkių nubraukimai susidarė pėsčiosios kūnui kontaktuojant su variklio gaubtu), šio automobilio greitis partrenkiant pėsčiąją buvo ne mažesnis kaip 5 km/h (konsultacinės išvados 3 l.). Iš tokios sakinio konstrukcijos akivaizdu, kad specialistas pateikia tik savo subjektyvią nuomonę dėl P. K. vairuojamo automobilio greičio nustatymo nukentėjusiosios partrenkimo momentu. Vien dulkių nubraukimo nuo automobilio lokalizacija nepripažintina kaip pakankama konstatuoti konkretų transporto priemonės greitį kontakto su nukentėjusiąja metu. Tariamų faktinių duomenų, kuriais remiantis apskaičiuojamas transporto priemonės greitis ir nustatomos aplinkybės, sukūrimas bei įvertinimas negali būti pripažintas kaip objektyvus konsultacinės išvados pateikimas. Įvertinusi anksčiau aptartose išvadose esančius duomenis ir specialistų duotus paaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiai bylai reikšmingos aplinkybės nustatytinos remiantis ikiteisminio tyrimo duomenimis specialistės L. Lazarenko surašyta išvada, o ne specialisto V. Mitunevičiaus surašyta išvada, paremta daugiau subjektyviai nustatytomis aplinkybėmis.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-28 nuosprendį nuteistojo P. K. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo P. K. apeliacinį skundą.