- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-02
- Bylos Nr.
- e2S-416-390/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- J. D.
- Ieškovas
- G. D.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-25514-800/2017 pagal ieškovės G. D. ieškinį atsakovei J. D. dėl piniginių lėšų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė G. D. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės J. D. 23 169,60 Eur negrąžintų piniginių lėšų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės J. D. nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus ir turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuoto turto atsiskaityti su ieškove. Nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kadangi prašoma priteisti iš atsakovės suma yra didelė ir atsakovė iki šiol ieškovei lėšų negrąžino.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 29 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Ieškovės G. D. ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovės J. D. nekilnojamajam, kilnojamajam turtui bei turtinėms teisėms, esančius pas atsakovę ir/ar trečiuosius asmenis, bendrai 23 169,60 Eur sumai, leidžiant atsakovei areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti, o nustačius, kad atsakovė neturi pakankamai materialaus turto, neviršijant 23 169,60 Eur sumos, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, leidžiant atsakovei atsiskaityti su ieškove.
Teismas sprendė, kad nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Ieškiniu reiškiamas 23 169,60 Eur dydžio piniginis reikalavimas, atsakovė nevykdo prisiimtų finansinių įsipareigojimų, o ieškinyje nurodytos aplinkybės apie žalos (nuostolių) susidarymo faktą leidžia spręsti, kad nesiėmus ieškinio reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsakovė turimą turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas darė išvadą, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo reikalavimus, yra nukreiptos siekiant užtikrinti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė J. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės G. D. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškinyje nėra pateikiami įrodymai, pagrindžiantys, jog atsakovė prisiėmė finansinius įsipareigojimus ir aktyviais veiksmais siekė išvengti skolos grąžinimo, nors ieškovei nebuvo objektyvių kliūčių surinkti tą galinčius pagrįsti duomenis. Be to, ieškovė ieškinį dėl piniginių lėšų grąžinimo pateikė praėjus daugiau kaip 10 metų po ieškinyje nurodytų įvykių. Taip pat skundžiamos nutarties priėmimo dienai (2017 m. rugsėjo 29 d.) teismas nebuvo priėmęs sprendimo išreikalauti ieškovės prašomą Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos Kauno skyriaus ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00039-06 medžiagą, kurios dėl įstatymuose įtvirtintų imperatyviųjų nuostatų ieškovė negalėjo gauti ir kuria ketina grįsti ieškinyje nurodytas aplinkybes. Taigi, teismas neturėjo galimybės su ja susipažinti, todėl negalėjo visapusiškai ir tinkamai įvertinti ieškinio pagrįstumo.
Ieškovė visiškai neįrodinėjo aplinkybės dėl atsakovės nesąžiningumo, nenurodė apie jos ketinimus turimą nekilnojamąjį turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį, siekiant išvengti galimai jiems nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo.
Vien nurodyta didelė ieškinio suma nėra absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė darbo santykių pagrindu gauna stabilias pajamas. Taip pat atsakovė yra bendros Lietuvos ir Prancūzijos įmonės UAB „SOFRALITA“ akcininkė, turinti 9 198 balsų (63 procentus). Ši įmonė vykdo pastovią ūkinę – komercinę veiklą, gauna stabilų pelną. Kadangi atsakovė yra įmonės akcininkė, ji turi teisę į įmonės paskirstytiną pelną, o tai lemia galimybę atsakovei pajamų gauti ne tik darbo santykių pagrindu. Taip pat atsakovei nuosavybės teise priklauso 5 žemės sklypai, iš kurių 2 užstatyti atsakovei priklausančiais statiniais, kurie nėra apsunkinti daiktinėmis teisėmis ar turto areštais. Taigi, net teismui priėmus ieškovei palankų sprendimą ir atsakovei geranoriškai nevykdant teismo sprendimo, pastarasis vis tiek galėtų būti įgyvendintas. Be to, ieškovė yra atsakovės anyta, todėl ieškovei yra žinoma aplinkybė, kad atsakovės turtinė padėtis yra gera ir ieškinio suma jai nėra didelė.
Atsiliepimas
Ieškovė G. D. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovės J. D. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Byloje nėra akivaizdžių aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad pareikštas piniginis reikalavimas dėl 23 169,60 Eur skolos negalėtų būti tenkinamas. Preliminarus ieškinio įvertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, tai atliekama bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl jis neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui.
Vien tik didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir nevaržo atsakovės daugiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės neviršija ieškovės pareikšto reikalavimo sumos, areštuojamo turto eiliškumas nustatytas toks, kad kuo mažiau suvaržytų atsakovę. Taip pat atsakovė turi teisę bet kurioje proceso stadijoje teikti pagrįstus prašymus vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik atskiruoju skundu apibrėžtose ribose.
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios pasaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudaro dviejų būtinųjų sąlygų egzistavimas: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Iš atskirojo skundų argumentų matyti, kad apeliantė nesutinka su skundžiama teismo nutartimi nurodydama, jog teismas, vertindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą, netinkamai preliminariai įvertino ieškinio pagrįstumą atsakovės atžvilgiu.
Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, preliminariai įvertina ieškovės reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikina, ar ieškovei palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas. Preliminarus ieškovės pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamoje nutartyje konstatuotas pareikšto ieškinio preliminarus pagrįstumas atitinka aptartą vertinimą, todėl apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai, kad šioje procesinėje bylos stadijoje teismas neišreikalavo ieškiniui pagrįsti ieškovės prašomų rašytinių įrodymų, kurie turėjo būti įvertinti visų rašytinių įrodymų visumoje, laikytini nepagrįstais, nes tokiu būdu teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prilygtų bylos išnagrinėjimui iš esmės. Kaip matyti, ieškovė kreipėsi į teismą dėl negrąžintų piniginių lėšų priteisimo, teigdama, kad atsakovė negrąžina jai ieškovės patikėtų saugoti piniginių lėšų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje pateiktus prima facie vertinimo išaiškinimus, padarė pakankamai pagrįstą išvadą dėl ieškinio pagrįstumo preliminaraus vertinimo, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinėje stadijoje teismas negali ir neturi pateikti atsakymo dėl pateiktų įrodymų pakankamumo ieškovės nurodytiems argumentams pagrįsti ar jos reikalavimams patenkinti. Konstatuotina, kad toks materialusis reikalavimas (dėl piniginių lėšų priteisimo) teisme gali būti reiškiamas, o reikalavimų akivaizdaus nepagrįstumo, nevertinant iš esmės įrodymų, šiuo konkrečiu atveju nėra galimybės identifikuoti.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl grėsmės būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo pažymėjo, jog ieškiniu reiškiamas 23 169,60 Eur dydžio piniginis reikalavimas, atsakovė nevykdo įsipareigojimų, todėl šios aplinkybės leidžia spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas. Apeliantė nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir šiems atskirojo skundo argumentams apeliacinės instancijos teismas pritaria.
Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu ir t. t. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad šioje byloje prašoma iš atsakovės priteisti 23 169,60 Eur suma, turėtų būti vertinama kaip didelė atsakovės, kuri yra fizinis asmuo, atžvilgiu. Vis dėlto naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017, 2017 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1261-302/2017 ir kt.).
Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu šiam savo reikalavimui pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų, taip pat įrodymų apie atsakovės ketinimą perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, jį paslėpti, sunaikinti, sąmoningai sumažinti jo vertę ar atlikti kitokius nesąžiningus ar neteisėtus veiksmus (CPK 178 straipsnis). Ieškovės kreipimasis į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovės pats savaime nesuponuoja grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, o deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.
Vien ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ieškinio suma yra didelė nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovei ieškinio suma yra didelė ar, kad galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsakovė nebus pajėgi įvykdyti teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs Sodros duomenis nustatė, kad atsakovė dirba bendroje Lietuvos ir Prancūzijos įmonėje UAB „SOFRALITA“ bei UAB „MITODA“, o jos atlyginimas per abi darbovietes yra apie 1 805,31 – 2 077,71 Eur. Taip pat atsakovė yra bendros Lietuvos ir Prancūzijos įmonės UAB „SOFRALITA“ akcininkė ir turi teisę iš įmonės gauti dividendus. Be to, iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso penki žemės sklypai, iš kurių dviejuose yra ir atsakovei priklausančių statinių. Pagal Registrų centro duomenis, viso atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė yra 92 747,50 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis), o tai viršija ieškinio reikalavimą keturis kartus. Taigi, atsakovė turi pastovią darbo vietą, o jos turimo turto vidutinė rinkos vertė viršija ieškovės prašomos priteisti skolos sumą. Iš šių duomenų matyti, kad atsakovė bus pajėgi įvykdyti būsimą galbūt ieškovei palankų teismo sprendimą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pripažinus, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikšti piniginiai reikalavimai.
Be to, šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 straipsnis), todėl vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (poreikį) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Nagrinėjamu atveju ieškovei neįrodžius atsakovės nesąžiningumo ir nesant duomenų, jog atsakovė vengs vykdyti galbūt ieškovei palankų teismo sprendimą arba atliks veiksmus, kuriais būtų siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, tokie kriterijai, kaip reikalavimo suma (jos dydis), apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei teisminę praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė antros būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 185 straipsnis), o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones vadovaudamasis vien didelės ieškinio sumos prezumpcija bei padarė nepagrįstą išvadą apie tikėtiną grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės J. D. turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų atžvilgiu, yra nepagrįsta (CPK 329 straipsnio 1 dalis), todėl naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės G. D. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.