Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-957-790/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-01-17
Bylos Nr.: eI-957-790/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03410-2016-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Marius Bajoras
Pareiškėjas: V. J., L. J.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

12.2.3Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą

Administracinė byla Nr. eI-994-790/2017Proceso Nr. 3-61-3-03410-2016-0Procesinio sprendimo kategorija: 12.2.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras,dalyvaujant pareiškėjui V. J.,pareiškėjų atstovams adv. M. I., adv. pad. E. V., adv. pad. R. D.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. J. ir L. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai V. J. ir L. J. skundu (t. 1, b. l. 1-19) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimus Nr. S-155(7-105/2016) ir Nr. S-156(7-105/2016); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. gegužės 4 d. sprendimus Nr. 68-110 ir Nr. 68-111; 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimus Nr. (6.5)FR0682-711 ir Nr. (6.5)FR0682-712. Nurodo, kad Klaipėdos AVMI 2013 m. kovo 28 d. pradėjo V. J. ir L. J. mokestinį patikrinimą. Mokestinis patikrinimas buvo baigtas 2015 m. rugpjūčio 20 d. surašius patikrinimo aktus Nr. FR0680-610 ir FR0680-609. Mokestinio patikrinimo metu buvo tikrinimas pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) prievolių vykdymas 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Klaipėdos AVMI patikrinimo aktuose konstatavo, kad 2008 – 2012 m. pareiškėjai patirtas pinigines išlaidas 8 351 664 Lt sumai dengė iš nenustatytų ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių. Vadovaujantis Civilinio kodekso 3.87, 3.88 ir 3.109 straipsnių nuostatomis bendros pareiškėjų šeimos pajamos ir turtas buvo padalinti lygiomis dalimis V. J. ir sutuoktinei L. J. ir, atitinkamai, buvo priskirta po 4 175 832 Lt apmokestinamųjų pajamų iš nenustatytų ir mokesčių administratoriui nežinomų pajamų šaltinių, kurių pareiškėjai nedeklaravo. Vadovaujantis GPM įstatymo 2 straipsnio 14 punkto, 5 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis, aktuose pareiškėjams apskaičiuota 1 313 520 Lt (380 421,7 Eur) papildomai į biudžetą mokėtina GPM suma, kiekvienam pareiškėjui po 656 760 Lt (190 210,85 Eur). Pareiškėjai, teikdami 2015 m. spalio 9 d. pastabas dėl patikrinimo aktų Klaipėdos AVMI, pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus dėl iš oficialių šaltinių gautų grynųjų lėšų turėjimo, kurie paneigė Klaipėdos AVMI patikrinimų aktų išvadas ir patvirtino, kad svarbios pareiškėjams aplinkybės buvo neištirtos, o mokestinis patikrinimas atliktas netinkamai. Klaipėdos AVMI neatsižvelgė nė į vieną iš pareiškėjų pateiktų grynųjų lėšų turėjimą pagrindžiančių dokumentų ir paaiškinimų ir 2015 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimus dėl patikrinimo aktų tvirtinimo Nr. (6.5)FR0682-711 ir Nr. (6.5)FR0682-712, kuriais patvirtino patikrinimo aktus. Klaipėdos AVMI sprendimuose nuspręsta patvirtinti kiekvienam pareiškėjui į biudžetą mokėtiną GPM sumą, t. y. 656 769 Lt (190 210,85 Eur), taip pat kiekvienam pareiškėjui apskaičiuota 310 857 Lt (90 030,55 Eur) delspinigių suma bei pritaikyta 65 675 Lt (19 021 Eur) dydžio bauda. Pareiškėjų nuomone, mokestinį patikrinimą Klaipėdos AVMI atliko nekompetentingai, aktuose daug faktinių ir loginių klaidų, neištirti pareiškėjo V. J. grynųjų pinigų turėjimą pagrindžiantys dokumentai ir paaiškinimai, Klaipėdos AVMI neatsižvelgė į svarbias pareiškėjo ir jo šeimos narių verslo vykdymo aplinkybes, surinkti įrodymai ir jų pagrindu padarytos išvados yra nenuoseklios ir nepagrįstos. Todėl pareiškėjai, prašydami panaikinti Klaipėdos AVMI sprendimus, 2015 m. gruodžio 7 d. su skundu ir 2015 m. gruodžio 18 d. papildomu raštu prie skundo kreipėsi į VMI. Skunde pareiškėjai, siekdami pagrįsti 2008 – 2012 m. papildomus pajamų šaltinius, pateikė papildomų įrodymų ir paaiškinimų: pateikė įrodymus, patvirtinančius grynųjų pinigų turėjimo faktą 1990 – 2012 m. laikotarpiu; pateikė papildomus paaiškinimus ir dokumentus dėl patikrinimo metu Klaipėdos AVMI pateiktų dokumentų 1 387 468 Lt sumai (t. y. buvo pašalinti Klaipėdos AVMI sprendimuose nustatyti dokumentų trūkumai); pateikė papildomus dokumentus, pagrindžiančius grynųjų pinigų šaltinius 4 702 623 Lt sumai; pateikė paaiškinimus ir duomenis dėl Klaipėdos AVMI patikrinimo metu nevertintų pareiškėjų turėtų lėšų 2 483 392 Lt sumai; pateikė paaiškinimus dėl L. J. 320 000 Lt vertės santaupų, sukauptų iki 2007 m. sausio 1 d.; pateikė papildomus paaiškinimus dėl 2008 m. sausio 1 d. pasirašytos paskolos sutarties su J. K., kuria J. K. suteikė 4 820 000 Lt paskolą grynais pinigais; pateikė įrodymus, pagrindžiančius, jog 2008 m. T. J. suteikė 750 000 Lt paskolą; pateikė dokumentus, įrodančius 337 084 Lt vertės lėšų gavimą. Skundo nagrinėjimas buvo sustabdytas, kadangi vyko derybos dėl susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymo. Nepasiekus susitarimo, VMI priėmė 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 68-110 ir sprendimą Nr. 68-111, kuriais, neatlikusi jokių papildomų kontrolės veiksmų ir negrąžinusi ginčo pakartotiniam Klaipėdos AVMI patikrinimui, formaliais pagrindais atmetė pareiškėjų pateiktus dokumentus ir argumentus bei patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimus. Pareiškėjai, nesutikdami su VMI sprendimais, 2016 m. gegužės 24 d. pateikė skundą MGK, tačiau MGK 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimais Nr. S-155(7-105/2016) ir Nr. S-156(7-105/2016) pareiškėjų skundo netenkino. Pareiškėjų nuomone, Klaipėdos AVMI, VMI ir MGK neatsižvelgė į ypatingą pareiškėjų ir jų šeimos narių taikytą ekonominės veiklos vykdymo ir sandorių sudarymo modelį bei nepagrįstai nepripažino tarp pareiškėjų ir jų šeimos narių sudarytų sandorių nustatydama pareiškėjų išlaidas ir pajamas tikrinamu laikotarpiu. Taip buvo pažeisti Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) įtvirtinti protingumo ir teisingumo principai bei nepagrįstai ir neteisingai pritaikytas MAĮ 70 straipsnis. Klaipėdos AVMI, VMI ir MGK visus faktinius neaiškumus aiškino pareiškėjų nenaudai ir taip pažeidė teisės taikymo principo in dubio pro reo reikalavimus. Pareiškėjų nuomone, faktinės aplinkybės pagrindžia, kad pareiškėjų ir jų šeimos narių santykiai ir ekonominės veiklos vykdymo modelis buvo ypatingas, pagrįstas bendra šeimos narių gerove, o ne asmeniniu ekonominės naudos siekimu. Mokesčių administratorius, neįvertindamas tokių aplinkybių ir ieškodamas ekonominės logikos bei faktinių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų vaikų A. ir T. J. valdytų piniginių lėšų perdavimą tėvams (tėvai A. ir T. J. naudai savo lėšomis įgijo ypatingai didelės vertės turtą), pažeidė protingumo ir teisingumo principus, kuriais grindžiamas mokestinis teisinis reglamentavimas ir MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymas, bei nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką panašiose bylose, pagal kurią, įrodinėjant lėšų įgijimą iš šeimos narių, pakanka įrodyti šeimos nario finansines galimybes suteikti tokias lėšas. Klaipėdos AVMI, VMI ir MGK, pasisakydama dėl pareiškėjų iki tikrinamo laikotarpio sukauptų santaupų ir iš H. B.-W. gautų lėšų, visas faktines aplinkybes vertino pareiškėjų nenaudai, todėl taip pažeidė teisės taikymo principo in dubio pro reo reikalavimus. Klaipėdos AVMI mokestinį patikrinimą atlikus neišsamiai ir netiksliai bei neištyrus visų pateiktų dokumentų, o VMI ir MGK be papildomų kontrolės veiksmų ir vadovaujantis prielaidomis atmetus pareiškėjų pateiktus dokumentus ir paaiškinimus dėl papildomų piniginių lėšų šaltinių, buvo pažeistos MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatos bei LVAT praktika dėl šių nuostatų taikymo. Nagrinėdama mokestinį ginčą MGK neužtikrino, jog pareiškėjų įrodymai būtų įvertinti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, pateiktų įrodymų vertinimas atliktas abstrakčiai. Klaipėdos AVMI, atlikdama mokestinį patikrinimą bei vertindama pareiškėjų pastabas dėl atlikto mokestinio patikrinimo, formaliais pagrindais atmetė visus pareiškėjų pateiktus dokumentus, kuriais buvo grindžiamos pareiškėjų sukauptos piniginės lėšos ir jų įgijimo šaltiniai (pvz., nevertinta Lietuvos notaro patvirtinta dovanojimo sutartis, kadangi nepateikti lėšų įvežimo dokumentai). Ištaisius visus nustatytus trūkumus, Klaipėdos AVMI sprendimuose dėl pareiškėjų pateiktų įrodymų nepasisakė. VMI ir MGK, nagrinėdamos pareiškėjų skundus, pateiktus dokumentus atmetė be papildomų kontrolės veiksmų bei vadovaudamosi prielaidomis (pvz., kad pareiškėjų sūnus A. J. jo turėtas pinigines lėšas ne perdavė pareiškėjams, o išleido). Pareiškėjų nuomone, netgi nustačius, kad pareiškėjų atžvilgiu buvo pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, Klaipėdos AVMI apskaičiuotas, o VMI ir MGK patvirtintas, mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų bei pažeidžia MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimą reglamentuojančius poįstatyminius teisės aktus, todėl MAĮ 70 straipsnio 1 dalis pareiškėjų atžvilgiu buvo pritaikyta netinkamai ir neteisėtai. Pareiškėjų pateikti įrodymai patvirtina, jog mokesčių administratoriaus apskaičiuota mokestinė prievolė neatitinka protingumo ir teisingumo principų.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepimais į skundą (t. 1, b. l. 181–193, t. 2, b. l. 1–13) su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti. Nurodė, kad vietos mokesčių administratorius atliktų patikrinimų metu pareiškėjų 2008–2012 m. GPM bazę nustatė pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą, apskaičiuojant pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pajamas ir išlaidas. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. VMI 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – Taisyklės) 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas, be kita ko, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais. Taisyklių 6.1 punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus bei aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte. Klaipėdos AVMI, atlikusi mokestinius tyrimus, nustatė, jog pareiškėjo V. J. ir jo sutuoktinės L. J. 2008-2010 m. patirtos išlaidos viršijo jų gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms (savo, sutuoktinės nekilnojamajam turtui įsigyti, paskolų grąžinimui ir palūkanų mokėjimui, vertybinių popierių įsigijimui, išvestinių priemonių (valiutų) sandorių užstatų sumokėjimui ir nuostolių bei vartojimo išlaidų padengimui ir indėlių/santaupų formavimui) panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius. Nustačiusi šias aplinkybes, Klaipėdos AVMI pagrįstai patikrinimus atliko taikydama MAĮ 70 straipsnio sąlygas. Klaipėdos AVMI, pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjo ir jo sutuoktinės GPM bazę, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. komercinių bankų informacija apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie registruotus sandorius, gautas su darbo santykiais susijusias pajamas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu registruotą nekilnojamą turtą, transporto priemones) bei kita patikrinimo metu surinkta informacija, apskaičiavo pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2008 – 2013 m. gautas pajamas bei patirtas išlaidas. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad mokesčių administratoriaus įvertinimo rezultatai turi būti pagrįsti atliktais palyginimais, skaičiavimais, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu buvo apskaičiuotas mokestis. Klaipėdos AVMI, apskaičiuodama mokesčio bazę, vadovavosi išlaidų metodu, t. y. patikrinimo metu vertinimas buvo atliktas lyginant pareiškėjo ir jo sutuoktinės patirtas asmenines išlaidas su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis. Taisyklių 14 – 17 punktuose nurodoma, kad išlaidų metodas taikomas, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir šeimos narių išlaidas, o vertinimas atliekamas lyginant mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis. Taip pat mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Iš Taisyklių 17 punkto matyti, kad mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti vertinama. Remiantis LVAT praktika, mokesčių administratorius savo kontrolės veiksmų atlikimo metu turi teisę naudotis ir vertinti atitinkamą įrodomąją medžiagą, susijusią su ankstesniais mokestiniais laikotarpiais, kiek tai susiję su tikrinamojo laikotarpio mokestinių prievolių teisingu apskaičiavimu. Atsakovas remiasi faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis 2015 m. rugpjūčio 20 d. patikrinimo aktais Nr. FR0680-610 ir FR0680-609. Atsakovas nurodo, kad nustatyta, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė patirtoms išlaidoms padengti turėjo 8 351 662 Lt kitų pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir Lietuvos Respublikos įstatymų tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių, kurių nedeklaravo bei nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM. 2005 m. balandžio 29 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje FR0593 sutuoktiniams nedeklaravus 2003 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų bankuose ir kitose kredito įstaigose bei ne bankuose ir atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nuo 1991 m. vasario 17 d., būdamas IĮ „Du broliai“ savininku, galėjo gauti pajamų iš apmokestinto įmonės pelno, pareiškėjai 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti ne daugiau kaip 50 000 Lt santaupų, kuriomis galėjo grįsti tik 2004-2006 m. metais įsigyto turto išlaidas. Įvertinus mokesčių mokėtojų pateiktą informaciją ir mokestinio tyrimo bei patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, buvo konstatuota, jog iki 2003-12-31 pareiškėjų gautos pajamos ir piniginės lėšos buvo panaudotos šeimos asmeniniams ir verslo poreikiams tenkinti. VMI nurodo, kad pareiškėjų papildomai pateikti dokumentai ir paaiškinimai apie šeimos pajamų šaltinius neturi įtakos nustatant pareiškėjo ir jo sutuoktinės GPM įstatymo nustatyta tvarka apmokestintų piniginių lėšų likutį 2008-01-01. Atsakovas teigia, kad, įvertinęs patikrinimų metu nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės turėtos piniginės lėšos 2008 m. – 678 235 Lt, 2009 m. – 1 917 778 Lt, 2010 m. – 1 927 358 Lt, 2011 m. – 2 370 070 Lt, 2012 m. – 1 458 221 Lt, iš viso 8 351 662 Lt yra priskirtinos pareiškėjų apmokestinamoms pajamoms. Klaipėdos AVMI pagrįstai nuo šių pajamų papildomai apskaičiavo po 190 210,85 Eur GPM, 90 030,55 Eur GPM delspinigius ir skyrė 19 021 Eur GPM baudą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir pareiškėjų atstovai skundą palaikė, prašė jį tenkinti.

Liudytojas A. J. parodė, kad yra pareiškėjų sūnus. Tėvui V. J. įkūrus vieną pirmųjų šeimos rangos įmonių 1987 m. kartu su broliu ir kitais giminaičiais dirbo įmonėje. Šiuo metu įmonė vadinasi ,,Du broliai“, turi individualios įmonės statusą, savininkas – tėvas – V. J.. 1997 m. A. J. vardu buvo įgytas objektas Palangoje, Žvejų g. 1B, dalį pinigų tam suteikė močiutė M. G.. Šį turtą 2001 m. pardavė įmonei, jam buvo išmokėta apie 2 mln. Lt suma. Gautas lėšas atiduodavo tėvui, nes minėtas turtas buvo įsigytas šeimos lėšomis. Sklypas Palangoje buvo reikalingas įmonės viešbučio statybai. 2 mln. Lt buvo išmokėti dalimis. Pinigai buvo perduodami pareiškėjų ir liudytojo gyvenamojoje vietoje adresu Vytauto g. 160, Palanga. Grynieji pinigai buvo laikomi viename šeimos seife, kuriame yra atskiri skyriai. 2012 m. A. J. pardavė jo vardu registruotą automobilį įmonei už 483 000 Lt, šiuos pinigus taip pat perdavė tėvui. Elektromobilio 2012 m. už 483 000 Lt nepirko. Elektromobilis buvo pirktas įmonės vardu. Grynuosius pinigus įveždavo iš Vokietijos, tai deklaruodavo. Įvežtus pinigus iš Vokietijos atiduodavo tėvui. Šiuo metu dirba įmonės vadybininko pareigose. Grynaisiais pinigais gaudavo atsiskaitymus iš klientų. Įmonė užsiima mažmenine prekyba, prekiauja prabangos prekėmis.

Liudytojas T. J. parodė, kad yra pareiškėjų sūnus. 850 000 Lt suma perduota tėvui, šie pinigai buvo numatyti naujos parduotuvės Turgaus g., Palangoje steigimui, tačiau vėliau patalpos buvo išnuomotos. Minėtus pinigus 2008 m. atidavė tėvui. Pinigai buvo perduoti Palangoje, Vytauto g. 160. Patalpos Turgaus g. Palangoje įgytos jo, T. J., vardu. Pats dirba įmonėje nuo 7 m. amžiaus, šiuo metu įmonėje užsiima internetine prekyba. J. K. yra šeimos draugas. Jis buvo paskolinęs tėvui pinigų.

Liudytoja J. J. parodė, kad yra įmonės ,,Du broliai“ vyr. finansininkė, dirba nuo 2005 m. Su grynaisiais pinigais nedirba, dėl grynųjų pinigų apyvartos Valstybinė mokesčių inspekcija įmonėje pažeidimų nenustatė. Grynieji pinigai yra pas V. J.. Sūnums buvo duodamos paskolos, kt. sandoriai, tokių buvo nedaug: 3-4. Kur pinigai buvo panaudojami toliau, nežino. Šeimos verslas vyksta darniai, bendru sutarimu. Atsiskaitymai grynaisiais pinigais tarp verslininkų yra normali praktika. 850 000 Lt buvo išduoti T. J.. Su A. J. buvo atsiskaityta už pastatą pasibaigus bylai teisme. Įmonė iš A. J. pirko automobilį. Įmonės patikrinimo metu Valstybinė mokesčių inspekcija pažeidimų nenustatė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Dėl kilusio mokestinio ginčo esmės.

Klaipėdos AVMI patikrino pareiškėjų (sutuoktinių) GPM mokėjimą 2008 – 2013 m. laikotarpiu ir 2015 m. rugpjūčio 20 d. surašė patikrinimo aktus Nr. FR0680-609 ir FR0680-610 (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, I t., b. l. 158–196; pareiškėjos L. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, II t., b. l. 124–142), kuriais papildomai apskaičiavo sumokėti į biudžetą pareiškėjui V. J. 190 210,85 Eur GPM sumą, pareiškėjai L. J. 190 464,55 Eur GPM sumą. Pareiškėjai dėl patikrinimo aktų teikė pastabas (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, I t., b. l. 132–147; pareiškėjos L. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, II t., b. l. 51–67), tačiau Klaipėdos AVMI 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimais Nr. (6.5)FR0682-711 ir (6.5)FR0682-712 (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, I t., b. l. 149–156; pareiškėjos L. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, II t., b. l. 45–48) patvirtino patikrinimo aktus ir nurodė sumokėti pareiškėjui V. J. 190 210,85 Eur GPM, 90 030,55 Eur GPM delspinigius ir 19 021 Eur GPM baudą, o pareiškėjai L. J. 190 464,55 Eur GPM, 98 595,97 Eur GPM delspinigius ir 19 046 Eur GPM baudą. Nesutikdami su pastaraisiais sprendimais, pareiškėjai skundais kreipėsi į VMI (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, I t., b. l. 96–112; pareiškėjos L. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, II t., b. l. 25–41). VMI 2016 m. gegužės 4 d. sprendimais Nr. 68-110 ir 68-111 patvirtino pareiškėjų skundžiamus Klaipėdos AVMI sprendimus (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, I t., b. l. 74–80; pareiškėjos L. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, I t., b. l. 40–46). Pareiškėjai dėl šių VMI sprendimų skundais kreipėsi į MGK (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, I t., b. l. 1–25; pareiškėjos L. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, I t., b. l. 1–25), tačiau MGK 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimais Nr. S-156(7-105/2016) ir S-155(7-106/2016) (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, IV t., b. l. 116–142; pareiškėjos L. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, II t., b. l. 214–240) patvirtino skundžiamus VMI sprendimus.

Iš mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų nustatyta, kad papildomi mokesčiai pareiškėjams apskaičiuoti pagal MAĮ 70 straipsnį ir Taisykles konstatavus, kad pareiškėjai 2008-2012 m. patirtoms išlaidoms padengti turėjo 8 351 662 Lt pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių, kurių, vadovaujantis GPM įstatymo nuostatomis, nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM, todėl šios pajamos buvo apmokestintos GPM (2008 m. – 678 235 Lt, 2009 m. – 1 917 778 Lt, 2010 m. – 1 927 358 Lt, 2011 m. – 2 370 070 Lt, 2012 m. – 1 458 221 Lt). LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi teisės aiškinimo, kad atvejai, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, patenka į MAĮ 70 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį (LVAT 2013 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1032-13, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-554-14, kt.).

Iš mokestinio ginčo nagrinėjimo medžiagos matyti, kad nekyla ginčas dėl mokesčių administratoriaus teisės šiuo atveju remtis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklėmis bei apskaičiuoti pareiškėjų mokėtiną GPM pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą. Mokestinis ginčas iš esmės kyla dėl to, ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestinę prievolę pagal savo atliekamą įvertinimą, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai neatsižvelgė į tam tikras pareiškėjų nurodytas pajamas, kurias, jų teigimu, jie panaudojo tikrinamojo laikotarpio išlaidoms. Kaip spręstina iš pareiškėjų detalių paaiškinimų prie skundo (I. t., b. l. 80–96), pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratoriaus atliktu įrodymų vertinimu, kuriuo remiantis nebuvo pripažintos tokios pareiškėjų nurodytos pajamos: 1) 4 820 000 Lt paskola pagal 2008 m. sausio 1 d. pasirašytą paskolos sutartį su J. K.; 2) 2008 m. iš sūnaus T. J. gauta 750 000 Lt paskola; 3) pareiškėjų sūnaus A. J. gautos iš IĮ „Du broliai“ pajamos, kurios, pareiškėjų teigimu, buvo perduotos šeimos verslui vystyti, t. y. 2 000 000 Lt, gauti pardavus pastatą, esantį Žvejų g. 1, Palangoje, ir 483 392 Lt, gauti A. J. pardavus automobilį; 4) 1990 – 2002 m. gautos pajamos bei L. J. turėtos santaupos. Todėl teismas toliau nagrinės, ar Klaipėdos AVMI, VMI ir MGK nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir ar pagrįstai neatsižvelgė į šias pareiškėjų nurodomas pinigines lėšas.

Dėl teismų praktikos, susijusios su įrodinėjimu mokestiniuose ginčuose.

Kadangi byloje esminis klausimas, ar pareiškėjų pateikti ir mokestinio patikrinimo metu surinkti įrodymai pakankami pripažinti, kad pareiškėjai gavo jų nurodytas pajamas, apžvelgtina aktuali teismų praktika, susijusi su įrodinėjimu mokestiniuose ginčuose.

Kaip yra išaiškinęs LVAT, mokestinėse bylose turėtina omenyje MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą, nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2839/2011).

LVAT, aiškindamas įrodinėjimo pareigos paskirstymą bylose, kai mokesčių administratorius mokestinę prievolę nustato taikydamas MAĮ 70 straipsnio 1 dalies normą, yra nurodęs, kad ši norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu <...> būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (LVAT 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007, kt.).

LVAT, aiškindamas įrodinėjimo taisykles dėl mokesčių mokėtojo gautų pajamų pripažinimo, yra nurodęs, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais <...>, o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas (LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17 – 301/2007).

LVAT, aiškindamas įrodinėjimo taisykles dėl mokesčių mokėtojo grynais pinigais gautų pajamų pripažinimo, yra pasisakęs, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27-13). Vien paaiškinimų (duomenų) apie pajamas teikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia. MAĮ 10 straipsnis įtvirtina turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-554-14).

LVAT dėl mokesčio mokėtojo civilinių sandorių gautų pajamų realumo yra nurodęs, kad išvados apie mokesčio mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (pvz., LVAT 2015 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-110-438/2015).

Dėl pajamų pagal 2008 m. sausio 1 d. sudarytą paskolos sutartį su J. K. vertinimo.

Pareiškėjas V. J., siekdamas pagrįsti gautas pajamas, mokestinio patikrinimo metu (2013 m. lapkričio 5 d.) pateikė 2008 m. sausio 1 d. raštu sudarytą paskolos sutartį su J. K., pagal kurią numatytas bendros 4 820 000 Lt sumos paskolos suteikimas pareiškėjui (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, III t., b. l. 89). Pareiškėjas 2014 m. spalio 28 d. pateikė paskolos sutartį su paskolos davėjo prierašu, kad jam grąžinta su palūkanomis suma 5 121 625 Lt (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, III t., b. l. 90).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų išvada nepripažinti aptariamos paskolos sumos pareiškėjo pajamomis. Teismo vertinimu, tokia išvada padaryta mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriui surinkus visą būtiną informaciją bei sistemiškai ir kompleksiškai ją įvertinus.

Nors paskolos suma yra itin didelė, tačiau sutartis buvo sudaryta paprasta rašytine forma, jos įvykdymas nebuvo užtikrintas jokiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Abu pareiškėjai 2012 m. balandžio 19 d. paaiškinimuose apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimuose (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, IV t., b. l. 36-41, pareiškėjos L. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, II t., b. l. 192-197) nenurodė aptariamos paskolos sutarties, sudarytos su J. K., jos nepateikė, nors, kaip minėta, paskolos suma yra itin reikšminga. Pareiškėjas mokesčių administratoriui paskolos sutartį pateikė tik žinodamas apie atliktą mokestinį tyrimą ir trūkstamas išlaidoms pagrįsti pinigines lėšas. Vertinant paskolos dalyko realaus perdavimo faktą, išskyrus aptariamos sutarties ir vėliau pateiktų J. K. bei pareiškėjo V. J. paaiškinimų, daugiau jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių realų paskolos sutarties dalyko perdavimą pareiškėjui ir vėlesnį jo grąžinimą J. K., nebuvo pateikta. Kaip nustatė mokesčių administratorius, mokėjimo pavedimai tarp pareiškėjų ir J. K. nebuvo atliekami. Esant tokioms aplinkybėms, mokesčių administratorius pagrįstai atliko J. K. mokestinį tyrimą ir visapusiškai įvertino gautų pajamų šaltinius paskolai suteikti pagal 2008 m. sausio 1 d. paskolos sutartį (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, III t., b. l. 145-182). Šio mokestinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad J. K. negalėjo disponuoti tokiomis didelėmis grynų pinigų sumomis, kurios nurodytos paskolos sutartyje. O būtent, J. K. 2007 m. išėmė grynais pinigais ženkliai mažesnę, nei 173 100 Lt suma, 2008 m. išėmė grynais 679 814 Lt. Pagal 2004-2006 m. pajamų ir piniginių lėšų bei patirtų išlaidų analizę nei 2007 m. sausio 1 d., nei 2007 m. gruodžio 31 d. J. K. piniginių lėšų ne banke neturėjo. R. K. sutuoktinė 2007 m. Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje (FR0001) deklaravo, kad 2007 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų ne banke nei ji, nei jos sutuoktinis neturėjo, deklaravo, kad nėra suteikę paskolų fiziniams asmenims. Buvo nustatyta, kad J. K. 2003-2013 m. pats skolinosi iš banko bei juridinio asmens pinigines lėšas, 2007-2009 m. paskolos sudarė 64-70 proc. visų gautų piniginių lėšų, 2009 m. ir vėliau J. K. finansinės galimybės buvo itin suvaržytos įsipareigojimais bankams. Tariamai grąžinta 5 121 625 Lt paskola ir palūkanos nebuvo įnešta į J. K. sąskaitas, nenustatyta, kad J. K. būtų įsigijęs kokio nors turto. Taigi, mokesčių administratorius išsamiai įvertino J. K. galimybes paskolai suteikti bei tai, ar realiai egzistavo paskolos sutarties dalykas, ar užfiksuotas jo grąžinimas. Pareiškėjas, pateikęs paskolos sutartį, jokio rašytinio paaiškinimo apie paskolos gavimo aplinkybes, paskolos tikslus mokesčių administratoriui nepateikė. Tuo tarpu J. K. 2013 m. gruodžio 9 d. paaiškinime nurodyti paskolos tikslai (verslo vystymui, plėtrai) nepasitvirtino. Kaip nustatė mokesčių administratorius, pagal IĮ „Du broliai“ operatyvių patikrinimų duomenis, įmonė 2007-2013 m. dirbo pelningai, turėjo sukaupusi didelį nepaskirstytą pelną, pats V. J. turėjo bankų sąskaitoje nuosavų lėšų. Pažymėtina, kad pareiškėjas pastabose dėl patikrinimo akto nurodė jau kitus paskolos suteikimo tikslus, nei J. K. minėtame paaiškinime. Taigi, mokesčių administratorius, įvertinęs šių aplinkybių visumą, remdamasis protingumo kriterijais, pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą paskolos sutartį ir joje nurodytą paskolos sumą. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus surinkti duomenys visiškai pakankami pagrįsti šiai išvadai.

Pastebėtina, kad pareiškėjai, nors ir nesutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis dėl aptariamos paskolos sutarties, tačiau, viena vertus, nepateikia patikimų įrodymų, galinčių patvirtinti realų pajamų pagal aptariamą sandorį gavimo faktą, antra vertus, nepateikia argumentų ir įrodymų, kurie įgalintų suabejoti mokesčių administratoriaus išvadų pagrįstumu. Pareiškėjai nenurodo, kokias faktines aplinkybes neteisingai nustatė mokesčių administratorius, o remiasi iš esmės pačiu rašytinės sutarties sudarymo faktu (teigia, kad sutartis yra autentiška) bei selektyviu, abstrakčiu J. K. finansinės padėties vertinimu (pvz., teigia, kad J. K. yra išskirtinai dideles pajamas gaunantis asmuo), siekia pagrįsti tariamą paskolos tikslą (AB „Pieno žvaigždės“ akcijoms įsigyti), kuris priešingas J. K. paaiškinime nurodytam paskolos suteikimo tikslui, be to, niekada nebuvo faktiškai realizuotas. Esant tokioms aplinkybėms, vertintina, kad mokesčių administratoriaus pozicija nepripažinti šių pajamų yra pagrįsta, o pareiškėjai nepagrindė įrodymais objektyvaus pajamų gavimo fakto.

Dėl 750 000 Lt paskolos, tariamai gautos 2008 m. iš sūnaus T. J..

Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu 2013 m. lapkričio 5 d. pateikė paaiškinimą, kad 2008 m. sūnus T. J. jam yra paskolinęs 750 000 Lt iš T. J. IĮ „Du broliai“ 2006 m. lapkričio 19 d. išduotos 850 000 Lt paskolos (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, II t., b. l. 66, III t., b. l. 9-12).

Teismas vertina, kad mokesčių administratoriaus išvada nepripažinti minėtos paskolos sumos pareiškėjo 2008 m. gautomis pajamomis iš esmės pagrįsta. Mokesčių administratoriui pagrindą abejoti, kad pareiškėjas iš T. J. 2008 m. iš tiesų gavo 750 000 Lt paskolos sumą pirmiausia sudarė aplinkybės, kad paskolos suteikimo aplinkybės jokiais objektyviais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais šį faktą, nebuvo grindžiamos, nebuvo pateikta CK formos reikalavimus atitinkanti rašytinė paskolos sutartis, paskolos dalyko perdavimas nebuvo įformintas nei mokėjimo nurodymais, nei kitais rašytiniais įrodymais. Apie paskolos gavimą pareiškėjai nenurodė 2012 m. balandžio 19 d. paaiškinimuose apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimuose. Dėl to mokesčių administratorius pagrįstai atliko T. J. operatyvų patikrinimą, kurio metu įvertino T. J. finansines galimybes suteikti paskolą. Iš operatyvaus patikrinimo duomenų buvo nustatyta, kad T. J. iš oficialių šaltinių neturėjo galimybės suteikti tokio dydžio paskolos. T. J. minėtos paskolos šaltiniu nurodė 2006 m. lapkričio 19 d. iš IĮ „Du broliai“ gautą 850 000 Lt paskolos sumą. Tačiau, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino šios paskolos kaip šaltinio pagrįsti T. J. tariamai pareiškėjui suteiktą 750 000 Lt paskolą. Nei pareiškėjas, nei T. J. nenurodė įtikinamų tokių sandorių sudarymo priežasčių, t. y. kokiu tikslu T. J. buvo išmokėti minėti pinigai, kodėl jie po dviejų metų buvo perskolinti pareiškėjui. Kita vertus, jei remtis pareiškėjo ir T. J. versija, pastarasis jam 2006 m. lapkričio 19 d. išmokėtą 850 000 Lt sumą grynais pinigais laikė seife iki 2008 m. Tačiau logiškai nėra paaiškinama, kodėl T. J. iš gautų pinigų neatsiskaitė už buto, esančio Naujojo sodo g. 1C-62, Klaipėdoje, įsigijimą 2007 m., o už šį butą mokėjo tėvas V. J., kodėl 2007-2008 m. T. J. turima „Visa Platinum“ kortele apmokėtas išlaidas dengė pareiškėjas, kodėl pareiškėjai anksčiau nepasinaudojo T. J. turimais pinigais, žinant aplinkybę, kad jie 2006-2007 m. ėmė paskolas iš bankų ir kad jų išlaidos tiek 2006 m., tiek 2007 m. viršijo oficialiais pajamų šaltiniais pagrįstas pajamas. Nors mokesčių administratorius neteisingai nustatė, kad iš IĮ „Du broliai“ T. J. gauta paskola buvo panaudota patalpų Turgaus g. 11, Klaipėdoje, pirkimui, nes iš pareiškėjo sąskaitos išrašo (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, II t., b. l. 65) matyti, kad už T. J. perkamas patalpas 850 000 Lt sumą sumokėjo pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 31 d. ir 2006 m. rugsėjo 28 d. mokėjimo pavedimais, tačiau aukščiau aptartos aplinkybės yra pakankamos nepripažinti pareiškėjo 2008 m. gautomis pajamomis pareiškėjo nurodomos T. J. tariamai 2008 m. suteiktos 750 000 Lt paskolos. Dar kartą primintina, kad pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyta versija ne tik nėra pagrįsta objektyviais įrodymais, bet ir nėra logiška bei įtikinama, ji prieštarauja kitoms mokestinio patikrinimo metu nustatytoms aplinkybėms, todėl ja pagrįstai nesirėmė mokesčių administratorius. Esant tokioms aplinkybėms, vertintina, kad mokesčių administratoriaus pozicija nepripažinti šių pajamų yra pagrįsta, o pareiškėjai nepagrindė įrodymais objektyvaus pajamų gavimo fakto.

Dėl sūnaus A. J. tariamai perduotų piniginių lėšų.

Pareiškėjas 2015 m. liepos 29 d. ir 2015 m. rugpjūčio 4 d. pateikė paaiškinimus, kad jo sūnus A. J. perdavė 2 000 000 Lt, gautus pardavus IĮ „Du broliai“ pastatą, esantį Žvejų g. 1, Palangoje, o šie pinigai buvo panaudoti šeimos versle (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, III t., b. l. 67, 89). Nustatyta, kad 2001 m. gruodžio 18 d. A. J. pardavė V. J. restoranui „Du broliai“ pastatą, esantį Žvejų g. 1b, Palangos mieste už 2 000 000 Lt (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, III t., b. l. 31). Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas pateikė duomenis, kad IĮ „Du broliai“ A. J. 2009 m. gegužės 6 d. išmokėjo 521 000 Lt, 2009 m. gegužės 20 d. 50 000 Lt, 2012 m. kovo 31 d. 658 253,47 Lt (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, III t., b. l. 33, 91, 92) galimai už parduotą pastatą. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 4 d. paaiškinime detalizavo, kad įmonė A. J. iki 2004 m. sausio 1 d. grąžino 400 000 Lt, o visa skola už parduotą pastatą buvo grąžinta iki 2012 m. kovo 31 d.

Teismas sutinka su MGK sprendimuose pateiktu vertinimu, kad pareiškėjo paaiškinimai ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas realiai gavo, o A. J. perdavė pareiškėjui atitinkamas piniginių lėšų sumas. Abu pareiškėjai 2012 m. balandžio 19 d. paaiškinimuose apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimuose nenurodė A. J. perduotų piniginių lėšų. Mokestinio patikrinimo metu nebuvo pateikti ir jokie rašytiniai įrodymai, patvirtinantys piniginių lėšų perdavimo faktą (sutartys, mokėjimo nurodymai, perdavimo aktai ar pan.). Kaip minėta, pagal formuojamą teismų praktiką vien paaiškinimų (duomenų) apie pajamas teikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas rėmėsi tik savo paties paaiškinimais apie sūnaus gautas pajamas, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad šios sūnaus pajamos realiai buvo perduotos pačiam pareiškėjui. Pastebėtina, kad nors pagal pareiškėjo versiją, šeimos verslui buvo panaudotos itin didelės sūnaus A. J. piniginės lėšos, tačiau pareiškėjo paaiškinimai apie šių lėšų panaudojimą šeimos versle itin abstraktūs, nekonkretūs. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti, kad sūnaus iš IĮ „Du broliai“ gautos piniginės lėšos perėjo jo nuosavybėn, turėjo nurodyti konkrečias aplinkybes, kada, kokiu teisiniu pagrindu šios lėšos jam buvo perduotos, kokiam tikslui panaudotos, neapsiriboti tik savo paties paaiškinimais, pateikti objektyvius pinigų perdavimo įrodymus, tačiau to nepadarė. Pažymėtina, kad pagal mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, A. J. 2008 – 2012 m. kasmet bankiniais pavedimais pervesdavo pareiškėjui itin dideles pinigines sumas, todėl nėra paaiškinama, kodėl kita dalis piniginių lėšų buvo tariamai perduotos grynais pinigais, o ne pervestos bankiniais pavedimais. Pažymėtina, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius vertino, ar A. J. turėjo galimybę pervesti per banką pareiškėjui pinigines lėšas, taigi į A. J. iš IĮ „Du broliai“ gautas pajamas buvo atsižvelgta vertinant A. J. galimybę atlikti minėtus bankinius pavedimus. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad mokesčių administratoriaus pozicija nepripažinti šių pajamų yra pagrįsta, o pareiškėjai nepagrindė įrodymais objektyvaus pajamų gavimo fakto.

Pareiškėjas aptariamuose paaiškinimuose taip pat nurodė aplinkybes, kad šeimos verslui buvo panaudoti 483 392 Lt, gauti A. J. pardavus IĮ „Du broliai“ automobilį. Teismui pateikti papildomi įrodymai (2012 m. lapkričio 9 d. transporto pirkimo-pardavimo sutartis ir VĮ Regitra duomenys, I t., b. l. 77-78) bei mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys (2012 m. lapkričio 5 d. kasos išlaidų orderis, pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, II t., b. l. 68) pakankami patvirtinti, kad A. J. už automobilio „Lamborghini Murcielago“ pardavimą iš IĮ „Du broliai“ gavo 483 392 Lt. Tačiau, kaip iš esmės teisingai vertino Klaipėdos AVMI, VMI ir MGK, pats savaime toks faktas nėra pakankamas pripažinti, kad tokia pinigų suma buvo perduota pareiškėjui. Pagrindą nepripažinti šių pajamų sudaro jau aptartos aplinkybės, dėl kurių buvo pagrįstai neatsižvelgta į pareiškėjo paaiškinimus apie 2 000 000 Lt sumos perdavimą šeimos verslui. Taigi, mokesčių administratoriaus pozicija nepripažinti šių pajamų yra pagrįsta.

Pareiškėjai, nesutikdami su pajamų, tariamai gautų iš sūnaus A. J. nepripažinimo, detaliuose paaiškinimuose prie skundo remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A-575-1750/2010 bei A-690-556/2015, teigdami, kad šiose nutartyse buvo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, pagal kurią perduodant lėšas tarp šeimos narių, svarbu įrodyti finansines galimybes tokias lėšas perduoti, o aplinkybių dėl lėšų perdavimo nenurodymas negali būti laikomas tinkamu pagrindu nepripažinti lėšų turėjimo fakto. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodoma tariama teisės aiškinimo taisyklė nurodomose bylose nebuvo suformuluota. LVAT 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-1750-10 vertino, ar yra pagrindas pripažinti pajamas, senelės perduotas anūkui pagal notariškai patvirtintą dovanojimo sutartį, šioje byloje pinigų perdavimo faktas buvo įrodinėjamas ne tik notariškai patvirtinta sutartimi, bet ir pareiškėjo paaiškinimais, liudytojos parodymais, išsamia senelės turtinės padėties analize, aplinkybe, kad mokesčių mokėtojas dovanotas lėšas deklaravo. LVAT 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-690-556/2015 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo konstatuota, kad mokesčių mokėtojui artimas asmuo padovanojo pinigines lėšas, gautas iš miško iškirtimo (pinigų perdavimo faktas buvo grindžiamas tik pareiškėjo paaiškinimais). LVAT, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, įvertino tik kelis aspektus, kurie, jo nuomone, leido priimti priešingą nei mokesčių administratoriaus sprendimą, tačiau nepasisakė dėl mokesčių administratoriaus surinktų priešingų duomenų. Taigi, priešingai, nei tvirtina pareiškėjai, jų nurodytose bylose sprendžiant dėl piniginių lėšų, kurias mokesčių mokėtojas nurodo gavęs iš artimo asmens, LVAT neapsiribojo patikrinimu, ar artimas asmuo iš tiesų turėjo galimybę (šaltinį) perduoti pinigines lėšas, bet nurodė, kad tokiu atveju turi būti vertinamos visos reikšmingos aplinkybės, t. y. pajamų gavimo faktas turi būti pagrįstas bylos medžiagoje esančių įrodymų visuma.

Dėl 1990 – 2002 m. gautų pajamų bei L. J. 2007 m. gruodžio 31 d. turėtų santaupų.

Pareiškėjas detaliuose paaiškinimuose prie skundo (I t., b. l. 80-102) kelia ginčą dėl 1990 – 2002 m. gautų pajamų, konkrečiai, dėl 1997 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos gyventojų turto ir pajamų deklaracijoje deklaruotų 1 022 497 Lt lėšų (gautų iš H. B.-W. 1989-1995 m. bei Vokietijos banko „Volksbank“), 1998 m. iš H. B.-W. gautų 700 000 Vokietijos markių, detaliuose paaiškinimuose prie skundo pateiktos lentelės 8, 10, 13, 16 ir 19 punktuose nurodytų pajamų, A. J. 2000 m. iš Vokietijos įvežtų piniginių lėšų nepripažinimo, neatsižvelgimo į L. J. 2012 m. balandžio 19 d. paaiškinimą, kuriame ji nurodo turinti 320 000 Lt santaupas.

Pareiškėjas 1997 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos gyventojų turto ir pajamų deklaracijoje deklaravo 1 022 497 Lt sumą, kuri, kaip aiškina pareiškėjai, buvo gauta iš H. B.-W. 1989-1995 m. bei Vokietijos banko „Volksbank“ 1994 m. (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, II t., b. l. 26). Iš detalių paaiškinimų prie skundo ir kitos mokestinio ginčo medžiagos matyti, kad pareiškėjai nurodo, jog laikotarpiu po 1997 m. vasario 13 d. deklaracijos pateikimo iki 2002 m. jie gavo įvairias pajamas, t. y. 1997 m. vasario 11 d. iš Valstybinės draudimo įstaigos pareiškėjui buvo išmokėta 10 222 Lt suma, 1998 m. iš H. B.-W. pareiškėjas gavo 700 000 Vokietijos markių, 1998 m. A. J. taupomojoje sąskaitoje turėjo 256 860,93 Vokietijos markių, pareiškėjai iš sūnaus A. J. gavo 2000 m. pastarojo iš Vokietijos įvežtų piniginių lėšų (35 000 Vokietijos markių), 2000 m. lapkričio 23 d. L. J. iš Vokietijos atsivežė 17 426 lyrų, 2002 m. birželio 5 d. A. J. gavo iš R. B. 70 300 Lt, M. G. pardavus butą.

Pirmiausia pažymėtina, kad vadovaujantis Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuolatinis Lietuvos gyventojas privalėjo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą, tarp jo ir pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ar kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti grindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai.

Mokesčių administratorius nustatė, kad V. J. 2005 m. balandžio 29 d. pateiktoje Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) deklaravo, kad nei jis, nei sutuoktinė L. J. 2003 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų bankuose ir kitose kredito įstaigose ar ne bankuose neturėjo.

LVAT praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad net ir nustačius, kad mokesčių mokėtojas būtų turėjęs jo nurodomas piniginių lėšų sumas 2003 m. gruodžio 31 d., tačiau tokių sumų nedeklaravus, mokesčių mokėtojas negalėtų nurodyta pinigų suma pagrįsti kito turto įsigijimo pajamų šaltinio (LVAT 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1852-10, 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2923-12, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27-13, kt.).

Teismas vertina, kad pareiškėjams nedeklaravus jų nurodomų tariamai turėtų 2003 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų, mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų pozicija nepripažinti pareiškėjų nurodytų 1990 – 2002 m. gautų pajamų kaip šaltinio, iš kurio pareiškėjai tikrinamuoju laikotarpiu (2008 – 2013 m.) dengė išlaidas, pagrįsta.

Antra vertus, mokesčių administratorius, nusprendęs neatsižvelgti į pareiškėjų nurodytas aptariamas pajamas, gautas 1990 – 2002 m., pagrįstai rėmėsi pareiškėjo V. J. 2012 m. balandžio 19 d. paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimuose nurodytomis aplinkybėmis, kad nei 2007 m. sausio 1 d., nei 2007 m. gruodžio 31 d. jis piniginių lėšų ne banke neturėjo (pareiškėjo V. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, IV t., b. l. 36-41) ir pareiškėjos L. J. 2012 m. balandžio 19 d. paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimuose nurodytomis aplinkybėmis, kad ji tiek 2007 m. sausio 1 d., tiek 2007 m. gruodžio 31 d. turėjo 320 000 Lt lėšas ne banke (pareiškėjos L. J. skundo nagrinėjimo MGK medžiaga, II t., b. l. 192-197). Taigi, šiuose paaiškinimuose patys pareiškėjai pripažįsta nei 2007 m. sausio 1 d., nei 2007 m. gruodžio 31 d. neturėję jų vėliau mokestinio patikrinimo metu teiktuose dokumentuose nurodytų piniginių lėšų, gautų 1990 – 2002 m.

Trečia, mokesčių administratorius, atlikęs išsamią pareiškėjos L. J. pajamų ir išlaidų analizę laikotarpiu nuo 2003 iki 2006 m., nustatė, kad L. J. šiuo laikotarpiu patyrė daugiau išlaidų, nei gavo pajamų, todėl ji nuo 2003 m. iki 2007 m. neturėjo pajamų šaltinių 320 000 Lt piniginių lėšų ne banke sukaupimui. Be to, mokesčių administratorius, atlikęs abiejų pareiškėjų pajamų ir išlaidų analizę 2007 m. nustatė, kad sutuoktinių 2007 m. patirtos išlaidos 1 325 561 Lt suma viršijo jų gautas pajamas. Šios aplinkybės pagrindžia tiek tai, kad L. J. 2007 m. gruodžio 31 d. negalėjo turėti nurodomos santaupų sumos, tiek tai, kad 1990 – 2002 m. gautomis pajamomis buvo dengiamos pareiškėjų išlaidos laikotarpiu iki 2008 m.

Ketvirta, mokestinio patikrinimo metu buvo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjai iki 2008 m. ėmė itin didelių sumų paskolas, t. y. V. J. 2005 m. vasario 22 d. iš AB SEB banko gavo 779 999,98 Lt, 2006 m. kovo 1 d. 2 150 000 Lt, 2007 m. 9 958 264 Lt paskolas, L. J. 2006 m. spalio 19 d. iš IĮ „Du broliai“ gavo 1 300 000 Lt paskolą. Todėl teismas pritaria MGK sprendimuose nurodytam argumentui, kad pareiškėjų pasirinktas elgesio modelis, kuomet pareiškėjai iki 2002 m. yra sukaupę pinigines lėšas, tačiau vis tiek nusprendžia imti itin didelių sumų paskolas iš banko, yra nepaaiškinamas jokia ekonomine ir verslo bei protingo žmogaus logika. Tai, kad, kaip nurodo pareiškėjai, paskolų lėšomis buvo perkamas nekilnojamasis turtas, niekaip nepakeičia šių išvadų, kadangi akivaizdu, jog ir nekilnojamajam turtui įsigyti ekonomiškai naudingiau būtų naudoti nuosavas, o ne skolintas lėšas.

Penkta, kadangi pareiškėjai mokestinio ginčo metu reikšmingą dalį pajamų grindė įrodymais apie sūnaus A. J. turėtas pinigines lėšas (kad 1998 m. A. J. taupomojoje sąskaitoje turėjo 256 860,93 Vokietijos markių, kad A. J. 2000 m. iš Vokietijos įvežė 35 000 Vokietijos markių, kad 2002 m. birželio 5 d. A. J. gavo iš R. B. 70 300 Lt), mokesčių administratorius pagrįstai tyrė aplinkybes, ar A. J. realiai perdavė šiuos pinigus pareiškėjams. Mokesčių administratorius pagrįstai atsižvelgė, kad jokių įrodymų, objektyviai patvirtinančių, jog A. J. minėtas pinigines lėšas būtų perdavęs pareiškėjams, nėra. Vertinant A. J. galimybes perduoti pareiškėjams minėtas pinigines lėšas, buvo pagrįstai atsižvelgta, kad A. J. 1997 – 2002 m. patyrė išlaidas nekilnojamajam turtui įsigyti, t. y. 1997 m. vasario 13 d. įsigijo pastatą Žvejų g. 8, Palangoje, 2000 m. gegužės 30 d. parduotuvę ir 2002 m. spalio 19 d. žemės sklypą Vytauto g. 86, Palangoje, 2002 m. kovo 8 d. butą Didžioji g. 14-3, Vilniuje. A. J. 2005 m. gegužės 2 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje FR0593 nedeklaravo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų piniginių lėšų bankuose ir kitose kredito įstaigose. Be to, A. J. 2005 m. gegužės 2 d. įsigijo automobilį „Lamborghini Murcielago“. Taigi, pats A. J. patyrė itin brangaus turto įsigijimo išlaidas, todėl jam pačiam buvo reikalingos atitinkamos piniginės lėšos. Kad A. J. neturėjo galimybės perduoti pareiškėjams jų nurodomų sumų, patvirtina ir ta aplinkybė, kad A. J. dar 2000 m. gegužės 22 d. iš banko ėmė 100 000 JAV dolerių paskolą, įsipareigodamas mokėti 13 proc. palūkanas ir paskolą grąžinti iki 2000 m. lapkričio 22 d. Teismas sutinka su MGK vertinimu, kad ekonomine ir verslo logika nepaaiškinamas elgesys turėtas pinigines lėšas atiduoti pareiškėjams, o pačiam imti paskolą ir patirti išlaidas palūkanoms.

Teismas nesutinka su pareiškėjų detaliuose paaiškinimuose prie skundo išdėstytais argumentais, kad visapusiškai neištyrus pareiškėjų 2003-2006 m. pajamų ir išlaidų bei neatlikus A. J. mokestinio patikrinimo, nėra teisinio pagrindo teigti, jog pareiškėjų iki 2002 m. gautomis pajamomis nebuvo dengiamos pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio (2008 – 2013 m.) išlaidos. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus surinktų duomenų visuma pakankama pagrįsti šį teiginį, todėl mokesčių administratorius neturėjo pareigos papildomai atlikti išsamaus pareiškėjų 2003-2006 m. pajamų ir išlaidų tyrimo bei A. J. mokestinio patikrinimo. Šiuo atveju esminę reikšmę turi, kad patys pareiškėjai, viena vertus, nedeklaravo 2003 m. gruodžio 31 d. turėję piniginių lėšų ne bankuose, nors privalėjo tai padaryti, antra vertus, mokesčių administratoriui teiktuose paaiškinimuose nenurodė 2007 m. sausio 1 d. ar gruodžio 31 d. disponavę šiomis iki 2002 m. gautomis piniginėmis lėšomis. Visos kitos aptartos aplinkybės (dėl šaltinių L. J. išlaidoms 2003-2006 m. pagrįsti neturėjimo, dėl net 1 325 561 Lt trūkumo pagrįsti pareiškėjų 2007 m. patirtas išlaidas, dėl aplinkybių, kad pareiškėjai iki tikrinamojo laikotarpio ėmė dideles sumas paskolų, dėl A. J. negalėjimo perduoti piniginių lėšų pareiškėjams) tik papildomai pagrindžia santaupų neturėjimą ir jų nepanaudojimą tikrinamojo laikotarpio pradžioje. Pareiškėjai tik deklaratyviai teigia, kad mokesčių administratorius neatliko jų nurodomų papildomų tyrimo veiksmų, tačiau nenurodo ir nepateikia įrodymų, pagrindžiančių, kad mokesčių administratoriaus išvados dėl piniginių lėšų tikrinamojo laikotarpio pradžiai neturėjimo, atlikus šiuos veiksmus, kaip nors pasikeistų.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad mokesčių administratorius teisingai aiškino ir taikė MAĮ 70 straipsnį ir Taisykles, padarytas išvadas pagrindė Taisyklėse numatytais informacijos šaltiniais, tinkamai įvertino kitas reikšmingas aplinkybes, o pateikti apskaičiavimai atitinka protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Pareiškėjų pateikti argumentai ir įrodymai nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų ir nepagrindžia, kad nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų. Mokestinį ginčą nagrinėjusios VMI ir MGK teisingai, vadovaujantis MAĮ ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo panaikinti skundžiamų sprendimų nėra, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjų V. J. ir L. J. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Marius Bajoras