- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-14
- Bylos Nr.
- eA-1139-575/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03410-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- V. J., L. J.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. J. ir L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. J. ir L. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimus Nr. S-155(7-105/2016) ir Nr. S-156(7-105/2016); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. gegužės 4 d. sprendimus Nr. 68-110 ir Nr. 68-111; 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimus Nr. (6.5)FR0682-711 ir Nr. (6.5)FR0682-712.
2. Pareiškėjų teigimu, Klaipėdos AVMI, VMI ir MGK neatsižvelgė į ypatingą jų ir jų šeimos narių taikytą ekonominės veiklos vykdymo ir sandorių sudarymo modelį bei nepagrįstai nepripažino tarp jų ir jų šeimos narių sudarytų sandorių nustatant jų išlaidas ir pajamas tikrinamu laikotarpiu. Todėl buvo pažeisti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) įtvirtinti protingumo ir teisingumo principai bei nepagrįstai ir neteisingai pritaikytas MAĮ 70 straipsnis. Klaipėdos AVMI, VMI ir MGK visus faktinius neaiškumus aiškino pareiškėjų nenaudai ir taip pažeidė teisės taikymo principo in dubio pro reo (liet. visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) reikalavimus.
4. Pareiškėjai pažymėjo, kad Klaipėdos AVMI, VMI ir MGK, pasisakydamos dėl jų iki tikrinamo laikotarpio sukauptų santaupų ir iš Vokietijos pilietės H. B.-W. gautų lėšų, visas faktines aplinkybes vertino jų nenaudai. Klaipėdos AVMI mokestinį patikrinimą atlikus neišsamiai ir netiksliai bei neištyrus visų pateiktų dokumentų, o VMI ir MGK be papildomų kontrolės veiksmų ir vadovaujantis prielaidomis vertinus kaip nepagrįstus pareiškėjų pateiktus dokumentus ir paaiškinimus dėl papildomų piniginių lėšų šaltinių, buvo pažeistos MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatos bei nesilaikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl šių nuostatų taikymo.
5. Pareiškėjų nuomone, netgi nustačius, kad jų atžvilgiu buvo pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, Klaipėdos AVMI apskaičiuotą, o VMI ir MGK patvirtintą mokestinę prievolę, šios mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų bei pažeidžia MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimą reglamentuojančius teisės aktus. Todėl MAĮ 70 straipsnio 1 dalis pareiškėjų atžvilgiu buvo pritaikyta netinkamai ir neteisėtai. Pareiškėjų pateikti įrodymai patvirtina, jog mokesčių administratoriaus apskaičiuota mokestinė prievolė neatitinka protingumo ir teisingumo principų.
Atsiliepimas
6. Atsakovas VMI atsiliepimais prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad vietos mokesčių administratorius atliktų patikrinimų metu pareiškėjų 2008–2012 m. laikotarpio gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) bazę nustatė pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą, apskaičiuojant pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pajamas ir išlaidas. Klaipėdos AVMI, atlikusi mokestinius tyrimus, nustatė, kad pareiškėjų 2008–2010 m. patirtos išlaidos viršijo jų gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. mokesčių mokėtojai nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius. Nustačiusi šias aplinkybes, Klaipėdos AVMI pagrįstai pareiškėjų mokestinius patikrinimus atliko taikydama MAĮ 70 straipsnio sąlygas. Klaipėdos AVMI, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjų GPM bazę 2008–2013 m., naudojosi VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. komercinių bankų informacija apie pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie registruotus sandorius, gautas su darbo santykiais susijusias pajamas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjų vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones) bei kita patikrinimo metu surinkta informacija.
8. VMI pažymėjo, kad nustatyta, jog pareiškėjai patirtoms išlaidoms padengti turėjo 8 351 662 Lt kitų pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir Lietuvos Respublikos įstatymų tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių, kurių pareiškėjai nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM. Todėl, įvertinus patikrinimų metu nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjų turėtos piniginės lėšos (iš viso – 8 351 662 Lt) yra priskirtinos pareiškėjų apmokestinamoms pajamoms. Mokesčių administratorius pagrįstai nuo šių pajamų papildomai apskaičiavo 190 210,85 Eur GPM, 90 030,55 Eur GPM delspinigius ir skyrė 19 021 Eur GPM baudą.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
10. Teismas nustatė, kad papildomi mokesčiai pareiškėjams apskaičiuoti pagal MAĮ 70 straipsnį ir Taisykles konstatavus, kad pareiškėjai 2008–2012 m. patirtoms išlaidoms padengti turėjo 8 351 662 Lt pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių, kurių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) nuostatomis, nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM, todėl šios pajamos buvo apmokestintos GPM.
11. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų išvada nepripažinti 2008 m. sausio 1 d. paskolos sutartimi, sudarytos tarp pareiškėjo ir J. K., suteiktos 4 820 000 Lt paskolos sumos pareiškėjo realiai gautomis pinginėmis lėšomis. Teismo vertinimu, tokia išvada padaryta mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriui surinkus visą būtiną informaciją bei sistemiškai ir kompleksiškai ją įvertinus. Nors paskolos suma yra itin didelė, tačiau minėta sutartis buvo sudaryta paprasta rašytine forma, jos įvykdymas nebuvo užtikrintas jokiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Abu pareiškėjai 2012 m. balandžio 19 d. paaiškinimuose apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimuose nenurodė aptariamos paskolos sutarties, sudarytos su J. K., jos nepateikė, nors paskolos suma yra didelė. Pareiškėjas mokesčių administratoriui aptariamą paskolos sutartį pateikė tik žinodamas apie atliktą mokestinį tyrimą ir trūkstamas išlaidoms pagrįsti pinigines lėšas. Jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių realų paskolos sutarties dalyko perdavimą pareiškėjui ir vėlesnį jo grąžinimą J. K., nebuvo pateikta. Mokėjimo pavedimai tarp pareiškėjų ir J. K. nebuvo atliekami. Taip pat mokesčių administratorius mokestinio tyrimo metu nustatė, kad J. K. negalėjo disponuoti tokiomis didelėmis grynųjų pinigų sumomis, kurios nurodytos paskolos sutartyje. J. K. 2013 m. gruodžio 9 d. paaiškinime nurodyti paskolos tikslai (verslo vystymui, plėtrai) nepasitvirtino. Pats pareiškėjas mokesčių administratoriui nurodė kitus paskolos suteikimo tikslus, nei J. K. minėtame paaiškinime.
12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu 2013 m. lapkričio 5 d. taip pat pateikė paaiškinimą, kad 2008 m. jo sūnus T. J. jam yra paskolinęs 750 000 Lt iš T. J. IĮ „Du broliai“ 2006 m. lapkričio 19 d. suteiktos 850 000 Lt paskolos. Teismas vertino, kad mokesčių administratoriaus išvada nepripažinti minėtos paskolos sumos pareiškėjo 2008 m. gautomis pajamomis iš esmės yra pagrįsta. Mokesčių administratoriui pagrindą abejoti, kad pareiškėjas iš T. J. 2008 m. iš tiesų gavo 750 000 Lt paskolos sumą pirmiausia sudarė aplinkybės, kad paskolos suteikimo aplinkybės jokiais objektyviais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais šį faktą, nebuvo patvirtintos, nebuvo pateikta rašytinė paskolos sutartis, paskolos dalyko perdavimas nebuvo įformintas nei mokėjimo nurodymais, nei kitais rašytiniais įrodymais. Apie paskolos gavimą pareiškėjai nenurodė 2012 m. balandžio 19 d. paaiškinimuose apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimuose. Atlikus T. J. operatyvų patikrinimą nustatyta, kad T. J. iš oficialių šaltinių neturėjo galimybės suteikti tokio dydžio paskolos. Nors T. J.minėtos paskolos šaltiniu nurodė 2006 m. lapkričio 19 d. iš IĮ „Du broliai“ gautą 850 000 Lt paskolos sumą, tačiau, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino šios paskolos kaip šaltinio pagrįsti T. J. tariamai pareiškėjui suteiktą 750 000 Lt paskolą. Nei pareiškėjas, nei T. J. nenurodė įtikinamų tokių sandorių sudarymo priežasčių, t. y. kokiu tikslu T. J. buvo išmokėti minėti pinigai, kodėl jie po dviejų metų buvo perskolinti pareiškėjui. Kita vertus, jei būtų galima tikėti pareiškėjo ir T. J. versija, darytina išvada, kad T. J. 2006 m. lapkričio 19 d. išmokėtą 850 000 Lt sumą grynaisiais pinigais laikė seife iki 2008 m. Tačiau nėra paaiškinama, kodėl T. J. iš gautų pinigų neatsiskaitė už buto įsigijimą 2007 m., o už šį butą mokėjo tėvas, kodėl 2007–2008 m. T. J. turima „Visa Platinum“ kortele apmokėtas išlaidas dengė pareiškėjas, kodėl pareiškėjai anksčiau nepasinaudojo T. J. turimais pinigais, atsižvelgiant į aplinkybę, kad jie 2006–2007 m. ėmė paskolas iš bankų ir kad jų išlaidos tiek 2006 m., tiek 2007 m. viršijo oficialiais pajamų šaltiniais pagrįstas pajamas. Nors mokesčių administratorius neteisingai nustatė, kad iš IĮ „Du broliai“ T. J. gauta paskola buvo panaudota patalpų (duomenys neskelbtini), pirkimui, nes iš pareiškėjo sąskaitos išrašo matyti, kad už T. J. perkamas patalpas 850 000 Lt sumą sumokėjo pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 31 d. ir 2006 m. rugsėjo 28 d. mokėjimų pavedimais, tačiau nustatytos aplinkybės yra pakankamos nepripažinti pareiškėjo 2008 m. gautomis pajamomis pareiškėjo nurodomos T. J. tariamai 2008 m. suteiktos 750 000 Lt paskolos.
13. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 29 d. ir 2015 m. rugpjūčio 4 d. pateikė paaiškinimus, kad jo sūnus A. J. perdavė 2 000 000 Lt, gautus pardavus IĮ „Du broliai“ pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), o šie pinigai buvo panaudoti šeimos versle. Teismas sutiko su MGK vertinimu, kad pareiškėjo paaiškinimai ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas realiai gavo, o A. J. perdavė pareiškėjui atitinkamas piniginių lėšų sumas. Abu pareiškėjai 2012 m. balandžio 19 d. paaiškinimuose apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimuose nenurodė A. J. perduotų piniginių lėšų. Mokestinio patikrinimo metu nebuvo pateikti ir jokie rašytiniai įrodymai, patvirtinantys piniginių lėšų perdavimo faktą (sutartys, mokėjimo nurodymai, perdavimo aktai ar pan.). Pareiškėjas rėmėsi tik savo paties paaiškinimais apie sūnaus gautas pajamas, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad šios sūnaus pajamos realiai buvo perduotos pačiam pareiškėjui. Nors pagal pareiškėjo nurodytą versiją šeimos verslui buvo panaudotos itin didelės sūnaus A. J. piniginės lėšos, tačiau pareiškėjo paaiškinimai apie šių lėšų panaudojimą šeimos versle itin abstraktūs, nekonkretūs. Pagal mokesčių administratoriaus surinktus duomenis A. J. 2008–2012 m. kasmet bankiniais pavedimais pervesdavo pareiškėjui itin dideles pinigines sumas, todėl nėra paaiškinama, kodėl kita dalis piniginių lėšų buvo tariamai perduotos grynaisiais pinigais, o ne pervestos bankiniais pavedimais. Todėl, teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus pozicija nepripažinti šių pajamų yra pagrįsta, o pareiškėjai nepagrindė įrodymais objektyvaus pajamų gavimo fakto.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai jau minėtuose paaiškinimuose mokesčių administratoriui taip pat nurodė aplinkybes, jog šeimos verslui buvo panaudoti 483 392 Lt, gauti A. J. pardavus IĮ „Du broliai“ automobilį. Teismui pateikti papildomi įrodymai ir mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys pakankami patvirtinti, kad A. J. už automobilio „Lamborghini Murcielago“ pardavimą iš IĮ „Du broliai“ gavo 483 392 Lt, tačiau, kaip iš esmės teisingai vertino Klaipėdos AVMI, VMI ir MGK, pats savaime toks faktas nėra pakankamas pripažinti, kad tokia pinigų suma buvo perduota pareiškėjui. Pagrindą nepripažinti šių pajamų sudaro jau aptartos aplinkybės, dėl kurių buvo pagrįstai neatsižvelgta į pareiškėjo paaiškinimus apie 2 000 000 Lt sumos perdavimą šeimos verslui. Todėl, teismo nuomone, mokesčių administratoriaus pozicija nepripažinti šių pajamų yra pagrįsta.
15. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas 2005 m. balandžio 29 d. pateiktoje vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) deklaravo, kad nei jis, nei jo sutuoktinė 2003 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų bankuose ir kitose kredito įstaigose ar ne bankuose neturėjo. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjams nedeklaravus jų nurodomų tariamai turėtų 2003 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų, mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų pozicija nepripažinti pareiškėjų nurodytų 1990–2002 m. gautų pajamų kaip šaltinio, iš kurio pareiškėjai tikrinamuoju laikotarpiu (2008–2013 m.) dengė išlaidas, yra pagrįsta. Antra, mokesčių administratorius, nusprendęs neatsižvelgti į pareiškėjų nurodytas aptariamas pajamas, gautas 1990–2002 m., taip pat pagrįstai rėmėsi pareiškėjo 2012 m. balandžio 19 d. paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimuose nurodytomis aplinkybėmis, kad nei 2007 m. sausio 1 d., nei 2007 m. gruodžio 31 d. jis piniginių lėšų ne banke neturėjo, ir pareiškėjos 2012 m. balandžio 19 d. paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimuose nurodytomis aplinkybėmis, kad ji tiek 2007 m. sausio 1 d., tiek 2007 m. gruodžio 31 d. turėjo 320 000 Lt lėšas ne banke. Šiuose paaiškinimuose patys pareiškėjai pripažino, kad nei 2007 m. sausio 1 d., nei 2007 m. gruodžio 31 d. neturėję jų vėliau mokestinio patikrinimo metu teiktuose dokumentuose nurodytų piniginių lėšų, gautų 1990–2002 m. Trečia, mokesčių administratorius, atlikęs išsamią pareiškėjos pajamų ir išlaidų analizę laikotarpiu nuo 2003 iki 2006 m., nustatė, kad pareiškėja šiuo laikotarpiu patyrė daugiau išlaidų, nei gavo pajamų, todėl ji nuo 2003 iki 2007 m. neturėjo pajamų šaltinių 320 000 Lt piniginių lėšų ne banke sukaupimui. Be to, mokesčių administratorius, atlikęs abiejų pareiškėjų pajamų ir išlaidų analizę 2007 m., nustatė, kad sutuoktinių 2007 m. patirtos išlaidos 1 325 561 Lt suma viršijo jų gautas pajamas. Šios aplinkybės pagrindžia tiek tai, kad pareiškėja 2007 m. gruodžio 31 d. negalėjo turėti nurodomos santaupų sumos, tiek tai, kad 1990–2002 m. gautomis pajamomis buvo dengiamos pareiškėjų išlaidos laikotarpiu iki 2008 m. Ketvirta, mokestinio patikrinimo metu taip pat buvo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjai iki 2008 m. ėmė itin didelių sumų paskolas, t. y. pareiškėjas 2005 m. vasario 22 d. iš AB „SEB bankas“ gavo 779 999,98 Lt, 2006 m. kovo 1 d. – 2 150 000 Lt, 2007 m. – 9 958 264 Lt paskolas, pareiškėja 2006 m. spalio 19 d. iš IĮ „Du broliai“ gavo 1 300 000 Lt paskolą. Todėl teismas pritarė MGK argumentui, kad pareiškėjų pasirinktas elgesio modelis, kuomet pareiškėjai iki 2002 m. yra sukaupę pinigines lėšas, tačiau vis tiek nusprendžia imti itin didelių sumų paskolas, yra nepaaiškinamas jokia ekonomine ir verslo bei protingo žmogaus logika. Tai, kad paskolų lėšomis buvo perkamas nekilnojamasis turtas, niekaip nepakeičia šių išvadų, kadangi akivaizdu, jog ir nekilnojamajam turtui įsigyti ekonomiškai naudingiau būtų naudoti nuosavas, o ne skolintas lėšas. Penkta, kadangi pareiškėjai mokestinio ginčo metu reikšmingą dalį pajamų grindė įrodymais apie sūnaus A. J. turėtas pinigines lėšas, mokesčių administratorius pagrįstai tyrė aplinkybes, ar A. J. realiai perdavė šiuos pinigus pareiškėjams. Mokesčių administratorius pagrįstai atsižvelgė, kad jokių įrodymų, objektyviai patvirtinančių, jog A. J. pinigines lėšas būtų perdavęs pareiškėjams, nėra. Vertinant A. J. galimybes perduoti pareiškėjams pinigines lėšas, buvo pagrįstai atsižvelgta, kad A. J. 1997–2002 m. patyrė išlaidas nekilnojamajam turtui įsigyti. A. J. 2005 m. gegužės 2 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593) nedeklaravo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų piniginių lėšų bankuose ir kitose kredito įstaigose. Be to, A. J. 2005 m. gegužės 2 d. įsigijo automobilį „Lamborghini Murcielago“. Taigi, pats A. J. patyrė itin brangaus turto įsigijimo išlaidas, todėl jam pačiam buvo reikalingos atitinkamos piniginės lėšos. Tai, kad A. J. neturėjo galimybės perduoti pareiškėjams jų nurodomų sumų, patvirtina ir ta aplinkybė, kad A. J. dar 2000 m. gegužės 22 d. iš banko ėmė 100 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių paskolą, įsipareigodamas mokėti 13 proc. palūkanas ir paskolą grąžinti iki 2000 m. lapkričio 22 d. Teismas sutiko su MGK vertinimu, kad ekonomine ir verslo logika nepaaiškinamas elgesys turėtas pinigines lėšas atiduoti pareiškėjams, o pačiam imti paskolą ir patirti išlaidas palūkanoms apmokėti.
16. Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus, kad visapusiškai neištyrus pareiškėjų 2003–2006 m. pajamų ir išlaidų bei neatlikus A. J. mokestinio patikrinimo, nėra teisinio pagrindo teigti, jog pareiškėjų iki 2002 m. gautomis pajamomis nebuvo dengiamos tikrinamojo laikotarpio (2008–2013 m.) metu jų patirtos išlaidos. Teismo nuomone, mokesčių administratoriaus surinktų duomenų visuma pakankama paneigti minėtą pareiškėjų nurodomą aplinkybę, todėl mokesčių administratorius neturėjo pareigos papildomai atlikti išsamaus pareiškėjų 2003–2006 m. pajamų ir išlaidų tyrimo bei A. J. mokestinio patikrinimo.
17. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius teisingai aiškino ir taikė MAĮ 70 straipsnį ir Taisykles, padarytas išvadas pagrindė Taisyklėse numatytais informacijos šaltiniais, tinkamai įvertino kitas reikšmingas aplinkybes, o pateikti apskaičiavimai atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Mokestinį ginčą nagrinėjusios VMI ir MGK, vadovaudamosis MAĮ ir teismų praktika, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus.
III.
18. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – perduoti jų skundą atsakovui VMI nagrinėti iš naujo. Pareiškėjai taip pat prašo: 1) skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti liudytoju J. K.; 2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (sumokėtą žyminį mokestį ir teisinio atstovavimo išlaidas).
19. Pareiškėjai nurodo, kad mokesčių administratoriaus pagal jo įvertinimą (MAĮ 70 str. 1 d.) atliktas jų mokestinių prievolių nustatymas neatitinka šiam mokesčių apskaičiavimo metodui keliamų visapusiškumo, objektyvumo ir teisingumo reikalavimų, o mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojams apskaičiuojamas sumas (MAĮ 67 str.) neįvykdyta, nes: 1) neatsižvelgta į jų ir jų sūnų pinigų srautų tarpusavio judėjimą; 2) nepagrįstai konstatuota, kad jie nebuvo sukaupę grynųjų piniginių lėšų 2007 m. laikotarpio pradžiai; 3) jų įrodymai atmesti remiantis klaidingomis faktinėmis aplinkybėmis; 4) jiems taikytas neįgyvendinamas įrodinėjimo standartas, kai pašalinus mokesčių administratoriaus abejones dėl tam tikrų pajamų šaltinių, buvo randamos vis naujos, anksčiau neįvardintos priežastys atitinkamu šaltiniu nesiremti, taip užkertant kelią jiems apskritai gintis, įrodyti jų nurodomas aplinkybes. Dėl šių pažeidimų objektyvus ir teisingas pareiškėjų pajamų ir išlaidų santykio nustatymas tapo neįmanomas, todėl jį patvirtinantys mokesčių administratoriaus ir kitų mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų bei pirmosios instancijos teismo sprendimai negali būti laikomi pagrįstais. Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamu atveju būtina perduoti jų skundą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
20. Pareiškėjai pažymi, kad teismas neįvykdė savo pareigos betarpiškai išnagrinėti mokestinę bylą ir pateiktus įrodymus. Nors byloje pareiškėjai pateikė daugiau nei 30 įvairių rašytinių įrodymų ir paaiškinimų savo pajamų šaltiniams pagrįsti, teismas sprendime pasirinktinai pasisakė tik dėl 4 jų pateiktų įrodymų. Tokiu būdu teismas neatliko savarankiško visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo, t. y. iš esmės nevisapusiškai išnagrinėjo administracinį ginčą, dėl to toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
21. Pareiškėjų teigimu, teismas nepagrįstai patvirtino mokesčių administratoriaus taikytą prezumpciją, pagal kurią jų pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiuotos pajamos jiems paskirstytos po lygiai remiantis išimtinai tik Lietuvos Respublikos civilino kodekso nuostatomis. Toks paskirstymas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, pagal kurią iš mokesčių administratoriaus reikalaujama aiškiai nurodyti, kokiu pagrindu konkreti mokėtinų mokesčių suma priskiriama konkrečiam mokesčių mokėtojui. Tokio pagrindimo nesant, mokesčių administratoriaus išvados negali būti laikomos pagrįstomis.
22. Pareiškėjai pabrėžia, kad jiems buvo nepagrįstai apskaičiuoti delspinigiai, nes jų dydį lėmė nepagrįsti ir neteisėti mokesčių administratoriais veiksmai vilkinant mokestinio tyrimo ir patikrinimo procedūras. Mokestinis tyrimas ir patikrinimas dėl pareiškėjų mokėtino GPM truko 3,5 metų, buvo ne kartą neteisėtai sustabdytas, o tai lėmė, jog, Klaipėdos AVMI patvirtinus papildomai apskaičiuotas mokėtinas GPM sumas, delspinigių suma sudarė beveik 50 proc., o šio skundo padavimo dieną – net 63 proc. apskaičiuotos GPM sumos. Pareiškėjų nuomone, toks delspinigių dydis prasilenkia su teisingumo ir protingumo principais, todėl jeigu teismas, nagrinėdamas bylą apeliacinėje instancijoje, nuspręstų, kad mokesčių administratorius pagrindė savo reikalavimus pareiškėjams, yra pagrindas atleisti pareiškėjus nuo GPM delspinigių mokėjimo arba, perdavus bylą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, įpareigoti jį perskaičiuoti delspinigius pagal objektyviai pagrįstų būtinų patikrinimui atlikti dienų skaičių.
23. Pareiškėjai pažymi, kad patikrinimo aktai Nr. FR0680-609 ir Nr. FR0680-610 surašyti 2015 m. rugpjūčio 20 d. (išsiųsti tik 2015 m. rugsėjo 8 d.) (toliau – ir patikrinimo aktai), t. y. pasibaigus pavedimo atlikti mokestinius patikrinimus terminui (2015 m. birželio 29 d.) ir todėl nevykstant jokiai mokesčių administravimo procedūrai, dėl to jų surašymas laikytinas neteisėtu. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai prašo teismo pasisakyti, ar tokių neteisėtai surašytų minėtų patikrinimo aktų pagrindu jiems apskritai gali būti skaičiuojamos papildomai mokėtinos GPM sumos.
Šalies argumentai
24. Pareiškėjai taip pat prašo jų skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjų nuomone, toks bylos nagrinėjimas yra būtinas, nes: 1) byloje keliamas klausimas dėl netinkamai ištirtų faktinių aplinkybių ir didelio skaičiaus pateiktų faktinių įrodymų, todėl jie galėtų atsakyti į visus teismui kilsiančius papildomus klausimus, susijusius su šių įrodymų vertinimu; 2) nei viename šio mokestinio ginčo nagrinėjimo etape nedalyvavo atsakovo atstovai, o tai užkirto kelią jiems užduoti atitinkamus klausimus atsakovui ir atskleisti ginčą nagrinėjusioms institucijoms akivaizdžias padarytas klaidas; 3) teismo posėdžio metu galėtų būti iškviestas liudytojas J. K., kuris nebuvo apklaustas ankstesnių šio mokestinio ginčo nagrinėjimo etapų metu, ir kuris galėtų patvirtinti paskolos, kuri aritmetine prasme sudaro didelę įrodinėjimo dalyko dalį, suteikimo faktą.
Atsiliepimas
25. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
26. Iš esmės nurodo analogiškus argumentus kaip atsiliepimuose į pareiškėjų skundą. Pabrėžia, kad su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka, nes jame pateikti argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjų skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Šioje byloje kilo ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais konstatuota, kad pareiškėjai turėjo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių, kurių, nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM, teisėtumo ir pagrįstumo.
28. Apeliantai prašo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti liudytoju J. K.. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
29. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).
30. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Tokių išskirtinių aplinkybių nėra nurodyta ir pareiškėjų prašyme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjų ir J. K. civiliniai santykiai yra detaliai atspindėti bylos dokumentuose. Teismas nenustatė būtinybės apklausti šį liudytoją. Todėl pareiškėjų prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir liudytojo apklausos netenkinami.
31. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
32. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad mokestinis ginčas iš esmės kyla dėl to, ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestinę prievolę pagal savo atliekamą įvertinimą, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai neatsižvelgė į tam tikras pareiškėjų nurodytas pajamas, kurias, jų teigimu, jie panaudojo tikrinamojo laikotarpio išlaidoms.
33. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantai, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui argumentų nekartoja.
34. Apeliantai teigia, kad nebuvo atlikta visapusė pareiškėjų ir jų sūnų pajamų ir išlaidų analizė, liko neįgyvendinta mokesčių administratoriaus pareiga nustatyti kiek įmanoma tikslesnį ir teisingesnį mokestines prievolės dydį. Su šiais argumentais teismas nesutinka. Įrodymų rinkimas ir vertinimas negali būti begalinis. Įrodymai renkami ir vertinami tik tiek, kiek reikalinga padaryti išvadai apie tam tikrų faktų egzistavimą. Teismas neprivalo atsakyti į visus pareiškėjo argumentus. Šioje byloje teismas vertino, kad „mokesčių administratorius neteisingai nustatė, kad iš IĮ „Du broliai“ T. J. gauta paskola buvo panaudota patalpų (duomenys neskelbtini), pirkimui“. Tokios teismo išvados rodo, kad teismas detaliai tyrė byloje esančius įrodymus, ir kai kurias aplinkybes vertino pareiškėjo naudai. Apeliantų argumentai, kad teismas neišnagrinėjo įrodymų, yra nepagrįsti.
35. Apeliantai pateikė argumentus nesutikdami su nustatytu 2007 m. laikotarpio pradžiai pareiškėjų sukauptų grynųjų pinigų dydžiu. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu nuolatinis Lietuvos gyventojas privalėjo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą, tarp jo ir pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ar kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti grindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas 2005 m. balandžio 29 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) deklaravo, kad nei jis, nei jo sutuoktinė 2003 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų bankuose ir kitose kredito įstaigose ar ne bankuose neturėjo. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad ši deklaracija yra reikšmingiausias įrodymas vertinant bylos įrodymus susijusius su 2007 m. laikotarpio pradžiai pareiškėjų sukauptų grynųjų pinigų dydžiu. Be to, teismas nustatė, kad pradiniuose paaiškinimuose patys pareiškėjai pripažįsta nei 2007 m. sausio 1 d., nei 2007 m. gruodžio 31 d. neturėję jų vėliau mokestinio patikrinimo metu teiktuose dokumentuose nurodytų piniginių lėšų, gautų 1990–2002 m. Šios teismo išvados apeliantai nenuginčijo.
36. Iš apeliantų argumentų seka, kad teismas turėjo koncentruotis į asmens finansines galimybes lėšas perduoti, o verslo logika ir ekonominis pagrįstumas kaip kriterijai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Su šiais argumentais teismas nesutinka. Pareiškėjų apmokestinimas yra susijęs su vykdomu verslu. Verslo logika, ekonominis pagrįstumas visuomet yra svarbūs ir reikšmingi kriterijai vertinant įrodymus verslo sferos srityje. Tos aplinkybės, kad buvo įtraukti šeimos nariai, esminės reikšmės neturi.
37. Apeliantai teigia, kad jiems buvo taikytas neįgyvendinamas įrodinėjimo standartas. Su šiais argumentais teismas nesutinka. Mokesčių mokėtojai pasirinkdami pajamas gauti grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruodami pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, sudarytų sandorių ir jų datų nefiksuodami patikimais įrodymais – notariniu tvirtinimu, bankiniais pavedimais ar pan. – prisiima ir visą riziką dėl jiems tenkančios įrodinėjimo naštos.
38. Apeliantai teigia, kad mokestinės prievolės neturėjo būti paskirstytos abiem sutuoktiniams po lygiai. Bet apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų kaip tos prievolės turėjo būti paskirstytos nurodant konkrečias sumas, tenkančias pareiškėjams. Todėl teismas pastarąjį argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
39. Apeliantai teigia, kad delspinigių dydis yra neprotingas, o mokestinis tyrimas buvo per ilgas. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad mokestinio tyrimo trukmė buvo objektyviai sąlygota sandorių gausos. Pats pareiškėjas sandorius vykdydamas grynaisiais pinigais ir teikdamas prieštaringus paaiškinimus prisidėjo prie ilgesnio tyrimo. Atsižvelgiant į sandorių gausą 2,5 m. trukęs mokestinis tyrimas teismo nėra vertinamas kaip per ilgas. Nemokėdami mokesčių įstatymų nustatytu laiku pareiškėjai nemokamai naudojosi visuomenei priklausančiais pinigais ir yra teisinga atlyginti už tai įstatymu nustatyta delspinigių forma.
40. Apeliantai teigia, kad patikrinimas buvo baigtas 2015 m. rugpjūčio 20 d., nors duomenų apie patikrinimo termino pratęsimą ir to priežastis nuo 2015 m. birželio 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. nėra pateikta. Apeliantų nuomone jų atžvilgių surašyti patikrinimo aktai yra neteisėti. Teismas pritaria apeliantų teiginiams iš dalies. Mokesčių administratorius tinkamai, t. y. aiškiai ir raštu ir tokiu būdu, kuris prieinamas mokesčių mokėtojui, neįformindamas mokestinio patikrinimo nuo 2015 m. birželio 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., iš dalies netinkamai vykdė mokestinį patikrinimą. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad šis periodas buvo trumpas ir iš esmės nepažeidė pareiškėjų teisių bei neturėjo įtakos galutinėms išvadoms, nevertina pažeidimo kaip esminio. Pažymėtina, kad sutinkamai su ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Tokių aplinkybių byloje nėra nustatyta.
41. Skundžiamame sprendime teismas teisingai nurodė, kad mokesčių administratorius teisingai aiškino ir taikė MAĮ 70 straipsnį ir Taisykles, padarytas išvadas pagrindė Taisyklėse numatytais informacijos šaltiniais, tinkamai įvertino kitas reikšmingas aplinkybes, o pateikti apskaičiavimai atitinka protingumo bei teisingumo kriterijus. Pareiškėjų pateikti argumentai ir įrodymai nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų ir nepagrindžia, kad nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų.
42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjų V. J. ir L. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.