- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-20
- Bylos Nr.
- eI-1694-473/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Violeta Balčytienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- L. U.
- Advokatai
- Laurynas Lukošiūnas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės,
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. U. skundą atsakovei Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti atsakovės Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos (toliau – Taryba) 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. KT-47 (toliau – Sprendimas) bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde (b. l. 1–8) ir pareiškėjo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas yra teismo ekspertas įrašytas į teismo ekspertų sąrašą. Pareiškėjo kvalifikacija – statinio projekto ekspertizė, statinio dalinė ekspertizė, statinio projekto ekspertizės dalies vadovo ir ypatingo statinio dalinės ekspertizės vadovo. Pareiškėjas taip pat ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto profesorius, turintis inžinieriaus-statybininko išsilavinimą, profesoriaus mokslinį vardą ir habilituoto daktaro laipsnį. Pagal UAB (duomenys neskelbtini) užsakymą, pareiškėjo kaip privataus specialisto buvo paprašyta pateikti savo nuomonę klausimu, ar teismo eksperto R. M. parengtas 2018 m. kovo 15 d. teismo statybos techninės ekspertizės civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) aktas (toliau – Ekspertizės aktas) parengtas pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymą (toliau – TEĮ). Pareiškėjas, išanalizavęs Ekspertizės aktą, pateikė užsakovui nuomonę, kurią UAB (duomenys neskelbtini) pateikė Klaipėdos apygardos teismui kaip įrodymą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Nuomonėje pareiškėjas išdėstė savo asmenines pastabas, kad Ekspertizės aktas buvo parengtas neatsižvelgiant į reikalavimus, pateiktus standarte „Rąstiniai pastatai. Gamyba ir statyba“. Taip pat, jog, pareiškėjo nuomone, Ekspertizės akte yra tam tikrų prieštaravimų: Ekspertizės akte konstatuota, kad čerpės sumontuotos kokybiškai, kas reiškia, kad ir stogo medinės konstrukcijos (gegnės) sumontuotos kokybiškai; 6.5 klausime buvo įvertinti darbai, susiję su gegnių montavimo defektų ištaisymu. Atsakovas A. R. minėtoje civilinėje byloje 2018 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Tarybą su skundu dėl pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjas 2018 m. birželio 28 d. Tarybai pateikė detalius paaiškinimus, kuriuose išdėstė nesutikimo su A. R. skundu pagrindus bei prašė Tarybos netaikyti pareiškėjui atsakomybės dėl nuomonės pateiktos dėl Ekspertizės akto. Taryba, išnagrinėjusi A. R. skundą, Sprendimu pripažino pareiškėją pažeidus profesinę etiką bei skyrė poveikio priemonę – viešą įspėjimą. Tarybos Sprendime teigiama, kad pareiškėjas, vertindamas kito teismo eksperto parengto ekspertizės akto atitiktį TEĮ nuostatoms ir jo išsamumą, nustatydamas trūkumus, viršijo turimų specialių žinių ribas. Tačiau Taryba neatsižvelgė į reikšmingą aplinkybę, jog pareiškėjas minėtoje civilinėje byloje neatliko ekspertizės, o tik pateikė individualią nuomonę dėl Ekspertizės akto, kuri buvo vertinama tik kaip vienas iš įrodymų civilinėje byloje. Pareiškėjas mano, kad TEĮ nuostatos nėra taikomos tokio pobūdžio dokumentams kaip konsultacinės išvados (privačios nuomonės), vien tai, kad tokį dokumentą surašė asmuo, įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, nepadaro konsultacinės išvados ekspertizės išvada, kuriai taikomi TEĮ reikalavimai. Pažymi, kad teismo ekspertams nėra draudžiama teikti konsultacijas, išvadas, nuomones pagal privačias užklausas (ne vykdant teismo eksperto pareigas). Etikos kodekso paskirtis ir tikslas nėra bausti į ekspertų sąrašą įrašytus ekspertus vien už jų nuomonę, išdėstytą neatliekant teismo eksperto funkcijas, riboti teismo ekspertų nepriklausomumą, privačios veiklos laisvę. Taryba nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas civilinėje byloje nevykdė teismo eksperto funkcijų ir neatliko teismo ekspertizės, todėl Tarybos nurodomų nuostatų pareiškėjas negalėjo pažeisti – jos reglamentuoja teismo eksperto elgesį teikiant teismo nutarties pagrindu parengtas ekspertizės išvadas, o ne privačias konsultacines išvadas (nuomonę). Pareiškėjas nesutinka su Tarybos teiginiais, kad Etikos kodekso taikymo aspektu neturi teisinės reikšmės aplinkybė, ar asmuo, įrašytas į teismo ekspertų sąrašus, konkrečiu atveju veikia kaip teismo ekspertas, ar teikia konsultacijas kaip specialistas ne proceso metu ir ne proceso šalims. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeidimas yra siejamas su nuomonės turiniu, o ne pareiškėjo nepagarbiu ar kitokiu neetišku elgesiu, minėta aplinkybė yra reikšminga, nustatant, ar konkrečiu atveju buvo pažeistos teismo ekspertų veiklą reglamentuojančios teisės normos (ir kokios). Taip yra todėl, kad eksperto (specialisto) atliktam ekspertiniam tyrimui ir vieną iš proceso šalių konsultavusio specialiųjų žinių turinčio asmens konsultacinei išvadai teismų praktikoje suteikiama nevienoda teisinė reikšmė. Todėl siekdama nustatyti, ar pareiškėjas pažeidė profesinę etiką, Taryba pirmiausia privalėjo nustatyti, kokie reikalavimai yra keliami pareiškėjo nuomonei kaip privačiu užsakymu surašytam dokumentui, taip pat, kokie reikalavimai konkrečiu atveju buvo pažeisti ar neatitiko profesinės etikos. TEĮ 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad privačių teismo ekspertų, atliekančių teismo ekspertizę teismo ar teisėjo pavedimu, veiklą reglamentuoja proceso įstatymai ir šio įstatymo nuostatos, nustatančios teismo ekspertų veiklą. Kitaip tariant, TEĮ nuostatos, nustatančios teismo ekspertų veiklą privatiems teismo ekspertams taikomos ne visais atvejais, o tik tuomet, kai jie vykdo teismo eksperto pareigas – atlieka ekspertizę teismo ar teisėjo pavedimu. TEĮ 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtina, kad teismo ekspertizė – proceso veiksmas, kuriuo teismas ar teisėjas skiria teismo ekspertui atlikti ekspertizę ir atsakyti į specialių žinių reikalaujančius klausimus, o teismo ekspertas atlieka jam pavestus tyrimus ir jų rezultatus fiksuoja ekspertizės akte. Šiuo atveju pareiškėjas nuomonę dėl teismo Ekspertizės akto parengė ne teismo pavedimu (nutartimi), tačiau pagal privataus subjekto (kliento) užsakymą kaip privatus specialistas, turintis žinių, susijusių su ginčo klausimais (dėl klausimų, susijusių su pagalbinio ūkio paskirties pastatu (pirtimi) – rąstiniu nameliu). Tokia veikla pareiškėjui kaip įrašytam į teismo ekspertų sąrašą privačiam ekspertui nėra draudžiama ar ribojama. Pagal TEĮ 18 straipsnio 2 dalį sutartiniais pagrindais proceso šalis gali kviestis privatų teismo ekspertą konsultantu, tačiau šiuo pagrindu atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente neturi teismo ekspertizės akto statuso. Tai, kad TEĮ nuostatos pareiškėjui, surašiusiam nuomonę, netaikytinos, patvirtina ir TEĮ nuostatų išdėstymas šiame įstatyme. TEĮ 5-asis skirsnis, kuriame yra Tarybos nurodomas TEĮ 22 straipsnis, kurį tariamai pažeidė pareiškėjas, yra pavadintas: „Specialių žinių panaudojimo atliekant teismo ekspertizes sąlygos“. Tai yra tiesioginė nuoroda, jog TEĮ nuostatos yra nukreiptos ne į bet kokią ir visą į teismo ekspertų sąrašą įrašytų asmenų veiklą, tačiau teismo ekspertų veiklą atliekant būtent teismo ekspertizes. Pareiškėjo įsitikinimu, tokia praktika yra visiškai racionali ir pagrįsta, atsižvelgiant į tai, kad teismo ekspertizės teisinis statusas skiriasi nuo konsultacinės išvados teisinio statuso. Paprasta konsultacinė išvada, pateikta sutartiniu pagrindu, yra tik paprastas laisvos formos ir turinio rašytinis įrodymas, neturintis aukštesnės įrodomosios galios nei ekspertizės aktas, t. y. tokios išvados turinys yra laisvas – specialiųjų žinių turintis asmuo yra laisvas išdėstyti savo nuomonę įvairiais klausimais, inter alia išdėstyti savo nuomonę dėl kito eksperto Ekspertizės akte analizuotų aplinkybių. Taryba neturėjo pagrindo konstatuoti TEĮ 22 straipsnio 1 dalies, nustatančios teismo eksperto, atliekančio ekspertizę, kompetencijos ribas, pažeidimo. Vien tai, kad pareiškėjas yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, nereiškia, jog bet kokia pareiškėjo privačiu užsakymu išdėstyta nuomonė turėtų būti vertinama kaip teismo eksperto išvada bei pareiškėjo veikla vertinama prilyginant pareiškėjo veiksmus ekspertizės atlikimui. Priešingu atveju, būtų nepagrįstai apribotos bei suvaržytos teismo ekspertų teisės užsiimti privačia veikla bei pareiškėjo galimybė teikti nuomonę ne tik kaip teismo ekspertui, tačiau ir kaip universiteto profesoriui bei specialistui, turinčiam inžinieriaus-statybininko išsilavinimą. Kita vertus, nėra jokio pagrindo riboti pareiškėjo teisę išdėstyti savo nuomonę klausimais, kurie buvo nagrinėti Ekspertizės akte (įskaitant paties Ekspertizės akto trūkumus), kuri teismo nei saisto, nei įpareigoja teismą išsamiai motyvuoti nesutikimą su tokia konsultacine išvada teismo sprendime ar nutartyje. Pareiškėjo įsitikinimu, pareiškėjo pateikta nuomonė neprieštarauja TEĮ nuostatoms. Taip pat ir Etikos kodeksas aiškiai įtvirtina, jog Etikos kodeksas apibrėžia teismo ekspertų profesinės veiklos principų turinį (Etikos kodekso 1 punktas), o profesinės veiklos principais, apibrėžtais šiame kodekse, privalo vadovautis teismo ekspertai, atlikdami ekspertinius tyrimus. Konsultacinė išvada nėra prilyginama ekspertiniam tyrimui, kadangi pagal TEĮ ekspertiniu tyrimu yra laikomi tik tokie tyrimai, kurių eiga, analitiniai rezultatai ir su jais tiesiogiai susietas aiškinimas fiksuojami ekspertizės akte ar specialisto išvadoje (TEĮ 3 straipsnio 1 dalis). Todėl Etikos kodekso nuostatos, nustatančios teismo eksperto profesinės veiklos principus, įtvirtintus Etikos kodekso II skyriuje nėra ir negali būti taikomos teismo ekspertui, atlikusiam ne teismo ekspertizę, o pateikusiam nuomonę kaip privačiam, mokslinį laipsnį turinčiam specialistui. Nei nuomonės turinys, nei pareiškėjo veiksmai nepažeidžia teismo eksperto etikos ir teismo ekspertui keliamų reikalavimų. Pareiškėjas nuomonę surašė pagal turimą mokslinį laipsnį, profesinę patirtį statybos sektoriuje, turimą inžinieriaus-statybininko kvalifikaciją ir kitą turimą kvalifikacine patirtį, laikantis teisės aktų ir etikos reikalavimų. Pareiškėjo vertinimu, Taryba netinkamai, plečiamai aiškino ir taikė Etikos kodekso principus, nepagrįstai konstatavo Etikos kodekso pažeidimus. Pareiškėjo nuomonėje dėl Ekspertizės akto nebuvo pateikta jokių įžeidžiančių arba kitokių asmeninio pobūdžio vertinimų apie Ekspertizės aktą ir/ar patį teismo ekspertą R. M.. Pareiškėjo nuomonė buvo išimtinai dalykinė (profesinė), paremta pareiškėjo turimomis mokslinėmis ir specialiomis žiniomis statybos klausimais. Nesant jokių pareiškėjo netinkamo elgesio požymių kito eksperto atžvilgiu Taryba negalėjo konstatuoti pažeidimo.
Atsiliepimas
Atsakovė Taryba pateiktame atsiliepime į skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 77–80). Paaiškino, kad pareiškėjas yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Pareiškėjas nedirba teismo ekspertizės įstaigoje, yra privatus teismo ekspertas, o pagal TEĮ 18 straipsnio 2 dalį sutartiniais pagrindais proceso šalis gali kviestis privatų teismo ekspertą konsultantu. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė savo nuomonę proceso šaliai (ieškovei), t.y. veikdamas pagal teisės aktų nuostatas konsultavo proceso šalį, todėl jis buvo saistomas teismo eksperto statusui keliamų reikalavimų. Be to, pareiškėjas būdamas įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, nepriklausomai nuo to, ar jis konkrečiu atveju veikia kaip teismo paskirtas teismo ekspertas, ar teikia konsultacijas kaip savo srities specialistas proceso šaliai, ar teikia konsultacijas ne proceso šaliai ir ne proceso metu, yra saistomas tiek TEĮ, tiek Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) nuostatų, kadangi teismo ekspertas ne profesinėje veikloje (turima omenyje tuo atvejus, kai teismo ekspertas neatlieka nei teismo ekspertizės siaurąja prasme, nei ekspertinių tyrimų plačiąja prasme) privalo elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas, kad jo elgesys nesudarytų pagrindo suabejoti teismo eksperto patikimumu, geru vardu ar reputacija (Etikos kodekso 14 punktas). Šiuo atveju buvo nustatyta, kad pareiškėjas, kaip specialių žinių turintis asmuo, teikė konsultaciją proceso šaliai, proceso metu, todėl, įvertinus minėtų požymių visumą ir galiojantį teisinį reguliavimą, jis neabejotinai veikė kaip teismo ekspertas. Pareiškėjas atliko ekspertinį tyrimą, kadangi, vadovaujantis TEĮ 3 straipsnio 1 dalimi, ekspertinis tyrimas – pagal teismo ar teisėjo nutartį, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno užduotį arba fizinio ar juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinių prašymą atliekamas tyrimas, kuriam reikia specialių žinių ir kurio eiga, analitiniai rezultatai ir su jais tiesiogiai susietas aiškinimas fiksuojami ekspertizės akte ar specialisto išvadoje. Nors pareiškėjas teigia, kad neatliko ekspertinio tyrimo, kadangi jo nuomonė nėra laikytina nei ekspertizės aktu, nei specialisto išvada, tačiau ekspertinio tyrimo apibrėžime vartojamą specialisto išvadą reikia suprasti plačiau nei tai yra numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 90 straipsnyje. Minėtą išvadą pagrindžia dualistinė sistema, susidedanti iš ekspertinį tyrimą užsakiusio subjekto ir ekspertinio tyrimo rezultatų materialios išraiškos (ekspertizės aktas ar specialisto išvada), t.y. tuo atveju, kai ekspertinis tyrimas yra užsakomas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį (rezultatas – ekspertizės aktas, kaip tai numatyta TEĮ 24 straipsnis), kai ekspertinis tyrimas yra užsakomas ne pagal prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno užduotį (rezultatas – specialisto išvada, kaip tai numatyta BPK 90 straipsnyje), tai likusių subjektų prašymų, įskaitant fizinių asmenų, atliktas ekspertinis tyrimas yra įforminamas specialisto išvadoje plačiąja prasme, t.y. rašytiniame dokumente, kuris gali būti vadinamas tiek konsultacine išvada baudžiamajame procese, tiek rašytiniu dokumentu civiliniame procese. Pagal fizinio ar juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinių prašymą atliekamas ekspertinis tyrimas negali būti fiksuojamas nei ekspertizės akte, nei specialisto išvadoje (kaip tai apibrėžta BPK 90 straipsnyje). Kaip matyti iš skundo, pats pareiškėjas su tokia išvada sutinka. Taigi šiuo atveju TEĮ vartojama specialisto išvada minėto įstatymo prasme apima rašytinius dokumentus, kuriuose aprašytiems tyrimams yra reikalingos specialiosios žinios, nepaisant to, kaip jos yra pavadintos (kaip šiuo atveju „atsiliepimu“), kadangi TEĮ yra taikomas ne tik baudžiamajame procese, tačiau taip pat ir civiliniame bei administraciniame procesuose. Taigi šiuo atveju pareiškėjo surašyta nuomonė civilinio proceso prasme yra laikytina rašytiniu įrodymu, kuriam, sutiktina, teisės aktai nenumato įforminimo ir turinio procesinių reikalavimų, tačiau tai nereiškia, kad toks dokumentas gali būti surašytas nesilaikant teismo eksperto profesinės etikos reikalavimų. Vadovaujantis tuo, kad pareiškėjas, būdamas teismo ekspertu, proceso šalies užsakymu atliko ekspertinį tyrimą, jam yra taikomi tiek TEĮ (Teismo ekspertų veikla turi būti grindžiama nepriklausomumo, profesionalumo, profesinių sprendimų, skaidrumo, sąžiningumo, nešališkumo, pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms, konfidencialumo, teisingumo ir tyrimo išsamumo principais), tiek Etikos kodekso nuostatų. Nors pareiškėjas Tarybos Sprendimą bando nuginčyti vadovaudamasis tuo, kad jo parengta nuomonė nėra ekspertizės aktas, tačiau Taryba pažymi, kad, vadovaujantis TEĮ 41 straipsnio 2 dalimi, Taryba nagrinėja fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių skundus (pranešimus) dėl Etikos kodekso pažeidimų. Taryba nenagrinėja skundų dėl teismo ekspertų proceso veiksmų, skundų dėl ekspertinio tyrimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundų, kurių nagrinėjimas priskirtinas teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno kompetencijai (TEĮ 41 straipsnio 2 dalis, Tarybos darbo reglamento, patvirtinto teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 (toliau – Tarybos darbo reglamentas), 2 punktas). Taryba šiuo konkrečiu atveju nevertino, ar pateiktoje nuomonėje yra pateikti argumentuoti, teisingi bei pagrįsti teiginiai, kadangi tai nepatenka į Tarybos turimos kompetencijos ribas. Esminis aspektas šiuo atveju yra teismo eksperto veiksmų atitikties jo statusui keliamiems reikalavimams vertinimas. Šiuo konkrečiu atveju Taryba susipažino su parengtu rašytiniu dokumentu, tačiau nevertino paties dokumento teisingumo, pagrįstumo bei objektyvumo. Tarybos tikslas nagrinėjamu atveju buvo nustatyti, ar teismo eksperto surašytas tekstas atitinka profesinės etikos reikalavimus, t.y. ar yra vartojami etiški ir profesionalumo standarto neperžengiantys teiginiai, o ne nustatyti, ar surašytas tekstas yra teisingas, pagrįstas. Kaip matyti ir iš priimto Tarybos Sprendimo, buvo nustatinėjama, ar tikrai teismo ekspertas veikė ultra vires, perimdamas teismo pareigą vertinti ekspertizės aktą, ar nevengė neetiškų pasisakymų apie patį teismo ekspertą. Pareiškėjas Tarybai pateiktuose 2018 m. birželio 28 d. paaiškinimuose nurodė, kad nuomonę parengė laikantis teisės aktų ir etikos reikalavimų, kas įrodo pareiškėjo žinojimą, kad jo veikla yra saistoma profesinės etikos reikalavimų. Pareiškėjas teigia, kad parengė nuomonę pagal privataus subjekto (fizinio asmens) užsakymą kaip privatus specialistas, todėl tokiame dokumente specialiųjų žinių turintis asmuo yra laisvas išdėstyti savo nuomonę įvairiais klausimais, įskaitant nuomonę dėl kito eksperto ekspertizės akte analizuotų aplinkybių. Skunde pažymėta, kad Taryba nepagrįstai išplėtė Etikos kodekso 9.2. papunktyje įtvirtinto principo turinį bei sudarė sąlygas riboti privačių teismo ekspertų veiklą bei galimybes reikšti nuomonę, laisvai teikti konsultacines išvadas privatiems teismo ekspertams. Pareiškėjas pripažįsta, kad ekspertizės akto vertinimas yra teismo prerogatyva, tačiau nemato pagrindo riboti teisę išdėstyti savo nuomonę klausimais, kurie buvo nagrinėti ekspertizės akte. Atsakovė pažymi, kad teismo ekspertizės akto vertinimas yra išimtinė teismo kompetencija ir teismo ekspertas neturi teisės vertinti jo atitikties TEĮ 24 straipsnio nuostatoms bei teikti savo pastebėjimų dėl jame pateiktų tyrimų, rezultatų, išvadų. Pareiškėjas perėmė teismo darbą ir nustatinėjo ekspertizės akto išsamumą bei trūkumus. Minėtais veiksmais yra viršijamos turimos specialiosios žinios, todėl tai neatitinka teismo ekspertui keliamų profesinės etikos reikalavimų. Pareiškėjas, būdamas teismo ekspertu, neturi teisės teikti vertinimo dėl kito teismo eksperto surašyto ekspertizės akto išsamumo, pagrįstumo, kadangi toks vertinimas peržengia teismo ekspertų specialiųjų žinių ribas. Pažymėtina, kad teismo ekspertas turi teisę vertinti tuos pačius duomenis, kuriuos vertino kitas teismo ekspertas, atlikti visus reikalingus tyrimus, ir, panaudodamas savo specialiąsias žinias, pateikti dėl jų savo išvadą. Be to, buvo kreiptasi į pareiškėjui kvalifikacinius atestatus išdavusią VĮ Statybos produkcijos ir sertifikavimo centrą (toliau – Centras), prašant suteikti informaciją, ar jo turima kvalifikacija suteikia teisę pateikti išvadas apie statomo pastato konstrukcijas, jų mechaninį atsparumą ir pastovumą. Centras, atsakydamas į Tarybos paklausimą, nurodė, kad pareiškėjo turimi kvalifikaciniai atestatai nesuteikia teisės eiti statinio projekto konstrukcijų dalies ekspertizės vadovo ir statinio konstrukcijų dalies ekspertizės vadovo pareigas.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Atsakovei apie teismo posėdį pranešta laiku ir tinkamai (b. l. 90–91).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. KT-47, kuriuo pareiškėjui pareikštas viešas įspėjimas, apie jį paskelbiant Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskyrė teismo statybos techninę ekspertizę, kurią pavedė atlikti ekspertui R. M.; ekspertizė buvo atlikta ir ekspertizės aktas Nr. 18-02E buvo pateiktas į bylą; ieškovė UAB (duomenys neskelbtini), nesutikdama su ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, į bylą pateikė eksperto L. U. atsiliepimą į ekspertizės aktą (b. l. 22–52, 59–62).
A. R. (atsakovas minėtoje civilinėje byloje) Tarybai pateikė 2018 m. balandžio 27 d. skundą dėl teismo eksperto L. U. veiksmų, kuriais jis galimai pažeidė Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) nuostatas, Tarybos patvirtintas elgesio ir veiklos rekomendacijas privatiems teismo ekspertams bei Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymą (toliau – TEĮ), vertindamas eksperto R. M. ekspertizės akto atlikto civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstumą ir teisėtumą bei jį kritikuodamas (b. l. 63–64).
Pareiškėjas Tarybai pateikė 2018 m. birželio 28 d. paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad nuomonę parengė ne teismo pavedimu, o privataus subjekto užsakymu, nuomonę parengė kaip specialistas, turintis žinių, susijusių su ginčo klausimais, o parengtoje nuomonėje (atsiliepime) nėra jokių nuorodų, liudijančių, kad nuomonę teikia kaip teismo ekspertas (b. l. 81–82). Paaiškinime, be kita ko, pažymėta, kad atsiliepime pareiškėjas teikė nuomonę dėl ginčo klausimų, dėl aplinkybių, kurios galėtų būti aktualios ginčui ir galėtų būti įvertintos papildomai, tačiau įžeidžiančių ar kitokių asmeninio pobūdžio vertinimų savo pateiktoje nuomonėje apie teismo ekspertą R. M. nepateikė.
Taryba 2018 m. lapkričio 27 d. priėmė sprendimą Nr. KT-47, kuriuo pareiškėjui pareiškė viešą įspėjimą (b. l. 9–13). Taryba sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, vertindamas kito teismo eksperto parengto ekspertizės akto atitiktį TEĮ nuostatoms ir jo išsamumą nustatydamas trūkumus, viršijo turimų specialių žinių ribas ir tokiais veiksmais pažeidė TEĮ 12 straipsnio 2 dalies 1–2 punktus bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Etikos kodekse numatytus sąžiningumo (7.3. papunktyje), pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms (9.2. papunktyje) principus bei 13 punkto nuostatas.
Teismo ekspertų veiklos principus, jų turinį, atsakomybę už šių principų pažeidimą, skundų dėl teismo ekspertų veiksmų atitikties nustatytiems veiklos principams nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymas, Teismo ekspertų profesinės etikos kodeksas bei Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 (toliau – Darbo reglamentas).
Vadovaujantis TEĮ 4¹ straipsnio 1 dalimi, teismo ekspertų veikla turi būti grindžiama nepriklausomumo, profesionalumo, profesinių sprendimų skaidrumo, sąžiningumo, nešališkumo, pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms, konfidencialumo, teisingumo ir tyrimo išsamumo principais. Konkrečių teismo ekspertų veiklos principų turinys apibrėžiamas Etikos kodekse. Teismo ekspertizės įstatymo 4¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių skundus (pranešimus) dėl Etikos kodekso pažeidimų nagrinėja Taryba, vadovaudamasi teisingumo ministro patvirtintu Darbo reglamentu. Taryba nenagrinėja skundų dėl teismo ekspertų proceso veiksmų. Minėta nuostata detalizuojama Darbo reglamento 2 punkte, kuriame nustatyta, kad Taryba nenagrinėja skundų dėl teismo ekspertų proceso veiksmų, įskaitant skundus dėl ekspertinio tyrimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundus, kurių nagrinėjimas priskirtinas teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno kompetencijai. Taryba, nustačiusi Etikos kodekso pažeidimų, turi teisę priimti šiuos sprendimus: 1) pareikšti įspėjimą; 2) pareikšti viešą įspėjimą, apie kurį paskelbiama Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše. Šis viešas įspėjimas Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše skelbiamas vienerius metus; 3) siūlyti teisingumo ministrui išbraukti teismo ekspertą iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo (Teismo ekspertizės įstatymo 4¹ straipsnio 4 dalis).
Taigi, iš aptariamų teisės aktų nuostatų matyti, kad Tarybai yra suteikti riboti įgaliojimai nagrinėjant pareiškėjų pateiktus skundus dėl teismo ekspertų veiksmų. Taryba skundus, susijusius su teismo eksperto veiksmais, nagrinėja vertindama, ar ekspertas veikė neviršydamas savo kompetencijos, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų ir Etikos kodekse įtvirtintų principų. Tačiau Tarybai nėra suteikti įgaliojimai vertinti teismo eksperto atliktų procesinių veiksmų teisėtumą, be kita ko, įgaliojimai vertinti teismo eksperto atliktos ekspertizės ir surašyto ekspertizės akto teisėtumą ir pagrįstumą. Pačios ekspertizės turinio vertinimas yra teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno kompetencija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1284-261/2017).
Pareiškėjas nurodo, kad Taryba, priimdama Sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas minėtoje civilinėje byloje neatliko ekspertizės, o tik pateikė individualią nuomonę dėl Ekspertizės akto, kuri buvo vertinama tik kaip vienas iš įrodymų civilinėje byloje. Pareiškėjo manymu, TEĮ nuostatos nėra taikomos tokio pobūdžio dokumentams kaip konsultacinės išvados (privačios nuomonės), o vien tai, kad tokį dokumentą surašė asmuo, įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, nepadaro konsultacinės išvados ekspertizės išvada, kuriai taikomi TEĮ reikalavimai.
TEĮ 3 straipnsio 1 dalyje nustatyta, kad ekspertinis tyrimas – pagal teismo ar teisėjo nutartį, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno užduotį arba fizinio ar juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinių prašymą atliekamas tyrimas, kuriam reikia specialių žinių ir kurio eiga, analitiniai rezultatai ir su jais tiesiogiai susietas aiškinimas fiksuojami ekspertizės akte ar specialisto išvadoje. TEĮ 18 straipnsio 2 dalyje nustatyta, kad sutartiniais pagrindais proceso šalis gali kviestis privatų teismo ekspertą konsultantu. Šiuo pagrindu atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 212–214, 216, 217 straipsnius, yra nurodęs, kad eksperto išvada kaip įrodymas civiliniame procese yra tik dėl civilinėje byloje teismo ar teisėjo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias, o kai ekspertizė atliekama asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, jų surašyta išvada nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2010). Toks dokumentas, jame esant žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, priskirtinas kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai procesinio įstatymo, t. y. rašytiniam įrodymui (CPK 197 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008). TEĮ vartojama specialisto išvada šio įstatymo prasme apima rašytinius dokumentus, kuriuose aprašytiems tyrimams yra reikalingos specialiosios žinios, nepaisant to, kaip jos yra pavadintos (kaip šiuo atveju „atsiliepimu“). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, yra teismo ekspertas. Pareiškėjas tiek Tarybai pateiktuose paaiškinimuose, tiek skunde nurodė, kad nuomonę (atsiliepimą) jis parengė pagal privataus subjekto (kliento) užsakymą kaip specialistas, turintis žinių, susijusių su ginčo objektu. Taigi, būtent proceso šalies prašymu pareiškėjas atliko ekspertinį tyrimą, kurio rezultatai buvo užfiksuoti rašytiniame dokumente, t. y. atsiliepime.
Etikos kodekso 13 punkte nustatyta, kad teismo ekspertas, bendraudamas su kitais teismo ekspertais, privalo elgtis kolegiškai ir mandagiai, vengti konfliktų, susilaikyti nuo nuomonės apie kito teismo eksperto profesinę veiklą reiškimo. Etikos kodekso 14 punkte nustatyta, kad teismo ekspertas ne profesinėje veikloje privalo elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas, kad jo elgesys nesudarytų pagrindo suabejoti teismo eksperto patikimumu, geru vardu ar reputacija. Teismų praktikoje nurodyta, kad pagal TEĮ teismo ekspertų veikla turi būti grindžiama nepriklausomumo, profesionalumo, profesinių sprendimų skaidrumo, sąžiningumo, nešališkumo, pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms, konfidencialumo, teisingumo ir tyrimo išsamumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2014). Nuomonė (atsiliepimas) dėl Ekspertizės akto buvo pateikta proceso šaliai (ieškovei), turint tikslą parengtą nuomonę pateikti į nagrinėjamą bylą. Pareiškėjas, būdamas įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, nepriklausomai nuo to, ar jis konkrečiu atveju veikia kaip teismo ekspertas, ar teikia konsultacijas kaip specialistas ne proceso metu ir ne proceso šalims, yra saistomas tiek Etikos kodekso, tiek TEĮ nuostatų (kaip minėta, teismo ekspertų veikla turi būti grindžiama nepriklausomumo, profesionalumo, profesinių sprendimų skaidrumo, sąžiningumo, nešališkumo, pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms, konfidencialumo, teisingumo ir tyrimo išsamumo principais).
Iš nuomonės (atsiliepimo) dėl Ekspertizės akto turinio matyti, kad pareiškėjas, atsakydamas į pateiktą klausimą, ar teismo eksperto R. M. parengtas 2018 m. kovo 15 d. teismo statybos techninės ekspertizės civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) aktas parengtas pagal TEĮ, citavo TEĮ 24 straipsnį bei nurodė, kad nagrinėjamoje ekspertizėje tiriamojoje dalyje nepakankamai: ekspertui ištirti pateikti objektai, jų būklė ir jų apžiūros rezultatai; atlikti tyrimai, jų melu naudoti metodai ir priemonės; gauti rezultatai ir motyvuotas jų įvertinimas; dažnai išvados daromos be tyrimų bei įrodymų (b. l. 59–62). Analizuojama, ar teismo ekspertizės akto tiriamoji dalis įforminta pagal TEĮ reikalavimus, vertinami teismo eksperto R. M. pateikti atsakymai į teismo nutartyje pateiktus klausimus. Kaip antai, L. U. pažymi, kad „teismo ekspertizės akle <...> buvo užfiksuoti pažeidimai atskirų konstruktyvų elementų, bet nebuvo išanalizuotas viso medinio namo karkaso atitikimas esminiams reikalavimams. Nepaaiškinta, kokios pasekmės gali būti namui dėl užfiksuotų pažeidimų“; „teismo ekspertizės akte <...> nebuvo atsižvelgta, kad rąstinis namas laikui bėgant sėda bei turi konstrukcijų dalinį vaikščiojimą; „ekspertas daro išvadą kad <...> nebuvo atsižvelgta į rąstinių namų sėdimo ypatumus ir rąstų medienai reikalavimus, dėl ko pateiktos išvados yra nepilnos ir neišsamios“; „teismo ekspertizės akte neužfiksuoti langų ir durų tarpų dydžiai; „nebuvo atsižvelgta į galimą namo pamato netolygų sėdimą dėl ko gedėjo atsirasti sienų nuokrypiai“; „ekspertas daro išvadą kad <...> teismo statybos techninės ekspertizės civilinėje byloje <...> aktas padarytas neatsižvelgiant į reikalavimus, pateiktus standarte „Rąstiniai pastatai. Gamyba ir statyba“. Taip pat yra prieštaravimai: <...> konstatuota, kad čerpės sumontuotos kokybiškai, kas reiškia, kad ir stogo medinės konstrukcijos (gegnės) sumontuotos kokybiškai. 6.5 klausime buvo įvertinti darbai, susiję su gegnių montavimo defektų ištaisymu. Taigi, kaip matyti iš šios nuomonės (atsiliepimo) turinio, pareiškėjas atliko Ekspertizės akto vertinimą.
TEĮ 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismo ekspertas privalo teismo ekspertizes ir kitus ekspertinius tyrimus atlikti pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais. TEĮ 12 straipsnio 2 dalies punkte nustatyta, kad atsisakyti spręsti ne jo kompetencijos klausimus ir atlikti specialių žinių nereikalaujančias užduotis. TEĮ 22 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismo ekspertas atlieka jam pavestą užduotį remdamasis tik savo srities specialiomis žiniomis, teismo eksperto išvados negali peržengti jo srities specialių žinių ribų. Taigi, iš cituotų teisės aktų nuostatų matyti, kad teismo ekspertas atlieka jam pavestą užduotį pagal kompetenciją, remdamasis tik savo srities specialiomis žiniomis, jeigu klausimai nepatenka į jo kompetencijos sritį, jis privalo atsisakyti atlikti užduotį. TEĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad specialios žinios – išsilavinimo ir specialaus pasirengimo arba profesinės veiklos dėka įgytos išsamios mokslo, technikos, meno ar bet kokios kitos žmonių veiklos srities žinios, reikalingos ekspertizei atlikti. TEĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismo ekspertizės srityje teisinės žinios nėra laikomos specialiomis žiniomis. Teismo ekspertai negali duoti išvadų teisiniais klausimais. Ekspertizės akto vertinimas neabejotinai yra priskirtinas teismo disponuojamoms teisinėms žinioms, taigi teismo ekspertas neturi teisės vertinti jo atitikties teisės aktų nuostatoms bei teikti savo pastebėjimų dėl jame pateiktų tyrimų, rezultatų, išvadų. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, be kita ko, ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2005). Kaip matyti iš nuomonės dėl Ekspertizės akto turinio, pareiškėjas vertino jo atitiktį TEĮ 24 straipsnio reikalavimams, nustatinėjo Ekspertizės akto išsamumą bei trūkumus. Pareiškėjas, būdamas teismo ekspertu, neturi teisės teikti vertinimo dėl kito teismo eksperto surašyto ekspertizės akto išsamumo, pagrįstumo, teisėtumo, kadangi toks vertinimas peržengia teismo ekspertų specialiųjų žinių ribas, kadangi, kaip minėta, ekpertizės akto vertinimas priskirtinas teismo kompetencijai.
Darbo reglamento 12.3 papunktyje nustatyta, kad nutaręs priimti skundą, Tarybos pirmininkas išsprendžia pasirengimo nagrinėti skundą tarybos posėdyje klausimus, jeigu to reikia siekiant teisingai ir objektyviai išnagrinėti skundą, kreipiasi į teismo ekspertizės įstaigas, TEĮ 5 straipsnio 2 dalyje nurodytas kvalifikaciją, kurios pagrindu teismo ekspertas buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, suteikusias valstybės institucijas ir komisijas, kitas valstybės ir savivaldybės institucijas, įstaigas ir suinteresuotus asmenis dėl informacijos ar paaiškinimų (išvados) pateikimo. Byloje nustatyta, kad Taryba kreipėsi į pareiškėjui kvalifikacinius atestatus išdavusią VĮ Statybos produkcijos ir sertifikavimo centrą (toliau – Centras), kurio prašė suteikti informaciją, ar pareiškėjo turima kvalifikacija suteikia teisę pateikti išvadas apie statomo pastato konstrukcijas, jų mechaninį atsparumą ir pastovumą. Centras, atsakydamas į Tarybos paklausimą, nurodė, kad pareiškėjo turimi kvalifikaciniai atestatai nesuteikia teisės eiti statinio projekto konstrukcijų dalies ekspertizės vadovo ir statinio konstrukcijų dalies ekspertizės vadovo pareigas.
Atsiževlgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas, vertindamas Ekspertizės aktą, viršijo turimas specialiąsias žinias. Šie pareiškėjo veiksmai yra nesuderinami nei su teismo eksperto veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, nei su profesine etika, kadangi Etikos kodekse numatytas sąžiningumo principas įpareigoja atsisakyti spręsti ne jo kompetencijos ir už jo specialiųjų žinių ribų išeinančius klausimus (7.3 papunktis) ir 13 punkte teismo ekspertui imperatyviai nurodyta susilaikyti nuo nuomonės reiškimo apie kito teismo eksperto profesinę veiklą.
Taryba, Sprendime, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Etikos kodekso 9.2 papunktį, kuriame nustatyta, kad teismo ekspertas privalo elgtis taip, kad teismai, teisėsaugos institucijos ir visuomenė pasitikėtų teismo ekspertais ir jų teikiamomis ekspertinių tyrimų išvadomis Pareiškėjas teigia, kad parengė nuomonę pagal privataus subjekto (fizinio asmens) užsakymą kaip privatus specialistas, todėl tokiame dokumente specialiųjų žinių turintis asmuo yra laisvas išdėstyti savo nuomonę įvairiais klausimais, įskaitant nuomonę dėl kito eksperto ekspertizės akte analizuotų aplinkybių. Kaip jau minėta, teismo ekspertizės akto vertinimas yra teismo prerogatyva ir teismo ekspertas neturi teisės vertinti jo atitikties TEĮ 24 straipsnio nuostatoms bei teikti savo pastebėjimų dėl jame pateiktų tyrimų, rezultatų, išvadų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, nustatinėdamas Ekspertizės akto išsamumą bei trūkumus, perėmė ekspertizės akto vertinimo funkciją, viršijo teismo eksperto kompetenciją bei išėjo už teismo eksperto specialiųjų žinių ribų, t. y. viršijo turimas specialiąsias žinias, todėl tai, teismo vertinimu, neatitinka teismo ekspertui keliamų profesinės etikos reikalavimų. Pareiškėjas, būdamas teismo ekspertu, neturi teisės teikti vertinimo dėl kito teismo eksperto surašyto ekspertizės akto išsamumo, pagrįstumo, kadangi toks vertinimas peržengia teismo ekspertų specialiųjų žinių ribas. Taigi, teisinio pobūdžio vertinimo teikimas nesuderinamas su teismo eksperto profesine etika ir teismo eksperto paskirtimi. Teismas pažymi, kad asmuo, būdamas teismo ekspertu, privalo nekelti abejonių dėl turimos kompetencijos, kvalifikacijos, patikimumo bei objektyvumo, t.y. elgtis taip, kad teismai, teisėsaugos institucijos ir visuomenė pasitikėtų teismo ekspertais ir jų teikiamomis ekspertinių tyrimų išvadomis (Etikos kodekso 9.2. papunktis).
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ (toliau – „Liteko“) duomenys patvirtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-177-189/2018 pareiškėjo L. U. skundą dėl Tarybos sprendimo, kuriuo pareiškėjui už TEĮ ir Etikos kodekso nuostatų pažeidimus buvo pareikštas įspėjimas, panaikinimo atmetė, šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Taip pat „Liteko“ duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-1479-764/2019, kurioje pareiškėjas ginčija Tarybos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui už TEĮ ir Etikos kodekso nuostatų pažeidimus paskirtas viešas įspėjimas.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad Sprendimu paskirta poveikio priemonė – pareikštas viešas įspėjimas, apie kurį paskelbiama Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše, yra ne per griežta, skundžiamas Tarybos Sprendimas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą Sprendimą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taip pat atmestinas.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.