Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo J. (J.) M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovui V. V. (V. V.) dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus rajono savivaldybės administracija),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.

Dėl papildomų faktinių duomenų priėmimo

Apeliantas 2012 m. gegužės 23 d. ir 2013 m. vasario 18 d. kreipėsi į apeliacinės instancijos teismą, prašydamas priimti pastarojo į nagrinėjamą bylą teikiamus papildomus faktinius duomenis – nuotraukas.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto teikiamais faktiniais duomenimis, daro išvadą, jog šių duomenų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl, atsižvelgdamas į nurodytą aplinkybę, priima apelianto į nagrinėjamą bylą teikiamus faktinius duomenis – nuotraukas.

Dėl bylos šalių ginčo

Bylos duomenimis – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010 m. rugsėjo 8 d. išrašu (b. l. 7-12) – nustatyta, jog šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir Žemės sklypas), gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir Gyvenamasis namas), esančius adresu (duomenys neskelbtini); apeliantas asmeninės nuosavybės teise valdo 371/1483 dalis Žemės sklypo ir 5556/21340 dalis Gyvenamojo namo, atsakovas asmeninės nuosavybės teise valdo 1112/1483 dalis Žemės sklypo, 15784/21340 dalis Gyvenamojo namo, vištidę, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), lauko virtuvę, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (rūkyklą, šiltnamį ir šulinį), unikalus numeris (duomenys neskelbtini).

Bylos šalių ginčas kilo dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos nustatymo. Civilinio kodekso (toliau tekste – ir CK) 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu; kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Bylos duomenimis (b. l. 34) nustatyta, jog apeliantas į nagrinėjamą bylą pateikė naudojimosi Žemės sklypu tvarkos planą (projektą), kurį 2011 m. kovo 22 d. parengė uždaroji akcinė bendrovė „Geodeziniai tyrinėjimai“ (toliau tekste – ir Planas), pagal kurį siūlė nustatyti ginčo šalių naudojimosi Žemės sklypu tvarką. Atsakovas, ką patvirtina šios bylos medžiagos analizė, nerealizavo savo teisės ir nepasiūlė naudojimosi Žemės sklypu tvarkos varianto (variantų).

Bylos faktinių aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, jog bylos šalių ginčas de facto kilo dėl naudojimosi Žemės sklypo dalimi – įvažiavimu iš (duomenys neskelbtini) į šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios namų valdos kiemą, kuris į nagrinėjamą bylą pateiktoje situacijos schemoje (b. l. 33) yra pažymėtas indeksu Ž1 (toliau tekste – ir Žemės sklypo ginčo dalis), – tvarkos. Apeliantas, remdamasis Planu, prašė nustatyti, jog Žemės sklypo ginčo dalimi naudotųsi apeliantas, o atsakovas laikėsi pozicijos, jog Žemės sklypo ginčo dalis turėtų būti šalių bendrojo naudojimo objektas.

Viena vertus, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis nėra aiški, kadangi iš skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies inter alia nėra galimybės identifikuoti, kokią naudojimosi Žemės sklypo ginčo dalimi tvarką nustatė pirmosios instancijos teismas. Kita vertus, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų, rezoliucinės dalies bei Plano analizė leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju nustatė tokią naudojimosi Žemės sklypo ginčo dalimi tvarką, pagal kurią Žemės sklypo ginčo dalis – bendrojo šalių naudojimo objektas.

Skundžiamo pirmosios instancijos teismo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų analizė leidžia daryti išvadą, jog teismas sprendimą Žemės sklypo ginčo dalį palikti bendrojo šalių naudojimo objektu motyvavo tuo, jog Žemės sklypo ginčo dalis – vienintelis patekimo (įvažiavimo) į šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios namų valdos kiemą būdas. Pirmosios instancijos teismas nurodytą išvadą padarė remdamasis į nagrinėjamą bylą pateiktomis nuotraukomis (b. l. 58). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nuotrauka, esanti bylos 58 lapo apačioje, patvirtina, jog realiai iš (duomenys neskelbtini) yra padarytas įvažiavimas į Žemės sklypą, kuriame galima pastatyti automobilį, bet šis įvažiavimas nėra faktinis privažiavimas prie atsakovui nuosavybės teise priklausančių pastatų, kadangi kairėje pusėje stovi pastatas, dešinėje – šiltnamis, o tarpas tarp šių pastatų nėra skirtas važinėti automobiliams.

Viena vertus, nagrinėjamos bylos duomenų – situacijos schemos, kurioje indeksu Ž2 yra pažymėtas įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) į šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią namų valdą (b. l. 33), nuotraukų (b. l. 58-59, 130-131, 142) – viseto analizė sudaro pagrindą konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad šios bylos atveju de facto yra suformuotas įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) į šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią namų valdą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuotraukos, esančios bylos 58 lapo apačioje, analizė, tiksliau – šioje nuotraukoje užfiksuotų pastatų lokalizacijos įvertinimas, per se nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atstumas nuo ūkio pastato iki šiltnamio nėra pakankamas automobiliui pravažiuoti.

CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas įrodymų vertinimo taisykles, yra nurodęs, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto į nagrinėjamą bylą pateiktų duomenų – nuotraukų (b. l. 142-144) – analizė leidžia daryti išvadą, jog, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, atstumas nuo ūkio pastato iki šiltnamio yra pakankamas automobiliui pravažiuoti.

Viena vertus, savaime suprantama, jog kiekvienas bendraturtis nori ir siekia, kad būtų maksimaliai užtikrintos jo, kaip nuosavybės teisės turėtojo, teisės, inter alia naudojimosi bendru daiktu teisė, ir interesai (šios bylos atveju – atsakovo noras ir siekis patogesniu būdu, tai yra per Žemės sklypo ginčo dalį, patekti į šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos namų valdos kiemą), kita vertus, be kita ko, turi būti derinami visų bendraturčių interesai ir negali būti nepagrįstai teikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių bei vieno bendraturčio teisės ir interesai tenkinami kito bendraturčio teisių ir interesų sąskaita.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo, turi siekti nustatyti tokią naudojimosi daiktu tvarką, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ginčo šalis sieja konfliktiški tarpusavio santykiai. Pastebėtina, kad ir ginčo šalys neneigia to fakto, jog pastarosios yra linkusios nuolat konfliktuoti.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, teismas, esant bylos faktinėms aplinkybėms, bylojančioms, kad ginčo šalis sieja konfliktiški tarpusavio santykiai, turėtų siekti nustatyti tokią naudojimosi bendru daiktu tvarką, pagal kurią ginčo šalių bendram naudojimui nebūtų priskirta (priskirtos) bendrosios dalinės nuosavybės objekto dalis (dalys), o tuo atveju, jeigu de facto nėra galimybės nustatyti tokią naudojimosi bendru daiktu tvarką, teismas turėtų siekti šalių ginčą dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo išspręsti taip, kad šalių bendram naudojimui tektų kuo mažesnė (dydžio prasme) bendrosios dalinės nuosavybės objekto dalis.

Atsižvelgiant į tas aplinkybes, jog, pirma, ginčo šalis sieja konfliktiški tarpusavio santykiai, antra, šios bylos atveju de facto yra suformuotas įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) į šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią namų valdą, per kurį, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra galima automobiliu įvažiuoti į namų valdos kiemą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Žemės sklypo ginčo dalis – bendrojo šalių naudojimo objektas, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustačius tokią naudojimosi Žemės sklypo ginčo dalimi tvarką, kokią nustatė pirmosios instancijos teismas, egzistuoja didelė tikimybė, jog ginčo šalys nuolat tarpusavyje konfliktuos dėl naudojimosi Žemės sklypo ginčo dalimi, ginčo šalių konfliktai peraugs į pastarųjų bylinėjimąsi teismuose, o, šalims bylinėjantis teismuose, atitinkamai didės šalių bylinėjimosi išlaidos, todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta naudojimosi Žemės sklypo ginčo dalimi tvarka yra neteisėta.

Skundžiamo pirmosios instancijos teismo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų analizė leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti apelianto interesų pusiausvyrą, nustatė, kad ginčo šalys bendrai naudosis Žemės sklypo dalimi, kurios plotas yra identiškas Žemės sklypo ginčo dalies plotui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog naudojimosi bendru daiktu tvarka patvirtinama, kuriomis nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis naudosis bendraturčiai, o šią dalį reikia tiksliai atriboti, nustatant jos dydį ir lokalizaciją (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003); teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, koks bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas taikomas, kad nekiltų abejonių, nustatoma naudojimosi tvarka ar įvykdomas atidalijimas. Teismo sprendimas turi būti aiškus, nepaliekantis galimybių skirtingai jį interpretuoti, todėl rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai ir suprantamai išdėstyta nustatyta naudojimosi tvarka, identifikuojamos paskirtos naudotis daikto dalys (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009); Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sandorio sudėtinė dalis yra nekilnojamojo turto objekto žemės sklypo planas ar schema. Dėl to naudojimosi žemės sklypu tvarka nustatoma tik pagal naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektą, parengtą žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka pagal teritorijų planavimo dokumentą, kurio pagrindu šis žemės sklypas buvo suformuotas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006).

Skundžiamo pirmosios instancijos teismo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų, rezoliucinės dalies ir Plano analizė sudaro pagrindą išvadai, jog tos Žemės sklypo dalies, kurią pirmosios instancijos teismas inter alia priskyrė bendram šalių naudojimui, ribos nėra apibrėžtos ir pažymėtos Plane, pagal kurį teismas nustatė naudojimosi Žemės sklypu tvarką, kitaip tariant, pagal Planą nėra galimybės nustatyti, koks yra šios Žemės sklypo dalies dydis, ir identifikuoti šios Žemės sklypo dalies lokalizaciją. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria teismas nustatė, kad ginčo šalys inter alia bendrai naudosis Žemės sklypo dalimi, kuri nėra apibrėžta ir pažymėta Plane, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymėtina, jog tokia naudojimosi aukščiau nurodyta Žemės sklypo dalimi tvarka, kokią nustatė pirmosios instancijos teismas, bei teismo sprendimas, kuriuo nustatyta tokia tvarka, yra neįgyvendinami ir neįvykdomi, kitaip tariant, nesukeliantys ginčo šalims teisinių pasekmių.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia naudojimosi Žemės sklypu tvarka, pagal kurią apeliantas naudotųsi Žemės sklypo dalimi, kurios plotas – 365 kvadratiniai metrai, Plane pažymėta indeksu 2, atsakovas naudotųsi Žemės sklypo dalimi, kurios plotas – 1091 kvadratinis metras, Plane pažymėta indeksu 1, bylos šalys bendrai naudotųsi Žemės sklypo dalimi, kurios plotas – 27 kvadratiniai metrai, Plane pažymėta indeksu 3 (byloje nustatyta, jog ant Žemės sklypo dalies, Plane pažymėtos indeksu 3, stovi Gyvenamojo namo dalis; Gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpą, esančią ant šios Žemės sklypo dalies, valdo atsakovas, o rūsio patalpą, esančią ant šios Žemės sklypo dalies, valdo apeliantas), yra optimalus šalių naudojimosi Žemės sklypu variantas, kuris, apeliacinės instancijos teismo įsitikimu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste maksimaliai užtikrins abiejų šalių teises ir interesus, susijusius su bendrosios dalinės nuosavybės objekto – Žemės sklypo – naudojimu, bei šalių interesų pusiausvyrą. Pažymėtina, jog, pirma, nustačius tokią naudojimosi Žemės sklypu tvarką, bus įgyvendintas adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus, tiksliau – bylos šalys naudosis tokiomis Žemės sklypo dalimis, kurios de facto atitinka šalių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės objekte – Žemės sklype, kas leis užtikrinti, kad šalių, kaip nuosavybės teisių turėtojų, teisės ir interesai bus įgyvendinti realiai ir tinkama apimtimi, antra, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste bus maksimaliai izoliuotos Žemės sklypo dalys, kuriomis naudosis šalys, o ta Žemės sklypo dalis, kuria šalys naudosis bendrai, yra itin maža (dydžio prasme) ir lokalizacijos prasme (kaip jau buvo nustatyta, ta Žemės sklypo dalis, kuri priskirtina bendram šalių naudojimui, yra po Gyvenamojo namo patalpomis, kurias valdo šalys), nereikšminga, todėl, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nustačius tokią naudojimosi Žemės sklypu tvarką, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste bus eliminuotos ar bent jau maksimaliai apribotos prielaidos šalių konfliktinėms situacijoms dėl naudojimosi Žemės sklypu atsirasti, tolimesniam šalių bylinėjimuisi dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos. Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visetą, nustatytina aukščiau nurodyta naudojimosi Žemės sklypu tvarka.

Apibendrinus apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog, pirma, ieškovo nagrinėjamoje byloje pareikšti ieškinys ir apeliacinis skundas yra pagrįsti, todėl tenkintini, antra, pirmosios instancijos teismas apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta apimtimi netinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reguliuojančias naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymą, pažeidė procesinės teisės normas, reguliuojančias įrodymų vertinimo taisykles, ir ta apimtimi, kuria nustatė, jog šalys bendrai naudosis Žemės sklypo ginčo dalimi bei ta Žemės sklypo dalimi, kuri nėra apibrėžta ir pažymėta Plane, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris keistinas apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyta apimtimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo ir atlyginimo

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Nagrinėjamos bylos duomenimis (b. l. 1, 101-102, 129) nustatyta, jog apeliantas šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos procesuose patyrė 764 Lt bylinėjimosi išlaidas, tiksliau – 264 Lt žyminio mokesčio išlaidas (CPK 79 straipsnio 1 dalis) ir 500 Lt išlaidas už advokato padėjėjos pagalbą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nagrinėjamoje byloje konstatavus esant pagrindą patenkinti byloje pareikštus ieškinį ir apeliacinį skundą, apeliantui iš atsakovo priteistinas 764 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, jog apeliantas nagrinėjamoje byloje pareikštu apeliaciniu skundu inter alia prašė priteisti iš atsakovo išlaidų, patirtų dėl Žemės sklypo planų (projektų) parengimo (b. l. 122-124), atlyginimą. Viena vertus, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos procese prašė priteisti nurodytų išlaidų atlyginimą ir pateikė pirmosios instancijos teismui duomenis, patvirtinančius nurodytų išlaidų turėjimo faktą, antra vertus, apeliantas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog objektyvios ir nuo apelianto valios nepriklausančios priežastys lėmė, kad prašymas dėl nurodytų išlaidų atlyginimo priteisimo nebuvo pareikštas ir duomenys, patvirtinantys nurodytų išlaidų turėjimo faktą, nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui (apelianto teismui pateikti duomenys (b. l. 122-124) patvirtina, jog apeliantas šias išlaidas patyrė 2010 m. liepos 29 d., 2010 m. rugpjūčio 16 d. ir 2011 m. sausio 21 d.), trečia vertus, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šios bylos atveju nėra pagrindo pripažinti, jog aukščiau nurodytos išlaidos CPK 88 straipsnio prasme yra išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visetą, konstatuotina esant pagrindą atmesti apelianto prašymą dėl išlaidų, patirtų dėl Žemės sklypo planų (projektų) parengimo, atlyginimo priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje konstatavus esant pagrindą patenkinti šioje byloje pareikštą ieškinį, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinas 13,47 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimas (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą:

nustatyti naudojimosi J. (J.) M. ir V. V. (V. V.) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiu adresu (duomenys neskelbtini), tvarką pagal 2011 m. kovo 22 d. uždarosios akcinės bendrovės „Geodeziniai tyrinėjimai“ parengtą žemės sklypo planą (mastelis 1:500): J. M. naudojasi žemės sklypo dalimi, kurios plotas – 365 kvadratiniai metrai, plane pažymėta indeksu 2, V. V. naudojasi žemės sklypo dalimi, kurios plotas – 1091 kvadratinis metras, plane pažymėta indeksu 1, J. M. ir V. V. bendrai naudojasi žemės sklypo dalimi, kurios plotas – 27 kvadratiniai metrai, plane pažymėta indeksu 3.

Priteisti J. M. iš V. V. 764 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš V. V. į valstybės biudžetą 13,47 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.