Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui J. G., jos gynėjui advokatui Ridui Žemkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens J. G. (toliau – ir apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį bei, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1-5 dalimis, buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant ją J. G. atsakomybei pagal laidavimą be užstato, nustatant 2 (dviejų) metų laidavimo terminą ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsnio 1-3 dalimis, J. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. vasario 26 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1-3 ir 6 dalimis, J. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotas automobilis „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo (VIN) Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinai neatlygintinai paimant jį valstybės nuosavybėn.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro 2024 m. vasario 23 d. nutarimu J. G. paskirta procesinės prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės į automobilį „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), apribojimas, paliktas galioti iki nuosprendžio dalies dėl automobilio konfiskavimo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde J. G. nesutinka su paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti kelių transporto priemonės atėmimo terminu ir prašo nekonfiskuoti automobilio „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o pritaikyti dalinį automobilio vertės (3 980 Eur) konfiskavimą. Atsižvelgus į tai ir byloje nenustačius padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

6. Baudžiamojo poveikio priemonė yra teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, apribojanti pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, teises ir laisves bei jam nustatanti specialias pareigas ir padedanti įgyvendinti bausmės paskirtį. Akivaizdu, jog atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu turi būti siekiama to paties rezultato, kurio siekiama bausme, t. y. asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pataisymo, galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo arba atėmimo. BK 67 straipsnio 2 dalis numato, jog pilnamečiam asmeniui, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais, galima skirti baudžiamojo poveikio priemones.

7. Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones gali būti paskirtas nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu J. G. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. vasario 26 d. Apeliaciniu skundu yra prašoma kiek įmanoma labiau sušvelninti baudžiamojo poveikio priemonės terminą.

8. Spręstina, kad pirmosios instancijos, nustatydamas baudžiamojo poveikio priemonės terminą 2 (dvejų) metų laikotarpiui, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Šioje byloje yra neginčytinai nustatyta tai, kad J. G. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jai nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas – jos kraujyje buvo rasta 2,14 promilės etilo alkoholio. Akcentuotina, kad šis kiekis daugiau kaip penkis kartus viršija minimalią leistiną etilo alkoholio koncentraciją ir gerokai viršija ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė. Nors dėl tokių J. G. veiksmų nebuvo sužaloti jokie asmenys, tačiau šie apeliantės veiksmai kėlė didelį ir realų pavojų kitų eismo dalyvių bei pačios nuteistosios sveikatai ir gyvybei, ypač įvertinus tai, jog apeliantė vairavo sostinės teritorijoje pakankamai intensyvaus eismo metu. Dėl nurodytų aplinkybių pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad yra pagrindas apeliantei skirti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tai, jog J. G. po nagrinėjimo įvykio kreipėsi į UAB „Dokrinas“, kur išklausė 4 akademinių valandų mokymus apie alkoholio ir narkotikų žalą, turėtų sudaryti pagrindą realiai svarstyti dėl baudžiamojo poveikio priemonės termino sutrumpinimo. Nors iš dalies sutiktina su pozicija, kad šie duomenys leidžia apeliantę charakterizuoti teigiamai, tačiau ši aplinkybė nėra esminė ar turinti išimtinę reikšmę sprendžiant dėl specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo termino. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme (toliau – SEAKĮ) 24 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad asmeniui, kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl KET pažeidimų, ši teisė grąžinama tik jam nustatyta tvarka užbaigus papildomą vairuotojų mokymą. Nors bylos medžiagoje esantys duomenys įrodo tai, kad J. G. stengėsi, siekdama susigrąžinti iš jos atimtą specialiąją teisę (b. l. 69), tai yra vertinama kaip tinkamas įstatymuose numatytų imperatyvų atlikimas, o ne išimtinę reikšmę turintis pagrindas keisti baudžiamojo poveikio priemonės terminą.

10. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad J. G. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra mažesnis nei BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatytas jos vidurkis. Kaltininkui skirtina priemonė turi būti laikytina adekvati, proporcinga ir efektyvi, norint pasiekti prevencinius tikslus ir užtikrinti visuomenės apsaugą. Nors apeliaciniame skunde nurodomi kiti nepatogumai, kuriuos patiria J. G. ir kuriuos gali patirti jos šeima dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, teisėjų kolegijos vertinimu, neigiamos pasekmės laikytinos adekvačiais padariniais jos padarytai nusikalstamai veikai. Vien tai, kad kaltininkas patiria tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nesant kitų išskirtinių aplinkybių, neleidžia konstatuoti, jog baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar neproporcingas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, t. y., jog J. G. turi rūpintis neįgalia dukra bei sergančia motina, neatsirado staiga, o buvo ir tuo momentu, kai apeliantė vairavo būdama neblaivi ir taip rizikavo prarasti teisę vairuoti kelių transporto priemones. Be to, nors ir sutiktina su J. G. teiginiais, jog ji nėra piktybinė KET pažeidėja (2 t., b. l. 43), vertintina tai, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantė buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, taigi nėra ir pagrindo teigti, jog jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė neproporcingai varžo jos teises bei laisves ar kaip kitaip neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, darytina išvada, jog trumpesnio draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas ne tik pažeistų proporcingumo ir teisingumo principus, tačiau taip pat kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį.

11. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria yra siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog konfiskuotinu turtu yra laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikalstamos veikos gautas bet kokio pavidalo turtas). Atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitokių priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko arba kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis).

12. Nagrinėjamoje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad J. G. nuosavybės teise priklausantis automobilis „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikytinas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo priemonė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad automobilis formaliai registruotas jos vardu, tačiau byloje esantis mokėjimo nurodymas (b. l. 77) įrodo, kad už minėtą transporto priemonę sumokėjo apeliantės sutuoktinis. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš 2023 m. lapkričio 25 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos priedų (b. l. 70–75) matyti, jog sutartį dėl aptariamo automobilio sudarė būtent J. G., kuri tiek sutartyje, tiek 2023 m. gruodžio 6 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 74) nurodoma kaip automobilio pirkėja, o vien tai, kad už automobilį sumokėjo kitas asmuo, savaime nenuneigia apeliantės nuosavybės teisės į šią transporto priemonę. Be to, atsižvelgiant į tai, kad automobilis įgytas santuokos metu, jis priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. J. G. įsitikinimu, sprendimas konfiskuoti automobilį yra nepateisinamai griežtas, sukels jai neproporcingų suvaržymų, o nagrinėjamu atveju adekvatesnė baudžiamojo poveikio priemonė būtų dalies (20 proc.) automobilio vertės konfiskavimas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliaciniame skunde nurodyti motyvai bei apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikti duomenys nėra pakankami paneigti taikytą turto konfiskavimą.

13. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog privalomos sąlygos baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį iš esmės neatsiejamos nuo transporto priemonės vairavimo ir šios nusikalstamos veikos padarymas yra neįmanomas be transporto priemonės. Be to, šioje baudžiamojoje byloje iš esmės nenustatytos priežastys, kurios lemtų BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymą. Nors apeliantė teigia, kad realus automobilio konfiskavimas yra neproporcingas ir neadekvatus, šie jos motyvai paremti J. G. siekiu patirti kuo mažiau suvaržymų. Nors papildomai pateiktuose dokumentuose nurodoma, jog apeliantės automobilio rinkos vertė lygi 16 690 Eur dydžio sumai, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo konfiskuoti aptariamo automobilio vertę, nėra ir pagrindo svarstyti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės nustatymo. Taip pat sutiktina ir su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, jog formalus ir deklaratyvus įprastinių gyvenimiškų situacijų vertinimas kaip leidžiančių taikyti išimtį ir vietoje turto konfiskavimo išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą, negali būti pripažįstamas pakankama tokio sprendimo motyvacija. Nors sutiktina su apeliante dalyje, kad taikyta baudžiamojo poveikio priemonė sukels jai nepatogumų, apeliaciniame skunde nenurodyti jokie objektyvūs, esminę reikšmę turintys duomenys, kurie leistų daryti išvadą, jog J. G. artimųjų interesų negalima užtikrinti kitais būdais.

14. Iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo institutas nėra privalomas. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant dėl transporto priemonės konfiskavimo pritaikymo tais atvejais, kai asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, turi būti įvertintas tokios teisinės priemonės suderinamumas su tais tikslais ir principais, kuriais vadovautasi priimant sprendimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-42-1073/2019, 2K-112-942/2021). Vis dėlto, pažymėtina tai, kad sprendimas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, savaime, nesant kitų aplinkybių, dėl kurių galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – transporto priemonės konfiskavimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nėra pagrindas neskirti automobilio konfiskavimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81-676/2019, 2K-107-76/2021). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra nustatytos išimtinės, esminę reikšmę turinčios aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą tenkinti apeliacinį skundą šioje dalyje ir J. G. atžvilgiu taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas.

15. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas bei priimtas nepažeidžiant įstatymų, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį keisti.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

16. Vilniaus apygardos teisme 2024 m. lapkričio 12 d. buvo gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2024-11184 už advokato R. Žemkausko suteiktą antrinę teisinę pagalbą J. G. Pažymoje nurodoma tai, jog valstybės naudai priteistina suma sudaro 93,75 Eur dydžio sumą.

17. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

18. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. G. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas jos apeliacinis skundas, kuris yra atmetamas. Būtinybę J. G. paskirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, taigi matyti, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas būtinas valstybės iniciatyva. Dėl šių aplinkybių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų 93,75 Eur iš J. G. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.