Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgusi į tai nurodo, kad skundžiami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių

Byloje rašytiniai įrodymai patvirtina šias bylai reikšmingas aplinkybes.

II. Dėl ginčijamų administracinių sprendimų teisėtumo

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą aiškino Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nustatančias turinio reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Šioje jurisprudencijoje nuosekliai pasisakoma, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; kt.). Administraciniame akte išdėstyto sprendimo motyvai turi būti nurodomi tokia apimtimi, kad besikreipiančiam subjektui konkrečiu individualiu atveju būtų aišku, kodėl jam nėra suteikiama prašoma teisė, kokios faktinės aplinkybės ir teisės normos tai lemia, kokius teisės aktuose numatytus veiksmus jis turėtų atlikti ar į kokius subjektus turėtų kreiptis, kad galėtų įgyvendinti savo teisėtus interesus. Kai administraciniame akte tai nėra nurodyta, motyvai negali būti vertinami kaip pakankami, o pats administracinis aktas teisėtas ir pagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-192-492/2022). Administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-676-502/2023). Ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015).Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1328-629/2023).

Be nurodyto Viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos jį taikant, ginčui aktualus ir Bausmių vykdymo kodeksas, tad teismas ginčijamus sprendimus vertins šių teisės aktų kontekste.

1. Dėl 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimo skirti nuobaudą teisėtumo

Bausmes atliekantys nuteistieji, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams Lietuvos Respublikos įstatymų, Europos Sąjungos teisės aktų ir tarptautinių sutarčių nustatytas teises, laisves ir pareigas su Lietuvos Respublikos įstatymuose, Europos Sąjungos teisės aktuose, tarptautinėse sutartyse, teismo nuosprendžiuose ar nutartyse nustatytais apribojimais (Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 1 dalis).

Bausmių vykdymas grindžiamas, be kita ko, bausmių vykdymo individualizavimo principu, kuris reiškia, kad vykdant bausmes turi būti atsižvelgiama į nuteistojo asmenybę, elgesį bausmės atlikimo metu, į nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo rezultatus ir kitas šio asmens resocializacijai svarbias aplinkybes; taip pat humanizmo ir normalizavimo principais, kurių esmė – siekis sukurti laisvės atėmimo bausmės atlikimo aplinką, padedančią nuteistajam geriau adaptuotis bausmės atlikimo vietoje ir, kiek tai yra įmanoma, atitinkančią įprasto gyvenimo laisvėje sąlygas; teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principu, kurio esmė ta, kad nuteistojo teisinė padėtis, atsižvelgiant į jo nusikalstamo elgesio riziką ir elgesį bausmės atlikimo metu (nustatytų pareigų atlikimą ir draudimų laikymąsi, reagavimą į resocializacijos priemones), Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir šio kodekso nustatyta tvarka gali būti švelninama arba griežtinama; vykdant bausmes taikomos priemonės neturi apriboti nuteistojo teisių ir laisvių, jei tai nėra pagrįsta ir būtina (Bausmių vykdymo kodekso 4 straipsnio 1 dalies 4–7 punktai).

Specialiosios laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų teisės, pareigos ir jiems taikomi draudimai nustatyti Bausmių vykdymo kodekso trečiajame skirsnyje, 38–50 straipsniuose.

Nuteistiesiems draudžiama, be kita ko, vartoti alkoholinius gėrimus ar jų surogatus, narkotines, psichotropines ar kitokias psichiką veikiančias medžiagas arba toksines priemones, taip pat be gydytojo leidimo vartoti medikamentus (Bausmių vykdymo kodekso 50 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Iš aukščiau aptartų 2023 m. gruodžio 26 d. tarnybinių pranešimų, pareiškėjo paaiškinimo ir Neblaivumo nustatymo akto matyti, kad 2023 m. gruodžio 26 d. pareiškėjui sugrįžus į bausmės atlikimo vietą, jam nustatyti neblaivumo požymiai – susijaudinimas, alkoholio kvapas iš burnos (Neblaivumo nustatymo akto 6 ir 8 punktai), o patikrinus jo blaivumą alkotesteriu, nustatytas 0,26 promilių neblaivumas; toks rezultatas nustatytas ir po 15 min. atlikto pakartotinio testavimo. Pareiškėjas su rezultatu sutiko, pripažino alkoholio vartojimo faktą.

Aukščiau aptartieji įrodymai pakankami pripažinti faktą, kad pareiškėjas nevykdė jam Bausmių vykdymo kodekso 50 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto draudimo, nes 2023 m. gruodžio 26 d. į bausmės atlikimo vietą atvyko būdamas neblaivus.

Nuteistieji, nevykdantys šio kodekso 50 straipsnyje nustatytų pareigų ir (ar) nesilaikantys jiems nustatytų draudimų, gali būti drausminami jiems skiriant šias drausmines nuobaudas: 1) maksimalios pinigų sumos, už kurią nuteistieji gali per mėnesį įsigyti asmeninių daiktų, sumažinimas vienos bazinės socialinės išmokos dydžio suma – iki trijų mėnesių; 2) draudimas vieną mėnesį įsigyti asmeninių daiktų (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes); 3) vienos bazinės socialinės išmokos dydžio įmoka į fondą (Bausmių vykdymo kodekso 79 straipsnio 1 dalis). Nuteistiesiems, nevykdantiems šio kodekso 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos pareigos arba nesilaikantiems šio kodekso 50 straipsnio 2 dalies 1, 3, 7 ir 8 punktuose nustatytų draudimų, taip pat nuteistiesiems, kuriems iki šio pažeidimo padarymo tris kartus per vienus metus buvo skirtos administracinė ir (ar) drausminė nuobaudos, gali būti skiriama drausminė nuobauda – jų izoliavimas iki trisdešimt parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki penkių parų (Bausmių vykdymo kodekso 79 straipsnio 2 dalis).

Šio kodekso 79 straipsnyje nurodytas drausmines nuobaudas nuteistiesiems skiria laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas (1 dalis). Skiriant drausmines nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, paskirtų drausminių nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo padarymo. Skiriamos drausminės nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį (2 dalis). Už kelis vienu metu padarytus pažeidimus skiriama viena drausminė nuobauda (3 dalis). Drausminė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per dešimt parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos, o kai dėl pažeidimo buvo atliekamas tyrimas, – nuo tyrimo pabaigos dienos, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos (4 dalis) (Bausmių vykdymo kodekso 80 straipsnio 1–4 dalys).

Aukščiau aptarto teisinio reguliavimo kontekste, teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui už nustatytą ir jo pripažintą draudimo nesilaikymą paskirta viena nuobauda, pagal apimtį viena iš švelnesnių, nes nuobaudos paskyrimo laikotarpiu bazinės socialinės išmokos dydis buvo 49 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1250 redakcija), jos paskyrimo procedūra nepažeista, sprendžia, kad 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjui nuobauda paskirta pagrįstai, ji proporcinga padarytam pažeidimui. Sprendime dėl nuobaudos skyrimo nurodytas teisinis reguliavimas, faktinis sprendimo pagrindimas, pateikti pakankami motyvai, iš kurių galima aiškiai suprasti šio administracinio sprendimo turinį, tad teismo vertinimu, sprendimas dėl nuobaudos atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje išdėstytiems reikalavimams, aukščiau aptartai teisminei praktikai, todėl jį pripažinti neteisėtu ir panaikinti nėra teisinio pagrindo.

2024 m. vasario 20 d. ginčijamame sprendime Nr. 2S-683 atsakovė, pasisakydama dėl 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimo skirti nuobaudą teisėtumo, aiškiai nurodė pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikė teisinį pagrindą, kuriuo rėmėsi, priimdama administracinį aktą, nurodė priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą, kritiškai vertino pareiškėjo paaiškinimus dėl nustatyto neblaivumo, pripažino, kad sprendimas skirti nuobaudą pagrįstas, todėl teismas sprendžia, kad atsakovė tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl sprendimo skirti nuobaudą, jos priimtas administracinis sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl teismas nemato pagrindo pripažinti, kad ginčijamas 2024 m. vasario 20 d. sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimą ar pažeidžia gero administravimo principą, todėl visus su tuo susijusius pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad skiriant nuobaudą nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis dirba ūkio darbus, yra baigęs elgesį koreguojančius kursus, neturėjo nuobaudų, sportuoja, tačiau šios aplinkybės niekaip nekeičia fakto, kad jis pažeidė jam taikytinus draudimus, todėl jo nurodytos aplinkybės negali būti pagrindas jam nuobaudos už nustatytą draudimą neskirti, nes tai prieštarautų Bausmių vykdymo kodekso 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintam teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principui, kurio esmė, kaip minėta, kad nuteistojo teisinė padėtis, atsižvelgiant į jo nusikalstamo elgesio riziką ir elgesį bausmės atlikimo metu (nustatytų pareigų atlikimą ir draudimų laikymąsi, reagavimą į resocializacijos priemones), Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir šio kodekso nustatyta tvarka gali būti švelninama arba griežtinama. Šis principas atsakovei nustato ir pareigą koreguoti pareiškėjo bausmės sąlygas priklausomai nuo jo elgesio, tad pareiškėjo argumentai dėl jam už vieną pažeidimą taikytų kelių poveikio priemonių, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, kad atsakovės 2024 m. vasario 20 d. sprendimas nepagrįstas, nes pastaroji nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad jis suklydo vietoj nealkoholinio vyno išgerdamas alkoholinį, t. y. pažeidė draudimą netyčia.

Pažymėtina, kad 2023 m. gruodžio 26 d. paaiškinime pareiškėjas pripažino vartojęs alkoholį. Pareiškėjo vėlesnis tvirtinimas, kad jis alkoholinio vyno išgėręs per sumaištį supainiojęs savo nealkoholinio vyno taurę su alkoholinio vyno taure, nekeičia fakto, kad pareiškėjas vartojo alkoholį ir pakankamą jo kiekį, kad po jo vartojimo, atvykus į bausmės atlikimo vietą, jam dar nustatytas 0,26 promilės neblaivumas. Įvertinus tai, kad pagal skonines savybes alkoholinis ir nealkoholinis vynas skiriasi, net ir supainiojęs vyno taurę, tačiau jį gerdamas, pareiškėjas suvokė, kad pažeidžia jam nustatytą draudimą. Taigi aplinkybė, kad 2024 m. sausio 21 d. pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes apie neblaivumą, atsakovė vertino kritiškai ir jomis nesirėmė spręsdama dėl sprendimo dėl nuobaudos pagrįstumo, nedaro atsakovės 2024 m. vasario 20 d. sprendimo negaliojančiu, o priešingai, tik patvirtina, kad pareiškėja argumentavo priimamą sprendimą.

Tai, kad esant tokiam neblaivumui tam tikrais atvejais (priklausomai nuo vairavimo stažo) galima vairuoti Lietuvoje ar Europos Sąjungos šalyse, taip pat nekeičia fakto, kad pareiškėjas nesilaikė jam nustatyto draudimo, nes šiuo atveju nesprendžiamas klausimas dėl administracinės atsakomybės už kelių eismo taisyklių pažeidimą, tad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse bei Kelių eismo taisyklėse nustatytas teisinis reguliavimas šiuo atveju nėra reikšmingas. Pareiškėjo, kaip nuteistojo, teises ir jam taikomus draudimus nustato Bausmių vykdymo kodeksas, kuris alkoholio vartojimą draudžia, o nustatytas 0,26 promilių pareiškėjo neblaivumas patvirtina, kad jis šį draudimą pažeidė. Nors nustatytas neblaivumo kiekis nėra didelis, tačiau nepaneigia padaryto pažeidimo, todėl teismas nesutinka su pareiškėjo skunde nurodomu teiginiu, kad toks neblaivumas nepatvirtina pareiškėjo neblaivumo arba, kad pareiškėjo neblaivumą kaip nors įtakojo jo valgytas maistas.

Įvertinęs tai, kas aptarta, teismas pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl nuobaudos paskyrimo ir dėl jos priimto atsakovės 2024 m. vasario 20 d. sprendimo neteisėtumo atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad šių sprendimų naikinti nėra teisinio pagrindo.

2. Dėl 2024 m. sausio 4 d. sprendimo pakeisti bausmės atlikimo sąlygas teisėtumo

Kaip minėta, 2024 m. sausio 4 d. Lietuvos kalėjimo tarnybos Vilniaus kalėjimo viršininko sprendimu Nr. NĮ-25-12 ,,Dėl bausmės atlikimo sąlygų keitimo“ nuspręsta nuteistajam M. D. pakeisti bausmės sąlygas ir perkelti jį iš pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietos lengvos grupės į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietą, tęsti bausmės atlikimą paprastoje grupėje; 2024 m. sausio 21 d. dėl šio sprendimo pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos kalėjimų tarnybai; po pareiškėjo skundo pateikimo, 2024 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. NĮ-25-187 ,,Dėl Vilniaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. NĮ-25-12 ,,Dėl bausmės atlikimo sąlygų keitimo“ pakeitimo“ Vilniaus kalėjimo viršininkas pakeitė 2024 m. sausio 4 d. sprendimo preambulę, joje papildomai nurodė, kad: sprendimas priimtas atsižvelgus į nuteistojo alkoholio vartojimo faktą, nuobaudos dėl to paskyrimo faktą bei nusikalstamo elgesio rizikos akivaizdų padidėjimą; atsakovė pareiškėjo skundą dėl 2024 m. sausio 4 d. sprendimo nagrinėjo 2024 m. vasario 20 d., taigi jau po to, kai ginčijamas 2024 m. sausio 4 d. sprendimas buvo papildytas 2024 m. vasario 8 d. priimtais pakeitimais.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuotas nuoseklus aiškinimas, jog Viešojo administravimo įstatymas nereikalauja, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Tai reiškia, kad papildomų dokumentų buvimas lemia, jog ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-426/2009, 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-651/2011, 2011 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1411/2011, 2016 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-339-858/2016).

Taigi, 2024 m. vasario 20 d. atsakovei sprendžiant dėl pareiškėjo ginčijamo 2024 m. sausio 4 d. sprendimo, šį ginčijamą sprendimą sudarė ir 2024 m. vasario 8 d. sprendimas, kuriuo buvo iš dalies papildytas 2024 m. sausio 4 d. sprendimas, taigi, atsakovė, nagrinėdama pareiškėjo 2024 m. sausio 21 d. skundą, turėjo pareigą sprendimo skirti nuobaudą teisėtumą ir pagrįstumą vertinti kaip vientisą administracinį sprendimą, t. y. vertinti ne tik 2024 m. sausio 4 d. sprendimo pagrįstumą, kuris kaip toks jau negaliojo, o ir 2024 m. vasario 8 d. sprendimą.

Kaip matyti iš 2024 m. vasario 20 d. atsakovės sprendimo Nr. 2S-683, atsakovė nagrinėjo tik 2024 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. NĮ-25-12, pripažino, kad šis Vilniaus kalėjimo viršininko sprendimas nepakankamai motyvuotas, tačiau jo kaip neteisėto nepanaikino, šio sprendimo kartu su 2024 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. NĮ-25-187 kaip vientiso administracinio sprendimo nevertino ir dėl jo motyvuoto ir pagrįsto sprendimo nepriėmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Įvertinus nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio išaiškinimus, teismas sprendžia, kad atsakovė 2024 m. vasario 20 d. nagrinėdama tik 2024 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. NĮ-25-12, kurio kaip tokio skundo nagrinėjimo dienai nebuvo, nes jis buvo papildytas 2024 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. NĮ-25-187, jai teisės aktuose nustatytas pareigas atliko formaliai ir biurokratiškai, nes iš gero administravimo principo jai kilo pareiga išnagrinėti visą nagrinėjimo metu galiojusį administracinį sprendimą, dėl kurio buvo paduotas pareiškėjo skundas, priimti dėl jo sprendimą, tačiau ji to nepadarė.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad nuteistųjų perkėlimo iš vienos grupės į kitą nustato Bausmių vykdymo kodekso 36 straipsnis. Bylai reikšminga Bausmių vykdymo kodekso 36 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad nuteistieji iš lengvosios grupės grąžinami į paprastąją grupę, kai atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) nutraukė darbo santykius ir ilgiau kaip vieną mėnesį nedirba darbo, kurio vieta yra ne bausmės atlikimo vietoje, arba atsisakė užsiimti jiems pasiūlyta darbine veikla ar be pateisinamų priežasčių darbinėje veikloje nedalyvauja šio kodekso 61 straipsnyje nurodytą laiką; 2) už administracinį nusižengimą, padarytą bausmę atliekant lengvojoje grupėje, paskiriama administracinė nuobauda; 3) atliko bausmės atlikimo lengvojoje grupėje metu paskirtą šio kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodytą drausminę nuobaudą; 4) bausmę atliekant lengvojoje grupėje, du kartus per vienus metus skirtos drausminės nuobaudos, nenurodytos šios dalies 3 punkte; 5) nevykdo individualiame resocializacijos plane nurodytų priemonių; 6) nustatoma, kad nuteistajam bausmę atliekant lengvojoje grupėje jo nusikalstamo elgesio rizika akivaizdžiai padidėjo.

Pareiškėjo perkėlimas iš vienos grupės į kitą grindžiamas Bausmių vykdymo kodekso 36 straipsnio 2 dalies 6 punktu, t. y. kai nustatoma, kad nuteistajam bausmę atliekant lengvojoje grupėje jo nusikalstamo elgesio rizika akivaizdžiai padidėjo. Taigi, šiuo atveju, prieš priimant sprendimą dėl pareiškėjo perkėlimo iš vienos grupės į kitą, turėjo būti surinkti įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizika akivaizdžiai padidėjo, tačiau įrodymų, kad tokios aplinkybės buvo nustatytos iki priimant sprendimą dėl bausmės sąlygų keitimo (tiek 2024 m. sausio 4 d. tiek 2024 m. vasario 8 d.), byloje nėra, atsakovė jų nepateikė, pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jo nusikalstamo elgesio rizika prieš priimant sprendimą dėl jo perkėlimo į kitą grupę nevertinta. Tai reiškia, kad tiek 2024 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. NĮ-25-12, tiek jį papildantis, pastarojo sudėtine dalimi esantis 2024 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. NĮ-25-187, nepagrįstas jokia faktine medžiaga, o kaip pagrįstai nurodo pareiškėjas, paremtas tik pakartojimu, kad pareiškėjas nubaustas 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimu už draudimo pažeidimą.

Aptartame kontekste yra pagrindas pripažinti, kad 2024 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. NĮ-25-187 dėl bausmės sąlygų keitimo pareiškėjui, priimtas pažeidžiant Bausmių vykdymo kodekso 36 straipsnio 2 dalies nuostatas, taigi, kaip administracinis sprendimas yra nepagrįstas faktine medžiaga, nemotyvuotas, tad ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Dėl šių aplinkybių atsakovė 2024 m. vasario 20 d. sprendime nepasisakė, jų neanalizavo ir dėl to motyvų nepateikė, priėmė prieštaringą sprendimą, nes, viena vertus, pripažino, kad 2024 m. sausio 4 d. sprendimas nemotyvuotas, kita vertus, nesprendė dėl jo panaikinimo ar įpareigojimo jį peržiūrėti.

Visos šios nurodytos aplinkybės leidžia teismui pripažinti, kad atsakovė savo pareigas vykdė formaliai ir biurokratiškai, kas nesiderina su gero administravimo principu, priimdama administracinį sprendimą, neveikė rūpestingai ir atidžiai, taip, kad užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Tai sudaro pagrindą teismui pripažinti, kad atsakovė tinkamai neįvykdė Viešojo administravimo įstatyme jai nustatytos pareigos, susijusios su 2024 m. vasario 20 d. sprendimo priėmimu: nenagrinėjo sprendimo dėl bausmės sąlygų keitimo kaip vientiso administracinio akto, nepasisakė dėl jo pagrįstumo ir motyvuotumo pagal Bausmių vykdymo kodekse nustatytą teisinį reguliavimą, nesprendė, ar pareiškėjo ginčijamas sprendimas dėl bausmės sąlygų keitimo pagrįstas tam būtinais teisėtais įrodymais (duomenimis) apie jo akivaizdžiai padidėjusią nusikalstamo elgesio riziką, priėmė formalų sprendimą, kurio pagrįstumo nepagrindžia surinkti įrodymai. Atsižvelgus į tai, 2024 m. vasario 20 d. atsakovės sprendimas šioje dalyje negali būti pripažintas pakankamai ir adekvačiai motyvuotu bei pagrįstu, taigi ir teisėtu.

Atsižvelgęs į tai, teismas pripažįsta, kad ginčijami sprendimai – Lietuvos kalėjimo tarnybos Vilniaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. NĮ-25-12 ,,Dėl bausmės atlikimo sąlygų keitimo“ ir 2024 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. NĮ-25-187 ,,Dėl Vilniaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. NĮ-25-12 ,,Dėl bausmės atlikimo sąlygų keitimo“ pakeitimo, taip pat 2024 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 2S-683 dalis, tiek, kiek joje pasisakyta dėl bausmės sąlygų keitimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo prieštarauja Bausmių vykdymo kodekso 36 straipsnio 2 daliai, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4–5 punktuose nustatytus įstatymo viršenybės ir išsamumo principus bei iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos išplaukiantį gero administravimo principą.

Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis). Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis).

Aptartame kontekste yra pagrindas spręsti, kad aptartieji ginčijami sprendimai (jų dalis) neteisėti iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl jie naikintini ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Konstatavus aptartą ginčijamų sprendimų panaikinimo pagrindą, atskirai nepasisakytina dėl kitų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų (aplinkybių), nes jų vertinimas teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui nebeturi reikšmės. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Pareiškėjas reiškia reikalavimą – įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybą spręsti klausimus dėl nuobaudos ir suvaržymų pareiškėjui paskyrimo iš naujo, tačiau šio reikalavimo tenkinti nėra pagrindo: pirma, teismas pripažino, kad nuobauda paskirta pagrįstai, sprendimas dėl nuobaudos paskyrimo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl dėl jo papildomai įpareigojimai atsakovei negali būti nustatomi; antra, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad yra pagrindas spręsti dėl Bausmių vykdymo kodekso 36 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, t. y. bausmės sąlygų keitimo, toks įpareigojimas atsakovei nenustatytinas, atsakovė savo kompetencijos ribose privalo motyvuotai spręsti dėl bausmės sąlygų nustatymo pareiškėjui, jeigu tokiam sprendimam priimti nustatoma reikšmingi pagrindai.

III. Dėl pareiškėjo skundo ribų

Iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad 2024 m. sausio 4 d. Vilniaus kalėjimo viršininkas priėmė ir sprendimą Nr. NĮ-25-10 ,,Dėl teisės atėmimo nuteistajam M. D. išvykti be sargybos arba be palydos“, kuriuo nutarė nuteistajam M. D. atimti teisę išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų.

Nei pirminiame, nei patikslintame skunde pareiškėjas šio sprendimo neginčijo, nereiškė reikalavimo šį sprendimą panaikinti. Reikalavimas dėl jo panaikinimo nenurodytas ir 2024 m. sausio 21 d. skunde, teiktame Lietuvos kalėjimų tarnybai, taigi šio sprendimo pareiškėjas neginčijo ir ikiteismine administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad prašo panaikinti ir šį sprendimą vertinant, kad jo reikalavimas – panaikinti Vilniaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimą dėl nuteistojo bausmės atlikimo sąlygų keitimo (Nr. NĮ-25-12), apima ir 2024 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. NĮ-25-10 ,,Dėl teisės atėmimo nuteistajam M. D. išvykti be sargybos arba be palydos“, tačiau teismas su tokiu vertinimu nesutinka dėl priežasčių, kurias nurodo žemiau.

Bausmių vykdymo kodekso 100 straipsnyje nustatyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmes vykdančių įstaigų pareigūnų veiksmai ir jų priimti sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios įstaigos direktoriui. Bausmę vykdančios įstaigos direktorius šį skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o kai dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo pabaigos dienos (1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą bausmę vykdančios įstaigos direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo dienos gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (2 dalis).

2024 m. balandžio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-182-624/2024 pateiktas Bausmių vykdymo kodekso 100 straipsnio aiškinimas dėl bausmių vykdymo sistemos pareigūnų veiksmų ir jų priimtų sprendimo apskundimo tvarkos, kuriame akcentuojama, kad Bausmių vykdymo kodekso 100 straipsnis visais atvejais turi būti aiškinamas, kaip nustatantis privalomą ikiteisminę administracinių ginčų, susijusių su bausmių vykdymo sąlygomis, nagrinėjimo tvarką.

Pažymėtina, kad pareiškėjas 2024 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. NĮ-25-10 neskundė Lietuvos kalėjimų tarnybai, taigi nepasinaudojo Bausmių vykdymo kodekso 100 straipsnyje nustatyta ikiteismine administracinių ginčų, susijusių su bausmių vykdymo sąlygomis, nagrinėjimo tvarka, todėl nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundo reikalavimo dėl 2024 m. sausio 4 d. sprendimo dėl bausmės sąlygų pakeitimo, teismas negali vertinti ir kaip reikalavimo panaikinti 2024 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. NĮ-25-10 ,,Dėl teisės atėmimo nuteistajam M. D. išvykti be sargybos arba be palydos“ ir spręsti dėl jo teisėtumo.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir priimta sprendimą, gali kreiptis dėl 2024 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. NĮ-25-10 pakeitimo (panaikinimo), o tuo atveju, jei jo prašymas nebus patenkintas, pasinaudojęs Bausmių vykdymo kodekso 100 straipsnyje nustatyta ikiteismine administracinių ginčų, susijusių su bausmių vykdymo sąlygomis, nagrinėjimo tvarka, sprendimą gali skųsti Regionų administraciniam teismui.

IV. Dėl procesinės bylos baigties

Pareiškėjas reiškė keturis reikalavimus: panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo viršininko 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. NĮ-25-1320 ,,Dėl nuteistojo nubaudimo“; panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. NĮ-25-12 „Dėl bausmės atlikimo sąlygų keitimo“ ir 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. NĮ-250-187 „Dėl Vilniaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. NĮ-25-12 „Dėl bausmės atlikimo sąlygų keitimo“ pakeitimo“; panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 2S-683; įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybą spręsti klausimus dėl nuobaudos ir suvaržymų pareiškėjui paskyrimo iš naujo.

Teismas pripažino, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. NĮ-25-12 „Dėl bausmės atlikimo sąlygų keitimo“ ir 2024 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. NĮ-250-187 „Dėl Vilniaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. NĮ-25-12 „Dėl bausmės atlikimo sąlygų keitimo“ pakeitimo, taip pat atsakovės 2024 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 2S-683 dalis dėl pareiškėjo atžvilgiu priimto sprendimo dėl bausmės keitimo sąlygų teisėtumo, yra neteisėti, nepagrįsti ir naikintini ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu; likusioje dalyje pareiškėjo skundas pripažintas nepagrįstu; atsižvelgus į tai, spręstina, kad pareiškėjo skundas patenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. D. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. NĮ-25-12 „Dėl bausmės atlikimo sąlygų keitimo“ ir 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. NĮ-250-187 „Dėl Vilniaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. NĮ-25-12 „Dėl bausmės atlikimo sąlygų keitimo“ pakeitimo.

Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 2S-683 dalį, kurioje pasisakyta dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. NĮ-25-12 „Dėl bausmės atlikimo sąlygų keitimo“ ir 2024 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. NĮ-250-187 „Dėl Vilniaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. NĮ-25-12 „Dėl bausmės atlikimo sąlygų keitimo“ pakeitimo.

Likusią Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 2S-683 dalį palikti nepakeistą.

Likusioje dalyje pareiškėjo M. D. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.