- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-31
- Bylos Nr.
- 2S-934-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-45804-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- UAB „Liviko“
- Ieškovas
- UAB „VIP 311“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Liviko“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5154-728/2016 pagal ieškovo UAB „VIP 311“ ieškinį atsakovui UAB „Liviko“ dėl nuostolių atlyginimo, kuria patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „VIP 311“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Liviko“ 21 332,60 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo pinigines lėšas, turtą ir turtines teises 21 332,60 Eur sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 4 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – areštavo atsakovui UAB „Liviko“ nuosavybės teise priklausantį 21 332,60 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, turtines teises, uždrausdamas tuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo atsakovo pinigines lėšas, esančias atsikaitomosiose sąskaitose, palikdamas teisę įmokėti pinigus į sąskaitą (-as), uždrausdamas disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis bei leisdamas iš šių lėšų daryti atsiskaitymus tik su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, valstybės biudžetu ir ieškovu.
Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į ieškovo prašyme išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad ieškinys šioje byloje yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma yra didelė, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas (CPK 144 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Liviko“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Ieškinio reikalavimas atsakovui nėra didelis ir ieškinio tenkinimo atveju galės būti patenkintas visa apimtimi, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių.Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovas pateiktame prašyme nenurodė jokių objektyvių duomenų dėl blogos atsakovo finansinės padėties, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas bandė ar bandys slėpti lėšas/ turtą, todėl teismas ne tik priėmė nepagrįstą nutartį, bet ir nepagrįstai apie gautą prašymą nepranešė atsakovui.Nepagrįstas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas atsakovui sukels nuostolių dėl bendrovės kreditingumo vertinimo ir kt., kurių ieškovas nebus finansiškai pajėgus atlyginti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas UAB „VIP 311“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Ieškinio sumos dydis savaime sąlygoja grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui atsiradimą.Atsakovo pateikti 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškų išvadų, kad atsakovo finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera. Be to, atsakovas slepia duomenis apie savo įsiskolinimus, galimai ir pradelstus, tiekėjams/ pirkėjams ne Lietuvoje, todėl neįmanoma nustatyti tikrosios atsakovo finansinės padėties. Tai, kad atsakovas neturi įsiskolinimų valstybinio socialinio draudimo fondo ir valstybės biudžetams, nereiškia, kad atsakovas neturi įsiskolinimų paskesnės eilės kreditoriams.Atsakovo argumentai, kad jis reikš reikalavimą ieškovui dėl nuostolių atlyginimo, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – ieškinio sumai areštuotas atsakovo turtas.
Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią, aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, preziumuojama tuomet, kai ieškinio suma yra didelė, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2311/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1465/2014; kt). Tačiau didelė ieškinio suma nėra objektyvus veiksnys, todėl teismas, spręsdamas, ar ieškinio suma yra didelė, turi vertinti atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši suma, palyginti ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovo įsipareigojimais, yra didelė.
Nagrinėjamu atveju apeliantas pateikė rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kad 2015 m. gruodžio 31 d. (taigi, skundžiamos nutarties priėmimo metu) apeliantas turėjo turto už 6 879 741 Eur (iš jo 367 105 Eur ilgalaikio turto ir 6 512 636 Eur trumpalaikio turto), o apelianto mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 6 647 668 Eur (iš jų 3 463 530 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai ir 3 184 138 Eur po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai). Nors ieškovas akcentuoja, kad apeliantas neturi jokio nekilnojamojo turto ir kito registruotino turto, 2014 ir 2015 metais veikė nuostolingai ir turėjo 3 463 530 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad 21 332,60 Eur suma 6 879 741 Eur vertės turto turinčiam apeliantui turėtų būti laikoma tokia didelė, kad galėtų padidinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Vien tai, kad apeliantas neturi jokio nekilnojamojo turto, nepaneigia kito apelianto turimo turto (ypač viso dydžio) vertingumo, o duomenų, kad apelianto turtas nebūtų realus, teismas neturi. Apelianto per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai savaime nereiškia pradelstų įsipareigojimų, o apelianto nemokumo požymių byloje nenustatyta: apeliantas neturi įsiskolinimų valstybinio socialinio draudimo fondo bei valstybėms biudžetams, pradelstų įsipareigojimų tiekėjams/ pirkėjams Lietuvoje, yra veikianti, skundžiamos nutarties priėmimo metu 40 darbuotojų turėjusi įmonė. Šiame kontekste aplinkybė, kad apeliantas veikė nuostolingai, taip pat nesudaro pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes turto areštas savaime nepadidintų apelianto turto masės ar vertės ir nelemtų apelianto veiklos pelningumo. Nors ieškovas taip pat pažymi, kad apeliantas nepateikė duomenų apie įsiskolinimus užsienio tiekėjams, teismas atkreipia dėmesį, kad šie privalo būti įtraukti į balanse nurodytą bendrą mokėtinų sumų ir įsipareigojimų sumą, t. y. joje atsispindėti. Teigti, kad apeliantas slepia duomenis apie savo įsiskolinimus užsienio tiekėjams / pirkėjams, teismas neturi faktinio pagrindo.
Taigi, teismas daro išvadą, kad apelianto pateikti įrodymai paneigia didelės ieškinio sumos prezumpciją, todėl teigti, kad vien dėl ieškinio sumos kyla grėsmė būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo. Įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas ketintų turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip pabloginti savo turtinę padėtį, ieškovas nepateikė (CPK 178 str.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Atsiradus naujų aplinkybių, dėl kurių būsimo teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar tapti neįmanomas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimas byloje neužkerta kelio ieškovui pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo UAB „VIP 311“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registrui.
Nutartis neskundžiama.