Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atstovui A. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 53-57).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2021-06-10 sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-238 „Dėl atsisakymo A. Š. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2021-12-15 sprendimo Nr. (18.2) I-9425 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2021-06-10 sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-238“, kuriais atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumo, ir įpareigojimo skirti A. Š. užtarnautą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Byloje nustatyta, kad VSDFV Utenos skyriaus ginčijamu sprendimu ir VSDFV ginčijamu sprendimu, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kaip nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą asmeniui. Taigi nagrinėjamas administracinis ginčas yra kilęs vidaus tarnybos teisinių santykių, susijusių su socialinėmis pareigūnų garantijomis – pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis – srityje.

Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, arba šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1030-602/2018, 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020, 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2628-438/2021 ir kt.).

Pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia (be kita ko) atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021-01-08 nuosprendžiu, Kauno apygardos teismo 2021-05-14 nutartimi (baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-37139-19) buvo nuteistas už BK 138 straipsnio 1 dalies numatytą tyčinį nusikaltimą. Pareiškėjas iš tarnybos – objektų apsaugos valdybos P3 skyriaus agento pareigų buvo atleistas savo paties prašymu ir 2021-03-26 Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos direktoriaus 2021-03-16 įsakymu Nr. PK E-207, vadovaujantis LR vadovybės apsaugos įstatymo 60 straipsniu 1 dalimi.

Pareiškėjas nurodė, kad jo atleidimo iš tarnybos pagrindas ir teistumo išnykimas ar panaikinimas neturi jokios teisinės reikšmės, jog jis negalėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, taip pat, kad jis negali remtis teise į užtarnautą nuosavybę.

Teismas pažymi, kad iš nustatyto teisinio reglamentavimo ir suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas valstybinės pensijos neskyrimą sieja su nustatytu nubaudimo už tyčinį nusikaltimą faktu. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020).

Teismas daro išvadą, jog pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Nagrinėjamu atveju aplinkybė apie išnykusį teistumą nėra teisiškai reikšminga, nes atsižvelgiant į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose teisės į valstybinę pensiją praradimas nesiejamas su teistumo buvimu ar išnykimu, pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui.

Teismas pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog nusikalstama veika buvo padaryta 2019-08-29 ir po nusikalstamos veikos padarymo jis toliau tęsė tarnybą, jo padaryta nusikalstama veika nebuvo susijusi su Tarnyba, po nusikalstamos veikos padarymo pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, kad jam nebus skirta pareigūno pensija, nepanaikina pareiškėjo nubaudimo už tyčinį nusikaltimą fakto ir nesuteikia pagrindo jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Nustatytas teisinis reglamentavimas yra aiškus, todėl šiuo atveju pareiškėjo nuomonė, jog byloje susiklosčiusi teisinė situacija prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, nėra suderinama su teisinės valstybės principu, taip pat nesudaro pagrindo jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teisėtų lūkesčių apsauga, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija nebuvo paskirta, todėl nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į užtarnautą nuosavybę. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d nutarimus. Galiojant aptartam Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam imperatyviam reguliavimui ir būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, pareiškėjas negalėjo įgyti pagrįsto teisėto lūkesčio, kad jam bus paskirta valstybinė pensija.

Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko), šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje.

Jau buvo paminėta, kad, įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos. Nagrinėjamu atveju, esant priimtam įsiteisėjusiam baudžiamajam įsakymui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, VSDFV Utenos skyrius pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o Fondo valdyba pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą panaikinti 2021-12-15 sprendimą Nr. (18.2) I-9425 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2021-06-10 sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-238“ ir įpareigoti skyrių paskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (ABTĮ 88 str. 1 p.).

VSDFV Utenos skyriaus ginčijamas sprendimas ir VSDFV ginčijamas sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, atitinka teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, procedūrinių pažeidimų dėl neobjektyvaus aplinkybių nustatymo ir / ar vertinimo taip pat nenustatyta, todėl teismas neturi teisinio pagrindo jų panaikinimui ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą skirti A. Š. užtarnautą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją tenkinimui.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar teisės normos leidžiančios stabdyti pensijos paskyrimą neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje bei ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant minėtas proceso teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

Vertinant skunde suformuluotą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

Teismui, paminėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos kontekste, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas Įstatymo nuostatas, nekyla abejonių dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai. Pareiškėjo skunde nurodyti abstraktūs, bendro pobūdžio argumentai irgi nesudaro pagrindo abejoti dėl Įstatymo 13 straipsnio neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, todėl teismas pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.