Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) „Kloja“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2046-734/2019 pagal ieškovės UAB „Kloja“ ieškinį atsakovei UAB „Inlogo“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Nesutinka su teismo išvadomis, kad pažeidė sutartinius įsipareigojimus ir pavėluotai pasikrovė bei pristatė krovinį, nes jos prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Tvirtina, kad pervežimo sutartį parengė atsakovė UAB „Inlogo“ ir sutartis neatitiko faktinių aplinkybių, tačiau šalys susitarė toliau vykdyti pervežimą. Nurodo, kad byloje pateiktas šalių susirašinėjimas patvirtina, jog atsakovės atstovas pripažino pamiršęs pakeisti paraiškoje datas ir pačią paraišką. Paraiška neatitiko fakto, nes atsakovės nurodytas pakrovimo laikas buvo neįmanomas, nes tuo metu paraiška net nebuvo pasirašyta. Atsakovė nurodė, kad netaikys jokių baudų, nes pervežimas per paraiškoje nurodytus terminus yra neįmanomas. Tvirtina, kad krovinys buvo pakrautas tik 2018-08-09, nes vežėjos automobiliui nuleido padangą. 2018-08-13 automobilis atvyko prie Latvijos - Rusijos sienos ir atlikus reikalingas procedūras, 2018-08-15 kirto Rusijos sieną. Nurodo, kad 2018-08-17 automobilis su kroviniu atvyko į Maskvos muitinę ir kitos dienos vakare, atlikus priklausančias procedūras, tęsė maršrutą. Teigia, kad 2018-08-19 pasiekė iškrovimo vietą, tačiau į teritoriją buvo įleistas tik 2018-08-20, o kitą dieną, apie 20.00 val., krovinys buvo iškrautas. Iš gavėjo negauta jokių pretenzijų, o CMR važtaraštyje nepateikta jokių pastabų. Tvirtina, kad krovinys nesugedo ir nebuvo pažeistas.

10. Nurodo, kad UAB „Inlogo“ neturi teisės reikalauti netesybų (baudos) dėl pavėluoto krovinio pristatymo, o tai numatantis šalių susitarimas (pervežimo sutartis/užsakymas,5 psl.) yra negaliojantis, nes prieštarauja CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies ir 41 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

11. Negaliojant sutarčių nuostatoms dėl baudinių sankcijų, teismas nepagrįstai pripažino ir atsakovės krovinio gavėjai sumokėtą 600 Eur baudą nuostoliais, kuriuos atsakovė turi teisę reikalauti iš ieškovės.

12. Nurodo, kad kompensacijos dėl pristatymo termino viršijimo pagal CMR 30 straipsnio 3 punktą, gali būti pareikalauta, jeigu per 21 dieną, po to, kai krovinys buvo perduotas gavėjui, buvo pateiktos raštiškos pretenzijos. Tvirtina, kad atsakovė praleido pretenzijos pateikimo terminus. Teigia, kad atsakovė, net jeigu ir sumokėjo kažkurias sumas siuntėjui, gavėjui arba krovinio savininkui, laikytina, kad atlygino nepagrįstus ir neįrodytus nuostolius, atitinkamai neįgijo teisės reikalauti šių neįrodytų nuostolių atlyginimo iš vežėjos. Atsakovės 2018-08-22 pretenzija ir joje nurodytas reikalavimas sumokėti 600 Eur baudą pagal pervežimo sutartį negali būti laikoma reikalavimu sumokėti žalą, nes buvo reikalauta sumokėti baudą pagal pervežimo sutarties 3.1. ir 3.2 punktą.

13. Teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, t. y., netyrė įrodymų, patvirtinančių atsakovės skolą ieškovei ir neatskleidė bylos esmės. Teismas vertino tik atsakovės argumentus dėl pavėluoto krovinio pristatymo ir baudinės sankcijos, tačiau dėl šių reikalavimų nebuvo pateiktas priešieškinys, t. y., teismas neišnagrinėjo ieškinio reikalavimų priteisti skolą, kuri įrodyta rašytiniais įrodymais, bet ištyrė atsakovės reikalavimus pripažinti baudines sankcijas atsakovės nuostoliais, nors tokie reikalavimai net nebuvo pateikti byloje.

14. Nurodo, kad atsakovės UAB „Inlogo“ surašytas 2018-10-17 vienašalis įskaitymas neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų ir yra niekinis, nes šalių nesiejo abipusės pareigos. Vienašaliame įskaityme buvo nurodoma, kad įskaitomos baudos pagal pervežimo sutartį, tačiau baudinės sankcijos yra draudžiamos, todėl reikalavimas sumokėti baudas, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, negali būti laikomas galiojančiu ir vykdytinu. Atsakovė, atlikdama vienašalį įskaitymą, pripažino prievolę UAB „Kloja“, tuo tarpu ieškovė nepripažino prievolės mokėti baudines sankcijas (2018-10-02 ieškovės laiškas atsakovei), todėl teigti, kad atliekant įskaitymą šalis siejo abipusės skolinės prievolės, nėra teisinio pagrindo. Atsakovė tik po bylos iškėlimo teisme, pažeidžiant CK 6.134 straipsnio 1 dalį, atsiuntė neteisėtą vienašalį įskaitymą.

20. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, įskaitymas nebuvo padarytas po civilinės bylos iškėlimo teisme, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-10-18 nutartimi atsisakė priimti UAB „Kloja“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad pranešimo dėl įskaitymo taikymo metu (2018-10-18) buvo ginčijami reikalavimai, dėl kurių įskaitymo atsakovės atstovas pateikė pranešimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės UAB „Kloja“ apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

22. Byloje nustatyta, kad vienkartine krovinio pervežimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Kloja“, kaip vežėja, ir UAB Inlogo“, kaip užsakovė, susitarė, kad UAB „Kloja“ Serbijoje, (duomenys neskelbtini) mieste 2018-08-07, 07 val. pasikraus vaisių krovinį, kurį nuveš į S. P. 2018-08-13, 08 val., Be to, susitarė ir dėl pervežimo kainos (3 350 Eur), kurią atsakovė įsipareigojo sumokėti per 30 dienų po sąskaitos, kvito, CMR originalo su krovinio gavimo data ir gavėjo vardu, pavarde, parašu, pateikimo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad krovinį UAB „Kloja“ pasikrovė 2018-08-08, o krovinys buvo iškrautas 2018-08-21. Atsakovei buvo pateikta apmokėjimui sąskaita-faktūra Nr. KL5307, 3 350 Eur sumai, kuri iš dalies (2 508 Eur) apmokėta 2018-10-19, o likusi 842 Eur suma buvo įskaityta, kaip UAB „Kloja“ skolinis įsipareigojimas UAB „Inlogo“. Iš 2018-10-17 ieškovei UAB „Kloja“ atsakovės siųsto pranešimo dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo matyti, kad atsakovė UAB „Inlogo“ nurodė turinti teisę reikalauti ieškovę sumokėti 1 042 Eur, kurią sudaro 200 Eur kompensacija už pavėluotą atvykimą į krovinio pasikrovimo vietą, 600 Eur nuostolių už pavėluotą krovinio pristatymą, 242 Eur patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Vadovaujantis šiuo pranešimu, atlikusi įskaitymą, atsakovė turėjo sumokėti ieškovei 2 308 Eur, tačiau, kaip ir minėta, 2018-10-19 sumokėjo 2 508 Eur. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra.

23. UAB „Kloja“ prašė teismo iš atsakovės priteisti pagal sąskaitą-faktūrą Nr. KL5307 nesumokėtą sumą – 842 Eur. Ieškinį grindė aplinkybe, kad įskaitymas negalėjo būti atliktas, nes baudinės netesybos, vadovaujantis CMR konvencijos nuostatomis, negali būti taikomos, be to, pati atsakovė krovinio pervežimo metu, žinodama, jog krovinio pristatyti laiku neįmanoma, buvo patvirtinusi ieškovei, jog jokios sankcijos nebus taikomos. Be to, UAB „Kloja“ vertinimu, 2018-10-17 egzistavo CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė, kuriai esant įskaitymą atlikti yra draudžiama.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą atlikto pagrįstai, nes byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Kloja“ vėlavo pasikrauti krovinį bei jį pristatyti gavėjai. Be to, S. P. įmonė OOO „Aibarus“ atsakovei UAB „Inlogo“ pateikė pretenziją-sąskaitą 600 Eur sumai, kaip baudą už terminų pristatyti krovinį pažeidimą, kas pagrindžia atsakovės nuostolius šiai sumai bei 242 Eur patirtas išlaidas už teisines konsultacijas, pretenzijos surašymą ieškovei, todėl bendras 842 Eur nuostolių dydis yra įrodytas.

25. Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė jai pažeidus sutartinius įsipareigojimus ir pavėluotai pasikrovus bei pristačius krovinį, nes šios aplinkybės prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

26. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose. Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, yra nurodęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013).

27. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, skundžiamą teismo sprendimą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį teisinius argumentus bei atsižvelgęs į byloje šalių keliamų klausimų pobūdį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje šalių pateiktus įrodymus, t. y., atliko tik dalies byloje pateiktų įrodymų ribotą vertinimą bei nepašalino tarp jų esančių prieštaravimų, dėl ko buvo neatskleista bylos esmė. Pažymėtina ir tai, kad pirmiau išdėstyta pirmosios instancijos teismo motyvacija dėl atsakovės atlikto priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisėtumo negali būti laikoma pakankama.

28. Pažymėtina, kad priešingai apeliantės UAB „Kloja“ teiginiams, aplinkybė, jog atsakovė UAB „Inlogo“ nagrinėjamoje byloje nereiškė jokių priešpriešinių reikalavimų ieškovei, nesudaro pagrindo spręsti, kad atlikto įskaitymo teisėtumas nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė, atsikirsdama į ieškinio reikalavimus, nurodė įskaičiusi šalių priešpriešinius reikalavimus ir todėl jos prievolė sumokėti dalį reikalaujamos priteisti sumos už UAB „Kloja“ įvykdytą pervežimą yra pasibaigusi. Ieškovei nesutinkant su atlikto įskaitymo teisėtumu bei šį nesutikimą iš esmės motyvuojant tiek taikytų baudų (įskaitytų sumų) negalimumu, tiek faktine situacija buvusia vežimo metu (atsakovės tikinimais, jog sankcijos už vėlavimą pristatyti krovinį taikomos nebus), pirmosios instancijos teismas turėjo tikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą ir spręsti, ar atsakovės atliktas įskaitymas teisėtas. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad reikalavimas įvykdyti prievolę, kuri, kitos šalies požiūriu, pasibaigė įskaitymu, reiškia nesutikimą su įskaitymu, ir teismas tokiu atveju turi patikrinti, ar prievolė nėra pasibaigusi įskaitymu, t. y. ir tai, ar buvo pagrindas atlikti įskaitymą ir kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) ir ar laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008). Dėl to nagrinėjamo ginčo atveju atsakovei teigiant, kad jos prievolė sumokėti už krovinio pervežimą sutartą sumą yra pasibaigusi atlikus dalinį mokėjimą, o likusia suma įskaičius jos priešpriešinį reikalavimą ieškovei dėl nuostolių, patirtų pažeidus sutarties įvykdymo terminus, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nagrinėti įskaitymo teisėtumo klausimą.

29. Kaip minėta, atsakovė UAB „Inlogo“ 2018-10-17 pranešimu UAB „Kloja“ dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo nurodė turinti reikalavimo teisę į 200 Eur kompensaciją už pavėluotą transporto priemonės atvykimą į krovinio pasikrovimo vietą, kas, kaip matyti iš šalių paaiškinimų, atitiktų baudą, nustatytą krovinio vežimo sutartyje dėl pavėluoto transporto priemonių pristatymo (Sutarties 3.1 punktas), 600 Eur nuostolių už pavėluotą krovinio pristatymą bei 242 Eur patirtas teisines išlaidas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas vertino, jog atsakovė įskaitė 600 Eur nuostolius už pavėluotą krovinio pristatymą bei 242 Eur patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, iš viso 842 Eur.

30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti, tačiau ne kitais tikslais (pvz., pateikus automobilį kroviniui pakuoti, saugoti prieš pervežant ir panašiai; pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2015-03-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015). Minėtas teismas yra nurodęs, kad CMR konvencijos nuostatos nereguliuoja visų iš vežimo sutarties kylančių teisinių santykių: pagrindiniai klausimai, reglamentuojami šia konvencija, yra susiję su transportavimo dokumentais ir vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą ar nuostolio kroviniui sukėlimą, taip pat ir už pavėluotą krovinio pristatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013).

31. Nagrinėjamu atveju, atsakovė UAB „Inlogo“ pagal šalių sudarytos sutarties 3.1 punkto nuostatas, nurodė turinti reikalavimo teisę į 200 Eur kompensacija (baudą) už pavėluotą atvykimą į krovinio pasikrovimo vietą, nes krovinį vežėjas pasikrovė tik 2018-08-08, nors pakrovimo data buvo sutarta 2018-08-07. Tačiau teismas šio reikalavimo pagrįstumo nei CMR konvencijos, nei nacionalinės teisės įtvirtinto reglamentavimo kontekste visiškai nenagrinėjo ir dėl šio įskaitymo (ne) teisėtumo nepasisakė, nors iš atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų matyti, kad būtent ši suma ir įskaityta.

32. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje pateiktų įrodymų, susijusių su pervežimo sutarties sudarymo aplinkybėmis bei pačių šalių sulygtų sąlygų ar nurodomų išlygų. Apeliantė UAB „Kloja“ tvirtina, kad pervežimo sutartį parengė atsakovė ir sutartis neatitiko faktinių aplinkybių, tačiau šalys susitarė vykdyti pervežimą, be to, apeliantei buvo pažadėta netaikyti jokių sankcijų. Atsakovė šias aplinkybes neigia.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvienos iš šalių byloje pateiktas susirašinėjimas, vykęs ginčo pervežimo metu, iš esmės patvirtina šalių dėstomas aplinkybes, t. y., UAB „Kloja“ poziciją, kad vėlavimas buvo nulemtas pačios atsakovės, nes susitarimas buvo pildomas tą pačią dieną bei, neva pati atsakovė suklydo pildydama krovinio priėmimo datą (faktinė susitarimo data buvo kita) bei pažadėjo netaikyti baudų už pavėluotą krovinio paėmimą. Atsakovė nurodė, kad sutarta pakrovimo data buvo 2018-08-07 ir ieškovė vėlavo tiek pasikrauti krovinį, tiek jį pristatyti bei sutiko su galimai būsiančiomis baudomis. Minėtų atsikirtimų bei juos pagrindžiančių įrodymų prieštaravimai pirmosios instancijos teisme pašalinti nebuvo. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pateiktas šalių susirašinėjimo turinys leidžia spręsti, jog kalbama apie dvi transporto priemones (962 ir 171) bei dvi skirtingas faktines situacijas, tačiau nėra aišku ar transporto priemonės dalyvavo tame pačiame pervežime ar buvo vykdomi skirtingi pervežimai pagal skirtingas pervežimo sutartis bei kuriuo konkrečiu atveju vykdomas pervežimas neatitiko pateikto užsakymo, kaip tvirtina UAB „Kloja“. Nesant pašalintų šių prieštaravimų nėra galimybės spręsti dėl tikslaus šalių susitarimo, tuo labiau, kad ir krovinio pervežimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) yra be datos (nurodoma data 2018.0) ir šioje proceso stadijoje neatlikus papildomo įrodymų tyrimo nėra galima spręsti dėl tikrųjų šalių susitarimo sąlygų bei buvusios faktinės situacijos, kaip ir dėl krovinio priėmimo laiko.

34. Kitas nagrinėjamoje byloje ginčijamas klausimas yra 600 Eur dydžio nuostolių (pirmosios instancijos teismas juos įvardijo kaip baudą už terminų pristatyti krovinį pažeidimą) prigimtis bei teisinis vertinimas. Atsakovės teigimu, apeliantei už pavėluotą krovinio pristatymą nebuvo taikytos netesybos, o nurodyta 600 Eur suma susidarė kaip UAB „Inlogo“ patirti nuostoliai dėl pavėluoto krovinio pristatymo, apeliantei netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus ir šie nuostoliai yra atsiradę CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies pagrindu.

35. CMR Konvencijos 23 straipsnio 5 dalies nuostatos numato, jog tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Jeigu pagal CMR Konvencijos 19 straipsnio sąlygas krovinys pristatytas, nuostolius patyręs asmuo turi įrodyti pavėlavimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp pavėluoto krovinio pristatymo ir žalos. Šiuo atveju įrodinėtina ne žala, padaryta kroviniui (jo sugadinimas), o nuostoliai, patirti dėl pavėluoto krovinio pristatymo. Žalos atlyginimo suma už pavėluotą pristatymą negali viršyti sumokėto arba sutarto mokėti užmokesčio vežėjui už vežimą, išskyrus tuos atvejus, kurie nurodyti CMR Konvencijos 24 ir 26 straipsniuose. Atsakovė, tvirtindama, jog dėl pavėluoto krovinio pristatymo patyrė nuostolius, ji turi pagrįsti kokius konkrečiai patyrė nuostolius. Byloje nustatyta, kad UAB „Inlogo“ teismui pateikė prekių gavėjo (OOO „Aibarus“) 2018-08-27 sąskaitą Nr. LB/45/96 dėl 600 Eur apmokėjimo bei raštą apie patirtus nuostolius, tačiau pateiktas informacinis laiškas yra datuotas 2018-01-23, t. y., dar gerokai iki ginčo krovinio pervežimo. Be to, vien iš minėtos sąskaitos nėra aiškus nuostolių turinys bei jų mokėjimo pagrindas. Pažymėtina, kad iš atsakovės teiktų pretenzijų turinio taip pat matyti, jog nuo pat pradžių atsakovė reikalavo ieškovę sumokėti netesybas (baudas už pavėlavimą pakrauti transportą, pavėlavus atvykti į muitinę ir iškrovimą), pagal pervežimo sutarties 3.1. ir 3.2 punktus. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo taip pat liko neanalizuotos.

36. Pažymėtina ir tai, jog, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovės įskaitymas buvo atliktas tą pačią dieną, kai UAB „Kloja“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-10-18 nutartimi ieškovės pareiškimą buvo atsisakyta priimti, tačiau pažymėtina, jog sprendžiant ieškinio reikalavimus ši aplinkybė taip pat turi` būti vertinama.

37. Esant aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių įrodymų visumos, nepašalino įrodymų prieštaringumo bei nenustatė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kas leidžia daryti išvadą, kad nebuvo atskleista bylos esmė. Pirmiau minėtų trūkumų apeliacinės instancijos teisme pašalinti negali, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

38. Įvertinus, jog ginčijamas teismo sprendimas yra naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei paskirstymo klausimų, nepasisako dėl kitų apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą išdėstytų teiginių, nes šiuos klausimus turės išspręsti pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.