Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Dianos Butrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Egidijos Puzinskaitės,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Erikai Ramoškienei

dalyvaujant pareiškėjai V. B., pareiškėjos atstovui advokatui Vygaudui Moliui.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, nuotoliniu būdu, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Lietuvos bankui, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja V. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti 2022 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko Raštą Nr. S 2022/(34.59.E-3900)-12-5466 „Dėl jūsų skundo“; Įpareigoti Lietuvos banką, V. B. 2022 m. spalio 10 d. Skundą „Dėl vykdomojo įrašo Nr. 15095 atšaukimo ir nepagrįsto reikalavimo sumokėti 98 159,84 Eur skolą“ išnagrinėti iš naujo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skundą jame išdėstytai argumentais, prašė jį tenkinti.

4. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti (e. b. l. 26–35). Nurodė, kad pareiškėja skunde painioja dvi atskiras Lietuvos banko atliekamas administracines procedūras, kylančias iš dviejų skirtingų įstatymų leidėjo įtvirtintų Lietuvos banko funkcijų. Šios dvi Lietuvos banko atliekamos funkcijos yra atskiros ir įtvirtintos LBĮ 8 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose bei atitinkamai atskiruose LBĮ skirsniuose (septintajame skirsnyje „Finansų rinkos priežiūra" ir septintajame skirsnyje „Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka"). Atsižvelgiant į tai, Lietuvos banke yra vykdomos dvi skirtingos vartotojų prašymų (bendrine prasme) nagrinėjimo procedūros pagal skirtingus teisės aktų reikalavimus: 1) galimo įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra; ir 2) vartotojo ir finansų rinkos dalyvio ginčo nagrinėjimo procedūra.

5. Pareiškėja kreipėsi su skundu į Lietuvos banką dėl galimai neteisėtų vartojimo kredito davėjo veiksmų, taigi šiuo atveju aktualus LBĮ 42 straipsnio 2 dalies 7 punktas, kuriame nustatyta, kad Lietuvos bankas, prižiūrėdamas, kaip prižiūrimi finansų rinkos dalyviai laikosi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atlieka vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių priežiūrą ir kitas VKĮ Lietuvos bankui priskirtas funkcijas.

8. Antroji individualaus ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra vykdoma pagal Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų neteisminio sprendimo procedūros Lietuvos banke taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2012 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 03-23 (toliau – Ginčų nagrinėjimo taisyklės), nuostatas. Nurodo, kad ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka metu įprastai sprendžiami konkretūs vartotojo, fizinio asmens, reikalavimai (prašymai išmokėti, pripažinti ir pan.) finansų rinkos dalyviui, susiję su konkrečios finansinių paslaugų, skirtų jų asmeniniams, šeimos arba namų ūkio poreikiams tenkinti, sutarties vykdymu, patirtų finansinių nuostolių atlyginimo klausimai ir (arba) kitokių vartotojo teisių atstatymo klausimai. Kaip minėta, tarp Pareiškėjos ir Bendrovės, nebuvo sudaryta jokia sutartis, pareiškėjos skola ir su tuo susiję reikalavimai yra susiję su tarp verslo subjektų dėl verslo paslaugų pasirašyta faktoringo sutartimi ir vekseliu, o kadangi Lietuvos bankas netikrina ir nenagrinėja tarp verslo subjektų kilusių ginčų, skunde nurodyti ginčai nepakliūva į Lietuvos banko kompetencijai priskiriamus klausimus atitiktį nepatenka skunde nurodomi klausimai ir jie turėtų būti sprendžiami teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo naikinti skundžiamą Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento 2022 m. lapkričio 24 d. atsakymą Nr. S 2022/(34.59.E-3900)-12-5466.

11. Trečiajam suinteresuotam asmeniui apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai ir laiku, į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovo neatvykimo priežastys nežinomos, pripažintos nesvarbiomis, byla nagrinėjama nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui (ABTĮ 79 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

12. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko 2022 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko Raštą Nr. S 2022/(34.59.E-3900)-12-5466 „Dėl jūsų skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad UAB „Videlena" ir UAB „Swedbank lizingas“ 2002 m. gegužės 2 d. sudarė faktoringo sutartį Nr. 50297/1, dėl UAB „Videlena" pateiktos produkcijos apmokėjimo. UAB „Videlena" 2008 m. rugpjūčio 29 d. pasirašė paprastąjį vekselį, juo įsipareigojo iki 2008 m. rugsėjo 5 d. sumokėti Bendrovei nurodytą sumą pinigų, už kurio įvykdymą laidavo UAB „Videlena" akcininkai, tarp jų ir pareiškėja. UAB „Videlena" pagal paprastąjį vekselį nevykdė savo įsipareigojimų, todėl pareiškėja, kaip laiduotoja, įgijo pareigą Bendrovei pagal vekselį atlyginti jame nurodytą sumą. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-1175-71/2011, tarp Bendrovės ir UAB „Videlena" pasirašytas vekselis buvo pripažintas negaliojančiu, tačiau šis sprendimas už akių neįsiteisėjo. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1175-71/2011, ieškovų, tarp jų ir pareiškėjos, ieškinys dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu buvo atmestas, o sprendimą apskundus apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1481/2012, sprendimą paliko nepakeistą. Nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 5 d. sprendimu panaikino 2008 m. spalio 7 d. vykdomąjį raštą, kuris buvo išduotas dėl pareiškėjos pagal vekselį nesumokėtos sumos. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-950-370/2015 šis sprendimas buvo pakeistas nustačius, kad vekselyje nurodyta suma nebuvo apmokėta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-826-690/2016 apeliacinio teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas.

14. Byloje nustatyta, kad pareiškėja Lietuvos bankui 2022 m. spalio 10 d. pateikė skundą dėl Bendrovės veiksmų iš pareiškėjos galimai nepagrįstai reikalaujant sumokėti 98 159,84 Eur skolą. Pareiškėja skunde nurodė, jog nesutinka su Bendrovės naudai iš jos išieškomos skolos kilme ir pagrįstumu, todėl kreipiatės į Lietuvos banką, prašydama išaiškinti, kaip ir kodėl susidarė UAB „Videlena" skolos Bendrovei po UAB „Videlena" išregistravimo iš Registrų centro duomenų bazės 2020 m. kovo 23 d.

16. Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi su skundu į Lietuvos banką dėl galimai neteisėtų vartojimo kredito davėjo UAB „Swedbank lizingas“ veiksmų.

17. Lietuvos banko veikla pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymą (toliau - ir Lietuvos banko įstatymas) finansų rinkos dalyvių atžvilgiu yra organizuota per finansų rinkos priežiūrą ir ginčų tarp vartotojų ir finansų rinkos dalyvių nagrinėjimą ne teismo tvarka. Šios Lietuvos banko funkcijos yra atskiros ir įtvirtintos Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose.

18. Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos bankas prižiūri, kaip prižiūrimi finansų rinkos dalyviai (įskaitant bankus, užsienio valstybių bankų filialus, įsteigtus Lietuvos Respublikoje) laikosi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Prižiūrėdamas, kaip finansų rinkos dalyviai laikosi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, Lietuvos bankas turi teisę atlikti prižiūrimų finansų rinkos dalyvių patikrinimus, atkreipti prižiūrimų finansų rinkos dalyvių ir kitų asmenų dėmesį į pažeidimus ir jų veiklos trūkumus, duoti privalomus nurodymus, taikyti poveikio priemones, taip pat turi kitas Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teises. Lietuvos bankui yra suteikta teisė atlikti priežiūrinius veiksmus, siekiant įvertinti, kaip peržiūrimi finansų rinkos dalyviai laikosi finansų rinką reguliuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Įstatymų leidėjo Lietuvos bankui perduota finansų rinkos priežiūros funkcija nėra susijusi su sprendimo dėl ginčo esmės priėmimu. Lietuvos bankui teikiamuose skunduose, taip pat kitu pavadinimu teikiamuose raštuose, jeigu pagal kreipimosi turinį šiuos raštus galima kvalifikuoti kaip skundus, prašoma nagrinėti konkrečius galimai neteisėtus prižiūrimo finansų rinkos dalyvio veiksmus (neveikimą), o ne prašoma išnagrinėti individualų vartotojo ginčą su prižiūrimu rinkos dalyviu, tokius skundus Lietuvos bankas nagrinėja Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 03-76, (toliau - Skundų nagrinėjimo taisyklės) nustatyta tvarka, siekdamas nustatyti, ar prižiūrimas finansų rinkos dalyvis nepažeidė Lietuvos banko kompetencijai priskirtų teisės aktų reikalavimų, taip pat ar nėra pagrindo taikyti poveikio priemonių (duoti nurodymų) prižiūrimo finansų rinkos dalyvio atžvilgiu ir (arba) imtis kitų veiksmų, susijusių su Lietuvos banko vykdoma finansų rinkos dalyvių priežiūra.

19. Lietuvos banko funkcija nagrinėti vartojimo ginčus yra įtvirtinta Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Lietuvos bankas nagrinėja šio straipsnio 2 dalyje nurodytų vartotojų ginčus su šio įstatymo 42 straipsnyje nurodytais finansų rinkos dalyviais ir kitais juridiniais asmenimis, kylančius iš finansinių ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikimo, iš draudimo paslaugų sutarties ar susijusius su ja, jeigu tokiai sutarčiai yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė, taip pat vartotojų ginčus su kitais ūkio subjektais, kylančius dėl Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme nustatytų reikalavimų laikymosi, kai ginčo nagrinėjimas Lietuvos bankui priskirtas pagal finansų rinką reglamentuojančius įstatymus. Taigi nagrinėjamu atveju aktualus LBĮ 42 straipsnio 2 dalies 7 punktas, kuriame nustatyta, kad Lietuvos bankas, prižiūrėdamas, kaip prižiūrimi finansų rinkos dalyviai laikosi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atlieka vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių priežiūrą ir kitas Vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) Lietuvos bankui priskirtas funkcijas.

20. Antroji individualaus ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra vykdoma pagal Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių Ginčų nagrinėjimo taisyklių nuostatas. Ginčų nagrinėjimo taisyklių 5 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos bankas nagrinėja Ginčų nagrinėjimo taisyklių 6 punkte nurodytų vartotojų (toliau - vartotojai) ginčus su LBĮ 42 straipsnyje nurodytais finansų rinkos dalyviais ir kitais juridiniais asmenimis, kylančius iš finansinių ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikimo, iš draudimo paslaugų sutarties arba susijusius su ja, jeigu tokiai sutarčiai taikytina Lietuvos Respublikos teisė, taip pat vartotojų ginčus su kitais ūkio subjektais, kylančius dėl Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme nustatytų reikalavimų laikymosi, kai ginčo nagrinėjimas Lietuvos bankui priskirtas finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose.

21. Ginčų nagrinėjimo taisyklių 6 punkte nustatyta, kad vartotoju yra laikomas fizinis asmuo: sudarantis su finansų rinkos dalyviu finansinių paslaugų sutartį, išskyrus profesionaliuosius klientus ir informuotuosius investuotojus, asmeniniams, šeimos arba namų ūkio poreikiams tenkinti (6.1 papunktis); apdraustasis, naudos gavėjas, nukentėjęs trečiasis asmuo arba kitas asmuo, jeigu finansinės paslaugos skirtos jų asmeniniams, šeimos arba namų ūkio poreikiams tenkinti, o finansų rinkos dalyvis, sudarydamas sutartį, žinojo arba privalėjo žinoti apie finansinių paslaugų paskirtį (6.2 papunktis); kurio teisės ir pareigos finansų rinkos dalyvio atžvilgiu susijusios su finansinių paslaugų sutartimi, nepaisant to, kad jis nėra finansinių paslaugų sutarties šalis, jeigu esant santykių su finansų rinkos dalyviu šis asmuo nesiekia tikslų, susijusių su verslu arba profesine veikla (6.3 papunktis). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos banko sprendimas dėl ginčo esmės yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas (Ginčų nagrinėjimo taisyklių 64 punktas).

22. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis numato, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio kodekso nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis (CK 6.228¹ straipsnio 2 dalis. Verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą (CK 6.228¹ straipsnio 3 dalis). Pagal VKĮ 2 straipsnį vartojimo kredito davėjas yra asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus (17 punktas), vartojimo kredito gavėjas yra fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms (19 punktas), o vartojimo kredito sutartis yra sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu (22 punktas). Taigi, VKĮ reguliuoja paskolinius santykius tarp vartojimo kredito davėjų, ne fizinių asmenų, ir gavėjų, fizinių asmenų, kurie skolinasi išimtinai asmeninėms, šeimos ir (arba) namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Be to tarp vartojimo kredito davėjo ir gavėjo turi būti sudaroma vartojimo kredito sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas suteikia ar įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui atitinkamą paslaugą.

23. CK 6.903 straipsnio 1 dalis numato, kad faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą. CK 6.76 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės.

24. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „Videlena" ir UAB „Swedbank lizingas“ 2002 m. gegužės 2 d. sudarė faktoringo sutartį Nr. 50297/1 dėl UAB „Videlena" pateiktos produkcijos apmokėjimo. UAB „Videlena" 2008 m. rugpjūčio 29 d. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2008 m. rugsėjo 5 d. sumokėti Bendrovei nurodytą sumą pinigų, už kurio įvykdymą laidavo UAB „Videlena" akcininkai, tarp jų ir pareiškėja. UAB „Videlena“ pagal paprastąjį vekselį nevykdė savo įsipareigojimų, todėl pareiškėja, kaip laiduotoja, įgijo pareigą Bendrovei pagal vekselį atlyginti jame nurodytą sumą. Konstatuotina, kad pareiškėjos skola Bendrovei kilo dviem juridiniams asmenims UAB „Videlena" ir Bendrovei sudarius faktoringo sutartį, o vėliau pasirašius paprastąjį vekselį, už kurio įvykdymą laidavo pareiškėja. Jai atsakomybė padengti įsiskolinimą atsirado kai pareiškėja užtikrino (laidavo) tinkamą UAB „Videlena" įsipareigojimų pagal verslo sandorį įvykdymą. Taigi, įvertinus byloje esančius duomenis ir pareiškėjos sudarytą laidavimo sandorį už UAB „Videlena“ konstatuotina, kad vartojimo kredito sutartis tarp pareiškėjos, kaip vartojimo kredito gavėjos ir Bendrovės, kaip vartojimo kredito davėjos nebuvo sudaryta. Todėl pareiškėja vartotoja nelaikytina, o jos skola yra susijusi su tarp verslo subjektų dėl verslo paslaugų pasirašyta faktoringo sutartimi.

25. Pažymėtina, kad į Lietuvos banko kompetencijos apimtį nepatenka verslo reikmėms sudaromi sandoriai, jiems negali būti taikomos galimo įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymai Lietuvos bankui suteikia teisę inspektuoti vartojimo kredito davėjus tik prižiūrint, kaip jie laikosi finansų rinką reguliuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų (LBĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o ne kitais tikslais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos bankas ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka metu nagrinėja konkrečius vartotojo, fizinio asmens, reikalavimus finansų rinkos dalyviui, susijusius su konkrečios finansinių paslaugų, skirtos jų asmeniniams, šeimos arba namų ūkio poreikiams tenkinti, sutarties vykdymu, patirtų finansinių nuostolių atlyginimo klausimus ir (arba) kitokius vartotojo teisių atstatymo klausimus, tačiau netikrina ir nenagrinėja tarp verslo subjektų kilusių ginčų. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjos ir Bendrovės nesieja vartojimo santykiai konstatuotina, kad, atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos argumentai, kad ji yra vartotoja ir jos ginčas kilęs iš vartojimo santykių, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos skundą atmestini kaip nepagrįsti.

26. Teismo vertinimu, Lietuvos bankas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Lietuvos bankas, vertindamas pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pateikdamas atsakymą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl pareiškėjos argumentai, kad Lietuvos bankas nesurinko ir neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, atmestini kaip nepagrįsti. Esant nurodytoms aplinkybėms, tenkinti pareiškėjos skundą remiantis jame nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl jis atmestinas.

27. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

28. Pagal ABTĮ įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas yra atmestas, todėl jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–134 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos V. B. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.