Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Valantino, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. S. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 24 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo prašymas sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, pakeičiant ją į kitos rūšies bausmę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu iki gyvos galvos, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – laisvės atėmimu 8 metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, 9 dalimi, A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos.Vilniaus apygardos teisme 2018 m. liepos 2 d. gautas A. S. prašymas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 362¹ straipsniu palengvinti jo teisinę padėtį, sušvelninant jam Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, parenkant kitą bausmės rūšį (toliau – ir prašymas). Tokį prašymą nuteistasis pagrindė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. kovo 19 d. pastabomis byloje Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą, kuriose Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodė, kad paminėtoje byloje pareiškėjai galėjo pasinaudoti EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir kiti), o nepasinaudojimas tokia galimybe yra vidaus teisinių galimybių neišnaudojimas, sukeliantis neigiamų teisinių pasekmių EŽTT procese; jog sąžininga reikalauti, kad ieškovai išnaudotų visas nacionalines gynybos priemones, nes tiesioginis EŽTT išvadų byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą taikymas užtikrina veiksmingas priemones apginti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (toliau – ir Konvencija) nustatytas teises ir galimybes spręsti klausimą nacionaliniu lygmeniu; kad nacionaliniai baudžiamieji teismai turėtų būti laikomi kompetentingais užpildyti esamas teisines spragas ir užtikrinti skirtų nuosprendžių kalėti iki gyvos galvos teisinę peržiūrą, siekiant išanalizuoti galimą bausmės sušvelninimą. Nuteistasis pažymėjo, kad nuo EŽTT sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą praėjo jau beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas niekaip nepakoregavo baudžiamojo įstatymo, jog šis atitiktų Konvenciją ir EŽTT praktiką. Nuteistasis vertino, kad teisės spraga nuteisto iki gyvos galvos atveju užpildytina, palengvinant jo teisinę padėtį BPK 362¹ straipsnyje įtvirtintais pagrindais ir tvarka, nes paminėtas EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą laikytinas teisiniu reguliavimu, švelninančiu bausmę.Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 22 d. nutartimi nuteistojo A. S. prašymo netenkino. Teismas vertino, kad Konvencija ir EŽTT sprendimai nacionalinėje teisėje turi būti taikomi tiesiogiai, tačiau, pabrėžė, jog EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) A. S. atveju nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Teismas manė, kad tokiu atveju, kaip A. S., nacionalinėje teisėje esanti spraga, susijusi su nenustatymu galimybės peržiūrėti asmeniui paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, turėtų būti šalintina ne tiesiogiai taikant EŽTT sprendimą Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, o pakeičiant galiojantį teisinį reguliavimą, kuriame būtų įtvirtinta, kada ir kaip nuteistasis gali kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūros, kokius kriterijus jis turi atitikti, norėdamas teismui pateikti tokį prašymą ir kad šis būtų patenkintas, taip pat kaip laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų keičiama į kitą bausmę ir pan. Teismas pažymėjo, kad yra parengti įstatymo projektai pakeisti BK 51 ir 97 straipsnius, kuriais būtų įgyvendintas EŽTT Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą sprendimas ir sudarytos teisinės sąlygos asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir atitinka įstatyme nustatytus kriterijus, kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Skunde nuteistasis A. S., nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartimi, prašo šią nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo prašymą patenkinti ir jam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti į kitos rūšies bausmę. Skunde nuteistasis dėsto iš esmės analogiškus argumentus kaip ir prašyme, mano, kad skundžiama nutartis neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas netinkamai įvertino jame nurodytas aplinkybes, ignoruodamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją, išdėstytą 2018 m. kovo 19 d. pastabose byloje Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl, nuteistojo įsitikinimu, apskųstoji nutartis naikintina.Nuteistojo A. S. skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartis teisėta bei pagrįsta. Teismas teisingai įvertino bylos faktus, reikšmingus sprendžiant klausimą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo, tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.Pagal BPK 362¹ straipsnį įsiteisėjusiu teismo baigiamuoju aktu asmeniui paskirta bausmė gali būti sušvelninta tuo atveju, kai priimamas įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, švelninantis bausmę ar kitokiu būdu lengvinantis veiką padariusio asmens padėtį. Sutiktina su pozicija, kad Konvencija yra tiesiogiai galiojantis teisės aktas. Pagal Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, tarptautinės sutartys kolizijos atveju turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstituciją. Vadovaujantis Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 straipsniu, šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas BPK 362¹ straipsnyje nustatytais pagrindais pagrįstai netenkino nuteistojo A. S. prašymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne visi valstybių narių Konvencijos pažeidimai gali būti pašalinami tuojau pat. Teismų kompetencija pildyti teisės spragas įstatymo aiškinimu turi savo ribas. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, yra tik 2 galimybės asmeniui sušvelninti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, t. y. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus amnestijos aktą arba Lietuvos Respublikos Prezidentui patenkinus nuteistojo malonės prašymą (BK 78 ir 79 straipsniai). Ir nors tokios galimybės EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. priimtame sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą pripažintos neveiksmingomis galimybėmis kreiptis dėl bausmės sušvelninimo nuteistiesiems iki gyvos galvos, tačiau galimybė teismo keliu sušvelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pagal BK 51 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta baudžiamuoju įstatymu. Tokio įstatymo Lietuvos įstatymų leidėjas šiuo metu nėra priėmęs. Yra svarstomi BK 51 ir 97 straipsnių pakeitimų projektai (Reg. Nr. 18-943[2], 18-944[2], 18-4155[3]). Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo galimybės užpildyti įstatymų spragas negali virsti aktyvia teisėkūra, tokiu būdu prieštaraujant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam valdžių padalijimo principui, juo labiau, jog įstatymo leidėjas turi diskreciją, kaip jis galėtų įgyvendinti Konvencijos reikalavimus (pvz., po kiek metų svarstytinas bausmės peržiūrėjimas, nuteistojo asmenybės vertinimo kriterijai ir t. t.). Pastebėtina ir tai, kad EŽTT sprendime Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą nebuvo konstatuota, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė iš viso negali būti paskirta. Konvencijos pažeidimu buvo pripažinta tai, kad valstybė nėra numačiusi aiškaus ir efektyvaus reguliavimo, kaip ir kada tokia bausme nuteisti asmenys galėtų būti paleisti į laisvę. Skunde nurodoma EŽTT sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą § 181 išvada, kad bylos peržiūrą turėtų atlikti arba vykdomosios valdžios institucija, arba teismas, skundo nepagrindžia, nes peržiūros procedūra, kokia ji bebūtų, turi būti numatyta įstatymo leidėjo. Taigi, nesant teisinio reguliavimo, nagrinėjamu atveju teisingumą vykdantis teismas neturėjo galimybės priimti tokio procesinio sprendimo, kurio nenumato baudžiamasis įstatymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nutartys, priimtos bylose Nr. 1S-69-495/2018, 1S-154-487/2018). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nuteistojo skundas atmestinas, o apskųstoji nutartis paliktina galioti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. S. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartį.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.