Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. (A. I.) pareiškimą dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Ignalinos ir Visagino skyriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas A. I. (toliau – ir pareiškėjas, ir A. I.) pareiškimu ir patikslintu pareiškimu (toliau – abu dokumentai vadinami pareiškimu) prašė atnaujinti praleistus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą paduoti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.

A. I. pareiškime nurodė, kad jis siekia atkurti nuosavybės teises į savo senelio I. A. I. (toliau – ir I. I., ir buvęs savininkas) nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę: 12 ha žemės sklypą, pagal tuometinį administracinį susiskirstymą buvusį (duomenys neskelbtini), 13,75 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), ir 10 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini). A. I. prašyme nurodė, kad jo senelis I. I., gimęs (duomenys neskelbtini) metais, buvo gerbiamas ir žinomas (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, nuo 1923 metų iki 1937 metų ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas. Pareiškėjas patvirtino, kad jo tėvas G. I. (toliau – ir G. I.) iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo I. I. iki žemės nacionalizacijos valdytus žemės sklypus, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. – giminystės ryšį su žemės savininku bei buvusio savininko nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nepateikė. Pareiškėjas paaiškino, kad tai įvyko dėl svarbių priežasčių, nes tuo metu G. I. sunkiai susirgo ir (duomenys neskelbtini) mirė. Sunkiai sergantis tėvas negalėjo aktyviai tvarkyti visų su turtu susijusių klausimų, užsakyti Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – ir Archyvas) pažymų apie I. I. valdytą turtą, buvo susirūpinęs savo sveikatos būkle, be to, galimai neteisingai suvokė nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reglamentavimą.

A. I. nurodė, kad po tėvo G. I. mirties jis, kaip vienintelis mirusiojo įpėdinis, įgijo teisę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentus, reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui į I. I. valdytą žemę. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo žinoma apie jo senelio ir prosenelio turėtą nekilnojamąjį turtą, nes sovietiniu laikotarpiu pareiškėjo tėvų šeimoje apie senelio, kuris buvo žinomas dvasininkas, gyvenimą, jo iki nacionalizacijos valdytą turtą nebuvo kalbama, kadangi tai galėjo turėti neigiamų pasekmių. Tvirtino, jog tik 2014 metais iš susirašinėjimo su Bolivijoje gyvenančiais (duomenys neskelbtini) sužinojo, kad jo prosenelis ir senelis Lietuvoje iki nacionalizacijos turėjo žemės. Tai sužinojęs, jis nedelsdama kreipėsi į savo motiną I. I. (toliau – I. I.) dėl informacijos apie I. I. valdytą žemę. Be to, 2014 metais gavo iš Archyvo duomenų apie šeimos iki nacionalizacijos turėtą turtą, o iš 2021 m. birželio 8 d. gautų 1912 metų nekilnojamojo turto aktų knygos išrašų sužinojo ir apie savo prosenelio O. A. I. turėtą turtą, kurį jis išpirko iš buvusio dvarininko S. bei kurį paveldėjo jo įpėdiniai.

Pagrįsdamas priežastis, dėl kurių buvo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai, A. I. paaiškino, kad jo darbas buvo susijęs su komandiruotėmis į užsienį, todėl pareiškėjo motina I. I., būdama pensininkė, sutiko padėti tvarkyti su nuosavybės teisės į žemę atkūrimu susijusius dokumentus. Pareiškėjas nurodė, kad jis pasitikėjo savo motina ir manė, kad nuo 2014 metų nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas vyksta. Pareiškėjas paaiškino, kad jis surado I. I. atsisveikinimo laišką, iš kurio paaiškėjo, kad ji nustojo tvarkyti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentus, tačiau bijodama apie tai pasakyti, pareiškėjui sakydavo, jog reikalai sunkiai tvarkomi dėl darbuotojų biurokratizmo. A. I. nurodė, kad nuo 2018 metų dėl progresuojančios demencijos bei kitų psichinių sutrikimų pablogėjo motinos sveikatos būklė, jai prireikė nuolatinės priežiūros. Po motinos mirties pareiškėjas kreipėsi teisinės pagalbos, tačiau dėl netinkamai paruoštų dokumentų jo pareiškimas, nepašalinus trūkumų, laikytas nepaduotu. Nurodė, kad, siekdamas atkurti nuosavybės teisę į senelio turėtą žemę, kreipėsi į (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyrių, gavęs informaciją apie senelio valdytos žemės grąžinimą, papildomai užsakė reikalingas pažymas, o gavęs 2021 m. birželio 8 d. Archyvo pažymas apie senelio ir prosenelio valdytą nekilnojamąjį turtą, nusprendė vėl kreiptis į teismą.

Pareiškėjas prašė įvertinti bylai reikšmingų aplinkybių visumą, atsižvelgti į rūpestingumą ir jo nurodytas aplinkybes pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis bei objektyviomis kliūtimis, trukdžiusiomis realizuoti subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrius (toliau – ir NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius) atsiliepimu prašė klausimą dėl praleistų Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo spręsti teismo nuožiūra.

NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius atsiliepime nurodė, kad, išnagrinėjus pareiškėjo pateiktą (duomenys neskelbtini) vienkiemiais išskirstymo 1914 m. kovo 22 d. plano, patvirtinto Žemės tvarkymo ir matavimo direktoriaus 1925 m. balandžio 26 d. spaudu, duomenis, buvo nustatyta, jog buvę savininkai A. I. (A. I.), O. s., ir I. I. (I. I.), I. s., (duomenys neskelbtini) kaime valdė 26,39 ha žemės sklypą (24 dešimtines 158 saž. x 1,0925). Kartografuojant A. I. ir I. I. buvusios žemėvaldos plotą pagal 1914 metų plano duomenis, buvo nustatyta, kad buvusių savininkų žemėvaldą sudaro vientisas žemės sklypas, šis sklypas yra (duomenys neskelbtini) teritorijoje, Žemės nuosavybės teisės atstatyti ribų nustatymo plane ((duomenys neskelbtini)) jis pažymėtas Nr. 1-1. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius vertino, kad pateiktose Archyvo 2021 m. pažymose nurodyti skirtingi buvusio savininko I. (J.) I. I. (duomenys neskelbtini) kaime turėtos plotai (12 ha, 13,50 ha ir 13,75 ha) nepatvirtina I. (J.) I. I., A. s., žemės nuosavybės buvimo fakto skirtingose vietose. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punktu, teigė, kad, Zarasų apskrities žemės rūšiavimo komisijos (duomenys neskelbtini) mokesniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių 1931 m. gegužės 29 d. sąrašo, t. y. vėliausiai išduoto nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento, duomenimis, buvusio savininko I. (J.) I. I. (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemės plotą sudaro 13,75 ha žemės.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl praleistų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei pateikti buvusio savininko nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšius su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises bei dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus. Atkūrimo įstatymo, priimto 1997 m. liepos 1 d. ir pakeitusio nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. priimtą Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 10 straipsnio 1 dalyje (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.; piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. To paties straipsnio 4 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139, 2003 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. IX-1634 ir 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai; piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms; piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas nuostatas, turto savininkas turi prioritetinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės, t. y. tokių asmenų teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-409/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs ir tai, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Pagal suformuotą teisminę praktiką yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus. Be to, atkuriant nuosavybės teises į žemę, visais atvejais būtina nustatyti, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2009 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-364/2010 ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar I. I., į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduoja pareiškėjas, žemės nacionalizacijos metu buvo žemės savininkas ir ar iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas A. I. pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1– 5 punktai.

Pareiškėjo pateiktos Archyvo 2021 m. birželio 8 d. pažymos Nr. R4-2018 „Apie J. (II. I. nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) kaime“ duomenimis, (duomenys neskelbtini) valsčių savivaldybių archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) valsčiaus gyventojų žemės mokesčių lapų byloje, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės mokesčių mokėtojų 1924 m. I pus. lape I. I. J., sumokėjęs mokestį už 13,5 ha žemės (vardas, vietovė – taip dokumente); Žemės ūkio rūmų archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) apskrities rinkimų į apskrities žemės ūkio tarybas 1927 m. dokumentų byloje, (duomenys neskelbtini) rinkikų sąraše (be datos) įrašytas (duomenys neskelbtini) vietovės I. I. J., 40 m. amžiaus; skiltyje „Valdomos žemės plotas“ įrašyta „12 ha“ (vardas, amžius, vietovė – taip dokumente); Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) apskrities žemės rūšiavimo komisijos 1931 m. gegužės 29 d. Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai pateiktame (duomenys neskelbtini) mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše I. I. J. (vardas – taip dokumente), (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 13,75 ha žemės (6 ha III rūšies ir 3,3 ha IV rūšies ariamos; 4 ha IV rūšies pievų; 0,2 ha IV rūšies vandenų; 0,25 ha mokesniais neapdedamo ploto). Archyvo pateikti dokumentai: (duomenys neskelbtini) išperkančių žemes (duomenys neskelbtini), iš buvusio S., dabar (duomenys neskelbtini) vardinis sąrašas 1910 m. vasario 15 d.; (duomenys neskelbtini) kaimo vienkiemiais išskirstymo 1914 m. kovo 22 d. planas, patvirtintas Žemės Tvarkymo ir Matavimo direktoriaus 1925 m. balandžio 26 d. spaudu; išrašas iš Kauno notaro I. O. G. nekilnojamojo turto aktų knygos 1912 metų aktų knygos, II dalis; šie duomenys taip pat patvirtina A. I., O. s. ir I. I., I. s., turėtą turtą. Archyvo 2014 m. rugpjūčio 22 d. pažyma Nr. R4-1324 „Apie nuosavybę“ patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) apskrities valsčių savivaldybių archyviniame fonde (duomenys neskelbtini) valsčiaus savivaldybės “žemės mokesčio reikalu” byloje, (duomenys neskelbtini) žemės mokesčio už 1924 m. I pusmetį lape I. I. J., sumokėjęs mokestį už 13,5 ha žemės; Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) apskrities žemės rūšiavimo komisijos 1931-05-29 raštu Nr. 50 Vyr. žemės rūšiavimo pateiktame (duomenys neskelbtini) mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše I. I. J., (duomenys neskelbtini) turėjęs 13,75 ha žemės (6 ha III rūšies, 3,3 ha IV rūšies ariamos; 4 ha IV rūšies pievų; 0,2 ha IV rūšies vandenų; 0,25 ha mokesniais neapdedamo ploto). Be to, Archyvo 2021 m. birželio 8 d. pažymos Nr. R4-2019 „Apie J. (II. I. nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) vietovėje“ duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko archyviniame fonde, susirašinėjimo byloje „(duomenys neskelbtini) valsčiaus ribose esančių rusų ūkių“ sąraše (be datos; lydraščio data – 1942 m. gegužės 5 d.) įrašytas (duomenys neskelbtini) vietovės I. I. J.; skiltyje „Ha žemės“ įrašyta „10” (vardas, vietovė – taip dokumente); tame pačiame archyviniame fonde, susirašinėjimo pieno prievolės klausimu byloje, „(duomenys neskelbtini) valsčiaus karvių laikytojų (duomenys neskelbtini) ūkio metams“ sąraše (be datos; lydraščio data – 1943 m. rugsėjo 24 d.) I. I. J., skiltyse „Kaimas“ ir „Žemės ha“ atitinkamai įrašyta „(duomenys neskelbtini)“ ir „10,-“ (vardas, vietovė – taip dokumente). Analogiški duomenys pateikti Archyvo 2014 m. rugsėjo 3 d. pažymoje Nr. R4-1317 „Apie nuosavybę“, kurioje nurodyta, I. I. J. (duomenys neskelbtini) valdė 10 ha žemės.

NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius atsiliepime nurodė, kad buvusio savininko I. I. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime sudarė vienas 13,75 ha žemės ploto žemės sklypas.

Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus, daroma išvada, jog bylos proceso dalyviai neginčija aplinkybės, jog pareiškėjo senelis I. I. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant, suinteresuotas asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas. Teisminėje praktikoje pateiktas aiškinimas, kad prielaidų egzistavimas pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria, tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-45-525/2020). Tinkamas valios išreiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra tuo atveju, kai pats pretendentas ar jo įgaliotas atstovas padavė prašymą iki įstatymu nustatyto termino.

Pagal suformuotą nuoseklią teisminę praktiką, sprendžiant dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymams paduoti (2001 m. gruodžio 31 d.) su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015). Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis nurodyto straipsnio 2, 3, 4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Pagal Atkūrimo įstatymą, nekilnojamojo turto savininko vaikaičiai subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą iki įstatymu nustatyto prašymų padavimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo tik tais atvejais, jei buvo mirę pirmesnio eiliškumo pretendentai.

Civilinės būklės dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas A. I. gimė (duomenys neskelbtini) G. I. ir I. I. šeimoje; G. I. I., gimusio (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimo bei 1932 metų išrašo iš metrikų knygos duomenimis, pareiškėjo tėvo tėvas yra I. A. I., motina – I. I. (iki santuokos – K.); pareiškėjo senelė I. I. mirė (duomenys neskelbtini); pareiškėjo tėvas G. I. – (duomenys neskelbtini), pareiškėjo motina I. I. – (duomenys neskelbtini). Archyvo 2014 m. rugsėjo 3 d. pažymos Nr. R4-1317 „Apie nuosavybę“ duomenimis, I. I. kartu su sutuoktine turėjo keturis vaikus: J. (G.) I. I., gimusį (duomenys neskelbtini) metais; A. I., gimusį (duomenys neskelbtini) metais; I. I., gimusią (duomenys neskelbtini) metais; I. I., gimusią (duomenys neskelbtini) metais. Pareiškėjas teismui paduotame pareiškime paaiškino, kad, jo turimomis žiniomis, jo tėvo G. I. brolis A. žuvo autoįvykyje (duomenys neskelbtini) metais, sesuo O. mirė (duomenys neskelbtini) metais, o sesuo L. mirė Antrojo pasaulinio karo metais.

Bylos duomenimis, buvęs žemės savininkas I. I. testamento nepaliko. Kadangi I. I. buvo miręs, pareiškėjo tėvas G. I., buvusio savininko sūnus, iki mirties (duomenys neskelbtini) turėjo teisę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu ir tvarka G. I. prašymo atkurti nuosavybės teises į savo tėvo I. I. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę nepadavė.

Įvertinus nurodytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas po savo tėvo G. I. mirties (duomenys neskelbtini), kaip žemės savininko I. I. vaikaitis, įgijo savarankišką teisę iki 2001 m. gruodžio 31 d. paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei iki 2003 m. gruodžio 31 pateikti giminystės ryšius su buvusiu žemės savininku ir buvusio savininko nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Bylos proceso dalyviai dėl nurodytos aplinkybės ginčo nekėlė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintų nuostatų aiškinimą, pagal kurį, sprendžiant, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, būtina įvertinti bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1209/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje A261-553/2010; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-451/2018); svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo; kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009; 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs ir tai, kad pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016); asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010); kadangi teisės aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis, sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme bei teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., 2010 m. birželio 18 d. sprendimą byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-610-525/2020).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais; nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas; vertinant įrodymų visetą, turi būti įsitikinama, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas; vertinant įrodymus, vadovaujamasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

Pareiškėjas prašymą dėl terminų atnaujinimo grindė tuo, kad jis apie savo senelio I. I. iki nacionalizacijos valdytą žemę sužinojo tik 2014 metais iš susirašinėjimo su (duomenys neskelbtini) gyvenančiais (duomenys neskelbtini); apie tai, kad jo senelis turėjo žemės, tėvai nepasakojo, be to, sovietiniais laikais kalbėti apie iki nacionalizacijos valdytą turtą buvo nesaugu; pareiškėjo darbas buvo susijęs su komandiruotėmis, todėl tvarkyti nuosavybės teisės atkūrimo į žemę reikalus pavedė savo motinai; pareiškėjo motina, teigdama, jog nuosavybės teisių atkūrimui reikalingi dokumentai yra tvarkomi, jį klaidino, nes 2018 metais paaiškėjo, jog dėl progresavusios psichinės ligos pareiškėjo motina faktiškai jų netvarkė; po motinos mirties pareiškėjas kreipėsi teisinės pagalbos, tačiau dėl netinkamai suteiktų teisinių paslaugų pareiškimo padavimas teismui užsitęsė.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą kaip termino atnaujinimo pagrindas gali būti vertinamas tik tuo atveju, kai pretendentai valingais veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau reikalingos ir teisingos informacijos negavo dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-451/2018). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad sprendžiant dėl aplinkybių, sutrukdžiusių laiku paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nustatytus dokumentus, atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

Sprendžiant dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog tik 2014 metais jam tapo žinomas faktas, kad jo senelis I. I. iki nacionalizacijos valdė žemės, atsižvelgiama į tai, kad, atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, realios grėsmės domėtis, kokie asmenys iki sovietinės valdžios įvykdytos nacionalizacijos valdė nekilnojamąjį turtą, jo buvimo vieta nebuvo. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui 1991 m. birželio 18 d. priėmus Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Lietuvoje prasidėjo aktyvus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas, apie šį valstybei ir visuomenei svarbų procesą buvo nuolat rašoma spaudoje, viešinama per televiziją ir radiją. Teismas pažymi, kad esant gyviems pareiškėjo tėvams bei jo senelei I. I., A. I., elgdamasis aktyviai ir rūpestingai, turėjo realias galimybes gauti minimalią informaciją apie senelio I. I. valdytą žemę ir jos buvimo vietą. Be to, atsižvelgus į pareiškėjo 2021 m. lapkričio 10 d. prašyme pateiktus duomenis apie jo darbinę veiklą, sprendžiama, kad A. I. yra išsilavinęs asmuo, geba suvokti ir vertinti visuomeninius santykius bei priimti adekvačius sprendimus.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad A. I. subjektyvus situacijos vertinimas bei jo paties pasirinkimas, kaip šioje susiklosčiusioje situacijoje elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu, savo šeimos istorija, valdytu turtu ir pan.), nulėmė tai, kad jis praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti.

Be to, pareiškėjas kaip vieną iš priežasčių, dėl kurių jis praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, nurodė tai, jog nuo 2014 metų, kai tik sužinojo, kad jo senelis I. I. iki nacionalizacijos valdė žemės, visus reikalus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, buvo pavedęs tvarkyti savo motinai I. I., nes pats dažnai būdavo išvykęs į komandiruotes užsienyje. Pareiškėjo tvirtinimu, paaiškėjo, kad jo motina dėl psichinės ligos šių reikalų netvarkė ir šį faktą nuo pareiškėjo slėpė.

Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, galinčių objektyviai patvirtinti, kad jis savo motinai I. I. nustatyta tvarka buvo pavedęs įvairiose valstybės institucijose ir įstaigose tvarkyti su nuosavybės teisių atkūrimu susijusius reikalus, gauti reikiamus dokumentus, teikti prašymus ir kt. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad per laikotarpį nuo 2014 metų iki pat 2018 metų būtų asmeniškai domėjęsis, kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimo procesas, t. y. kad būtų nuvykęs į NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių, turimomis komunikacijos priemonėmis teikęs rašytinius paklausimus apie vykdomas procedūras ir pan.

Vertinant pareiškime nurodytą aplinkybę, kad iki 2018 metų pareiškėjas buvo klaidinamas motinos, dėl savo psichinės būklės pareiškėjui teigusios, jog nuosavybės teisių atkūrimui reikalingi dokumentai yra tvarkomi, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas teismui pateikė tik duomenis apie I. I. gydymąsi viešojoje įstaigoje Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2018 m. liepos 23 d. Be to, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas, jo teigimu, iš 2018 metais rasto motinos laiško sužinojęs apie netvarkomus nuosavybės atkūrimo dokumentus, ir toliau elgėsi pasyviai, tam tikrų veiksmų ėmėsi tik po motinos mirties.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad aukščiau aptartų aplinkybių, kurias pareiškėjas nurodė kaip sutrukdžiusias nustatytu terminu paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nėra pagrindo pripažinti sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje bei tuo pačiu ir šio įstatymo 4 dalyje nustatytus terminus.

Minėta, kad teismų praktikoje suformuota taisyklė, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, ši taisyklė įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui, pasiekti. Teismo vertinimu, pareiškėjas, po savo tėvo G. I. mirties (duomenys neskelbtini) įgijęs savarankišką teisę iki 2001 m. gruodžio 31 d. paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o po to – iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti buvusio savininko nuosavybės teises ir giminystės ryšius su šiuo asmeniu patvirtinančius dokumentus, elgėsi neapdairiai, pasyviai ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu nesirūpino.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybes ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, sprendžiama, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus A. I. praleido dėl valingai pasirinkto pasyvaus elgesio modelio, t. y. ne dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių. Dėl šios priežasties pagrindo atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje nustatytus terminus nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. I. (A. I.) pareiškimą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.