- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-30
- Bylos Nr.
- 1A-360-256-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-3-00248-2013-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Švedienė (pirm.), Jūratė Damanskienė, Stasys Punys
- Nuteistasis
- E. Č.
- Advokatai
- Arvydas Montrimas, Kęstutis Žvinys
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nuteistojo E. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 4 mėnesiams, įpareigojant per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. Č. nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 1 d., apie 1.00 val., prie kavinės “(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), papurškė dujų balionėliu S. B. į veidą, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, jai buvo konstatuotas akių junginių ir ragenų nudegimas, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikata.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Č. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti apelianto veiksmus būtinąja gintimi, nes teisę į būtinąją gintį turi kiekvienas žmogus, taip pat ir kavinės apsaugos darbuotojas. Jis turi teisę panaudoti jėgą prieš kitą asmenį gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, gresiančio jo ar kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. S. B. konflikto metu puolė R. V., todėl buvo bandoma ją atskirti nuo kavinės lankytojos. S. B. veiksmai parodo kėsinimosi pavojingumą ir buvo nukreipti prieš R. V. sveikatą ir viešąją tvarką. E. Č., matydamas kėsinimąsi ir įvertinęs jo pavojingumą, iš pradžių perspėjo apie galimą ašarinių dujų panaudojimą, o po to jų papurškė. Šias aplinkybes patvirtino ir R. V., kuri parodė, kad S. B. iki ašarinių dujų panaudojimo ją apdraskė. Pažymi, kad E. Č. veiksmus atliko iki kėsinimosi pabaigos ir dėl jų S. B. nutraukė puolimą. E. Č. veiksmai buvo adekvatūs nukentėjusiosios veiksmams ir neviršijo būtinosios ginties ribų. BK 140 str. l d. numatyta veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, t.y. asmuo turi suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatyti, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame straipsnyje numatyti padariniai, ir jų norėti. Sužalojimo pagrindimui nepakanka fakto, kad nukentėjusioji kreipėsi į ligoninę, kur jai buvo nustatytas akių junginių ir ragenų nudegimas, nes būtina įrodyti kaltininko tyčią bei priežastinį ryšį tarp kaltinamojo veiksmų ir sužalojimo atsiradimo. Neįrodžius tiesioginės tyčios ir priežastinio ryšio teismas neturėjo pagrindo priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji skunde nurodė priešingas įvykio aplinkybes nei buvo nustatytos bylą nagrinėjant teisme. Skunde S. B. teigė, kad ji ir Š. M. alkoholio nevartojo, išėjusi iš kavinės pastebėjo neturinti telefono, grįžo į kavinę, nes norėjo barmenei perduoti raštelį. Prie kavinės stovėjusios merginos neleido įeiti ir raštelį suplėšė. Nuo kavinės nuėjus apie 7-10 metrų ją pasivijo apsaugos darbuotojas, sugriebė už peties, pasuko ir papurškė į veidą ašarinių dujų, Nuo skausmo ji nukrito ant šaligatvio, nieko nematė, vėmė. Ryte greitoji medicinos pagalba S. B. pristatė į ligoninę, kur jai buvo konstatuotas akių junginių ir ragenų nudegimas. Tuo tarpu liudytojai parodė, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi ir agresyvi. Šias aplinkybes pripažino ir jos draugas Š. M., kuris parodė, kad tą vakarą su S. B. lankėsi daugelyje kavinių ir vartojo šampaną. Iš kavinės “(duomenys neskelbtini)“ nuėjo į kitą kavinę. Išėję iš paskutinės kavinės pasigedo telefono ir nutarė jo ieškoti kavinėje “(duomenys neskelbtini)“ verždamiesi į vidų, nors jiems buvo pranešta, kad kavinė užsidaro. Kavinės savininkai parodė, kad kavinė darbą baigė apie 4-5 val. ryto, todėl nukentėjusiosios nurodytas įvykio laikas 1.00 val. neatitinka tikrovės. Taip pat liudytojai parodė, kad niekas raštelio neplėšė, o viena iš kavinės lankytojų jį numetė. Raštelį pakėlė Š. M. ir nunešė barmenei. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad telefonas neatsirado. S. B. negalėjo nurodyti telefono abonento numerio, dėl jo blokavimo nesikreipė į operatorių. Teismui ji nepateikė telefono turėjimo faktą patvirtinančių dokumentų, t.y. neįrodė aplinkybių, dėl kurių ji naktį veržėsi į kavinę. Be to, iš kavinės išorės ir gatvės nuotraukų bei liudytojų parodymų matyti, kad įvykis įvyko tarp įėjimo į kavinę ir kiemo vartų, maždaug 1-2 metrų atstumu nuo kavinės durų, todėl nukentėjusiosios teiginys, kad nuo kavinės nuėjus apie 7-10 metrų pasivijo apsaugos darbuotojas, sugriebęs jai už peties pasuko ir papurškė į veidą ašarinių dujų, neatitinka tikrovės. Taip pat neteisingas nukentėjusiosios teiginys, kad papurškus ašarinių dujų ji nuo skausmo nukrito ant šaligatvio. Jeigu jai nuėjus nuo kavinės apie 7-10 metrų apsaugos darbuotojas būtų papurškęs į veidą ašarinių dujų, tai pastaroji būtų nukritusi ant gatvės važiuojamosios dalies, bet ne ant šaligatvio. E. Č. ašarines dujas įsigijo kavinės savininkų nurodymu. Jos parduodamos be apribojimų ir leidimų, todėl neturėjo sukelti akių nudegimo. Juolab, kad nukentėjusioji teigė, jog nudegimas praėjo po 3 dienų. Jeigu akių gleivinė būtų nudeginta, tai nukentėjusioji negalėtų parą laiko ramiai miegoti ir nekreipti dėmesio į deginimą bei skausmą. Be to, teismo medicinos ekspertė parodė, kad nukentėjusiosios pavėluotas kreipimaisis į gydymo įstaigą medicinos požiūriu yra nepateisinamas. Ekspertė negalėjo paaiškinti, kokiu būdu okulistas nustatė būtent cheminį akių gleivinės nudegimą, o ne terminį, nes turėjo paimti mėginius ir identifikuoti medžiagą, tačiau to nepadarė. Be to, nudegimas nebuvo gydomas, nes nukentėjusioji nepateikė vaistų įsigijimą patvirtinančių įrodymų, taip pat nesigydė stacionare ar ambulatoriškai, nenustatytas nudegimo laipsnis. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai pripažino, kad panaudojant ašarines dujas nukentėjusiajai buvo padarytas akių junginių ir ragenų nudegimas. Teismas pateikė tik bendro pobūdžio išvadas dėl įrodymų vertinimo, tačiau nenurodė motyvų, kuriais grindė E. Č. kaltę. Nukentėjusiosios prieštaringi parodymai nepatvirtinti kitais įrodymais. Kavinės “(duomenys neskelbtini)“ savininkai yra nukentėjusiosios tėvo draugai, todėl jų parodymus reikia vertinti kritiškai. Taigi, apeliantas veikė nepažeisdamas būtinosios ginties ir profesinio pareigų vykdymo taisyklių reikalavimų, ašarines dujas panaudojo prieš neblaivę, agresyvią, viešąją tvarką pažeidžiančią, nereaguojančią į žodinius įspėjimus ir nevykdančią teisėtų nurodymų nukentėjusiąją, kuri realiai pradėjo pulti kavinės lankytoją, todėl jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Be to, teismas neatsižvelgė į šios veikos mažareikšmiškumą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/2008).
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neteisingai pritaikė BK 140 str. 1 d. ir netinkamai vertino aplinkybes yra nepagrįsti. Priešingai apelianto tvirtinimui, teismas išsamiai ištyrė šias aplinkybes.
Pirmosios instancijos teisme buvo ištirti byloje surinkti duomenys: apklausti nuteistasis E. Č., nukentėjusioji S. B., liudytojai Š. M., R. V., G. P., A. Č., M. R., J. R. ir kiti, ištirti rašytiniai bylos įrodymai. Nustatyta, kad 2013-01-01 naktį S. B. ir Š. M. pasigedo mobilaus telefono ir atėjo prie kavinės “(duomenys neskelbtini)“, o jų į kavinę neįleidus kilo konfliktas, kurio metu S. B. ir R. V. vartojo įžeidžiančius žodžius ir abi susikibo. Vienai iš merginų pasitraukus, E. Č. papurškė ašarinių dujų S. B. į veidą.
Iš paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapo matyti, kad 2013-01-01 S. B. kreipėsi dėl traumos, skundėsi abiejų akių skausmu, paaiškino, kad kavinės apsaugos darbuotojas pripurškė dujų, jai diagnozuotas akių junginės ir ragenos cheminis nudegimas (t. 1, b. l. 87). Specialisto išvada nustatyta, kad S. B. padarytas abiejų akių junginės ir ragenos cheminis nudegimas, vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 127). Specialistė J. G.-D. teisme paaiškino, kad S. B. kreipėsi į ligoninę dėl abiejų akių skausmų, kur buvo konsultuota gydytojo oftalmologo, skausmo stiprumas įvertintas 8 balais, nustatytas ragenos junginių cheminis nudegimas, paskirtas gydymas, nustatytas abiejų akių ragenos nudegimas (t. 1, b. l. 131-132).
Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad S. B. sveikata buvo sutrikdyta būtent dėl nuteistojo E. Č. veiksmų.
Iš 2012-08-28 darbo sutarties matyti, kad E. Č. buvo priimtas apsaugos darbuotojo/durininko pareigoms(t. 1, b. l. 178-179). Nuteistasis E. Č. ir liudytojas J. R. parodė, kad apsaugos funkcijoms atlikti buvo sudaryta sutartis su apsaugos bendrove, iškviesti pagalbai kavinėje buvo pultelis. Iš apsaugos darbuotojo/durininko pareiginės instrukcijos 16 p. matyti, kad pastebėjus asmenis, pažeidusius viešąją tvarką patalpose ar šalia jų, neleistinai prasiskverbusius į patalpas ar besikėsinančius į darbuotojų bei klientų sveikatą, gyvybę ar turtą įmonės patalpose E. Č. privalėjo informuoti techninėmis priemonėmis apsaugos tarnybą (t. 1, b. l. 185-186), naudoti jėgą ar specialiąsias priemones jis neturėjo teisės. Apsaugos darbuotojo/durininko saugos ir sveikatos instrukcijos 20 p. numatyta, kad E. Č. draudžiama pačiam imtis veiksmų prieš asmenis, pažeidžiančius viešąją tvarką (t. 1, b. l. 187-190). Be to, iš nuteistojo E. Č. ir liudytojo J. R. parodymų ir rašytinės medžiagos matyti, kad E. Č. neatliko sveikatos patikrinimo, nelaikė apsaugos darbuotojo egzamino ir neturėjo apsaugos darbuotojo pažymėjimo, taigi, jis negali būti laikomas apsaugos darbuotoju, kuris gali naudotis Asmens ir turto saugos įstatymo numatytomis teisėmis, tame tarpe turėti ir naudoti specialiąsias priemones bei naudoti fizinę prievartą.
Šie įrodymai atitinka leistinumo, liečiamumo ir patikimumo reikalavimus, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti teisiamajame posėdyje baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais, palyginti ir įvertinti su kitais surinktais įrodymais. Nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai dėl apelianto kaltės padarytos remiantis byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais.
E. Č. veiksmai pagal BK 140 str. 1 d. dispoziciją vertinami kitokiu smurtavimu nukentėjusiajai sukeliant nežymų sveikatos sutrikdymą, kadangi į akis purškiant ašarines dujas pakaltinamam asmeniui neįmanoma nesuvokti ir nenumatyti, kad dėl to gali sutrikti nukentėjusiojo sveikata. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas, kad E. Č. veiksmuose nenustatyta tyčia, yra nepagrįstas.
Tai, kad S. B. kreipėsi į medikus tik kitą dieną, veikos kvalifikacijai įtakos neturi, be to, paaiškino, kad tikėjosi, jog dujų poveikis praeis savaime, ir tik ištinus veidui ir nepraėjus akių skausmui buvo priversta kreiptis į medikus. Veikos kvalifikavimui neturi įtakos ir tai, kad nukentėjusioji teismui nenurodė telefono abonento numerio ir nepateikė jo dokumentų.
Apeliacinio skundo argumentas dėl būtinosios ginties nepagrįstas bylos aplinkybėmis.
Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį arba tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1 ir 2 d.). Pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t.y. objektyviai egzistuoti, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-30/2007, 2K-299/2009, 2K-40/2012).
E. Č. versiją dėl būtinosios ginties paneigia surinkti įrodymai. Iš bylos matyti, kad tarp S. B. ir R. V. prie kavinės “(duomenys neskelbtini)“ kilo žodinis konfliktas, kurio metu abi merginos elgėsi agresyviai, vartojo keiksmažodžius, tačiau nėra duomenų, kad tik S. B. būtų puolusi R. V. ir jos atžvilgiu naudojusi fizinę jėgą, nes agresyviai nusiteikusios ir susikibusios buvo abi. E. Č. turėjo galimybę išskirti merginas ir numalšinti konfliktą nesigriebdamas ašarinių dujų, tačiau nepaisant to, jis tyčia papurškė dujų tiesiai S. B. į akis. Tokie E. Č. veiksmai aiškiai neatitinka būtinosios ginties sąlygų, kadangi byloje nenustatyta, kad jam ar kitiems asmenims grėsė realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis.
Lietuvos Respublikos BK 37 str. numatyta, kad nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo reikšmės turi tiek veikos objektyvieji požymiai, t.y. kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta, tiek subjektyvieji požymiai, t.y. apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai (kasacinės nutartys 2K-292/2004, 2K-205/2007, 2K-387/2008, 2K-472/2008). Nenustačius E. Č. padaryto nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių ypatumų, sudarančių pagrindą išvadai, kad veikos pavojingumo laipsnis nėra didelis, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl nusikalstamos veikos pripažinimo mažareikšme ir svarstyti klausimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo E. Č. apeliacinį skundą atmesti.