- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-02
- Bylos Nr.
- 1A-236-468/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-95-1-00045-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Artūras Šumskas
- Nuteistasis
- A. Š.
- Advokatai
- Renaldas Baliū
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Artūro Šumsko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2014-12-17 nuosprendžio, kuriuo A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d. 30 MGL (1129 EUR) dydžio bauda.
Šiuo nuosprendžiu A. R.-L., E. L. ir T. D. pripažinta teisė į ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl ieškinių dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Š. nuteistas pagal BK 281 str. 1 d. už tai, kad 2013-03-03, apie 17.20 val., vairuodamas automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automagistralės (duomenys neskelbtini) 35 kilometre, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 125 p. reikalavimus, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 133 p. reikalavimus, pasirinkdamas greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas ir eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 134 p. reikalavimus, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio ir nesustabdė transporto priemonės, dėl ko įvyko eismo įvykis, t.y., važiuodamas automagistralės antroje eismo juostoje priekine vairuojamo automobilio dalimi, trenkėsi į po kelių eismo įvykio sustojusio automobilio BMW 316, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinįjį šoną, po ko automobilis BMW 316 sukosi pagal laikrodžio rodyklę ir, judėdamas Vilniaus kryptimi, automobilio kairės pusės galiniu sparnu kliudė iš šio automobilio išlipusius A. R.- L. ir ant rankų dukrą E. L. laikantį V. L. bei jiems pagalbą siūliusį T. D.. Dėl šio eismo įvykio A. R.-L. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata (padaryta lūpos žaizda, kairio raktikaulio lūžis, kairės pusės kaktos kraujosruva su kaktikaulio ir pleištakaulio sparno išorinio trečdalio lūžiu), E. L. - nežymiai sutrikdyta sveikata (padarytas galvos sumušimas) ir T. D. - nesunkiai sutrikdyta sveikata (padaryta kairio riešo plėštinė žaizda, dešinio sėdmens nubrozdinimas, kairio riešo raiščių, stuburo kaklinės ir juosmeninės dalies raiščių patempimas).
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Š. prašo Širvintų rajono apylinkės teismo 2014-12-17 nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20, 301 str. reikalavimus, skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados dėl apelianto kaltės nepagrįstos išsamiai ištirtų įrodymų analize, teismo išvados padarytos, neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantas nepažeidė KET 125 p., 133 p., 134 p. reikalavimų ir neturėjo realių galimybių iš anksto numatyti kelyje esamą kliūtį, ją pastebėti ir išvengti susidūrimo su ja. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino specialisto išvados bei kitų eismo įvykio dalyvių veiksmų, sprendžiant, kurio eismo dalyvio veika buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Apeliantas buvusiomis sąlygomis kliūtį galėjo pastebėti ir pastebėjo per arti nuo jos. Ją pastebėjęs, elgėsi taip, kaip ir nustato KET 133, 134 punktai. Nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, kad apeliantas turėjo galimybę kliūtį pastebėti saugiu atstumu ir nesiėmė priemonių, kurias numato minėti KET punktai. Apelianto nuomone, jis nei vieno iš jam inkriminuotų KET punktų reikalavimų nepažeidė, realių galimybių išvengti eismo įvykio neturėjo, ir byloje tokių galimybių egzistavimas objektyviai nebuvo patvirtintas jokiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju automobilių BMW 316 ir „Audi A4“ vairuotojai, palikdami automagistralėje savo automobilius, kurie nebuvo tinkamai paženklinti, stovėti ir patys vaikščiodami po važiuojamąją kelio dalį, sudarė apeliantui netikėtą kliūtį, kurios jis negalėjo numatyti. Anot apelianto, eismo įvykio priežastimi buvo būtent netikėtai kelyje atsiradusi ir tinkamai nepaženklinta kliūtis (automobilis BMW 316), o ne jo pasirinktas važiavimo greitis. Jis važiuodamas 80-90 km/h greičiu, važiavo atidžiai, rūpestingai ir saugiai. Tai teisme patvirtino ir liudytoja G. M., kuri paaiškino, kad automobilių automagistralėje buvo nemažai, antra eismo juosta važiavęs A. Š. nevažiavo greičiau už pirmoje eismo juostoje važiavusius automobilius. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojo D. Č. 2013-04-12 apklausos metu duoti parodymai, kad iki eismo įvykio A. Š. važiavo antroje eismo juostoje, nes pirmoje važiavo daug automobilių, apelianto važiavimo greitis buvo apie 80-90 km\h.
Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad techninis autoįvykis kelyje nebuvo netikėta kliūtis, nes kiti vairuotojai sėkmingai išvengė susidūrimo. Kaip teismo posėdyje nurodė pats apeliantas, liudytojai D. Č. ir A. N., pirmojoje eismo juostoje buvo daug automobilių, todėl jis važiavo antrąja automagistralės juosta. Prieš apeliantą važiavo visureigis, nuo kurio jis laikėsi saugiu atstumu. Įsijungus visureigio stabdžių žibintams, visureigį sumėtė. Apeliantas, reaguodamas į tai, sulėtino savo vairuojamos transporto priemonės greitį. Iškart po to, visureigis, nerodydamas posūkio į dešinę, siekdamas suvaldyti vairuojamą automobilį, persirikiavo į pirmąją eismo juostą. Tik tada apeliantas pamatė priešais save antroje kelio juostoje skersai stovintį automobilį BMW 316. Pamatęs netikėtą kliūtį, jis iš karto paspaudė automobilio stabdžius, tačiau kliūtis buvo per arti, dėl ko automobilis čiuožė ir priekiu trenkėsi į automobilio BMW 316 šoną. Sukti dešinėn, (t.y. į pirmą automagistralės juostą) apeliantas negalėjo, kadangi pirmąja eismo juosta važiavo daug automobilių ir nebuvo saugaus tarpo tarp jų, o sukti kairėn taip pat nebuvo galimybės, kadangi prie kairės pusės kelkraščio buvo metaliniai atitvarai. Tai, kad už automobilio BMW 316 stovi žmonės, jis pastebėjo tik prieš pat atsitrenkiant į automobilį, o už automobilio BMW 316 stovėjusį automobilį „Audi A4“ pamatė tik po eismo įvykio, kuomet išlipo iš savo automobilio. Šias aplinkybes taip pat patvirtino liudytojas D. Č.. Kaip nurodoma įtariamojo apklausos protokole, po įvykio automobilio „Audi A4“ vairuotojas T. D. pastarajam sakė, jog pats vos neatsitrenkė į automobilį BMW 316. Pasak apelianto, minėtos aplinkybės paneigia teismo motyvus, kad jis važiavo nesaugiu greičiu, ir kad priešais jo vairuojamą automobilį važiavęs visureigis bei nukentėjusysis T. D. išvengė susidūrimo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo T. D. ir jo važiavimo sąlygos nebuvo vienodos. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad kiti eismo dalyviai taip pat pažeidė KET reikalavimus, tačiau neteisingai įvertino jų pažeidimų reikšmę. Tai, kad kitų eismo įvykių dalyvių veiksmai priežastiniu ryšiu buvo susiję su eismo įvykiu ir jo metu kilusiais padariniais, nurodė ir tyrimą atlikęs specialistas. Kaip nurodoma specialisto išvadoje Nr. 11Š-234(13), automobilio BMW 316 vairuotojas V. L. nepastatė avarinio sustojimo ženklo ne arčiau kaip 50 metrų atstumu nuo sustojusios transporto priemonės bei sudarė pavojingą kliūtį automobilio „VW Golf“ judėjimui, ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Šioje išvadoje akcentuota, jog keliuose, pažymėtuose kelio ženklais „Automagistralė“ draudžiama eiti pėstiesiems, sustoti (stovėti), išskyrus specialias tam skirtas aikšteles, o eismo įvykio metu automobilio „Audi A4“ vairuotojas T. D. sustojo antroje eismo juostoje už automobilio BMW 316. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad buvo įjungta automobilio „Audi A4“ avarinė šviesos signalizacija. Šioje eismo situacijoje automobilio „Audi A4“ vairuotojas T. D. sustojo ne kelio, pažymėto ženklu „Automagistralė“ dešiniame kelkraštyje, o šio kelio antroje eismo juostoje (tikėtina, be įjungtos avarinės šviesos signalizacijos) bei, išlipęs iš automobilio, buvo automagistralės važiuojamojoje dalyje. Apelianto teigimu, šie T. D. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini bei turėjo priežastinį ryšį su jo partrenkimu. Specialistas pateikė sąlyginę išvadą, kuri nepatvirtina apelianto kaltų veiksmų. Būtent, specialistas nurodė, jog A. Š., važiuodamas jo paties nurodytu 90 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu BMW 316, laiku stabdydamas vairuojamą automobilį antroje eismo juostoje, jeigu turėjo objektyvią galimybę pamatyti antroje eismo juostoje buvusią kliūtį, neprivažiuodamas kelyje stovinčių automobilių „Audi A4“ ir BMW 316, didesniu nei 107÷141 metrų atstumu (priklausimai nuo kelio dangos būklės eismo įvykio metu). Specialistas taip pat akcentavo, jog iš turimos medžiagos negalima nustatyti, kuriuo momentu šioje eismo situacijoje automobilio „VW Golf“ vairuotojas A. Š. turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį. Kaip savo išvadoje nurodė specialistas, negalima apskaičiuoti automobilio „VW Golf“ važiavimo greičio betarpiškai prieš atitrenkiant į automobilį BMW 316. Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta, jog apeliantas turėjo galimybę pamatyti kliūtį iš didesnio nei 107÷141 metrų atstumo. Apelianto įsitikinimu, tuo momentu, kai jam atsirado objektyvi galimybė pamatyti kelyje esančią kliūtį, jo automobilis buvo arčiau kliūties nei specialisto apskaičiuotu 107÷141 metrų atstumu, todėl jis neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo. Teismas tinkamai neįvertino liudytojų D. Č., A. N. ir G. M. parodymų. Šie įvykio situaciją matę liudytojai paaiškino, jog, dar prieš visureigiui persirikiuojant į kitą eismo juostą, apeliantas ėmė mažinti greitį, visureigiui persirikiavus į pirmąją eismo juostą ir pastebėjus kliūtį, pastarasis asmuo stabdė iškart, bet sustoti nebebuvo įmanoma. Minėti asmenys taip pat patvirtino, jog visureigis užstojo kliūtį kelyje, ji buvo pastebėta tik visureigiui persirikiavus į pirmąją eismo juostą. Teismo posėdžio metu liudytojas D. Č. parodė, jog kliūtis buvo pastebėta iki BMW 316 automobilio likus 80 - 90 metrų, liudytojas A. N. paaiškino, jog džipas į pirmą juostą persirikiavo labai greitai, tuo metu iki kliūties buvo likęs nedidelis atstumas, apie 10-15 metrų. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad džipas užstojo kelio vaizdą ir, kol jis nepersirikiavo, jis nesuvokė avarinės situacijos. Be to, teismo posėdžio metu liudytoja G. M. paaiškino, jog ji automobilį BMW 316 pamatė ne didesniu nei 30 metrų atstumu. Pirmosios instancijos teismas į šiuos svarbius minėtų liudytojų parodymus neatsižvelgė, dėl jų skundžiamame nuosprendyje nepasisakė. Apelianto teigimu, dėl šio įvykio nėra jo kaltės, nes jam nebuvo objektyvios galimybės išvengti susidūrimo. Tuo tarpu automobilių BMW 316 ir „Audi A4“ vairuotojai nebuvo pakankamai rūpestingi, jie nesiėmė jokių priemonių, užtikrinančių kitų eismo dalyvių galimybę laiku pastebėti kliūtį automagistralės antroje eismo juostoje. Apeliantas tvirtina, kad V. L. neabejotinai turėjo galimybę iki susidūrimo pastatyti avarinį ženklą, tačiau šia galimybe nepasinaudojo dėl savo kaltės. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės skundžiamame nuosprendyje neaptarė, be to, nesiaiškino, kiek laiko praėjo nuo pirmojo eismo įvykio, kurio metu automobilis BMW 316 atsitrenkė į kelio atitvarus, iki antrojo įvykio, kuomet automobilis „VW Golf“ susidūrė su automobiliu BMW 316, ir kodėl pastarojo automobilio vairuotojas po pirmojo įvykio nepasirūpino eismo įvykio vietos pažymėjimu avariniu ženklu, kai tokią pareigą jam numato KET.
Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis T. D. parodė, jog pastebėjo kelyje įvykusią avariją, tačiau paties eismo įvykio nematė. Tuo metu vyras, moteris ir vaikas jau buvo prie automobilio. Iš to apeliantas daro išvadą, kad po to, kai nukentėjusysis T. D. pastebėjo įvykusią avariją, jau buvo praėję šiek tiek laiko. Liudytoja E. S. parodė, jog kai pamatė kelyje įvykusį eismo įvykį, moteris su vaiku stovėjo prie automobilio priekio, arčiau kelio atitvaro. Teismo posėdžio metu ši liudytoja paaiškino, jog nuo to laiko, kai T. D. išlipo iš automobilio „Audi A4“ ir nuėjo prie automobilio BMW 316, iki smūgio, kurio metu automobilis „VW Golf“ trenkėsi į automobilį BMW 316, galėjo praeiti 2-4 minutės. Liudytojas V. L. teisme nurodė, jog nuo pirmojo iki antrojo įvykio tebuvo praėjusios 40 sekundžių, tačiau 2014-03-06 apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad po atsitrenkimo į atitvarus jis teiravosi, ar žmonai viskas gerai, tai užtruko iki 5 sekundžių, skambino telefonu 112 ir kalbėjo apie minutę laiko, išlipo iš automobilio, iš kėdutės paėmė vaiką, kas truko iki 5 sekundžių, kalbėjo su automobilio „Audi A4“ vairuotoju, siūlė žmonai su vaiku važiuoti kartu su šio automobilio vairuotoju, bet žmona atsisakė. Anot apelianto, šie veiksmai niekaip negalėjo trukti 40 sekundžių. Be to, tokią versiją paneigia kitų asmenų parodymai. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji A. R.-L. paaiškino, jog po jų automobilio BMW 316 atsitrenkimo į kelio atitvarus jie su vyru išlipo į lauką, neplanavo nieko daryti, tik norėjo pasitraukti į saugesnę vietą. Nukentėjusiosios teigimu, nuo automobilio BMW 316 atsitrenkimo į atitvarus iki automobilio „VW Golf“ atsitrenkimo į jų automobilį buvo praėjusios 3-4 minutės. Apelianto vertinimu, nuo pirmojo iki antrojo eismo įvykio buvo praėjusios mažiausiai kelios, o galbūt net ir keliolika minučių, ir toks laiko tarpas buvo pakankamas avarinio sustojimo ženklui pastatyti ir kitiems eismo saugumo užtikrinimui būtiniems veiksmams atlikti.
Apeliantas nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl civilinių ieškinių išsprendimo. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai civiliniams ieškovams pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, kadangi apelianto atžvilgiu turėjo būti priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji civilinė ieškovė atsikirtimuose prašo atmesti nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą. Nurodo, kad apeliantas klaidinga teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino specialisto išvados. Taip pat nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad dėl nukentėjusiųjų elgesio nesilaikant KET įvyko eismo įvykis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. Š. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d.
Nuteistojo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, jų tarpusavio ryšį, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, yra nepagrįsti. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos, įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nepažeistos.
Vadovaujantis KET (aktuali redakcija: 2012 11 28 nutarimas Nr.1436, galiojanti nuo 2013 01 19 d. Žin., 2012 Nr. 140-7186) 125 punktu vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Vadovaujantis KET 133 punktu vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač į vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatytos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Pagal tų pačių taisyklių 134 punktą – jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.
BK 281 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 281 str. 1 d., būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. žmogaus nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus, t. y. sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Nustačius, kad kaltininkas, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais.
Analizuojant pirmosios instancijos teismo byloje surinktus bei ištirtus įrodymus, nustatyta, kad liudytojo V. L. automobilis BMW 316 ir nukentėjusiojo T. D. automobilis AUDI po įvykusio autoįvykio (V. L. automobilio apsisukimo automagistralėje ir atsitrenkimo į atitvarus), prieš tiriamą (antrą) įvykį stovėjo antrojoje automagistralės (duomenys neskelbtini) 35 kilometro juostoje. T. D. buvo sustojęs už V. L. automobilio siūlydamas pagalbą. Kaip matyti iš liudytojo V. L., nukentėjusiųjų T. D., A. R.-L. (b.l. 125-126 2 t.) paaiškinimų, automobiliai BMW ir AUDI buvo su įjungtomis avarinių šviesų signalizacijomis. Avarinis sustojimo ženklas, kaip reikalauja KET 98 punkto nuostatos (ne arčiau kaip 50 m atstumu nuo sustojusios transporto priemonės) pastatytas nebuvo. Tai matyti ne tik iš apelianto bei liudytojų paaiškinimų, šios aplinkybės neginčijo ir liudytoju apklaustas automobilio BMW 316 vairuotojas V. L. (b.l. 126 2 t.) bei nukentėjusioji A. R.-L., nurodę, kad dar iki įvykio su A. Š. vairuojamu automobiliu V. L. vairuojamam automobiliui netikėtai apsisukus ir sustojus automagistralės antrojoje juostoje nebuvo spėta pastatyti avarinio sustojimo ženklo. Be to V. L. nurodė, jog vėliau paaiškėjo, kad jis ženklo pastatyti nebūtų galėjęs, nes automobilio bagažinė dėl jos deformacijos buvo užspausta ir jos nebuvo galimybės atidaryti. Netikėti aukščiau išdėstytais parodymais teismas neturi pagrindo, juo labiau, kad tiek liudytojas, tiek nukentėjusieji tokius parodymus davė nuosekliai tiek viso ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.
Toliau aiškinantis įvykio aplinkybes nustatyta, kad V. Š. vairuojamas automobilis važiavo antra eismo juosta, kurioje ir stovėjo po anksčiau įvykusio autoįvykio V. L. automobilis BMW 316, o už jo sustojęs T. D. automobilis AUDI. A. Š., per vėlai pamatęs automagistralės antrojoje juostoje stovintį BMW 316, trenkėsi į jo dešinįjį šoną, po ko automobilis BMW 316 sukosi pagal laikrodžio rodyklę ir, judėdamas Vilniaus kryptimi, automobilio kairės pusės galiniu sparnu kliudė iš šio automobilio išlipusius A. R.- L. ir ant rankų dukrą E. L. laikantį V. L. bei jiems pagalbą siūliusį T. D..
Iš A. Š. parodymų matyti, kad jis BMV automobilį pamatė iš apie 70-80 metrų atstumo, po to kai į pirmąją eismo juostą persirikiavo prieš jį važiavęs džipas, todėl jam susidūrimo išvengti nepavyko dėl nepakankamo atstumo automobiliui sustabdyti bei pirmoje eismo juostoje taip pat ta pačia kryptimi važiavusių automobilių, todėl atsitrenkė į šį stovintį automobilį.
Žemesnės instancijos teismas
Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ne tik apeliantas A. Š., bet ir kartu su juo vykę liudytojai A. N., D. Č., G. M. teigia, kad A. Š. pamatęs antrojoje eismo juostoje stovintį ir jam kliūtį sudarantį automobilį BMW 316, neturėjo galimybės išvengti susidūrimo, nes pirmąją eismo juosta važiavo automobiliai, kliūtis buvo pamatyta per vėlai, nes prieš tai antroje eismo juostoje stovėjusius automobilius užstojo priešais važiavęs džipas, kuris, pamatęs kliūtį, persirikiavo į pirmąją eismo juostą. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad nebuvo rasti padangos pėdsakai ir stabdymo žymės, jų nesimatė po sniego danga. Apžiūrint įvykio vietą oro sąlygos: prietema, sninga, pusto, stiprus gūsingas vėjas (t. 1, b. l. 7-13).
Apelianto teiginiai, kad jis, nesitikėdamas kliūties ir neturėdamas pagrindo tikėtis, atsitrenkė į automagistralėje stovintį automobilį BMV ir, kad jis atsiradusios kliūties laiku nepastebėjo dėl kito eismo dalyvio – džipo, yra atmetami. Kolegijos nuomone, A. Š., laikydamasis KET reikalavimų ir vairuodamas padidinto pavojaus šaltinį, galėjo ir turėjo galimybę važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (KET 125 p.), pasirinkęs saugų važiavimo greitį saugiai apvažiuoti kliūtį arba prieš jį sustoti (KET 133, 134 p.), jeigu būtų buvęs pakankamai atidus, atsižvelgęs į važiavimo ir meteorologines sąlygas ir jei būtų atsargus, kaip tai padarė kiti nors ir nenustatyti įvykio metu pro šalį važiavę asmenys (tokia išvada darytina iš nuteistojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų paaiškinimų apie pakankamai intensyvų eismą), jis būtų laiku pastebėjęs kliūtį, ją apvažiavęs ar sustabdęs automobilį ir taip išvengęs susidūrimo su automobiliu BMW 316, nebūtų sužalojęs nukentėjusiųjų, juo labiau, kad įvykio vietoje automagistralės atkarpa – tiesi ( b.l.37 1 t.). Būtent A. Š. padaryti KET pažeidimai ir buvo būtinoji padarinių (nukentėjusiosios A. R.-L. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, E. L. nežymaus sveikatos sutrikdymo, T. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) kilimo sąlyga.
Kolegija, įvertinusi visus bylos duomenis, taip pat ir nuteistojo parodymus, įvykio metu buvusias važiavimo sąlygas, tarp jų ir matomumą (dienos metas), eismo intensyvumą, meteorologines sąlygas, nenustatė jokių objektyvių priežasčių, kurios apeliantui būtų sutrukdžiusios pasirinkti saugų greitį, atsargiai persirikiuoti į kitą eismo juostą, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, arba sustabdyti savo automobilį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog „saugaus greičio“ sąvoka skiriasi nuo „leistino greičio“ sąvokos. Apeliantas nurodo, kad jis automobilį vairavo 80-90 km/h. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas, pateikdamas savo argumentus, iš esmės įrodinėja, jog šiame konkrečiame kelyje nustatyto leistino greičio neviršijo, tačiau, kolegijos nuomone, įvykio metu buvusiomis sąlygomis, apelianto nurodomas greitis, nors ir buvo leistinas, tačiau nebuvo pakankamai saugus, nes apeliantui nepavyko išvengti susidūrimo su kliūtimi ir išvengti kilusių pasekmių. A. Š. inkriminuotų KET 133, 134 punktų reikalavimų esmė ta, kad vairuotojas konkrečioje situacijoje privalo pasirinkti saugų greitį, kurį lemia važiavimo sąlygos. Greičio saugumą rodo veiksmai, lemiantys vairuotojo galimybes valdyti transporto priemonę taip, kad prireikus ją sustabdytų iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Priešingai nei nurodė apeliantas, BMV automobilio stovėjimas antroje juostoje, nors ir nepažymėtas avariniu ženklu, įvertinus važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes (buvo šviesus paros metas), laikytinas iš anksto numatoma kliūtimi KET 133 punkto prasme.
Šiuo atveju, A. Š. neatsižvelgė į kelio (šlapia, slidi kelio danga), meteorologines sąlygas (gūsingas vėjas), nepasirinko saugaus greičio, nors artėjo prie antroje eismo juostoje stovinčių transporto priemonių.
Kaip minėta, BK 281 str. 1 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus. Kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti visų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad būtent A. Š. padaryti KET 125 p., 133 p., 134 p. pažeidimai, tai yra, kad jis nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto; pasirinkdamas greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas ir eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui nesulėtino greičio ir nesustabdė transporto priemonės, buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais (po susidūrimo su stovėjusiais automobiliais BMV ir AUDI trys žmonės buvo sužaloti).
Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis neturėjo realių galimybių iš anksto numatyti kelyje atsiradusią netikėtą kliūtį, kurią sudarė automobilių BMW ir AUDI vairuotojai, palikdami stovėti automagistralėje netinkamai paženklintus savo automobilius ir patys vaikščiodami po važiuojamąją kelio dalį, ir kad būtent ši netikėtai kelyje atsiradusi ir tinkamai nepaženklinta kliūtis (automobilis BMW 316), o ne jo pasirinktas važiavimo greitis buvo eismo įvykio priežastimi. Važiuodamas 80-90 km/h greičiu, jis važiavo atidžiai, rūpestingai ir saugiai, tačiau, kolegijos vertinimu, apelianto pateikiamą subjektyvią nustatytų faktinių bylos aplinkybių interpretaciją paneigia byloje esančių objektyvių įrodymų visuma.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų D. Č., A. N., G. M. parodymais, nustatė, jog būtent dėl to, kad kiti automobiliai važiavo automagistralėje pirma eismo juosta vienas po kito, judėjimas buvo intensyvus, A. Š. pasirinko važiuoti antra eismo juosta. Esant itin sudėtingoms eismo sąlygoms (kelio danga buvo slidi, vietomis padengta sniegu, snigo, pustė, pūtė stiprus gūsingas vėjas), blogai kelio būklei ir intensyviam judėjimui pirma eismo juosta, A. Š. antra eismo juosta važiavo iš paskos visureigio, kuris buvo kliūtimi matyti eismą šia juosta. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju leistinas maksimalus greitis techniniu požiūriu ir buvusiomis eismo sąlygomis, A. Š. pasirinkus vairavimą antra eismo juosta, už visureigio buvo aiškiai nesaugus. Būtent ši aplinkybė lėmė tai, kad, visureigiui dėl kelyje atsiradusios kliūties persirikiavus į pirmą eismo juostą, A. Š. negalėjo išvengti susidūrimo, tai yra nespėjo laiku sureaguoti į atsiradusią kliūtį – automobilius ir iš automobilio po eismo įvykio išlipusius nukentėjusiuosius. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka ir daro išvadą, jog skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad jeigu A. Š. nebūtų pažeidęs aukščiau nurodytų KET reikalavimų, jis būtų galėjęs išvengti susidūrimo su įvykusio techninio autoįvykio dalyviais.
Liudytojos G. M. teisme duoti parodymai patvirtina, kad automagistrale važiavo daug automobilių, buvo įvykusi avarija, eismas buvo sutrikdytas. Ji stebėjo A. Š. vairavimą, aiškino, kad jis greičio neviršijo ir nevairavo chuliganiškai. Teisme liudytoju apklaustas A. N. patvirtino, kad pirma eismo juosta buvo „apkrauta mašinų“, šią aplinkybę tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino ir kitas liudytojas D. Č., kuris parodė, kad vis intensyvėjant eismui pirma eismo juosta, vairuotojas (A. Š.) persirikiavo į antrą eismo juostą, ir kad galimai važiavo 80-90 km/h greičiu. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde šiuos liudytojų parodymus vertina kaip jo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą paneigiančius įrodymus, teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojama tik ta dalis minėtų liudytojų parodymų, kurie yra palankūs apeliantui arba sutampa su jo paties parodymais, tačiau tik įrodymų visuma gali patvirtinti ar paneigti asmens kaltę.
Kaip jau minėta, jokių objektyvių priežasčių, kurios apeliantui būtų sutrukdžiusios pasirinkti saugų greitį, atsargiai persirikiuoti į kitą eismo juostą, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, arba sustabdyti savo automobilį – nenustatyta. Nors ir įvykio situaciją matę liudytojai D. Č., A. N., G. M. parodė, kad, dar prieš visureigiui persirikiuojant į kitą eismo juostą, apeliantas ėmė mažinti greitį, o visureigiui persirikiavus į pirmą eismo juostą ir pastebėjus kliūtį, jis iškart stabdė, tai nepatvirtina fakto, jog A. Š. šioje situacijoje buvo pasirinkęs saugų važiavimo greitį. Be to, ta aplinkybė, kad visureigio vairuotojas, pamatęs autoįvykį, greitai iš antros eismo juostos persirikiavo į pirmąją, patvirtina, kad A. Š. iki įvykio taip pat buvo reali galimybė atsargiai persirikiuoti į pirmą eismo juostą ir važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, bet ne paskui visureigį, kuris užstojo jam matomumą antroje eismo juostoje.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apelianto ir nukentėjusiojo T. D., kuris važiuodamas anksčiau sėkmingai išvengė susidūrimo, važiavimo sąlygos nebuvo tapačios, tačiau tai nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nepaneigia. Kaip minėta, esminę reikšmę šiuo atveju turėjo tai, kad A. Š. antrąja eismo juosta važiavo paskui visureigį, kuris visgi persirikiavo į pirmą eismo juostą, ir apeliantas dėl pasirinkto nesaugaus važiavimo greičio negalėjo išvengti susidūrimo. Taigi, techninis autoįvykis įvyko ne prieš pat atvažiuojantį A. Š. automobilį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nukentėjusysis T. D., važiuodamas analogiškomis sąlygomis betarpiškai prieš šį įvykį pirma juosta, prieš 20 metrų pamatė autoįvykį bei žmones ir sustojo jiems padėti, taip pat visureigis, kuris važiavo antra eismo juosta, kaip ir A. Š., susidūrimo išvengė, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog techninis autoįvykis kelyje A. Š. buvo netikėta kliūtis.
Pagal teismų praktiką vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2009), kad ant važiuojamosios kelio dalies gali gulėti pėsčiasis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169/2010) arba kelio važiuojamąja dalimi eis, atšvaito nesegintis ir šviečiančio žibinto tamsiu paros metu nesinešantis pėsčiasis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384/2013). Tačiau, jeigu asmuo viršija greitį, neturėdamas galimybės laiku sustabdyti automobilio (taip pat ir techninės galimybės), tai nepašalina jo kaltės, nes asmens apkaltinimo pagrindas yra jo psichinis santykis ne vien su galėjimu sustabdyti automobilį, bet ir su greičio viršijimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127/2010).
Apeliantas skunde kelia klausimą ir dėl kitų asmenų padarytų KET pažeidimų, kas, jo nuomone, būtent ir sąlygojo autoįvykio kilimą. Su šiais apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija nesutinka.
Byloje teisingai nustatyta, jog KET pažeidė ne tik nuteistasis A. Š., bet ir liudytojas V. L. bei nukentėjusysis T. D.. Tokia išvada darytina, įvertinus specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad V. L., važiuodamas pasirinktu greičiu, nesuvaldė vairuojamo automobilio, atsitrenkė į skiriamojoje juostoje buvusius atitvarus ir, sustojęs antroje eismo juostoje, nepastatė avarinio sustojimo ženklo ne arčiau kaip 50 m atstumu nuo sustojusios transporto priemonės bei sudarė pavojingą kliūtį automobilio „VW Golf“ judėjimui. Atitinkamai T. D. sustojo ne kelio, pažymėto kelio ženklu „Automagistralė“, dešiniajame kelkraštyje, o šio kelio antroje eismo juostoje, tikėtina, be įjungtos avarinės šviesos signalizacijos, bei išlipęs iš automobilio buvo automagistralės važiuojamojoje dalyje (b.l. 15 2 t.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kiti eismo dalyviai taip pat pažeidė KET reikalavimus, tačiau nesutinka su jų pažeidimų reikšmės vertinimu ir tvirtina, kad kitų eismo dalyvių veiksmai priežastiniu ryšiu buvo susiję su eismo įvykiu ir jo metu kilusiais padariniais. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad tuo momentu, kai apeliantui atsirado objektyvi galimybė pamatyti kelyje esančią kliūtį, jo automobilis buvo arčiau nei specialisto apskaičiuotu 107÷141 metrų atstumu, todėl jis neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 str. numatyti padariniai, neįvyktų (kasacinės nutartys 2K-52/2010, 2K-127/2010, 2K-151/2010, 2K-593/2011, 2K-402/2012, 2K-31/2012 ir kt.).
Nors V. L. nebuvo pasistatęs avarinio sustojimo ženklo, nebuvo pašalinęs transporto priemonės nuo kelio, tačiau eismo įvyko metu jo automobilis BMW 316 buvo pakankamai apšviestas – buvo šviesus paros metas. A. Š. į BMV automobilį rėžėsi nedaug trukus po V. L. automobilio apsukimo, į tai, teisėjų kolegijos nuomone, nurodo ir ta aplinkybė, jog žmonės nebuvo spėję saugiai pasišalinti nuo važiuojamosios kelio dalies. Iš A. Š. parodymų matyti, kad jis kliūtį (BMV automobilį) pastebėjo iš 70-80 metrų atstumu, pagal specialisto išvadą, A. Š. norint saugiai stabdyti automobilį buvo būtinas ne mažesnis nei 107-141 m. atstumas (priklausomai nuo kelio būklės eismo įvykio metu), todėl V. L. veiksmai neturėjo ir negalėjo turėti įtakos A. Š. informavimui apie priekyje esančią kliūti, nes pastarasis jau gerokai anksčiau iki statytino ženklo vietos, turėjo reaguoti į priekyje atsiradusią kliūtį.
Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo T. D. veiksmai taip pat nėra priežastiniame ryšyje su autoįvykio kilimu. T. D. buvo sustojęs už BMV automobilio, jo automobilio buvimo vieta neturėjo įtakos A. Š. vairuojamo automobilio stabdymui ir/ar kliūties pamatymui, nes kliūtį sudarė BMV. T. D. veiksmai, nors ir neleistini KET prasme, tačiau buvo logiški įvykio sąlygomis, stengiantis netapti papildoma kliūtimi eismui.
Pažymėtina ir tai, kad vieno eismo dalyvio KET reikalavimų pažeidimai neatleidžia kitų eismo dalyvių, šiuo atveju nuteistojo A. Š., nuo pareigos laikytis KET reikalavimų (kasacinės nutartys Nr. 2K-127/2010, 2K-418/2011). Tai, kad po techninio autoįvykio buvo praėjęs tam tikras laiko tarpas, kurio, jei ir tikėti apelianto vertinimu, pakako avarinio sustojimo ženklui pastatyti ir kitiems eismo saugumo užtikrinimui būtiniems veiksmams atlikti, laikytina tik būtinais eismo dalyvio veiksmais po autoįvykio, tačiau šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo išvadai, kad V. L. ar T. D. padaryti KET pažeidimi buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Apeliantas nepagrįstai kelia klausimą, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė tos aplinkybės, kad V. L. neabejotinai turėjo galimybę iki susidūrimo pastatyti avarinį ženklą, tačiau šia galimybe nepasinaudojo dėl savo kaltės, o taip pat nesiaiškino, kiek laiko praėjo nuo pirmojo eismo įvykio, kurio metu automobilis BMW 316 atsitrenkė į kelio atitvarus, ir kodėl pastarojo automobilio vairuotojas po pirmojo įvykio nepasirūpino eismo įvykio vietos pažymėjimu avariniu ženklu, kai tokią pareigą jam numato KET. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esančių objektyvių įrodymų visuma yra pakankama neabejotinai išvadai padaryti dėl nuteistojo A. Š. kaltės, o įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų asmens kaltei pagrįsti ar nekaltumui įrodyti. Laiko tarpas po pirmojo eismo įvykio iki nagrinėjamo (antrojo) eismo įvykio nelaikytina esmine sąlyga, sąlygojusia antrojo eismo įvykio kilimą, jo įtaka antrajam eismo įvykiui aptarta analizuoja V. L. padarytus KET pažeidimus.
Esant tokioms bylos aplinkybėms, konstatuotina, kad, jeigu A. Š. būtų laikęsis KET 125, 133, 134 punktų reikalavimų, t. y. važiavęs kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto; pasirinkęs saugų greitį, atsižvelgdamas į važiavimo ir meteorologines sąlygas, jis būtų laiku pastebėjęs kliūtį, ją apvažiavęs ar sustabdęs automobilį ir taip išvengęs susidūrimo su nukentėjusiojo stovinčiu automobiliu, taigi nebūtų sužalojęs nukentėjusiųjų, todėl būtent A. Š. padaryti KET pažeidimai ir buvo būtinoji padarinių (nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo) kilimo sąlyga.
Priėmus A. Š. atžvilgiu apkaltinamąjį teismo nuosprendį bei nustačius, kad ieškovė ir įstatyminė atstovė A. R. – L. jokių rašytinių įrodymų dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos nepateikė, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad tokie įrodymai gali būti pateikti, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. D. prie ieškinio pateikė rašytinius įrodymus ir paaiškino, kad tai yra visi galimi įrodymai, dėl ko civilinius ieškinius tikslinga nagrinėti kartu, nes jie gali būti susiję sprendžiant neturtinės žalos dydį, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai ieškovams pripažinta teisė į ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl ieškinių dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.