- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-30
- Bylos Nr.
- 2K-151/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Josifas Tomaševičius (pirm.), Jonas Prapiestis, Albinas Sirvydis (pran.)
- Kaltinamasis
- N. G.
- Civilinis atsakovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinius skundus dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo: N. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių; E. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas E. N. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, be to, vadovaujantis BK 68 straipsniu, E. N. uždrausta dvejus metus vairuoti transporto priemones. Šiuo nuosprendžiu priteista iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 1225 Lt N. K. už neturtinę žalą, 500 Lt A. S. už neturtinę žalą ir 4308,28 Lt Valstybinei ligonių kasai, taip pat – iš E. N. 18 775 Lt N. K. už neturtinę žalą.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, kuria Zarasų rajono apylinkės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą patenkinti, o civilinio atsakovo kasacinį skundą patenkinti iš dalies, civilinio atsakovo atstovo, prašiusio civilinio atsakovo kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo N. G. ir jo gynėjos, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. N. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2005 m. gegužės 21 d., apie 20.30 val., pažeisdamas įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 253, 257.1 punktų reikalavimus, kelio (duomenys neskelbtini) kilometre vairavo automobilį vilkdamas lanksčia vilktimi kitą automobilį, kurio vairo mechanizmas buvo sugedęs, ir leidęs vairuoti šį velkamą automobilį teisės vairuoti neturinčiam N. G., dėl to velkamas automobilis išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę ir susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu A. L. vairuojamu automobiliu. Dėl šio eismo įvykio žuvo A. L., jo vairuojamo automobilio keleiviui A. S. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat buvo sužaloti N. G. vairuojamo automobilio keleiviai – I. N. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o D. A. – nežymus sveikatos sutrikdymas.
N. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį buvo kaltinamas tuo, kad šio eismo įvykio metu, pažeisdamas KET 53, 59, 253, 257.1, 161 punktų reikalavimus, neturėdamas teisės vairuoti vairavo minėtą velkamą automobilį, kurio vairo mechanizmas buvo sugedęs, dėl to velkamas automobilis išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu A. L. vairuojamu automobiliu, ir kilo pirmiau nurodyti padariniai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad šį eismo įvykį bei jo padarinius lėmė E. N. padaryti KET 253, 257.1 punktų pažeidimai, nes pagal KET 256 punktą už tai, kad būtų laikomasi KET 253, 257 punktų reikalavimų, atsako velkančiosios transporto priemonės vairuotojas, ir kad tarp N. G. veiksmų ir eismo įvykio padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio, N. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisino. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko galioti.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu prokuroras, neginčydamas E. N. priimtų teismų sprendimų, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimtą N. G., ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti N. G. išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 5 dalį, KET 256 punktą, ir padarė esminį BPK pažeidimą. Kasatorius sutinka su teismų išvada, kad šioje byloje nagrinėjimo eismo įvykio kilimą ir padarinius lėmė KET 253, 257 punktų pažeidimas, tačiau laiko, kad netinkamai išaiškinus KET 256 punkto nuostatas buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog N. G., būdamas ne velkančiosios, o velkamosios transporto priemonės vairuotojas, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Prokuroro nuomone, KET 256 punkte nurodyta velkančiosios transporto priemonės vairuotojo pareiga užtikrinti, kad būtų laikomasi saugaus eismo velkant autotransporto priemones, negali būti vienintele sąlyga teigti, jog N. G. eismo įvykio metu nepažeidė KET 253 ir 257 reikalavimų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino KET 256 punkte nurodytą velkančiosios transporto priemonės vairuotojo atsakomybę ir visiškai ignoravo kitų KET reikalavimų svarbą svarstant N. G. veiksmų ir eismo įvykio padarinių santykį, todėl neteisingai išsprendė išteisintojo kaltės pagal BK 281 straipsnio 5 dalį klausimą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad N. G. žinojo, jog velkamo automobilio vairo mechanizmas buvo sugedęs, o N. G. veiksmai iki įvykio – sugedusio automobilio vairo mechanizmo atblokavimas, pasisiūlymas E. N. partempti šį automobilį tempimo virve, sugedusio automobilio vairavimas pavojingu būdu – rodo, kad jis kartu su E. N. sudarė pavojingas sąlygas eismo įvykiui, taip pažeisdami KET 253, 257 punktų reikalavimus. Eismo įvykio metu N. G. taip pat buvo eismo dalyvis, jis taip pat vairavo transporto priemonę pažeisdamas KET reikalavimus, todėl, kaip ir E. N., laikytinas šio eismo įvykio kaltininku. Jei ne minėti N. G. veiksmai, eismo įvykio buvo galima išvengti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, apsiribodamas formaliu KET 256 punkto aiškinimu, netinkamai įvertino pirmiau nurodytas aplinkybes, todėl dėl N. G. priėmė nepagrįstą, įstatymo neatitinkančią nutartį. Be to, prokuroras abejoja teismo išvada, kad tarp N. G. padaryto KET 59 punkto pažeidimo ir eismo įvykio padarinių nėra priežastinio ryšio, o tarp E. N. veiksmų leidžiant vairuoti sugedusią velkamąją transporto priemonę teisės vairuoti neturinčiam N. G. ir eismo įvykio padarinių yra priežastinis ryšys. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 1, 332 straipsnių pažeidimus, kurie sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Palikdama galioti neteisingą išteisinamąjį nuosprendį kolegija ignoravo BPK 1 straipsnyje apibrėžtą baudžiamojo proceso paskirtį. Be to, kolegija, netinkamai ir šališkai išnagrinėjusi prokuroro apeliacinio skundo argumentus, priėmė prieštaringą nutartį. Iš nutarties turinio neaišku, kodėl teismas daro išvadą, kad velkamosios transporto priemonės išvažiavimą į priešingą eismo juostą nulėmė velkančiosios transporto priemonės manevras, nes prokurorui nesuprantama, kokį konkretų velkančiosios transporto priemonės manevrą kolegija turėjo mintyje. Prokuroras įsitikinęs, kad N. G. veiksmai, kuriais buvo pažeisti KET 253, 257 punktų reikalavimai, turi būti vertinami lygiai taip pat kaip ir nuteistojo E. N. padaryta veika.
Kasaciniu skundu civilinis atsakovas prašo pakeisti teismų sprendimus panaikinant jų dalis, kuriomis buvo priteistas iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai. Kasatorius teigia, kad, priteisiant iš jo žalą Valstybinei ligonių kasai, buvo iš esmės pažeistos BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes teismas priteisė žalą iš subjekto, kuris negali būti traukiamas civiliniu atsakovu dėl Valstybinės ligonių kasos reiškiamų reikalavimų. Kasatorius savo teiginius grindžia šiais motyvais. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, kuriuo nėra kasatorius, arba į žalą padariusį asmenį. E. N. civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu UADB (duomenys neskelbtini), kuriai iškelta bankroto byla. Tuo tarpu šioje byloje Valstybinė ligonių kasa, pažeisdama įstatymą, civilinį ieškinį nepagrįstai pareiškė ne bankrutuojančiai UADB ar už žalą atsakingam E. N., o Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Tačiau Valstybinė ligonių kasa, kaip socialinio draudimo įstaiga, neturi regreso teisės į šį biurą, todėl jis negalėjo būti pripažintas tinkamu civiliniu atsakovu. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Be to, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Valstybinės ligonių kasos ieškinį remiantis minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, ją nepagrįstai šio įstatymo prasme prilygino nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Įstatymas socialinio draudimo įstaigų nesutapatina su nukentėjusiu trečiuoju asmeniu, šioms įstaigoms taikomas regreso, bet ne žalos atlyginimo, institutas. Įstatyme taip pat aiškiai pagal subjektiškumą apibrėžtas nukentėjusių trečiųjų asmenų ratas, jais pripažintini tik tiesiogiai dėl eismo įvykio nukentėję asmenys. Todėl, kasatoriaus nuomone, valstybinės ligonių kasos regreso teisės įgyvendinimo klausimai gali būti sprendžiami tik pagal specialiąją minėto įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą teisės normą.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro ir civilinio atsakovo kasaciniai skundai atmestini.
Dėl prokuroro kasacinio skundo
Prokuroras, neginčydamas E. N. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, laiko, kad dėl šio eismo įvykio buvo nepagrįstai pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintas N. G.. Kolegija laiko, kad N. G. teismas išteisino pagrįstai.
N. G. buvo kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį tuo, kad minėto eismo įvykio metu, pažeisdamas KET 53, 59, 253, 257.1, 161 punktų reikalavimus, neturėdamas teisės vairuoti vairavo E. N. velkamą automobilį, kurio vairo mechanizmas buvo sugedęs, dėl to velkamas automobilis išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu A. L. vairuojamu automobiliu ir kilo kaltinime nurodyti padariniai.
Iš teismų sprendimuose nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad įvykio metu E. N. vairavo automobilį vilkdamas lanksčia vilktimi N. G. vairuojamą automobilį, kurio vairo mechanizmas buvo sugedęs. Vilkimo metu velkamas automobilis, už kurio vairo sėdėjo N. G., važiavo tai kairiau, tai dešiniau, ir išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, kur susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu A. L. vairuojamu automobiliu.
KET 253 punkte nurodyta, kad velkamą standžia arba lanksčia vilktimi motorinę transporto priemonę vairuoti gali tik asmuo, turintis teisę ją vairuoti, o transporto priemonė, kurios vairo mechanizmas sugedęs, velkama užkėlus jos priekį ant vežimėlio ar vilkiko platformos. KET 257.1 punktas draudžia vilkti tiek standžia, tiek lanksčia vilktimi transporto priemonę, kurios vairo mechanizmas sugedęs. Pagal KET 256 punktą už tai, kad būtų laikomasi KET 253, 257 punktų reikalavimų, atsako velkančiosios transporto priemonės vairuotojas.
Ir pirmosios, ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad šį eismo įvykį bei jo padarinius nulėmė E. N. padaryti KET 253, 257.1 punktų pažeidimai. Tokia išvada yra pagrįsta. E. N., žinodamas, kad velkamosios transporto priemonės vairo mechanizmas sugedęs, nesilaikydamas pirmiau nurodytų KET reikalavimų, vairavo šią transporto priemonę lanksčia vilktimi velkantį automobilį. Tokia E. N. veika nulėmė tai, kad velkamasis automobilis išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, kur susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu A. L. vairuojamu automobiliu.
Prokuroro teiginiai, kad dėl šio eismo įvykio kaltas ir N. G., atmetami. Įvykio metu N. G. nevairavo velkančiosios transporto priemonės, tuo tarpu pagal KET 256 punktą už tai, kad būtų laikomasi KET 253, 257 punktų reikalavimų, atsako velkančiosios transporto priemonės vairuotojas. Eismo įvykio padariniai kilo dėl to, kad velkamasis automobilis, už kurio vairo sėdėjo N. G., išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, kur susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu A. L. vairuojamu automobiliu. Velkamojo automobilio vairuotojas negali pasirinkti važiavimo greičio, krypties, tai priklauso nuo velkančiojo automobilio vairuotojo, kuris privalo stebėti, kaip juda velkamas automobilis.
N. G. inkriminuotas KET 53 punktas yra bendrojo pobūdžio. Jame išdėstyti reikalavimai, kad eismo dalyviai laikytųsi visų būtinų atsargumo priemonių, nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdytų eismo, negadintų kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių. Kai BK 281 straipsnyje numatyti padariniai sukeliami pažeidžiant bendrojo pobūdžio Kelių eismo taisyklių reikalavimus, teismas turi nustatyti aplinkybes, pagrindžiančias šių Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimą. Kaltinime ir prokuroro skunde tokių aplinkybių nenurodyta.
N. G. pažeidė KET 59 punkto reikalavimus, nes vairuoti transporto priemonę neturintiems šios teisės draudžiama. Tačiau pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tik už tuos Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tarp kurių ir šiame straipsnyje numatytų padarinių yra priežastinis ryšys. Nenustatyta, kad minėtas N. G. pažeidimas nulėmė ar turėjo įtakos šiam eismo įvykiui. Vien tik KET reikalavimų nesilaikymas savaime neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes tarp pažeidimo ir kilusių padarinių turi būti priežastinis ryšys.
Esant tokioms aplinkybėms teismai padarė teisingą išvadą, kad tarp N. G. veikos ir šio eismo įvykio bei jo padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Prokuroro skunde nurodyti N. G. veiksmai iki eismo įvykio nėra pagrindas laikyti, kad tarp N. G. veikos ir šio eismo įvykio bei jo padarinių yra priežastinis ryšys. Minėtas eismo įvykis nebūtų įvykęs, jei velkančiosios transporto priemonės vairuotojas E. N., šioje situacijoje būdamas atsakingas už KET 253, 257 punktų reikalavimų laikymąsi, nebūtų pažeidęs šių KET reikalavimų. Teismai įvertino ir N. G. veiką, tačiau atsižvelgę į byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį padarė pagrįstą išvadą, kad šio eismo įvykio priežastis buvo E. N. padaryti minėti KET pažeidimai. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad N. G. buvo išteisintas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį nepagrįstai ir kad dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą dėl N. G. išteisinimo, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Apygardos teismas dėl prokuroro apeliacinio skundo priėmė nutartį, kurioje išdėstė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl šis apeliacinis skundas atmetamas. Prokuroro teiginiai, kad ši nutarties dalis yra prieštaringa, atmetami, nes kolegija aiškiai nurodė, kad išvažiavimo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę nenulėmė N. G. veika.
Prokuroro teiginiai, kad šioje byloje nebuvo vertinti vieni ar kiti duomenys, atmestini. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendį dėl N. G. išteisinimo, buvo šališkas ar nesilaikė minėtų BPK reikalavimų, nėra pagrindo.
Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus, šį apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai.
Dėl civilinio atsakovo kasacinio skundo
Kasatorius teigia, kad, priteisiant iš jo žalą Valstybinei ligonių kasai, buvo iš esmės pažeistos BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes teismas priteisė žalą iš subjekto, kuris negali būti traukiamas civiliniu atsakovu dėl Valstybinės ligonių kasos reiškiamų reikalavimų.
Pagal BPK 113 straipsnį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. BPK numato, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, gali būti taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pripažįstant asmenis civiliniais ieškovais ir įtraukiant civiliniais atsakovais, Civilinio proceso kodekso normos netaikomos, nes šie klausimai nustatyti BPK. Taip pat netaikomos Civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančios civilinio atsakovo pakeitimo klausimus. BPK 45 straipsnyje numatyta teisėjo, prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiga išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Tuo atveju, kai nusikalstama veika padarytą žalą turi atlyginti ne įtariamasis (kaltinamasis) ar ne tik jis, teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas tą privalo išaiškinti civiliniam ieškovui.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinis skundas jame išdėstytais motyvais netenkintinas. Valstybinė ligonių kasa civilinį ieškinį pareiškė UADB (duomenys neskelbtini). Kadangi UADB (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla, padarytą žalą turi atlyginti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras. Draudikų biuro teiginys, kad žalą turi atlyginti bankrutuojanti UADB ar už žalą atsakingas E. N., o ne biuras, yra nepagrįstas. Biuras koordinuoja draudikų veiklą, susijusią su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, formuoja bendrą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo politiką, teikia priežiūros institucijai pasiūlymus dėl poveikio priemonių taikymo Biuro nariams, taigi yra ir atsakingas už biuro narių veiklą. Be to, biuras, išmokėjęs išmoką už vieną iš savo narių, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinius skundus atmesti.