- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-11
- Bylos Nr.
- 2K-418/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Jonas Prapiestis, Olegas Fedosiukas (pran.)
- Nuteistasis
- R. S.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, uždraudžiant naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemonę trejiems metams, pagal BK 144 straipsnį – 45 MGL (5850 Lt) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, uždraudžiant naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemonę trejiems metams ir 5850 Lt bauda.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 9 d. nutartis, kuria Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nuosprendis pakeistas, pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies teiginius, kad R. S. nevykdė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 231.4, 231.5 punktų reikalavimų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 18 d., apie 16.30 val., Kupiškio r., Šimonių sen., Nociūnų k. ribose, kelyje Pagojė-Viešintos-Nociūnai, 27-ajame kilometre, vairuodamas automobilį „VW Sharan“ (tranzitinis Nr. ,,duomenys neskelbtini“), esant ribotam matomumui, artėdamas prie ta pačia kryptimi važiavusio dviratininko P. V., ant priekinės atramos vežusio M. A. L., nesilaikė KET 133, 134 punktų reikalavimų, t. y. privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas, nepasirinko saugaus greičio ir, nepastebėjęs kelyje atsiradusios kliūties, automobilio priekine dalimi kliudė dviratį. Dėl to kilo eismo įvykis, kurio metu dėl daugybinių sužalojimų vietoje mirė dviratį vairavęs P. V., o kartu su juo kaip keleivė vykusi M. A. L. mirė vežama į ligoninę.
Be to, R. S. nuteistas už tai, kad po eismo įvykio, kurį pats sukėlė, turėdamas pareigą ir galimybę rūpintis nukentėjusiu asmeniu – M. A. L., kai grėsė pavojus jos gyvybei (skubiai iškviesti medicinos pagalbą), jos nesuteikė ir niekam nepranešęs apie eismo įvykį pasišalino iš įvykio vietos.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nes jis pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir 144 straipsnį nuteistas nepagrįstai.
Kasatorius tvirtina, kad, vadovaujantis bylos duomenimis ir ekspertų padarytomis išvadomis, automobilio „VW Sharan“ vairuotojas KET 133 ir 134 punktų nepažeidė, dėl eismo įvykio nekaltas, todėl baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 5 dalis – jam taikytas nepagrįstai. Autotechninėje ekspertizėje konstatuota, jog, įjungus trumpuosius žibintus, esant kliūties matomumui 50 m, važiuojant 90 km/h greičiu, automobilis „VW Sharan“, važiuodamas su įjungtomis artimosiomis šviesomis, neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su dviračiu, nes tam, kad jis į šį neatsitrenktų buvo būtinas 68 m atstumas, o tam, kad apvažiuotų, – 53 m atstumas, o šie abu atstumai didesni už kliūties matomumo atstumą. Dviratį vairavęs asmuo nevilkėjo šviesą atspindinčios liemenės, ant dviračio nedegė raudonos spalvos žibintas, tai sudarė pavojingą, sunkiai pastebimą kliūtį automobilio „VW Sharan“ vairuotojui ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Kelio pločio atžvilgiu, tikėtina, kad susidūrimas įvyko dešinėje eismo juostoje, ne didesniu kaip 1 m atstumu nuo dešiniosios kelio pusės važiuojamosios dalies. Kasatoriaus manymu, neatlikus naujo kvalifikuoto tyrimo, šios eksperto išvados atmestos nepagrįstai. Teismai savo išvadas grindė liudytojų T. Š., V. P. parodymais, kurie kliūties nei iki įvykio, nei jo metu nematė, taigi vadovavosi prielaidomis ir samprotavimais. Kartu kasatorius tvirtina, kad kilusių padarinių būtinoji sąlyga, be nurodytų P. V. padarytų KET 64 ir 65 punktų pažeidimų, buvo ir jo girtumas (KET 14 punkto pažeidimas).
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad pagal BK 144 straipsnį jis nuteistas taip pat nepagrįstai. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad automobilį „VW Sharan“ prieš pat eismo įvykį ir jo metu vairavo kitas asmuo, nurodė jo požymius, o gavęs daugiau duomenų, teismui pranešė, kad tai P. P.. Nors P. P. 2009 m. vasario 26 d. mirė, tačiau apie eismo įvykį pasipasakojo E. I., kuris apklaustas kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme šią aplinkybę patvirtino. Todėl teismams nebuvo pagrindo netikėti jo (kasatoriaus) ir liudytojo E. I. parodymais apie automobilį vairavusį asmenį. Beje, teismų sprendimuose nurodyta aplinkybė, kad jis (kasatorius), vairuodamas automobilį, elgėsi netinkamai, nes intensyviai rašė ir skaitė SMS žinutes, todėl buvo neatidus, faktiškai patvirtina, kad automobilio eismo įvykio metu jis nevairavo, nes vairuojant automobilį tamsiu paros metu intensyviai rašyti ir skaityti SMS pranešimus neįmanoma.
Kartu kasatorius nurodo, kad nesilaikyta rungimosi principo, t. y. buvo atmesti visi prašymai tirti duomenis, kurie galėtų paneigti kaltinimo versiją. Apeliacinės instancijos teisme kasatoriaus gynėjas prašė išreikalauti duomenis apie atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl liudytojo E. I. melagingų parodymų davimo, taip pat į teismo posėdį iškviesti aukštesnės kvalifikacijos ekspertą (pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas N. Ratkus), tačiau šie prašymai atmesti. Be to, kasatorius nurodo, kad eismo įvykio vietoje buvo pastebėtas grėsmingai automobiliu važinėjantis A. B., tačiau dėl jo joks tyrimas neatliktas, tik apžiūrėta jo transporto priemonė (konstatuoti apgadinimai), o jis pats apklaustas.
Kartu kasatorius nurodo, kad teismai, vertindami jį apibūdinančius ir bausmės skyrimui reikšmingus duomenis, padarė neteisingą ir labai formalią išvadą, jog bausmės tikslai nebus pasiekti be realios bausmės atlikimo. Kasatorius nurodo, kad jis apie 20 metų sąžiningai dirbo sunkų policininko darbą, buvo vertinamas, tačiau, atsitikus šiam įvykiui, nusprendžiama, kad jį pataisyti gali tik reali laisvės atėmimo bausmė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad skundo argumentų dalis, kurioje kasatorius nesutinka su teismų nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir tvirtina, kad dėl eismo įvykio kaltas nukentėjusysis P. V., kuris pažeidė KET, nurodo, kad žemesnių instancijų teismai nemotyvuotai atmetė jo pateiktas įvykio versijas, netinkamai nustatė, kokius KET reikalavimus pažeidė tiek nuteistasis, tiek žuvusieji, nepagrįstai atmetė liudytojo E. I. parodymus, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl nurodyti kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina įvykius, nesutinka su teismų sprendimuose išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų paliktini nenagrinėti, nes tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję teismai.
Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad žemesnių instancijų teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą. Kaip matyti iš teismų sprendimų, R. S. kaltė grindžiama įvertinus surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visumą. Žemesnių instancijų teismai, įvertinę visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, atmetė nuteistojo apsiginti pateiktus argumentus dėl būtinojo priežastinio ryšio tarp jo padarytų KET pažeidimų ir kilusio įvykio bei sunkių padarinių nebuvimo ir versijas, kad automobilį eismo įvykio metu vairavo ne jis, o kitas asmuo, kad nesustojo, nes manė buvo partrenkta stirna, kad žuvusįjį P. V. galėjo pervažiuoti kitas automobilis. Teismai pateikė išsamius motyvus, paneigiančius nurodytas nuteistojo versijas ir argumentus.
KET 133, 134 punktuose reikalaujama, kad vairuotojas konkrečioje situacijoje pasirinktų saugų greitį, kurio pasirinkimą lemia važiavimo sąlygos ir kuris leistų išvengti susidūrimo su kelyje atsiradusia kliūtimi. Nekelia abejonių, kad nurodyti KET punktai buvo pažeisti, o tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, nes bylos įrodymų viseto įvertinimo pagrindu nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad važiavimo sąlygos nebuvo geros (tamsus paros metas, kelio važiuojamosios dalies plotis tik 6 metrai), o jokių objektyvių priežasčių, kurios nuteistajam būtų sutrukdžiusios pasirinkti saugų greitį ir laiku pastebėti atsiradusią jam gerai pažįstamoje kelio atkarpoje kliūtį (dviratininką), byloje nenustatyta. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad kasatorius nepaisė elementarių atsargumo priemonių, nes, vairuodamas automobilį, prieš pat įvykį ir įvykio metu intensyviai rašė ir skaitė SMS pranešimus, jo dėmesys buvo nukreiptas ne į kelią, o automobilio nuteistasis visiškai nestabdė net tada, kai galėjo pastebėti keliu važiavusį dviratininką (stabdymo žymių nerasta). Šios nustatytos aplinkybės suteikė teismui pagrindą padaryti neabejotiną išvadą, kad R. S. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo priežastis, nes jei kasatorius būtų paisęs KET 133, 134 punktų reikalavimų, būtų turėjęs galimybę laiku pastebėti kliūtį, ją saugiai apvažiuoti ar sustabdyti automobilį ir taip išvengti susidūrimo su dviračiu važiavusiais asmenimis, t. y. eismo įvykis nebūtų kilęs. Dėl to, priešingai nei teigia kasatorius, ta aplinkybė, kad ir žuvusieji taip pat pažeidė KET 14, 64, 65 punktus, nepašalina R. S. atsakomybės. Kasatorius itin neatsargiai vairuodamas automobilį, numatė, kad, nesilaikydamas KET reikalavimų, gali nepastebėti kelyje atsiradusių žmonių ir sukelti eismo įvykį, kurio metu gali žūti žmonės, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti. Pagal nustatytas bylos aplinkybes R. S. padaryta veika pagrįstai pripažinta nusikalstama ir tinkamai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, teismai neignoravo specialisto išvados, o išsamiai ją išanalizavo, įvertino jos turinį, palygino su kitais bylos įrodymais bei motyvuotai nustatė, kad ši išvada nepaneigia kasatoriui pateikto kaltinimo, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.
R. S. veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 144 straipsnį, pagal kurį atsako tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Byloje nustatyta, kad R. S., vairuodamas automobilį, partrenkė du dviračiu važiavusius asmenis, o P. V. dar ir pervažiavo, tačiau, turėdamas galimybę ir pareigą padėti jo paties veiksmais sužalotiems asmenims, iškviesti medicinos pagalbą, sąmoningai pasišalino iš įvykio vietos ir paliko juos be pagalbos. Be to, būdamas pareigūnu, kasatorius nepranešė apie eismo įvykį policijai, stengėsi nuslėpti savo dalyvavimą eismo įvykyje (slėpė automobilį, kėlė įvairias gynybines versijas, klaidindamas tyrimą bei apkaltindamas jau mirusį asmenį), t. y. siekė išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Priešingai nei nurodo kasatorius, liudytojo E. I. parodymai ir nuteistojo iškelta versija, kad automobilį įvykio metu vairavo kitas asmuo, pirmosios instancijos teismo buvo motyvuotai atmesti kaip prieštaraujantys nuosprendyje išdėstytiems įrodymams.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo analogiškus skundo teiginius dėl netinkamai nustatytų eismo įvykio aplinkybių, motyvuotai konstatavo, kad jie prieštarauja bylos duomenims, nes byloje buvo atlikti visi įstatymo numatyti ir galimi tyrimo veiksmai, siekiant nustatyti nusikaltimų padarymo aplinkybes bei juos padariusį asmenį. Nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti R. S. apeliaciniame skunde, pasisakyta. Sprendimas pagrįstas motyvuotomis išvadomis. Dėl kasatoriaus kaltės bei jo apsigynimui iškeltų pirmiau paminėtų versijų pasisakyta plačiai ir argumentuotai.
Kasatoriaus skundo teiginiai, kad žemesnių instancijų teismai pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad buvo suvaržytos nuteistojo teisės teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis viso proceso metu turėjo gynėją advokatą, kuris aktyviai dalyvavo procese ir padėjo R. S. įgyvendinti jo teises ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teismuose. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai atmetė nuteistojo ir jo gynėjo prašymus dėl liudytojo E. I. atžvilgiu atliekamo tyrimo, dėl aukštesnės kvalifikacijos eksperto iškvietimo į teismo posėdį. Kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžių protokolų, visi proceso dalyvių prašymai buvo išspręsti nepažeidžiant BPK 253 270 straipsnių nuostatų. Priešingai nei tvirtina kasatorius, apygardos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nuteistojo teisių nesuvaržė ir BPK normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą privalo atlikti tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Šių reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė, nes jokių naujų, neištirtų aplinkybių proceso dalyviai nepateikė, o, kaip matyti iš nutarties, esminių prieštaravimų tarp jau ištirtų įrodymų teismas nenustatė. Nustatytos eismo įvykio aplinkybės abejonių nekėlė, todėl teismas pripažino, kad tenkinti nuteistojo ir jo gynėjo pareikštus prašymus nėra jokio pagrindo. Baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja, kiek ir kokių įrodymų turi būti surinkta apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Dėl įrodymų pakankamumo sprendžia tik teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą. Kartu prokuroras nurodo, kad neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės nutarties motyvais, kurie lėmė teismų apsisprendimą skirti kasatoriui realią laisvės atėmimo bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymą.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 281 straipsnio 5 dalies bei 144 straipsnio taikymo
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, prašydamas teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas aplinkybes teigdamas, kad jokio nusikaltimo nepadarė, KET reikalavimų nepažeidė ir kad jo kaltumas padarius nusikaltimus, numatytus BK 281 straipsnio 5 dalyje ir 144 straipsnyje, neįrodytas.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes BK 281 straipsnio 5 dalis, 144 straipsnis R. S. pritaikyti tinkamai. Teismai, vertindami įrodymus, baudžiamojo proceso pažeidimų (BPK 20 straipsnis) nepadarė.
Byloje nustatyta, kad automobilį vairavęs nuteistasis R. S. nesilaikė KET 133, 134 punktų reikalavimų, t. y. privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, esant ribotam matomumui, neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas, nepasirinko saugaus greičio ir, nepastebėjęs kelyje atsiradusios kliūties, automobilio priekine dalimi kliudė dviratį. Dėl kilusio eismo įvykio nuo daugybinių sužalojimų vietoje mirė dviratį vairavęs P. V., o kartu su juo kaip keleivė vykusi M. A. L. mirė vežama į ligoninę. Be to, sukėlęs eismo įvykį, R. S. pasišalino iš įvykio vietos, paliko nukentėjusiąją M. A. L. be pagalbos, kai grėsė pavojus jos gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti pagalbą (skubiai iškviesti medicinos pagalbą).
Pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių ir R. S. kaltumo pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtais įrodymais (įvykio vietos apžiūros, kratos, automobilio ir jo detalių apžiūros protokolais, specialistų išvadomis, ekspertų teisme duotais paaiškinimais, telefoninių pokalbių išklotinėmis, liudytojų, iš dalies ir paties nuteistojo, parodymais), kurie nuosprendyje išdėstyti ir tinkamai įvertinti. Visos nuteistojo R. S. versijos (kad automobilį įvykio metu vairavo P. P., kad manė partrenkęs stirną, kad P. V. galėjo būti mirtinai sužalotas ne vieno, o dviejų automobilių, kad eismo įvykyje galėjo dalyvauti A. B. automobilis) motyvuotai paneigtos. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas patikrintas išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo skundą.
Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs įrodymus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, kad teismo išvadas patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai ir kad šių įrodymų pakanka R. S. kaltumui pagrįsti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos kiekvienoje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti atliekamas, jei apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad reikšmingos bylai aplinkybės yra nenustatytos ar nustatytos netinkamai. Tokioje situacijoje įrodymų tyrimas turi būti atliekamas net ir tuo atveju, kai niekas iš bylos nagrinėjimo dalyvių nereiškia prašymų dėl įrodymų atlikimo. Kita vertus, proceso dalyvių prašymai atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje turi būti atmetami, kai, bylą nagrinėjančios apeliacine tvarka teisėjų kolegijos manymu, nėra jokio pagrindo tikėtis, kad atlikus įrodymų tyrimo veiksmus galėtų būti gauta nauja ir reikšminga tiesos nustatymui byloje informacija. Nagrinėjamoje byloje nebuvo jokios būtinybės atlikti įrodymų tyrimo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę išnagrinėti apeliacinį skundą analizuodamas pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus. Atmesdama nuteistojo gynėjo prašymus išreikalauti duomenis apie atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl E. I. melagingų parodymų davimo ir iškviesti aukštesnės kvalifikacijos ekspertą, teisėjų kolegija nurodė, kad šio liudytojo parodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti, apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrins bei įvertins visus įrodymus, tarp jų ir šio liudytojo; dėl eksperto N. Ratkaus kvalifikacijos ar sugebėjimo atsakyti į užduotus klausimus nei nuteistajam, nei jo gynėjui pirmosios instancijos teisme nekilo jokių abejonių, be to, jie įgyvendino savo teisę užduoti ekspertui klausimus ir taip aiškintis jiems svarbias aplinkybes; kokioje padėtyje ant kelio rastas P. V. lavonas – ne teismo medicinos eksperto kompetencija. Kartu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo patenkinti visi nuteistojo ir jo gynėjo prašymai. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose buvo pažeistas rungimosi principas.
Kasatorius teisus nurodydamas, kad žuvusysis P. V. pažeidė KET 14, 64, 65 punktų reikalavimus ir kad šie jo veiksmai buvo būtinoji kilusių padarinių sąlyga. 2010 m. vasario 10 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-32 (10) konstatuota, kad automobilio susidūrimas su dviratininku įvyko ne didesniu kaip 1 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies krašto; dviratininkas, važiuodamas tamsiu paros metu be dviračio gale degančio raudonos spalvos žibinto, nevilkėdamas šviesą atspindinčios liemenės, neprisisegęs atšvaito, sudarė pavojingą, sunkiai pastebimą kliūtį transporto priemonių eismui bei grėsmę eismo saugumui ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Tačiau pažymėtina, kad vieno eismo dalyvio KET reikalavimų pažeidimai neatleidžia kitų eismo dalyvių, šiuo atveju nuteistojo R. S., nuo pareigos laikytis KET reikalavimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-127/2010). Byloje nustatyta, kad KET pažeidė abu eismo dalyviai: nuteistasis R. S. KET 133, 134 punktų, žuvusysis P. V. KET 14, 64, 65 punktų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad abiejų eismo įvykio dalyvių padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji kilusių padarinių sąlyga ir susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – P. V. ir M. A. L. mirtimi. Kartu teismas teisingai pažymėjo, kad jeigu žuvusieji būtų likę gyvi, o nuteistojo R. S. turtui, sveikatai ar gyvybei būtų padaryta žala, tokiu atveju būtų sprendžiamas ir jų atsakomybės klausimas. Tačiau P. V. ir M. A. L. žuvus, baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tik nuteistasis.
Kasatorius cituoja specialisto išvadą ir tvirtina, kad neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su dviratininku. Šis teiginys nepagrįstas. Teismai, įvertinę visus bylos duomenis, taip pat ir 2010 m. vasario 10 d. specialisto išvadą Nr. 11Š-32 (10), įvykio metu buvusias važiavimo sąlygas, tarp jų ir eismo intensyvumą, nuteistojo, kaip kelių eismo patrulio, patirtį ir žinias apie šiame kelio ruože dviratininkų keliamą pavojų eismo saugumui, nenustatė jokių objektyvių priežasčių, kurios nuteistajam būtų sutrukdžiusios pasirinkti saugų greitį, įsijungti ilguosius žibintus, kurių būtų užtekę apšviesti kelio pakraščiu važiuojantį dviratininką ir jį saugiai aplenkti arba sustabdyti automobilį. R. S. inkriminuotų KET 133, 134 punktų reikalavimų esmė ta, kad vairuotojas konkrečioje situacijoje privalo pasirinkti saugų greitį, kurį lemia važiavimo sąlygos. Greičio saugumą rodo veiksmai, lemiantys vairuotojo galimybes valdyti transporto priemonę taip, kad prireikus ją sustabdytų iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Bylos duomenimis, nuteistasis įvykio dieną vartojo alkoholinius gėrimus (liudytojų G. S., B. T., S. L. parodymai), o vairuodamas nepaisė elementarių atsargumo priemonių – intensyviai rašė ir skaitė SMS pranešimus, taigi jo dėmesys buvo nukreiptas ne į kelią. Automobilio nuteistasis nestabdė net tada, kai galėjo pastebėti keliu važiavusį dviratininką. Teismai savo išvadas dėl R. S. kaltumo grindė ir liudytojo V. P. parodymais, kuris, važiuodamas apie 70–80 km/h greičiu, ant kelio gulintį žmogų pamatė apie 100 m atstumu. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teismai pagrįstai konstatavo, kad, jeigu nuteistasis R. S. būtų laikęsis KET 133, 134 punktų reikalavimų, t. y. pasirinkęs saugų greitį atsižvelgdamas į važiavimo ir meteorologines sąlygas, jis būtų laiku pastebėjęs kliūtį, ją apvažiavęs ar sustabdęs automobilį ir taip išvengęs susidūrimo su dviratininku.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neįvardijo neatsargumo rūšies. Apeliacinės instancijos teismas šią klaidą ištaisė ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. S. BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo, nes jis numatė, kad, jam nesilaikant KET 133, 134 punktų reikalavimų, gali nepastebėti kelyje esančių žmonių ir sukelti eismo įvykį, kurio metu gali žūti žmonės, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis).
Dėl bausmės
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. S. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį realią laisvės atėmimo bausmę, artimą šios bausmės vidurkiui, įvertino, kad padarytas nors ir neatsargus, bet labai sunkius padarinius sukėlęs nusikaltimas, nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgta ir į nuteistojo nepriekaištingą darbą policijoje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuteistojo argumentus dėl pernelyg griežtos bausmės, taip pat sprendė, kad nėra pagrindo keisti R. S. paskirtos bausmės ar taikyti jam bausmės vykdymo atidėjimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad R. S., būdamas policininkas, atsakingas už eismo saugumą, privalėdamas įvykus eismo įvykiui elgtis itin atsakingai ir sąžiningai, kiek galėdamas padėti nukentėjusiesiems, šiuo atveju savo profesines žinias panaudojo priešingiems tikslams: nesistengė sušvelninti eismo įvykio padarinių, pasišalino iš įvykio vietos, taip nulėmęs nukentėjusiosios mirtį, pasišalinęs iš eismo įvykio vietos slėpė automobilį, kūrė įvairias versijas klaidindamas tyrimą ir bandydamas dėl įvyko sukėlimo apkaltinti jau mirusį žmogų, nukentėjusiųjų neatsiprašė. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šios aplinkybės rodo nekritišką nuteistojo požiūrį į padarytos veikos pavojingumą ir kad bausmės tikslai šiuo atveju nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Konstatuotina, kad paskirta reali trejų metų laisvės atėmimo bausmė pakankamai motyvuota ir individualizuota, teismų argumentai, pagrindžiantys šios bausmės skyrimą, logiški ir atitinkantys padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybę.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti.