Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. M. , L. M. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-296-555/2011 pagal ieškovų V. M. , L. M. ir R. M. ieškinį atsakovui Lietuvos ir Airijos uždarajai akcinei bendrovei „Abromika“ dėl sutarties sąlygų nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bylos nagrinėjimo metu ieškovai ieškinio reikalavimus sumažino ir prašė nustatyti sutarties sąlygą, dėl kurios šalys nebuvo susitarusios, t. y. kad nuo ieškinio padavimo teismui dienos pagal 1996 m. sausio 9 d. Valstybės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį, sudarytą tarp Šiaulių apskrities viršininko ir J. Š. įmonės, už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,3435 ha, nuomą nuomininkas privalo nuomotojui mokėti nuomos mokestį lygiomis dalimis kas mėnesį, o metinės nuomos mokesčio dydis yra 39 145 Lt.

Ieškinyje ieškovai teigė, kad pagal 2007 m. rugsėjo 7 d. pirkimo - pardavimo sutartį jie įsigijo nuosavybėn žemės sklypą, esantį Šiaulių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,3435 ha. Pagal 1996 m. sausio 9 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Šiaulių apskrities viršininkas valstybinės žemės sklypą išnuomojo J. Š. įmonei (2007 m. liepos 20 d. savininkės sprendimu J. Š. įmonė buvo pertvarkyta į UAB „Comrade-in-arms“, UAB „Comrade-in-arms“ buvo reorganizuota į Lietuvos ir Airijos UAB „Abromika“) iki 2095 m. sausio 9 d. tikslu - naudoti ūkinei - komercinei veiklai. Pagal nuomos sutarties 8.6 punktą nuomininkas J. Š. įmonė įsipareigojo laiku mokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą žemės nuomos mokestį. Ieškovų teigimu, sutartyje nebuvo numatyta nuomos kaina ar jos apskaičiavimo metodika, o sutarties 8.6 punkte nurodyta sąlyga dėl žemės nuomos mokesčio nustatymo reiškia, kad valstybinės žemės nuomos kainą nustato pats nuomotojas, t. y. valstybė, ir tai atitiko sutarties sudarymo metu galiojusius įstatymus. Sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės nuomos įstatymo 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad mirus žemės savininkui arba perėjus žemės nuosavybės teisei kitam savininkui žemės perleidimo ar bankroto atveju, arba pasikeitus valstybinės žemės nuomotojui, žemės nuomos sutartis tebegalioja naujajam žemės savininkui arba valstybinės žemės - nuomotojui. Šis suvaržymas liko galioti 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Civiliniam kodeksui. Nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės nuomos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis nustatė, kad privačios žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu. Todėl, ieškovų nuomone, nuomos sutarčiai netaikytinos CK 4.165 straipsnio 1 dalies nuostatos, o taikytina Žemės nuomos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis, t. y. kad privačios žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu. Atsižvelgdami į tai, ieškovai kreipėsi į atsakovą, siūlydami susitarti dėl nuomos mokesčio dydžio, tačiau atsakovas nustatyti sutartimi nuomos mokesčio dydį atsisakė. Ieškovų teigimu, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, nuomos sutarties 8.6 punktas ir pati sutartis negali būti aiškinama taip, kad nuomos sutarties sudarymo metu nuomotojas, t. y. valstybė, nustatė Žemės sklypo nuomos kainą tam laikotarpiui, kai žemės sklypas taps privačiu. Todėl, atsižvelgdami į paminėtas aplinkybes, nuomos sutarties sąlygą dėl nuomos mokesčio, vadovaudamiesi CK 6.156 straipsnio 6 dalimi ir CK 6.195 straipsniu, ieškovai prašė nustatyti teismo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą (CPK 176, 178, 181, 185 str.) ir išvadas perėmė prieštaringais, nepatikimais įrodymais, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, padarė nelogiškų išvadų ir dėl to priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Priešingai, nei nustatė teismas, tiek nuomos sutartį sudarė, tiek pasiliko teisę nustatyti vieną iš sutarties sąlygų – nuomos kainą – ta pati sutarties šalis, t. y. valstybė, veikdama per savo organus. Pripažinus, kad nuomos sutartyje nustatyta sąlyga, kad nuomos kainą vienašališkai nustato nuomotojas, tektų pripažinti, kad nuomos kainą turi teisę vienašališkai nustatyti ieškovai. Teismas nepagrįstai nurodė, jog yra įrodyta, kad atsakovas, pasikeitus žemės nuomotojui, žemės nuomos mokestį, kuris apskaičiuotas Vyriausybės nustatyta tvarka, nuomotojui moka. Atsakovas vienašališkai sumokėjo ieškovams savo nuožiūra nustatytą nuomos mokestį. Byloje nėra įrodymų, kokio dydžio ir kokiais rodikliais remiantis buvo apskaičiuojamas nuomos mokestis. Nuomos mokesčio dydį privalėjo įrodyti atsakovas, teigdamas, kad jis nustatytas sutartyje.Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nustatyti kitokias faktines aplinkybes, t. y. kad 1996 m. sausio 9 d. nuomos sutartyje ne tik nenustatyta nuomos kaina, kaip absoliutus dydis, bet nenustatyta ir jos apskaičiavimo tvarka, objektyvūs kriterijai, kuriais remiantis nuomos kaina gali būtų apskaičiuota.Teismas privalėjo atsižvelgti į ieškovams priklausančio žemės sklypo nuomos rinkos vertę, kurią nustatė teismo paskirtas ekspertas.Pirmosios instancijos teismas padarė materialinės teisės normų pažeidimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos: 1) teismas pažeidė 2000 m. CK 1.1 straipsnio 2 dalį, nes nuomos sutarties sąlygą dėl nuomos kainos pripažino administraciniu aktu, t. y. 1995 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 987 patvirtintus valstybės žemės nuomos mokesčio rodiklius; nuomos sutartyje nebuvo nustatyta sąlyga dėl nuomos kainos; nuomos sutarties sąlyga dėl nuomos kainos nebuvo sureguliuota civilinės teisės normomis, todėl tai padaryti ieškovai prašė teismo; 2) teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalį, nes nuomos sutartį aiškino taip, kad buvo paneigtos privačios nuosavybės teisė ir ūkinės veiklos laisvė; 3) teismas nepaneigė ieškinio argumentų, kad nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės nuomos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis numatė, kad privačios žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, todėl sutarčiai taikytina būtent ši teisės norma; nepriklausomai nuo to, kad sutartis buvo sudaryta dėl valstybinės žemės nuomos, žemei tapus privačia, nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu; 4) teismas privalėjo taikyti CK 6.156 straipsnio 6 dalį ir CK 6.195 straipsnį.

Ieškovai nenurodo nuo kokios būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos pirmosios instancijos teismas nukrypo.Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė CK 1.1 straipsnio 2 dalį, nes šalims galiojančios nuomos sutarties sąlyga dėl nuomos kainos pripažino administraciniu aktu patvirtintus valstybės žemės nuomos mokesčio rodiklius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2004, yra konstatavęs, jog nedraudžiama ir privatiems asmenims susitarti, kad žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas ne tarpusavio derybomis, bet sutikus su tokiu žemės nuomos mokesčio dydžiu, koks bus nustatytas teisės aktais, reglamentuojančiais valstybinės žemės nuomos mokesčio dydį. Nuomos sutartyje aiškiai nurodyta, kaip bus apskaičiuojamas žemės nuomos dydis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius“ yra nustatyta žemės nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka. Šiaulių rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T-29 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius tarifų ir mokėjimo termino“ yra nustačiusi, kad už juridinių asmenų, sudariusių valstybinės žemės nuomos sutartis, išnuomotą valstybinę žemę mokamas 1,5 procento tarifas, kuris mažinamas 0,5 procento. Taip pat šiuo Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta, kad nuomos mokestis už 2008 m. turėjo būti sumokėtas iki 2008 m. gruodžio 15 d. Taigi, apeliantai nepagrįstai teigia, kad sutarties sąlygos dėl žemės nuomos mokesčio kainos ir jos mokėjimo tvarkos yra nenustatytos.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2006, yra išaiškinęs, kad jeigu šalys nutaria, jog valstybinės žemės subnuomos mokestis turi būti apskaičiuojamas ir mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, tai atitinkamuose teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo terminų ir tvarkos nuostatos yra šalių sutarties sąlygos. Atsakovas, visą laiką mokėdamas žemės nuomos mokestį, jį apskaičiuodavo ir sumokėdavo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką.Nagrinėjamu atveju tarp valstybės ir atsakovo sudaryta nuomos sutartis buvo įregistruota viešame Nekilnojamojo turto registre, todėl visos teisės ir pareigos, kylančios iš tarp atsakovo ir valstybės sudarytos žemės nuomos sutarties, atkūrus nuosavybės teises į žemės sklypą, perėjo P. F. , o pastarajam pardavus žemės sklypą, perėjo ieškovams (CK 6.559 str.). Apeliantai nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Žemės įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi. Ši teisės norma taikoma tik sudarant naują sutartį, o ne norint pakeisti galiojančią žemės nuomos sutartį. Todėl šiuo atveju privalu vadovautis Žemės nuomos įstatymo 20 straipsniu. Taigi, atitinkamai Civilinio kodekso 6.552 straipsnio 1 dalis taikoma sudarant žemės nuomos sutartį, o ne tada kai pasikeičia žemės sklypo savininkas. Tuo atveju, kai pasikeičia žemės sklypo savininkas, taikomas 6.559 straipsnis.Atsakovas, sudarydamas valstybinės žemės nuomos sutartį, žinojo, kad pagal įstatymus jis mokės tokio pat dydžio nuomos mokestį, kokį moka ir kiti asmenys, nuomodami žemę iš valstybės ar sudarę atitinkamu laikotarpiu (1996 m.) žemės nuomos sutartis su privačiais asmenimis. Jei teismas nuspręstų patenkinti ieškovų apeliacinį skundą ir ieškinį, atsakovui tektų mokėti nuomos mokestį, kuris daugiau kaip šimtą kartų skiriasi nuo anksčiau jo mokėto bei kitų asmenų ir toliau šiuo metu mokamo žemės nuomos mokesčio. Tokiu būdu atsakovas būtų priverstas nutraukti veiklą šiame žemės sklype. Šiame sklype vykdyti veiklą atsakovui nebebus prasmės, nes kiti asmenys analogiškoje situacijoje turės mokėti daug kartų mažesnį žemės nuomos mokestį ir turės didelį konkurencinį pranašumą. Toks teismo įsikišimas į tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius pažeistų atsakovo įgytų teisėtų lūkesčių, teisinio apibrėžtumo principus. Apeliantai, įgydami žemės sklypą, puikiai žinojo apie tai, kokio dydžio nuomos mokestį jie gaus iš atsakovo, tačiau vis tiek sudarė žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, todėl dabar nepagrįstai reikalauja iš naujo nustatyti nuomos mokesčio dydį.Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo taikyti CK 6.156 straipsnio 6 dalį, nes šiuo konkrečiu atveju jokių spragų nuomos sutartyje nebuvo. Žemės sklypo nuomos sutartyje yra nurodytos sąlygos tiek dėl nuomos kainos, tiek dėl nuomos kainos mokėjimo tvarkos. Skirtingai, nei teigia apeliantai, nuomos sutartyje yra aiškiai nurodyta, kaip turi būti apskaičiuojamas žemės nuomos mokestis ir jo mokėjimo tvarka, t. y. turi būti vadovaujamasi administraciniais aktais. Apeliantai nepagrįstai susiaurina susitarimų dėl žemės nuomos mokesčio dydžio būdus, reikalaudami, kad atitinkamas konkretus dydis būtų įrašytas į sutartį. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais administraciniais aktais yra detalizuojama nuomos mokesčio mokėjimo tvarka. Be to, žemės nuomos mokesčio dydį numato ne pats nuomotojas (šiuo atveju valstybė ar apeliantai), o savivaldybė, kurios teritorijoje yra atitinkamas žemės sklypas. Patys apeliantai pripažino, jog atsakovas moka nuomos mokesčius. Be to, aplinkybė, ar atsakovas šiuo metu moka sutartyje numatyto dydžio žemės nuomos mokestį, šioje byloje yra visiškai nereikšminga, kadangi ieškovai neprašė priteisti nuomos mokesčio. Reikalavimą dėl nuomos mokesčio dydžio ieškovai grindžia eksperto D. M. ekspertizės aktu. Tačiau šis aktas yra surašytas šališkai ir netinkamai. Pirmosios instancijos teismui buvo nurodytos atitinkamos aplinkybes, tačiau jos iš esmės nebuvo vertinamos, kadangi teismas atmetė ieškinį kitais pagrindais. Todėl apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės priimti naujo sprendimo, kadangi byloje būtų pasisakyta dėl įrodymų, dėl kurių vertinimo atsakovas prarastų teisę į apeliaciją. Todėl jei būtų pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktus ir būtų pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad 1996 m. sausio 9 d. buvo sudaryta Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis, kuria Šiaulių apskrities valdytojo administracija J. Š. įmonei terminui iki 2095 m. sausio 9 d. išnuomojo 0,3435 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (6-7 b. l., 1 t.). J. Š. įmonė buvo pertvarkyta į UAB „Comrade-in-arms“, kuri vėliau buvo reorganizuota į Lietuvos ir Airijos UAB „Abromika“ (11-16 b. l., 1 t.). Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 31-13284 (37 b. l., 1 t.) P. F. buvo atkurta nuosavybės teisė į minėtą žemės sklypą. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi, sudaryta 2007 m. rugsėjo 7 d., ieškovai R. M. bei L. M. minėtą žemės sklypą - 3435 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo iš P. F. (26-30 b. l., 1 t.).

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovai, vadovaudamiesi CK 6.156 straipsnio 6 dalimi ir CK 6.195 straipsniu, prašė nustatyti 1996 m. sausio 9 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties sąlygą, dėl kurios, ieškovų teigimu, šalys nesusitarė, t. y. nustatyti žemės nuomos dydį. Ieškovai reikalavimo pagrįstumą įrodinėjo tuo, kad minėta žemės nuomos sutartimi valstybė nustatė žemės nuomos kainą laikotarpiui iki žemės sklypas taps privačiu, todėl jiems įsigijus valstybinės žemės sklypą privačios nuosavybės teise, žemės nuomos dydis turi būti nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu. Kadangi šalys susitarimo dėl žemės nuomos dydžio bendru susitarimu nepasiekė, anot ieškovų, šis dydis turi būti nustatytas teismine tvarka.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, vadovaudamasis ginčo nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Valstybinės žemės nuomos įstatymo 20 straipsnio ir CK 6.559 straipsnio nuostatomis.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad Valstybinės žemės nuomos sutartyje buvo nustatytas ne tik žemės nuomos terminas (šios sutarties sąlygos ieškovai neginčijo), bet ir žemės nuomos mokestis (kaina). Nesutikdami su šia teismo išvada, apeliantai teigia, kad priešingai, minėtoje sutartyje ne tik nenustatyta nuomos kaina, kaip absoliutus dydis, bet nenustatyta ir jos apskaičiavimo tvarka, objektyvūs kriterijai, pagal kuriuos nuomos kaina gali būti apskaičiuota. Anot jų, teismas privalėjo nustatyti žemės nuomos dydį, atsižvelgdamas į žemės sklypo nuomos rinkos vertę, kurią nustatė teismo paskirtas ekspertas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad su tokiais apeliantų argumentais sutikti nėra pagrindo.

1996 m. sausio 9 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties 8.6 punkte nustatyta, kad žemės nuomininkas įsipareigoja laiku mokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą žemės nuomos mokestį (7 b. l., 1 t.). Taigi, nors ir sutartyje nebuvo nustatytas konkretus fiksuotas nuomos mokesčio dydis, tačiau tai nereiškia, dėl žemės nuomos mokesčio, kaip vienos iš žemės nuomos sutarties sąlygų, nebuvo susitarta. Šiuo atveju buvo sutarta, jog nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, ir to pakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog šalys susitarė dėl nuomos kainos. Tokiu susitarimu šalys iš esmės susitarė dėl žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos, t. y. kad konkretus žemės nuomos mokesčio dydis bus nustatomas teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomos mokesčio dydį, nustatyta tvarka.

Tai, kad ginčo nuomos sutartyje buvo susitarta dėl nuomos kainos, įrodo ir nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės nuomos įstatymo 11 straipsnio, reglamentuojančio žemės nuomos mokestį, 1 dalies nuostata, pagal kurią išnuomota valstybinė žemė apmokestinama Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantų teiginiu, kad šiuo atveju turi būti taikomos CK 6.156 straipsnio 6 dalies ir 6.195 straipsnio nuostatos.

Pagal CK 6.195 straipsnio, reglamentuojančio sutarties spragų užpildymą, nuostatą, tuo atveju, jeigu šalys neaptarė tam tikrų sutarties sąlygų, reikalingų sutarčiai vykdyti, tai šias sutarties spragas vienos iš šalių reikalavimu gali pašalinti teismas, nustatydamas atitinkamas sąlygas, atsižvelgdamas į dispozityviąsias teisės normas, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. CK 6.156 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu kai kurių sutarties sąlygų nereglamentuoja nei įstatymai, nei šalių susitarimai, tai jas ginčo atveju nustato teismas, remdamasis papročiais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įstatymų ar teisės analogija.

Kaip jau nustatyta šioje nutartyje, ieškovų teiginys, kad Valstybinės žemės nuomos sutartyje yra spraga, nes joje nenustatyta nuomos kaina ar jos apskaičiavimo tvarka, yra nepagrįstas. Priešingai, nei teigia ieškovai, sąlyga dėl nuomos kainos šioje sutartyje yra nustatyta, nustatant nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo taikyti ieškovų nurodytas CK 6.195 straipsnio ir 6.156 straipsnio 6 dalies nuostatas, kurios yra aktualios situacijomis, kai šalys sutartimi nėra susitarusios dėl esminių sutarties sąlygų, kurios yra svarbios sutarties vykdymui.

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad žemės nuomos sutarties galiojimo tęstinumas pasikeitus nuomotojui reiškia ir tai, kad ji toliau galioja tomis pačiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2012). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovams yra taikomos visos 1996 m. sausio 9 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties sąlygos, kokios jos buvo iki žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Šiuo atveju aplinkybė, kad nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė, teisinės reikšmės neturi. Tokia išvada grindžiama ir tuo, kad prieš sudarydami žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį R. M. ir L. M. turėjo pasidomėti, kokiomis sąlygomis žemės sklypas yra išnuomotas trečiajam asmeniui ir tik tada apsispręsti, ar jie nori įsigyti nekilnojamąjį turtą su tokiais apsunkinimais.

Nagrinėjamu atveju vadovautis nuomos sutarties sudarymo metu (1996 m. sausio 26 d.) galiojusio Žemės nuomos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią privačios žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiu, kad ši teisės norma buvo taikoma tik tokiu atveju, kai buvo sudaroma nauja sutartis, o ne siekiant pakeisti galiojančią nuomos sutartį, tuo tarpu, ieškovai nesudarė naujos nuomos sutarties. Sudarant 1996 m. sausio 9 d. nuomos sutartį, buvo tariamasi ne dėl privačios žemės, bet dėl valstybinės žemės išnuomojimo. Taigi, pasirašant tokią sutartį, turėjo būti vadovaujamasi Žemės nuomos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi. Be to, žemė privačia nuosavybe tapo jau nebegaliojant Žemės nuomos įstatymui. Todėl apeliantų teiginiai, kad nepriklausomai nuo to, kad nuomos sutartis buvo sudaryta dėl valstybinės žemės nuomos, žemei tapus privačia, nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, atmetami, kaip nepagrįsti, nes, tokie teiginiai prieštarauja teisės normoms, reglamentuojančioms žemės nuomos sutarties galiojimą, pasikeitus žemės nuomotojui.

Pagal CK 6.559 straipsnio, reglamentuojančio žemės nuomos sutarties galiojimą, pasikeitus žemės nuomotojui, nuostatą, kai dėl žemės savininko mirties arba kitu teisiniu pagrindu žemės nuosavybės teisė pereina kitam savininkui, taip pat kai pasikeičia valstybinės žemės nuomotojas, žemės nuomos sutartis galioja naujajam žemės savininkui arba valstybinės žemės nuomotojui, jeigu sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre.

Įvertinus tarp šalių susiklosčiusią situaciją, t. y. kad valstybinės žemės sklypą įsigijo fiziniai asmenys (pasikeitė žemės sklypo savininkas ir nuomotojas), nėra sudaroma nauja nuomos sutartis, yra pagrindas daryti išvadą, kad šiuo atveju turi būti taikomos CK 6.559 straipsnio nuostatos, pagal kurias perėjus žemės nuosavybės teisei kitam savininkui, žemės nuomos sutartis tebegalioja naujajam žemės savininkui. Pažymėtina, jog iš esmės tokia pat nuostata buvo įtvirtinta ir Valstybinės žemės nuomos sudarymo metu galiojusio Žemės nuomos įstatymo 20 straipsnyje. Taigi, turi būti atsižvelgiama ir į nuomininko, sudariusio Valstybinės žemės nuomos sutartį, teisėtus lūkesčius, kad visu sutarties galiojimo laikotarpiu nuomos sutarties sąlygos liks nepakitusios.

Pažymėtina ir tai, kad 1996 m. sausio 9 d. sudaryta Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis buvo įregistruota viešame registre (17 b. l., 1 t.). Taigi, išnuomoto žemės sklypo savininko (iš esmės ir nuomotojo) pasikeitimas įtakos sudarytos žemės nuomos sutarties tęstinumui neturi, t. y. sutartis galioja ir naujajam savininkui (nuomotojui). Be to, apie tai, jog žemės sklypas yra išnuomotas trečiajam asmeniui, buvo nurodyta ir pačioje žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje (27 b. l., 1 t.). Taigi, ieškovai buvo informuoti apie įsigyjamo žemės sklypo apsunkinimą – t. y. kad yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis.

Ieškovai savo apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra įrodyta, jog pasikeitus žemės nuomotojui, žemės nuomos mokestį, kuris apskaičiuotas Vyriausybės nustatyta tvarka, atsakovas nuomotojui moka. Atsižvelgdama į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar atsakovas moka žemės nuomos mokestį, ar jo nemoka naujam nuomotojui, nėra šios bylos nagrinėjimo objektas. Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčas kilo ne dėl nuomos sutarties vykdymo, o dėl jos sąlygos nustatymo. Kita vertus, pats R. M. teismo posėdžio metu patvirtino, jog atsakovas nuomos mokestį už žemės sklypą moka (101 b. l., 2 t.). Todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šių apeliantų argumentų nepasisako.

Kiti apeliantų argumentai taip pat nesudaro pagrindo daryti kitokias, nei padarytos šioje nutartyje, išvadas, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų pagrįstumo nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes bei išaiškino tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias žemės nuomos sutarties galiojimą, pasikeitus žemės nuomotojui, o taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog skundžiamu sprendimu buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, byla iš esmės išspręsta teisingai, o apeliantų teiginys, kad skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, yra nepagrįstas.

Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, jų prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 str.).

Atsakovas prašo teismo priteisti 1210 Lt išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimu (127-129 b. l., 2 t.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šis dydis iš esmės atitinka Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, sprendžia, jog yra pagrindas šias išlaidas iš ieškovų atsakovui priteisti lygiomis dalimis (CPK 93 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų R. M. , a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), L. M. , a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), ir V. M. , (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), atsakovui Lietuvos ir Airijos UAB „Abromika“, į. k. 134775568, adresas – Kęstučio g. 38, Kaunas, po 403,33 Lt (keturis šimtus tris litus ir 33 ct) išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.