- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-14
- Bylos Nr.
- 2-1429-823/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00511-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Pareiškėjas
- Lenkijos ribotos atsakomybės bendrovės „ABAKUS“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos Lenkijos ribotos atsakomybės bendrovės „ABAKUS“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 7 d. civilinėje byloje Nr. B2-245-436/2017, kuria buvo atmestas pareiškėjos prašymas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Akstė“ bankroto pripažinimo tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja Lenkijos ribotos atsakomybės bendrovė „ABAKUS“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Akstė“ bankrotą tyčiniu dėl įmonės buvusio vadovo M. P. bei akcininkų A. A. ir A. A. kaltės.Nurodė, kad pareiškėjai tapo žinoma, jog UAB „Akstė“ pardavinėjo prekes įmonei Renger Project LLP, kurios skola bendrovei siekė 2 962 607,20 JAV dolerių (7 524 133,53 Lt). Nepaisant minėtos skolos dydžio, skola 2014 m. birželio 6 d. sprendimu buvo nurašyta. Šį sprendimą pareiškėja apskundė teismui, tačiau Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-1316-324/2016 buvo nutraukta, kadangi skolininkė Renger Project LLP buvo likviduota. UAB „Akstė“ kreditavo ir kitas užsienio įmones – Latvijos įmonę SIA Akstė (1 328 537,42 Lt), Estijos įmonę Preston Business United Inc (388 618,88 Lt) ir kt., iš kurių bankroto administratorei nepavyko nieko išieškoti. Pareiškėjos vertinimu, UAB „Akstė“, prisiimdama tokią užsienio juridinių asmenų kreditavimo riziką, peržengė protingos verslo rizikos ribas ir elgėsi neteisėtai. Nuo 2014 m. birželio 5 d., kai įmonė gavo Renger Project LLP raštą ir formaliai sužinojo apie neišvengiamą bankrotą, UAB „Akstė“ neteisėtai prioritetiškai atsiskaitė su susijusiomis įmonėmis UAB „Akstė – servisas“ ir UAB „Auksuona“. Po pareiškimo pateikimo teismui dėl bankroto bylos UAB „Akstė“ iškėlimo dienos, įmonė, pažeisdama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, atsiskaitinėjo ir su kitais kreditoriais, kurių reikalavimo teisės buvo labai neženkliai pradelstos. Be to, UAB „Akstė“ sudarinėjo jos interesams prieštaraujančius sandorius su UAB „Akstė – servisas“, didindama bendrovės įsiskolinimą UAB „Akstė – servisas“. Dėl neteisėtų bendrovės sandorių yra atsakingas M. P., kuris vadovavo įmonei iki bankroto bylos jai iškėlimo, ir jam įtaką darę bendrovės akcininkai A. A. ir A. A.. BUAB „Akstė“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ prašė pareiškėjos prašymą dėl BUAB „Akstė“ bankroto pripažinimo tyčiniu spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad vykdydama bendrovės bankroto procesą nenustatė, jog BUAB „Akstė“ bankrotas turėtų tyčinio bankroto požymių.Suinteresuoti asmenys M. P., A. A. ir A. A. prašė pareiškėjos prašymą dėl BUAB „Akstė“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.Nurodė, kad 2008 m., prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, pradėjo strigti atsiskaitymai su produkcijos tiekėjais, kredito įstaigomis, o 2014 m. vasarą paaiškėjo, kad didžiosios dalies pirkėjų įsiskolinimų atgauti nepavyks dėl jiems pradėtų bankroto ir likvidavimo procedūrų. Bendrovės vadovas neoficialiai buvo informuotas apie Renger Project LLP likvidavimą, todėl, kritiškai įvertinęs bendrovės finansinę padėtį ir pripažinęs, kad Renger Project LLP skola yra beviltiška, pakoregavo bendrovės balansą ir inicijavo bankroto bylos bendrovei iškėlimą.Su UAB „Akstė“ susijusios įmonės dengė bendrovės įsiskolinimus kreditoriams, todėl buvo atliekami tarpusavio įsiskolinimų įskaitymai. Šie veiksmai, suinteresuotų asmenų įsitikinimu, užkirto kelią dar didesnių bendrovės įsiskolinimų susidarymui. Tokie veiksmai negali būti laikomi neteisėtais ir pažeidžiančiais kreditorių interesus. Pareiškėja, siekdama įrodyti sandorių prieštaravimą UAB „Akstė“ interesams ar apskaitos tvarkymo įtaką bendrovės nemokumo būsenai, turi pagrįsti jų tiesioginę įtaką bendrovės finansinei padėčiai, tačiau to nepadarė. Prekės iš UAB „Akstė – servisas“ buvo gautos konsignacijos sutarties pagrindu, t. y. bendrovė į jas neįgijo nuosavybės teisių, o buvo tik tarpininkė tarp prekių pardavėjo ir pirkėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartimi pareiškėjos prašymą pripažinti BUAB „Akstė“ bankrotą tyčiniu atmetė.Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog suinteresuotas asmuo M. P., nurašęs kaip beviltišką įmonės Renger Project LLP skolą bendrovei ir jos balanse sumažinęs pirkėjų įsiskolinimų sumą, o taip pat, nustatęs, kad įmonė yra nemoki, nes jos skolos kreditoriams viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, iš karto padavęs teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tyčia privedė bendrovę prie bankroto, elgėsi netinkamai, kad tokie jo veiksmai prieštaravo Lietuvos respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nuostatoms ar kreditorių interesams. Renger Project LLP bet kokiu atveju, būtų buvusi likviduota, tačiau suinteresuotas asmuo M. P., būdamas apdairus ir rūpestingas, gavęs informaciją apie sudėtingą įmonės Renger Project LLP finansinę padėtį, nelaukdamas, kol skolininkė bus išregistruota, ėmėsi veiksmų koreguoti savo vadovaujamos bendrovės balansą, turėdamas tikslą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Akstė“ iškėlimo, jai tapus nemokia. Teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė, kad debitoriaus Renger Project LLP 2 962 607,20 JAV dolerių skolos nurašymas buvo tyčinis UAB „Akstė“ vadovo ar akcininkų veiksmas.BUAB „Akstė“ bankroto administratorės veiklos ataskaitoje už 2014 m. nurodė informaciją apie įmonės debitorinius įsiskolinimus, iš kurių didžiausi – SIA Akste LV, registruotos Latvijoje, kurios skola įmonei sudarė 1 328 537,42 Lt, ir Preston Business United Inc., registruotos Estijos Respublikoje, kurios skola įmonei sudarė 388 618,88 Eur. Teismas pažymėjo, kad jokių duomenų apie tai, jog ir šios skolos yra nurašytos kaip beviltiškos, nėra. Tokių įrodymų nepateikė ir pareiškėja. Aplinkybė, kad bankroto administratorei nepavyko iš debitorių išieškoti minėtų skolų, nesudaro pagrindo išvadai, kad UAB „Akstė“ vadovas ar akcininkai kreditavo užsienyje esančias įmones neprotingai, peržengdami verslo rizikos ribas. Teismas pažymėjo, kad jam nėra pagrindo netikėti suinteresuotų asmenų paaiškinimais, jog, bendrovei specializuojantis automobilių kėbulo dalių bei žibintų rinkoje, prekyba vyko ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, prekes eksportuojant į Rusiją ir kitas valstybes. Visuotinai žinoma aplinkybė, kurios įrodinėti nereikia, kad 2008 m. prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė, dėl kurios sutriko daugumos kompanijų veikla, atsiskaitymai su produkcijos tiekėjais, kredito įstaigomis. Minėta pasaulinė ekonominė krizė palietė ir UAB „Akstė“, nes jos rinka apėmė ne tik Lietuvoje, bet ir kitose užsienio šalyse, esančias bendroves.Teismas nurodė, kad tarpusavio įsiskolinimų užskaitymas, kuriuo buvo užskaityta 243 839,00 Lt UAB „Akstė“ mokestinė nepriemoka valstybei, tokiu būdu šia suma sumažinant įsiskolinimą antros eilės kreditoriui – VMI, atliktas valstybės institucijos leidimu, o mokestinę nepriemoką perėmė moki įmonė UAB „Akstė – servisas“. Be to, šis tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo suderinimo aktas įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas.Teismas nustatė, kad 2014 m. bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais ir prarado dalį verslo partnerių, nes prekių tiekėjai atsisakė bendradarbiauti su UAB „Akstė“ tiesiogiai. Dėl šios priežasties UAB „Akstė – servisas“ (konsignantas) ir UAB „Akstė“ (konsignatorius) 2014 m. balandžio 25 d. sudarė konsignacijos sutartį. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad minėtu sandoriu buvo siekiama gauti ir realiai buvo gautas pelnas, padidinant prekių apyvartą, o tai užkirto kelią kreditoriniams įsipareigojimams augti. Teismas pažymėjo, kad jam nėra pagrindo abejoti šiais paaiškinimais, todėl pareiškėjos argumentus, jog UAB „Akstė – servisas“ pardavė bendrovei nelikvidžias prekes, tokiu būdu sąmoningai padidindama įsiskolinimą, atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus.Teismo vertinimu, minėtos konsignacijos sutarties pagrindu vykdyta prekyba kreditorių interesų nepažeidė, įmonė dėl to netapo nemokia. Bendrovei nevykdžius šios sutarties, UAB „Akstė“ būtų pritrūkusi tam tikro asortimento prekių, atitinkamai bendrovės finansinė padėtis būtų dar labiau pablogėjusi, nes būtų prarasta dalis pirkėjų. UAB „Akstė – servisas“ perduotos prekės UAB „Akstė“ ir toliau išliko UAB „Akstė – servisas“ nuosavybė iki jų pardavimo tretiesiems asmenims. Dėl to gauti už prekes pinigai turėjo būti pervesti prekių savininkei – UAB „Akstė – servisas“. Jeigu prekės tretiesiems asmenims nebūtų parduotos, pagal minėtą konsignacijos sutartį, tokios prekės vis tiek turėjo būti grąžintos prekių savininkei – UAB „Akstė – servisas“. Tai reiškia, kad šios sutarties pagrindu UAB „Akstė“ veikė tik kaip tarpininkė, kuri siekė su pirkėjais nenutraukti prekybinių santykių, neprarasti pirkėjų ir toliau vystyti verslą, o tokie veiksmai negali būti vertinami kaip sąmoningai blogas įmonės valdymas.Teismas sprendė, kad UAB „Akstė“, UAB „Akstė – servisas“ ir UAB „Auksuona“ 2014 m. birželio 6 d. sudarytas trišalis susitarimas dėl įskaitymo kreditorių ar pačios įmonės interesų nepažeidė, nes UAB „Akstė“ skola kreditoriui buvo sumažinta. Be to, šis sandoris įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas, t. y. bankroto administratorė vykdydama jai ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytas pareigas nenustatė, jog šis sandoris kokiu nors būdu pažeidė kreditorių interesus ar dėl šio sandorio įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, dėl to į teismą su ieškiniu dėl minėto trišalio susitarimo pripažinimo negaliojančiu nesikreipė.Teismas pažymėjo, kad byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių tyčinį blogą UAB „Akstė“ valdymą, ydingą įmonės veiklą ir plėtrą, blogą vadovavimą įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamą darbo, technologinių procesų organizavimą. Tai reiškia, kad nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo. Be to, byloje nėra duomenų apie žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymą ir neatlikimą ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina buvo atlikti konkrečioje situacijoje, t. y. kad UAB „Akstė“ bankrotą būtų nulėmusi netinkama bendrovės vadovo ir akcininkų veikla. Nagrinėjamoje byloje galima būtų spręsti, kad UAB „Akstė“ bankrotą nulėmė būtent verslo nesėkmė, 2008 m. prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, o ne tyčiniai įmonės vadovo ir akcininkų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėja Lenkijos ribotos atsakomybės bendrovė „ABAKUS“ atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos 2017 m. birželio 7 d. nutartį panaikinti ir pripažinti BUAB „Akstė“ bankrotą tyčiniu dėl M. P., A. A. ir A. A. kaltės; priteisti pareiškėjai iš suinteresuotų asmenų lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas apskritai nevertino apeliantės pateiktų argumentų ir įrodymų, kad įmonės vykdytas užsienio juridinio asmens Renger Project LLP kreditavimas buvo neprotingas ir peržengė verslo rizikos ribas. Teismas, be jokių motyvų atmetęs apeliantės argumentus dėl įmonės vykdyto neprotingo ir verslo rizikos ribas peržengiančio užsienio juridinio asmens Renger Project LLP kreditavimo ir juos pagrindžiančius įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotas įrodymų vertinimo taisykles. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-250-464/2015 yra išaiškinęs, kad įmonės organų sprendimai, kai sudaromi niekaip neužtikrinti didelės vertės sandoriai su užsienio juridiniais asmenimis, sudaro pagrindą abejoti tokių sprendimu teisėtumu. Nagrinėjamoje byloje susiklostė identiška ar labai panaši situacija, todėl, sprendžiant šį ginčą, taikytini Lietuvos apeliacinis teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartyje pateikti išaiškinimai. Įmonės vykdyto neprotingo ir verslo rizikos ribas peržengiančio užsienio juridinio asmens Renger Project LLP kreditavimo mastas – 7 524 133,53 Lt (2 962 607,20 JAV dolerių arba 2 179 139,69 Eur), leidžia teigti, kad dėl šių sandorių (dėl kurių bendrovė galiausiai prarado tokios vertės turtą) ne tik iš esmės pablogėjo bendrovės būklė, bet šie sandoriai iš esmės buvo pagrindinė bendrovės nemokumo priežastis. Buvęs BUAB „Akstė“ vadovas M. P., manydamas, kad Renger Project LLP skola yra beviltiška, turėjo kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pateikti teismui visus tokią M. P. poziciją pagrindžiančius argumentus ir dokumentus, kuriuos teismas būtų tinkamai įvertinęs, o ne priimti sprendimą dėl skolos nurašymo. Suinteresuotas asmuo M. P. nei procesiniuose dokumentuose, nei teismui nepaaiškino, dėl kokių priežasčių jis nesuteikė galimybės pačiam teismui įvertinti Renger Project LLP skolos beviltiškumo, o vietoje to pats priėmė sprendimą nurašyti šią skolą kaip beviltišką.Užsienio juridinių asmenų skolų nepavyko atgauti ne tik BUAB „Akstė“ bankroto administratorei, bet ir buvusiam bendrovės vadovui M. P., todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, kad šios skolos yra atgautinos, tik administratorei nepavyko to padaryti, yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Užsienio juridinių asmenų skolos ir jų dydis dar kartą patvirtina, kad bendrovė užsienio juridinius asmenis kreditavo neprotingai, pažeisdama įprastinę verslo riziką.Suma, kurią BUAB „Akstė“ sumokėjo pažeisdama įstatymo nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarką, sudaro 169 149,16 Eur ir tai yra pakankama suma konstatuoti, kad dėl tokių prioritetinių atsiskaitymų su pasirinktais kreditoriaus bendrovės būklė iš esmės pablogėjo.2014 m. birželio 6 d. tarpusavio įsipareigojimų suderinimo aktas buvo sudarytas tuo metu, kai UAB „Akstė – servisas“ dar net nebuvo perėmusi bendrovės mokestinės nepriemokos, t. y. tuo metu, kai UAB „Akstė – servisas“ neturėjo priešpriešinio reikalavimo, kuris galėtų būti įskaitytas – vien tai yra imperatyvių teisės normų pažeidimas. UAB „Akstė – servisas“, kaip buvusi BUAB „Akstė“ dukterinė įmonė, galėjo turėti įvairių priežasčių perimti bendrovės mokestinę nepriemoką, tačiau aplinkybė, kad UAB „Akstė – servisas“ nusprendė perimti bendrovės mokestinę nepriemoką jokiu būdu nereiškia, kad dėl to atsiradęs UAB „Akstė –servisas“ kreditorinis reikalavimas turėtų būti patenkintas pirmiau, nei kitų kreditorių kreditoriniai reikalavimai. Įstatymas nenumato, kad atsiskaitymo eiliškumo pažeidimas kaip tyčinio bankroto požymis gali būti konstatuojamas tik tuo atveju, jeigu atitinkamas atsiskaitymo sandoris buvo nuginčytas.Nėra tokio teisės akto, kuris numatytų, kad kreditoriui, kuriam įmonės skolinis įsipareigojimas atsirado pagal konsignacijos sutartį, turėtų būti mokama prioritetiškai, lyginant su kitais kreditoriais, todėl tokia teismo išvada neturi jokio įstatyminio pagrindo. Suinteresuotų asmenų nurodoma konsignacijos sutartis buvo sudaryta 2014 m. balandžio 25 d.; buvęs bendrovės vadovas M. P. pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos BUAB „Akstė“ iškėlimo 2014 m. birželio 10 d.; tuo tarpu visi sandoriai, kuriais bendrovė suteikė prioritetą atsiskaitymui su UAB „Akstė – servisas“, buvo sudaryti nuo 2014 m. birželio mėnesio. Dėl kitų BUAB „Akstė“ prioritetinių atsiskaitymų ginčijamoje nutartyje teismas apskritai nepasisakė. Nėra teisės akto, kuris numatytų, kad teismas negali nustatyti bankroto administratoriaus nenustatytų tyčinio bankroto požymių.Bankroto administratorės 2014 m. gruodžio 12 d. ataskaitoje nėra nurodyta, kad po 2014 m. birželio 1 d. bendrovė būtų sudariusi kažkokių prekių įsigijimo iš UAB „Akstė–servisas“ ar šių prekių pardavimo tretiesiems asmenims sandorių. Be to, suinteresuoti asmenys į bylą nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad įmonė apskritai iš šių sandorių būtų gavusi kokios nors naudos, t. y. byloje nėra įrodymų, kad bendrovė už tariamai pagal minimą konsignacijos sutartį įsigytas prekes gavo kažkokių pajamų. Darytina išvada, kad dėl bendrovės sandorių su UAB „Akstė – servisas“ ženkliai išaugo bendrovės skola UAB „Akstė-servisas“, o tai neabejotinai neatitiko BUAB „Akstė“ interesų, ypač, kad bendrovė dar ir prioritetiškai dalį šios skolos sumokėjo UAB „Akstė – servisas“ banko pavedimais ar tarpusavio įskaitymo sandoriais.Teismo pareikalauti dokumentai bankroto administratorei nebuvo perduoti, kas sudaro pagrindą konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį. Tokią poziciją pagrindžia apeliantės pareiškime dėl BUAB „Akstė“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-841-381/2016 suformuota teismų praktika. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytam tyčinio bankroto požymiui konstatuoti nebūtina, kad kreditorius ar bankroto administratorius ginčytų sandorius, kuriems pagrįsti bankrutuojančios įmonės buhalterijoje trūksta dokumentų. Suinteresuoti asmenys M. P., A. A. ir A. A. atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti; priteisti suinteresuotų asmenų naudai iš pareiškėjos jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo suformuotu precedentu bei ištyręs į bylą pateiktus įrodymus, padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tyčinį blogą bendrovės valdymą, ydingą įmonės veiklą ir plėtrą, blogą vadovavimą įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamą darbo, technologinių procesų organizavimą. Nenustačius priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, nėra pagrindo pripažinti, kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia. Bendrovė, nurašydama Renger Project LLP skolą, kreditorių interesų nepažeidė. 2010 m. sudarius sutartį, šalys bendradarbiavo ilgą laiką ir tik 2014 m. Renger Project LLP nustojo dengti susidariusį įsiskolinimą. Akivaizdu, jog šalis siejo tęstinis bendradarbiavimas, o Renger Project, turėjęs įsiskolinimų, ilgą laiką juos dengė ir tik 2014 m. pranešė, jog prievolės įvykdyti nebegalės. Bendrovė, įvertinusi šias aplinkybes, turėjo pagrindą toliau vystyti bendradarbiavimą su Renger Project LLP ir tokio bendradarbiavimo vystymas nėra ir negali būti pripažintas peržengiančiu protingos verslo rizikos ribas. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė apie Renger Project LLP dalyvių registracijos vietą ar būtinumą atsižvelgti į balansinio turto kiekį, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog vystant veiklą su Renger Project LLP buvo elgtasi neteisėtai. Viena vertus, pati Renger Project LLP buvo registruota Didžiojoje Britanijoje, taigi reikalavimo dėl skolos išieškojimo pareiškimas nebuvo komplikuotas. Kita vertus, balansinio turto kiekio kriterijus vertintinas kritiškai, kadangi, kaip minėta, šalys bendradarbiavo ilgą laiką, Reanger Project LLP dengė įsiskolinimus pakankamai dideliais mokėjimais, todėl balansinio turto kiekio dydis nebuvo esminis kriterijus, sprendžiant dėl tolimesnio bendradarbiavimo su šia įmone. Nors pareiškėjas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-250-464/2015, tačiau teisės taikymo taisyklės teismas šioje byloje nesuformulavo, buvo atliktas tik konkrečioje byloje ginčijamų veiksmų vertinimas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su pareiškėja, kad šis teismo išaiškinimas yra aktualus nagrinėjamoje byloje. Aptariamo Renger Project LLP skolos bendrovei nurašymo teisėtumo klausimas jau yra išnagrinėtas kitoje byloje – Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo reikalavimą pripažinti negaliojančiu bendrovės vadovo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą nurašyti Renger Project LLP 7 524 133,53 Lt dydžio skolą, 2016 m. spalio 24 d. nutartimi civilinę bylą Nr. e2-1316-324/2016 nutraukė. Konstatuota, jog skolos nurašymo fakto teisėtumo vertinimas yra praradęs reikšmingumą.Bendrovės sandoriai su kitomis bendrovėmis, kuriuos pareiškėjas traktuoja kaip kreditavimą, nelaikytini nepamatuota verslo rizika. Pareiškėja nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų ar logiškai pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, kad sandoriai su SIA Akste ar Estijos įmone Preston Business United Inc viršijo ūkinę komercinę riziką. Net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas skolų išieškojimo negalimumas, tai nesudarytų pagrindo konstatuoti neprotingo verslo rizikos ribų peržengimo. Kaip minėta, sprendžiant dėl tyčinio bankroto nustatymo, turi būti nustatyta, jog neteisėti veiksmai buvo atlikti tyčia. Bendrovės atsiskaitymai su kitais kreditoriais nepažeidė likusių bendrovės kreditorių interesų. Vien teiginys, kad išskirtinių sąlygų sudarymas gali būti pagrindas tyčinio bankroto faktui nustatyti, parodo, kad kiekvienu atveju teismas atlieka vertinimą – nėra vienareikšmės taisyklės ar pozicijos vertinant, ar išskirtinių sąlygų sudarymas turėjo esminės reikšmės įmonės bankrotui bei kreditorių teisėtiems interesams. Teismas vertino pareiškėjo teiginius, kad bendrovė pažeidė kitų kreditorių interesus, kadangi iškart po skolos nurašymo, pervedė UAB „Akstė – servisas“ 65 000 Lt. Teismas išanalizavo 2014 m. balandžio 25 d. bendrovės ir UAB „Akstė – servisas“ sudarytą konsignacijos sutartį, kurios pagrindu UAB „Akstė – servisas“ teikė prekes bendrovei. Teismas pagrįstai nustatė, kad dėl kilusių finansinių sunkumų bendrovė prekiavo UAB „Akstė – servisas“ konsignacijos sutarties pagrindu pateiktomis prekėmis. Tuo tarpu pareiškėjos atskirajame skunde nurodomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo. Teismas pasisakė dėl konsignacijos teisinio santykio specifiškumo bei, įvertinęs tai, kad prekės šios sutarties pagrindu išliko UAB „Akstė – servisas“ nuosavybe, sprendė, kad atsiskaitymas už nurodytas prekes negali būti laikomas prioritetiniu. Pati teisinio santykio esmė lemia atsiskaitymų teisėtumą bei, akivaizdu, negali reikšti prioritetinio atsikaitymo su kreditoriumi. Pareiškėjos įsitikinimas, kad šio pobūdžio sandoriai bei veikla buvo vykdomi jau po bankroto bylos bendrovei iškėlimo, taigi negalėjo turėti įtakos bendrovės faktiniam mokumui, nepaneigia aplinkybės, jog tęsiant veiklos vykdymą nurodytu būdu, bendrovė siekė ne kitų kreditorių interesų pažeidimo, o priešingai – buvo suinteresuota, kad bendrovės turimų lėšų pakaktų padengti kuo didesnei daliai kreditorinių reikalavimų. Vien pelno (ne)gavimo fakto nustatymas nagrinėjamu atveju neturi lemiamos įtakos sprendžiant dėl veiksmų teisėtumo. Pareiškėja siekė įrodyti, kad bendrovės, UAB „Akstė – servisas“ ir UAB „Auksuona“ 2014 m. birželio 6 d. sudarytas trišalis susitarimas dėl įskaitymo pažeidė kreditorių interesus. Kadangi teismas nenustatė, kad didesnės vertės atsiskaitymai buvo neteisėti, mažos vertės atsikaitymai, akivaizdu, nesudaro pagrindo nustatyti tyčinio bankroto faktą. Be to, pareiškėjos akcentuojami atlikti apmokėjimai už būtinąsias/ einamąsias išlaidas, viena vertus, buvo mažos apimties, todėl neturėjo įtakos bendrovės galėjimui atsiskaityti su kitais kreditoriais; kita vertus, bendrovė būtų patyrusi dar didesnius nuostolius, jei einamųjų išlaidų nebūtų padengusi, kas būtų turėję didesnės įtakos bendrovės kreditorių atsiskaitymui su bendrove. Šiuo atveju pareiškėjo nurodomi atsiskaitymai dėl jų mažareikšmiškumo negali būti vertinami kaip galėję turėti įtakos kitų kreditorių interesams. Tuo tarpu teismo detaliai išanalizuoti sandoriai turėjo išimtinai teigiamą įtaką bendrovės įsiskolinimų balansui bei galimybei atsiskaityti su kreditoriais, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.Prekių įsigijimas iš UAB „Akstė – servisas“ buvo teisėtas bei pagrįstas. Vien tam tikro bendrovės sandorio ar veiklos epizodo nenurodymas bankroto administratorės ataskaitoje nesudaro pagrindo pripažinti jų neteisėtais ir pažeidžiančiais kreditorių interesus. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių neteisėtą ar apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos vedimą. Pati pareiškėja nepateikė jokios informacijos apie jos nurodytuose konteineriuose buvusių prekių rūšis, kiekius ir kainas. Pareiškėja neįrodė konteineriuose buvusių prekių perleidimo tretiesiems asmenims fakto.BUAB „Akstė“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo dėl atskirojo skundo spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 punktą, tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 pažymėjo, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl, net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.Paminėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ĮBĮ 20 straipsnio straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia.Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).Į paminėtą kasacinio teismo praktiką turi būti atsižvelgiama nagrinėjant šioje byloje kilusį ginčą, o ankstesnė teismų praktika tyčinio bankroto bylose, kuria remiasi apeliantė, gali būti taikoma tik tiek, kiek ji neprieštarauja paminėtoms taisyklėms, kadangi, pagal precedento taikymo taisykles, teismo turi būti taikomas vėlesnis precedentas, ypač suformuotas išplėstinės kasacinio teismo teisėjų kolegijos. ĮBĮ nurodytų sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas, sankcijų už neteisėtų veiksmų atlikimą nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodytą praktiką). Taigi, dėl BUAB „Akstė“ tyčinio bankroto spręstina pagal ĮBĮ redakciją, galiojusią apeliantės įrodinėjamų neteisėtų veiksmų atlikimo metu. Esminis apeliantės argumentas įrodinėjant, kad BUAB „Akstė“ bankrotas buvo tyčinis, yra verslo santykiai su bendrove Renger Project LLP ir vėlesnis šios bendrovės skolos nurašymas. Apeliantės teigimu, tęsdami verslo santykius su bendrove Renger Project LLP, nepaisant šios bendrovės įsiskolinimų, suinteresuoti asmenys peržengė verslo rizikos ribas ir tai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 – 3 punktuose nurodytus tyčinio bankroto požymius. Byloje neginčijama, kad būtent Renger Project LLP neatsiskaitymas su BUAB „Akstė“ turėjo esminę įtaką BUAB „Akstė“ mokumui. Teismui sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, šiuo tikslu, be kita ko, vertinant įmonės vadovo veiklą, taikytina verslo sprendimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią, siekiant išvengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, bendrovės valdybos nariams (vadovui) suteikiama išplėsta verslo sprendimų apimtis (angl. widened scope of business judgement), tai reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas priešingas siekiamam rezultatas, t. y. siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014). Iš bylos duomenų matyti, kad BUAB „Akstė“ ir bendrovės Renger Project LLP verslo santykiai tęsėsi nuo 2010 metų. Nors apeliantė pagrįstai pažymi, kad bendrovė Renger Project LLP nuolat turėjo ženklių įsiskolinimų BUAB „Akstė“, iš bylos duomenų matyti, kad Renger Project LLP įsiskolinimas neturėjo tendencijos nuolat augti, iš Renger Project LLP buvo nuolat (praktiškai kas mėnesį) gaunamos įmokos, kurių paskutinė gauta 2014 m. balandžio mėn. ir sudarė 156 950,88 USD. BUAB „Akstė“ pardavimus su minėta kreditore vykdė iki 2014 m. birželio mėnesio (2014 m. gegužės mėnesį pateikta prekių už 145 508,10 USD dolerių sumą) (t. III, b. l. 48 – 50). Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat tai, kad verslo santykiai tarp BUAB „Akstė“ ir bendrovės Renger Project LLP vyko laikotarpiu po 2008 metų ekonominės krizės, kuomet buvo sutrikę atsiskaitymai tarp daugelio įmonių, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BUAB „Akstė“ vadovo ir akcininkų sprendimų, tęsiant prekybos santykius su Renger Project LLP, kuri, nors ir būdama skolinga BUAB „Akstė“, nuolat vykdė pakankamai ženklios apimties atsiskaitymus, nėra pagrindo pripažinti turinčiais akivaizdžių rūpestingumo trūkumų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmonės bankroto situacija dažniausiai yra didesne ar mažesne dalimi nulemta nepasiteisinusių verslo sprendimų, todėl vien tai, kad sprendimas tęsti verslo santykius su Renger Project LLP buvo rizikingas ir galiausiai nepasiteisino, bei turėjo įtakos BUAB „Akstė“ bankrotui, savaime nereiškia, jog tęsiant verslo santykius su bendrove Renger Project LLP buvo tyčia siekiama sukelti BUAB „Akstė“ nemokumą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kartu atmesdamas priešingus suinteresuotų asmenų argumentus, jog Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1316-324/2016 bendrovės Renger Project LLP skolos nurašymas nėra pripažintas teisėtu, kadangi šia nutartimi byla pagal atitinkamą apeliantės reikalavimą buvo nutraukta, t. y. užbaigta nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, jog bendrovė Renger Project LLP 2014 m. spalio 14 d., t. y. praėjus vos keturiems mėnesiams nuo jos skolos nurašymo, buvo likviduota, nėra pagrindo nesutikti su suinteresuotų asmenų argumentais (kurių iš esmės neneigia ir apeliantė), kad skolos išieškojimas iš šios bendrovės būtų buvęs beviltiškas, o jos apskaitymas BUAB „Akstė“ balanse būtų galėjęs uždelsti BUAB „Akstė“ bankroto procedūras ir galimai padaręs dar didesnę žalą BUAB „Akstė“ kreditoriams. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sprendimas nurašyti Renger Project LLP skolą neturėjo realios įtakos BUAB „Akstė“ mokumui ir todėl negali būti pripažintas tyčinį bankrotą liudijančiu požymiu. Šią išvadą sustiprina ir tai, kad teismas nenustatė jokių Renger Project LLP ir suinteresuotų asmenų sąsajų, kurios leistų teismui manyti, jog Renger Project LLP skolos nurašymą galėjo lemti kokios nors kitos, nei suinteresuotų asmenų nurodytos, priežastys. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog tyčinį BUAB „Akstė“ bankrotą liudija Latvijos įmonės SIA Akstė ir Estijos įmonės Preston Business United Inc turimi didelės apimties įsiskolinimai BUAB „Akstė“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik didelių debitorinių skolų egzistavimo faktas savaime negali pagrįsti tyčinio blogo įmonės valdymo, liudijančio tyčinį bankrotą, juo labiau, kad, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog nurodytos skolos iš SIA Akstė ir Preston Business United Inc negali būti atgautos. Įrodinėdama, kad BUAB „Akstė“ bankrotas buvo tyčinis, apeliantė taip pat remiasi ĮBĮ 2 dalies 4 punktu, teigdama, kad BUAB „Akstė“, būdama nemokia, vykdė prioritetinius atsiskaitymus su kai kuriais bendrovės kreditoriais, įskaitant susijusias įmones UAB „Akstė – servisas“ ir UAB „Auksuona“. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Akstė“, UAB „Auksuona“ ir UAB „Akstė – servisas“ yra susijusios bendrovės – UAB „Akstė“ akcininkai A. A. ir A. J. A. (t. I, b. l. 143) yra vieninteliai UAB „Auksuona“ akcininkai (t. III, b. l. 66), tuo tarpu pastaroji bendrovė nuo 2014 m. balandžio 16 d. yra vienintelė UAB „Akstė – servisas“ akcininkė (t. III, b. l. 67). Bylos duomenys, patvirtina, kad tą pačią dieną, kai buvo nurašyta kreditoriaus Renger Project LLP skola bendrovei – 2014 m. birželio 6 d., UAB „Akstė“ su UAB „Akstė – servisas“ ir UAB „Auksuona“ sudarė trišalį susitarimą dėl tarpusavio užskaitos, kurio pagrindu buvo padengtas UAB „Akstė – servisas“ įsiskolinimas UAB „Akstė“ 56 800 Lt sumai, šia suma sumažinant UAB „Akstė“ įsiskolinimą UAB „Auksuona“(t. III, b. l. 124), bei su UAB „Akstė – servisas“ pasirašė tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą, kuriuo susitarė atlikti tarpusavio skolų užskaitymą atitinkamai 243 839 Lt sumai (t. III b. l. 84). Dar vieną tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą UAB „Akstė“ su UAB „Akstė – servisas“ pasirašė 2014 m. birželio 12 d. t. y. jau po pareiškimo dėl bankroto bylos UAB „Akstė“ iškėlimo teismui pateikimo dienos. Minėtu aktu buvo sutarta atlikti tarpusavio skolų užskaitymą 10 760,88 Lt sumai (t. IV, b. l. 75).Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad, sprendžiant dėl tyčinio bankroto, teismo gali ir turi būti vertinami ir tie sandoriai, kurie nėra nuginčyti teismine tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog paminėti įskaitymo sandoriai nėra nuginčyti ir dėl šios priežasties negali liudyti tyčinio bankroto, savo procesinį sprendimą grindė netinkamais motyvais. Negali būti pripažintas pagrįstu ir pirmosios instancijos teismo motyvas, kad įskaitymo sandorio teisėtumą savaime lemia tai, jog jo sudarymui buvo gautas valstybės institucijos (VMI) leidimas. Kita vertus, atsižvelgiant į šios nutarties 21-22 punktuose nurodytą aktualią kasacinio teismo praktiką, pakeitusią apeliantės minimą ankstesnę praktiką, pagal kurią atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas teismų buvo pripažįstamas savaime pakankamu tyčiniam bankrotui konstatuoti, vien atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimas, neįtakojęs nemokios bendrovės turtinės padėties (t. y. iš esmės jos nepabloginęs), nesudaro pagrindo spręsti apie tyčinį bendrovės bankrotą. Tokiu atveju kreditorių teisės turi būti ginamos kitais būdais, pavyzdžiui, reiškiant ieškinį dėl neteisėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pažymėtina, kad tokį ieškinį gali reikšti ne tik bankrutuojančios įmonės administratorius, bet ir bendrovės kreditoriai. Apeliantė neneigia, kad sudarydama šios nutarties 32 punkte nurodytus įskaitymo sandorius BUAB „Akstė“ jau buvo nemoki, t.y. nurodyti sandoriai negalėjo lemti jos nemokumo. Pagal savo prigimtį paminėti įskaitymo sandoriai negalėjo lemti ir esminio įmonės turtinės padėties pabloginimo, todėl pripažinti BUAB „Akstė“ bankrotą tyčiniu dėl nurodytų įskaitymo sandorių sudarymo nėra pagrindo. Kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimas, galimai atsiradęs dėl nurodytų sandorių sudarymo, turėtų būti šalinamas reiškiant reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaudamasis šios nutarties 34 punkte išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas atmeta ir apeliantės argumentus dėl prioritetinio BUAB „Akstė“ atsiskaitymo su kitais bendrovės kreditoriais (advokatų kontora „SORAINEN“, UAB „DPD Lietuva“, UAB „Statoil Lietuva“, UAB „Swedbank lizingas“, UAB „Skaita“ ir AB „LESTO“). Papildomai pažymėtina, kad, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Toks aiškinimas taikytinas tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Nemokumo situacijoje esanti bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo gali tęsti veiklą, jei tokiu būdu nedidinami bendrovės nuostoliai ir nekenkiama kreditorių interesams, todėl einamųjų, būtinų įmonės veiklai, išlaidų dengimas ne visais atvejais teismo gali būti pripažintas neteisėtu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad BUAB „Akstė“ ir UAB „Akstė – servisas“ 2014 m. balandžio 25 d. sudarė konsignacijos sutartį (t. IV, b. l. 51-53). Ši sutartis sudaryta iki bendrovės Renger Project LLP 2014 m. birželio 5 d. rašto, kuriame minėtas kreditorius nurodė, kad jis šiuo metu negali ir artimiausioje ateityje negalės padengti bendrovei savo 2 962 607,20 USA dolerių (858 030,35 Eur) finansinio įsipareigojimo, kuris savo ruožtu lėmė BUAB „Akstė“ vadovo kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos BUAB „Akstė“ iškėlimo. Suinteresuotų asmenų nurodytos konsignacijos sutarties sudarymo priežastys (bendrovei trūko tam tikro asortimento prekių, dėl ko galėjo būti prarasta klientų dalis) byloje nepaneigtos ir apeliantė jų iš esmės neginčija. Po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Akstė“ pateikimo teismui dienos bendrovė vykdė įsipareigojimus pagal su UAB „Akstė – servisas“ 2014 m. balandžio 25 d. sudarytą konsignacijos sutartį, 2014 m. birželio 20 d. pavedimu į UAB „Akstė –servisas“ banko sąskaitą pervesdama 20 000 Lt sumą, 2014 m. liepos 3 d. – 15 000 Lt sumą, o 2014 m. liepos 14 d. – 30 000 Lt sumą (t. III, b. l. 116, 119 – 120). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiais, kad BUAB „Akstė“ atsiskaitymai pagal konsignacijos sutartį gali būti laikomi prioritetiniais atsiskaitymais. Pasisakydamas dėl šių apeliantės argumentų pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino konsignacijos sutarties pobūdį ir pagal ją mokamų sumų teisinę prigimtį. Pagal konsignacijos sutartį, konsignatoriui perduotos prekės yra konsignanto nuosavybė ir nėra laikomos konsignatoriaus turtu. Atitinkamai, konsignatorius neįgyja teisės į pinigų sumas, gautas už parduotas kitam asmeniui priklausančias prekes, o įgyja teisę tik į sutartyje numatytą konsignatoriaus atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas bankrutuojančios įmonės prievolėms vykdyti, šio turto grąžinimas savininkams nepadidina įmonės skolų (kreditorių reikalavimų), priešingai – bankrutuojančiai įmonei negrąžinus svetimo turto, atsirastų prievolė atlyginti to turto vertę, atitinkamai padidėtų bendra įmonės skolų suma, o parduoto likviduojamos įmonės turto nepakankant visiems kreditorių reikalavimams patenkinti – ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus patenkintų reikalavimų dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2009). Kadangi už UAB „Akstė – servisas“ priklausančias prekes gautos sumos negalėjo būti panaudotos BUAB „Akstė“ prievolių kitiems asmenims vykdymui, šių sumų išmokėjimo UAB „Akstė – servisas“ nėra pagrindo pripažinti neteisėtu, BUAB „Akstė“ kreditorių interesus pažeidžiančiu, atsiskaitymu.Apeliantė taip pat remiasi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintu tyčinio bankroto požymiu kurį, pasak apeliantė, patvirtina iš esmės vienintelė aplinkybė – dokumentų, kurie patvirtintų bendrovės iš jos įsigytų prekių, konkrečiai prekių, buvusių konteineriuose Nr. TCNU9867718, TGHU7486083, ECMU9324796, CARU9948303, perleidimo tretiesiems asmenims sandorius, nepateikimas. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl paties nurodytų prekių perleidimo tretiesiems asmenims fakto ir ši aplinkybė byloje nėra įrodyta. Esant tokioms aplinkybėms, kaip pagrįstai pažymi suinteresuoti asmenys, nėra pagrindo spręsti, jog BUAB „Akstė“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar netinkamai. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi apeliantės prašymas dėl BUAB „Akstė“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmestas pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais dėl neva netinkamo įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme ir pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo netinkamo motyvavimo. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad BUAB „Akstė“ bankroto nėra pagrindo pripažinti tyčiniu. Darydamas tokią išvadą teismas vertino visų suinteresuotų asmenų argumentus ir įrodymus, o tai, kad dėl kai kurių apeliantės argumentų ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime atskirai nepasisakyta, nesudaro pagrindo konstatuoti esminių teismo procesinio sprendimo trūkumų, sudarančių pagrindą jo panaikinimui (CPK 328 straipsnis). Atmetus pareiškėjos atskirąjį skundą, suinteresuotiems asmenims iš pareiškėjos priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, neviršijančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nurodytų maksimalių dydžių, t. y. 1 063 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos Lenkijos ribotos atsakomybės bendrovės ABAKUS 1 063 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų suinteresuotiems asmenims M. P., A. A. ir A. A..