Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

2024 m. gruodžio 2 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. D. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G. A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2023 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 21RE-158 (AG-78/03-2023) ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsakovė, įpareigoti VMI sudaryti mokestinės paskolos sutartį išdėstant 6 088,36 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą įmokas mokant kas mėnesį lygiomis dalimis per penkerius metus.

Pareiškėjas nurodė, kad VMI jam apskaičiavo 6088,36 Eur mokestinę nepriemoką. Jis kreipėsi į atsakovę su prašymu išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, įmokas mokant kas mėnesį lygiomis dalimis per 5 metus. Atsakovė 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-97367 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą“ (toliau – ir Sprendimas) atsisakė išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutikdamas su Sprendimu kreipėsi su skundu į Komisiją, prašydamas panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovę tenkinti jo prašymą, tačiau Komisija 2023 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 21RE-158 (AG-78/03-2023) nusprendė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Komisijos 2023 m. kovo 2 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Pabrėžia, kad nei atsakovė, nei Komisija priimdamos atitinkamus sprendimus nepakankamai įsigilino į jo individualią situaciją, išskirtinai vadovavosi tik selektyviomis teisės normomis, neatsižvelgė į teisingumo ir žmogiškumo principus.

Pareiškėjas teigia, kad neneigia prievolės sumokėti 6088,36 Eur dydžio mokestinę nepriemoką ir pagal turimas galimybes stengėsi ją padengti, tačiau susiklostė nepalanki finansinė padėtis, dėl kurios neturi galimybės nedelsiant padengti viso įsiskolinimo, todėl ir kreipėsi į VMI su prašymu sudaryti galimybę sumokėti mokestinę prievolę dalimis, ją išdėstant 5 metų laikotarpiui.

Akcentuoja, kad pateikė atsakovei dokumentus įrodančius jo sunkią finansinę padėtį, tačiau ji nepagrįstai į juos neatsižvelgė. Nurodė, jog užsiima individualia veikla – dirba pavėžėju, todėl gauna pastovias pajamas ir turi galimybę padengti įsiskolinimą mokėdamas dalimis.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas 2022 m. spalio 7 d. pateikė prašymą dėl VMI sprendimu patvirtintos mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino išdėstymo 5 metų laikotarpiui. Išnagrinėjus pareiškėjo prašymą buvo priimtas Sprendimas, kuriuo nuspręsta neišdėstyti 6088,36 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo 5 metams. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis VMI Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriaus 2022 m. gruodžio 28 d. išvadoje Nr. (23.31-08) 326-5065 (toliau – ir Išvada) nurodytais duomenimis.

Atsakovė pabrėžė, jog pareiškėjas ne pirmą kartą kreipėsi į ją su prašymu išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą. VMI 2021 m. rugpjūčio 19 d. jau buvo sudariusi su pareiškėju mokestinės paskolos sutartį dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo iki 2022 m. rugpjūčio 12 d., tačiau pareiškėjas įsipareigojimus pagal mokestinės paskolos sutartį vykdė netinkamai ir per jos galiojimo laikotarpį į biudžetą sumokėjo tik 38,7 proc. išdėstytos mokestinės nepriemokos.

Teigia, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatos suteikia teisę mokesčių administratoriui atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, tačiau sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir ją sumokėti vėliau – per mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį.

Akcentuoja, kad mokesčių administratorius neturi pareigos tenkinti kiekvieno mokesčių mokėtojo prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino. VMI įgyvendindama jai suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į aktualius sprendžiamu klausimu teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taip pat vadovautis bendraisiais teisės ir gero administravimo principais.

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde teigdamas, jog jo finansinė padėtis sudėtinga, rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nenurodė jokių konkrečių tai patvirtinančių duomenų. Taip pat pareiškėjas, kreipdamasis į VMI dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo penkių metų laikotarpiui išdėstymo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo galimybę mokėti mėnesines įmokas. Mokestinės nepriemokos išdėstymas yra tikslingas tik tada, kai yra pagrindas manyti, jog išdėsčius jos mokėjimą, bus sumokėta. Nagrinėjamu atveju, Sprendimo priėmimo metu, pareiškėjo finansinė padėtis nesuteikė pagrindo manyti, kad išdėstyta mokestinė nepriemoka bus padengta, todėl Sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, o pareiškėjo skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI atsisakymo sudaryti mokestinės paskolos sutartį bei Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2023 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 21RE-158 (AG-78/03-2023) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m, gruodžio 1 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu sudaryti mokestinės paskolos sutartį. Prašyme pareiškėjas prašė sudaryti galimybę jam 5312,42 Eur dydžio gyventojų pajamų mokesčio ir 775,94 Eur dydžio privalomojo sveikatos draudimo įsiskolinimus padengti išdėstant jų mokėjimą penkerių metų laikotarpiui, kiekvieną mėnesį mokant 101,50 Eur.

VMI išnagrinėjusi minėtą pareiškėjo prašymą priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė neišdėstyti pareiškėjo turimos 6088,36 Eur dydžio mokestinės nepriemokos sumokėjimo. Sprendime teigiama, jog jis priimtas remiantis Išvadoje pateiktais duomenimis.

Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas ne pirmą kartą kreipėsi į VMI dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino išdėstymo. VMI su pareiškėju 2021 m. rugpjūčio 19 d. buvo sudariusi mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08) 327-40383 dėl 10 351,98 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo iki 2022 m. rugpjūčio 12 d. Pareiškėjas prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta VMI 2022 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-66960. Per mokestinės paskolos sutarties galiojimo laikotarpį pareiškėjas į biudžetą sumokėjo tik 4011,08 Eur arba 38,7 proc. išdėstytos mokestinės nepriemokos dalies. Akcentuojama, kad mokesčio mokėtojo prašymas yra netenkinamas, jei jis dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo kreipiasi ne pirmą kartą, sudaryta mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta arba yra pradelsti mokėjimai pagal vykdomą mokestinės paskolos sutartį. Pažymima, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie įrodo, kad yra realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų išdėstytas. Išvadoje siūloma netenkinti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 1 d. prašymo ir neišdėstyti 6088,36 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo.

Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu ir Išvadoje nurodytomis aplinkybėmis kreipėsi su skundu į Komisiją. Skunde pareiškėjas Komisijos prašė panaikinti Sprendimą bei Išvadą ir įpareigoti atsakovę su juo sudaryti mokestinės paskolos sutartį penkerių metų laikotarpiui, išdėstant 6088,36 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą.

Komisija išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir 2023 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 21RE-158 (AG-78/03-2023) nusprendė, jog Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl skundas atmestinas. Komisija pažymėjo, kad teisės aktai atsakovei nenumato prievolės besąlygiškai tenkinti mokesčių mokėtojų prašymus išdėstyti mokestines nepriemokas. Konstatavo, kad pareiškėjas VMI nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo galimybę mokėti mėnesines įmokas, o Sprendimas yra priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, pagrįstas objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymėta, jog asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos, tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės. Taigi teismas savo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi ne vertinti išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendime išdėstytų argumentų ir prieitų išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, o išspręsti ginčą dėl teisės, laikydamasis visų ABTĮ taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020; 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-445-442/2024).

Įvertinus minėtą LVAT jurisprudenciją darytina išvada, kad iš esmės nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku yra Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. (23.24-08) 327-97367 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą“, teisėtumas ir pagrįstumas.

MAĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2022-11-01 iki 2022-12-23) 88 straipsnio 1 dalis teigia, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau (MAĮ 88 straipsnio 2 dalis).

LVAT, aiškindamas minėtas MAĮ nuostatas, yra nurodęs, jog vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinės padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Pažymėtina, kad šių sąlygų buvimą turi pagrįsti pats pareiškėjas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3585/2011; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje A438-2139/2011; 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje A442-161/2013; 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-218-602/2024).

LVAT praktikoje pažymima, kad įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į teisės aktų, reguliuojančių mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą ar išdėstymą, reikalavimus, taip pat į bendruosius teisės ir mokesčių administravimo principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-373/2014, 2016 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-464-438/2016 ir kt.)

Įrodinėjimas ne teismo administraciniame procese priklauso nuo ginčo santykių pobūdžio, nuo teisinio minėto santykio reglamentavimo. Tokiais atvejais, kai viešojo administravimo subjektui yra pateikiamas fizinio ar juridinio asmens prašymas, kuriuo prašoma taikyti jų atžvilgiu tam tikras išimtis, paprastai įrodinėjimo pareiga tenka prašymą teikiančiam asmeniui. Teisės normos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos atidėjimą ar išdėstymą, įtvirtina aiškią mokesčio mokėtojo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą. Taigi pagrindinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindas, tenka pareiškėjui, tuo tarpu mokesčio administratoriaus įrodinėjimo pareiga yra daugiau papildomo pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-220/2014). Mokesčių mokėtojas, teikiantis mokesčių administratoriui prašymą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo pagal MAĮ 88 straipsnį, prašo taikyti jo atžvilgiu tam tikrą išimtį iš mokesčių mokėjimo visuotinio privalomumo principo, kuriuo remiantis kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1585-602/2020; 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-218-602/2024).

Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 „Dėl mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo taisyklių 7 punkte nurodyta, jog priimant sprendimą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą, vertinama mokesčių mokėtojo arba asmens, kuriam paskirta bauda už administracinį nusižengimą finansinė būklė pagal Mokesčių mokėtojo finansinės būklės vertinimo rekomendacijas, nustatytas centrinio mokesčių administratoriaus.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2019 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. VA-38 „Dėl mokesčių mokėtojo, turinčio mokestinę nepriemoką, arba asmens, kuriam paskirta bauda už administracinį nusižengimą, finansinės būklės vertinimo rekomendacijų patvirtinimo“ patvirtintų Mokesčių mokėtojo, turinčio mokestinę nepriemoką, arba asmens, kuriam paskirta bauda už administracinį nusižengimą, finansinės būklės vertinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) (bylai aktuali teisės akto redakcija galiojusi nuo 2021-06-02 iki 2023-05-31) 19 punkte nustatyta, kad kartu su prašymu taip pat vertinami fizinio asmens pateikti dokumentai: 19.1. anketos duomenys (vertinamos anketą užpildančio fizinio asmens ir jo šeimos narių gaunamos pajamos, santaupos (lėšos esančios bankų sąskaitose, grynieji pinigai), gautų paskolų įtaka sumokėjimo atidėjimo ir (ar) išdėstymo laikotarpiui ir kt. duomenys); 19.2. dokumentai, kurie įrodytų realias fizinio asmens galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką/baudą už administracinį nusižengimą; 19.3. Kai prašymą pateikia individualią veiklą vykdantis fizinis asmuo, papildomai vertinami: 19.3.1. duomenys apie pajamas, išlaidas per paskutinius 3 mėnesius; 19.3.2. kreditorių, debitorių sąrašai, jų susidarymo laikotarpis; 19.3.3. piniginių lėšų judėjimas banko sąskaitose, kasoje.

Rekomendacijų 20 punkte teigiama, jog kiti fizinių asmenų prašymo atidėti ir (ar) išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą galimi nagrinėjimo kriterijai ir jų vertinimo rezultatai yra nurodyti 3 priede „Mokesčių mokėtojo – fizinio asmens prašymo atidėti ir (ar) išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą nagrinėjimo kriterijai“.

Rekomendacijų 3 priedo „Mokesčių mokėtojo – fizinio asmens prašymo atidėti ir (ar) išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą nagrinėjimo kriterijai“ 9 punkte reglamentuota, kad jeigu mokesčių mokėtojas dėl mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą atidėjimo ir (ar) išdėstymo kreipiasi ne pirmą kartą (sudaryta mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta arba yra pradelsti mokėjimai pagal vykdomą mokestinės paskolos sutartį) ir nepateikė naujų argumentų, pagrindžiančių mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą per numatomą atidėjimo ir (ar) išdėstymo laikotarpį tada rekomenduojama netenkinti asmens prašymo atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą.

Tuo tarpu Rekomendacijų 3 priedo Mokesčių mokėtojo – fizinio asmens prašymo atidėti ir (ar) išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą nagrinėjimo kriterijai“ 11 punkte nurodyta, kad jeigu mokesčių mokėtojas nenurodė duomenų apie savo pajamų šaltinį, įrodančių realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką ar baudą už administracinį nusižengimą, jei ji bus atidėta ir (ar) išdėstyta (jeigu mokesčių administratorius taip pat apie tai informacijos neturi) rekomenduojama netenkinti asmens prašymo atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą.

Kaip ir anksčiau minėta, Išvadoje teigiama, kad pareiškėjas į atsakovę su prašymu išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą kreipiasi ne pirmą kartą. Pirmasis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir 2021 m. rugpjūčio 19 d. su pareiškėju buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08) 327-40383, tačiau pareiškėjas tinkamai neįvykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl ji buvo nutraukta atsakovės iniciatyva.

Vertinant visus byloje esančius rašytinius įrodymus matyti, jog pareiškėjas VMI nepateikė faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai pripažinti, jog pareiškėjas turės realią galimybę padengti mokestinę nepriemoką per 2022 m. gruodžio 1 d. prašyme nurodytą laikotarpį. Kaip ir anksčiau minėta, asmuo teikiantis prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą privalo pagrįsti, jog sugebės padengti mokestinę nepriemoką, jeigu su juo bus sudaryta mokestinės paskolos sutartis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovei tokių duomenų nepateikė.

Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad VMI, įgyvendindama jai suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, nepažeidė bendrųjų teisės ir gero administravimo, apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principų, todėl tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą prašymą ir konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė MAĮ 88 straipsnyje 2 dalyje nustatytų aplinkybių. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu nėra pagrindo naikinti nei VMI priimto Sprendimo, nei Komisijos 2023 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 21RE-158 (AG-78/03-2023).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Vadovaujantis minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visuma, nenustačius 2022 m. gruodžio 28 d. VMI sprendimo Nr. (23.24-08) 327-97367 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą“ neteisėtumo pagrindų, o tai pat nenustačius Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2023 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 21RE-158 (AG-78/03-2023) neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo G. A. D. skundas visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.