- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-01-17
- Bylos Nr.
- 1A-18-768/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-2-00141-2016-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Pranas Šimkus, Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- D. M.
- Advokatai
- Vita Neverauskaitė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Prano Šimkaus ir Evaldo Vanago,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 183 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta:
pagal BK 183 straipsnio 1 dalį – 10 mėnesių viešųjų darbų, per mėnesį dirbant 40 valandų neatlygintinai visuomenės labui;pagal BK 184 straipsnio 1 dalį – 1 metai 6 mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį atlyginti padarytos turtinės žalos dalį – ne mažiau kaip 3000 Eur, pradėti dirbti arba būti registruotam darbo biržoje bei per laisvės apribojimo laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu, paskiriant D. M. galutinę bausmę – 1 metus 6 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį atlyginti padarytos turtinės žalos dalį – ne mažiau kaip 3000 Eur, pradėti dirbti arba būti registruotam darbo biržoje bei per laisvės apribojimo laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Taip pat iš D. M. priteista 14118,62 Eur I. M. turtinei žalai atlyginti, priteistų lėšų tvarkytoju paskiriant Kupiškio socialinės globos namus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1.1. D. M. nuteistas už tai, kad būdamas I. M. turto administratoriumi ir turėdamas pareigą disponuoti jam patikėtu turtu išimtinai I. M. interesais, pažeisdamas nukentėjusiosios interesus, iššvaistė 4 720,80 eurų vertės bei pasisavino 9 397,82 eurų vertės svetimą – I. M. priklausantį turtą, padarydamas I. M. bendrą 14 118,62 eurų žalą, o būtent: 2010-09-10 teismo nutartimi būdamas įpareigotas visas lėšas, gautas už parduotą I. M. turtą pervesti į jos banko sąskaitą ir naudoti išimtinai jos interesais, 2011 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo – pardavimo sutartimi B. R. už nepagrįstai mažą kainą – 2 000 Lt (579,24 eurų), pardavė I. M. priklausiusią 1/2 dalį buto su rūsiu, esančią (duomenys neskelbtini), kurios vidutinė rinkos vertė buvo lygi 18 300 Lt (5 300 eurų), tokiu būdu iššvaistė 16 300 Lt (4720,80 eurų) vertės I. M. turtą, iš už pardavimą gautų pinigų – 1 000 Lt (289,62 eurų) pervedė į I. M. banko sąskaitą, o likusius 1 000 Lt (289,62 eurų) pasisavino, po ko, 2014 m. gruodžio 11 d. gavęs 2 100 Lt (608,20 eurų) už I. M. priklausančių žemės sklypų nuomą ir nepervesdamas jų į I. M. banko sąskaitą, šiuos pinigus pasisavino, po ko, 2015 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi už 20 000 eurų pardavus gyvenamąjį namą su kitais inžineriniais statiniais ir žemės sklypu, esantį (duomenys neskelbtini), už I. M. priklausiusią 1/2 dalį į jos sąskaitą pervedant 3 500 eurų, bendrasavininkei B. R. sumokant 8 000 eurų, pasisavino likusius I. M. priklausiusius sandorio pinigus – 8 500 eurų.
Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2.1. D. M. gynėja Vita Neverauskaitė apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal apeliantui inkriminuojamas nusikalstamas veikas, abiem atvejais būtinasis subjektyviosios pusės požymis yra tiesioginė tyčia. Teismas apie šį būtinąjį nusikaltimo sudėties požymį visiškai nepasisakė. Byloje ne tik nėra jokių duomenų, kad apeliantas veikė turėdamas išankstinę tyčią turtą pasisavinti ar iššvaistyti, tačiau visi bylos duomenys patvirtina priešingai - apelianto rūpinimąsi I. M., rūpinimąsi jai priklausiusiu turtu, veikimą jos ir jos turto saugos interesais. Teismas turėjo įvertinti kaltės turinį, atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes. Pagal kasacinio teismo praktiką „subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. <...> būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). <...> Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą (kasacinė nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-895/2017). Apeliantės manymu, teismas nusižengė šiai būtinybei, apeliantą pripažino kaltu nenustačius inkriminuojamiems nusikaltimams būtinojo požymio kaltės - tiesioginės tyčios.
2.2. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantą pripažinus kaltu iššvaisčius 4720,80 Eur, nes šis pardavė I. M. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau tekste „Buto“) dalį už nepagrįstai mažą kainą, teismas vadovavosi buto dalies, pirkimo pardavimo sutarties nuostata, kad vidutinė buto rinkos vertė yra 36600 Lt, tokiu būdu iššvaistymu pripažindamas skirtumą tarp pusės šios vidutinės rinkos vertės ir sandorio kainos. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi pirkimo pardavimo sutartyje minima vidutine buto dalies verte. Iš nuosprendžio nėra aišku, kuo vadovaujantis pirkimo pardavimo sutartyje ši vidutinė buto rinkos vertė buvo nustatyta. Jos nuomone, galima tik įtarti, kad šią vidutinę rinkos vertę notarė nustatė NTR išrašo duomenimis, tai yra VĮ „Registro centras“ atlikto masinio vertinimo pagrindu. Tačiau masinis vertinimas nėra pagrįstas, objektyvus ir teisėtas konkretaus daikto vertės nustatymo būdas. Rinkos vertė yra tik teorinis dydis, kuris gali būti subjektyvus ir ginčytinas, o tai jokiu būdu negali apibrėžti konkretaus sandorio kainos. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 10 p. „Masinis turto ar verslo (toliau - turto) vertinimas - toks turto vertinimo būdas, kai konkretaus turto vertė nėra nustatoma, o surinktos informacijos apie vertinamąjį turtą analizės būdu nustatomos verčių ribos, apimančios vertinamojo turto vertę. Duomenys renkami, analizuojami ir apskaičiavimai atliekami sisteminimo pagrindu. Šiuo vertinimo būdu yra vertinami turto objektai, kurie turi daug panašumo“. Pagal to paties įstatymo straipsnio 9 p. „Individualus turto ar verslo (toliau - turto) vertinimas - toks turto vertinimo būdas, kai konkretaus turto vertė nustatoma atsižvelgiant į visas individualias to turto savybes“. Šiuo konkrečiu atveju, jei jau teismas norėjo nustatyti buto dalies vidutinę vertę - turėjo vadovautis individualiu turto vertinimu, atliktu pagal aukščiau paminėto įstatymo reikalavimus ir turinčių teisę tai atlikti asmenų. Taikydamas teisės normas teismas neįžvelgė sąvokų skirtumo tarp buto dalies „rinkos vertės“ ir sandorio „kainos“. Kainą įtakoja ne vien objektyvios rinkos sąlygos, tačiau ir subjektyvios sąlygos: konkretaus daikto būklė, individualių pirkimo pardavimo sutarties šalių poreikiai, noras pirkti ar parduoti ir pan. Šiuo atveju byloje yra gausu duomenų (rašytinių įrodymų, liudytojų bei apelianto parodymų) įrodančių parduoto buto dalies individualias savybes, pirkimo pardavimo sutarties šalių indėlį, kuris įtakojo buto dalies kainą, t.y., be liudytojos B. R. ir apelianto parodymų, buto prastą būklę įrodo ir rašytiniai įrodymai. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartyje dėl leidimo išdavimo yra nurodyta, kad „turtas yra apleistas, avarinės būklės, nuo vandens lubos ir sienos sutrūkinėjusios, dauguma langų išdaužyti“. Iš apelianto parodymų, matyti, kad butas ilgą laiką buvo pardavinėjamas per nekilnojamo turto agentus, tačiau to nepavykus padaryti, už simbolinę kainą, kad neturėti daugiau kasmėnesinių išlaidų, buvo parduotas I. M. seseriai, apelianto tetai B. R.. Tiek iš apelianto parodymų, tiek iš buto dalies pirkėjos B. R. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme turi būti aišku, kad buto dalį už nustatytą kainą B. R. nupirko dėl to, kad ji viena apmokėjo skolas už I. M. priklausančios buto dalies išlaikymą (4,5 metus visas išlaidas už butą, įskaitant I. M. dalį, mokėjo B. R.), buto dalies kainai įtakos galėjo turėti ir tokios individuolios sąlygos, kad B. R. slaugė ir laidojo butą palikusį brolį, ir pagal jų susitarimą turėjo viena paveldėti šį butą. Tad konkrečią buto dalies kainą nulėmė objektyvios ir subjektyvios sąlygos, kurių visiškai neanalizavo teismas, taip, šioje dalyje, priimdamas neteisėtą procesinį sprendimą. Tuo pačiu teismas nepagrįstai nusprendė, kad butas faktiškai buvo parduotas už 2000 Lt, nes vadovavosi vien B. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie buvo duoti praėjus daugiau nei 6 metams po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, nors to, kad už buto dalį sumokėjo 2000 Lt ji nepatvirtino teismo posėdžio metu. Be to, tokie B. R. parodymai prieštarauja tiek rašytiniams bylos duomenims (pirkimo-pardavimo sutarčiai), tiek apelianto parodymams, duotiems tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Apeliantė mano, kad liudytoja B. R. sumaišė sumokėtus už butą pinigus ir notarei sumokėtus pinigus už sandorio sudarymą. Taigi, Teismas nepagrįstai buto dalies pirkimo pardavimo realią kainą padidino 1000 litų. Šiuos 1000 Lt (289,62 eur) teismas nepagrįstai pripažino kaip pasisavintus.
2.3. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantą pripažindamas kaltu dėl 9397,82 Eur pasisavinimo, teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, neištyrė reikšmingų bylos aplinkybių, nukrypo nuo teismų praktikos taikant minėtą teisės normą. Teismas nustatė, kad 8500 Eur D. M. gavo grynais už parduotą 1/2 namo ir juos pasisavino. Tačiau Teismas netyrė aplinkybių, kiek D. M. veikė ir išleido pinigų ir laiko administruojant ir siekiant išsaugoti jo žinion patikėtą turtą. Visi iš sandorio gauti pinigai buvo skirti administruojamo turto išlaikymui iki pardavimo ir apelianto mamos išlaikymui. Pagal bylos duomenis būtent apeliantas tvarkydavo visą namą (ne tik motinai priklausiusią dalį), jo aplinką, šienaudavo, atlikdavo remonto darbus, pirko statybines medžiagas, mokėjo mokesčius. Savaime suprantama, kad paveldėtas apleistas negyvenamas namas negalėjo daugiau nei 5 metus (skaičiuojant tik nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, o priežiūra buvo reikalinga kur kas anksčiau) stovėti be investicijų ir išlaikymo išlaidų. Kaip už butą šios išlaidos teko B. R., taip visos namo išlaidos teko apeliantui. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme šios aplinkybės visiškai nebuvo tirtos, nebuvo surinkti tai patvirtinantys ar paneigiantys įrodymai. Taip pat teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad I. M. išlaikymas (duomenys neskelbtini) namuose apeliantui taip pat kainavo ir už parduotą turtą gauti pinigai tam ir buvo naudojami. I. M. skiriamą išlaikymą sudarė išlaidos už drabužius, papildomą maistą, papildus, nuolatines keliones. Kadangi apeliantas visa tai darė dėl savo mamos, jausdamasis pilnai ir visapusiškai už ją atsakingas ir neturėdamas jokio nusikalstamo tikslo - jokie išlaidas patvirtinantys dokumentai nebuvo renkami. Tačiau šie bylos duomenys nepaneigti, apie juos nepasisakyta.
2.4. Pinigai - 608, 20 Eur, gauti iš E. I. už nuomotą žemę, taip pat buvo naudojami išimtinai globojamos motinos turto apsaugos ir jos išlaikymo interesais. Šioje dalyje teismas taip pat netyrė jokių duomenų, patvirtinančių administruojamo turto išlaidas. Byloje yra rašytiniai duomenys apie žemės ribų ženklinimą, suderinimą (t, 1, b.l. 123, 129), žemės mokesčio deklaracijos, apie kuriuos teismas nepasisakė, jų neįvertino kaip išlaidų.
2.5. Apeliantė taip pat nurodo, kad kiekvieno nusikaltimo būtinasis objektyviosios pusės požymis yra pasekmės - žala. Apelianto veiksmais žala nebuvo padaryta, nes I. M. prižiūrima, nieko nestokojo. Pasak liudytojo - (duomenys neskelbtini) namų direktoriaus R. P., apelianto mamai suteikiama priežiūra buvo per daug didelė. Globos institucija ne vieną kartą ikiteisminio tyrimo ir teisme metu pareiškė, kad jokių pretenzijų D. M. neturi. Taigi, nesant žalos - nėra ir nusikaltimo sudėties.
2.6. Galiausiai Apeliantė pažymi, kad teismas ne tik neteisingai aiškino aukščiau išdėstytus bylos duomenis, tačiau ir neatsižvelgė į suformuluotą teismų praktiką dėl Ultima Ratio principo taikymo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad baudžiamosios teisės priemonės turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose yra taikomos tais atvejais, „<...> kai kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos savininko ar teisėto valdytojo teisės arba kai dėl tyčinių neteisėto valdytojo veiksmų (dokumentų klastojimo, turto paslėpimo, pačiam pasislepiant ar piktybiškai vengiant grąžinti turtą) civilinės teisės priemonės išreikalauti turtą yra neefektyvios ar jų pritaikymas yra apsunkintas“ {kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 526/2010). Net įrodžius kurią nors turtinę prievolę, ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės bylos Nr. 2K-299/2011, 2K-329/2011). Eilėje kasacinių nutarčių laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisimų santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008).
2.7. Apeliantė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad teismas priimdamas nuosprendį neatsižvelgė į apelianto šeimos sudėtį ir finansinę padėtį. Apeliantas su sutuoktine augina 5 vaikus, du iš jų yra nepilnamečiai, vienas mažametis, nuo 2017 m. rugsėjo mėn. 5 d. apeliantas netekęs darbo.
2.8. Teismo posėdyje apeliantė prašė apeliacinį skunda tenkinti. Prokuroras - atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas dėl BK 184 straipsnio 1 dalies taikymo
Motyvuojamoji dalis
3.1. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamąja byla, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliacinius skundu, sprendžia, jog byloje esantys įrodymai nėra pakankami apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui ir D. M. kaltės padarius BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą konstatavimui. Šioje byloje esminis apeliacinio proceso momentas yra nustatyti ar baudžiamosios teisės priemonių taikymas nepažeidė Ultima Ratio principo bei ar bylos nagrinėjimo metu buvo teisingai įvertinti byloje esantys duomenys dėl parduoto buto vertės nustatymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad D. M., turėdamas įgaliojimus disponuoti jo motinai priklausančiu turtu bei pareigą tai daryti išimtinai jos interesais, veikė savo, o ne motinos interesais, padarydamas jai žalą. Parduodamas buto dalį už žymiai mažesnę sumą, nei ji buvo verta, jis iššvaistė motinai priklausantį turtą, o iš gautos sumos tik pusę jos pervesdamas į savo motinos sąskaitą – kitą dalį pasisavindamas. Be to, teismas sprendė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo 36600 Lt, o B. R. argumentai dėl to, kad ji brolį prižiūrėjo, šis gyveno pas ją prieš mirtį, ginčijant I. M. teisę į minėto buto paveldėjimą, jau buvo keliami gerokai anksčiau, nei buvo sudarytas minėtas sandoris, civilinėje byloje Nr. 2-4307-755/2009, tačiau 2009 m. birželio 29 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi atmesti.
3.3. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-255/2011, 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pvz., be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pvz., slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2007, 2K-7-388/2007, 2K-93/2013, 2K-285/2013).
3.4. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog D. M. ėmėsi veiksmų, kurie būtų apsunkinę I. M. globėjo galimybes siekti žalos atlyginimo civilinės teisės priemonėmis, be to, visiškai pritaria Apeliantės argumentams, kad pirmos instancijos teismo išvados dėl parduoto buto vertės ir jo kainos nustatymo yra įvertintos neatsižvelgiant į parduodamo buto būklės požymius, jo išlaikymo kaštus, galinčius nulemti kainą, taip pat susiklosčiusius paveldėtojų asmeninius santykius, kurie galėjo įtakoti neteisingos išvados dėl buto vertės nustatymą.
3.5. Bylos duomenys patvirtina, kad 2005-05-02 nutartimi I. M. turto administratoriumi paskirtas jos sūnus D. M.. 2010-09-10 nutartimi D. M. buvo leista sudaryti ½ dalies buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo sandorį įpareigojant lėšas, gautas už parduotą turtą pervesti į I. M. sąskaitą ir naudoti išimtinai jos interesais (t. 1, b.l. 49 – 51). Šis turtas neveiksnios I. M., kaip ketvirtos eilės įstatyminės įpėdinės, atstovaujamos globėjo – (duomenys neskelbtini) pensionato, buvo paveldėtas 2010-03-01 (t. 2, b.l. 1), po to, kai 2009-06-29 teismo nutartimi I. M. globėjui buvo pratęstas terminas palikimui, atsiradusiam po A. P. mirties 2008-12-09, priimti (t. 1, b.l. 76). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš šios nutarties turinio matyti, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu, kaip ir šios bylos pirmos instancijos teisme nagrinėjimo metu, B. R. teigė, kad ji viena nori paveldėti butą, nes butas priklauso jai dėl to, kad ji prižiūrėjo brolį A. P., kuris gyveno pas ją. Kita ketvirtos eilės įstatyminė įpėdinė – V. B., palikimo nepriėmė. Vertinant šios nutarties turinį bei tai, kad V. B. palikimo nepriėmė, priešingai nei konstatavo pirmos instancijos teismas, t. y., kad klausimas dėl to, kad B. R. viena turi paveldėti turtą jau buvo sprendžiamas civilinėje byloje, matyti, kad civilinėje byloje teismas ne sprendė, o pažymėjo, kad B. R. nuomonė, jog tik ji galinti pretenduoti į palikimą, sprendžiant dėl palikimo priėmimo termino pratęsimo, neturėjo teisinės reikšmės. Civilinėje byloje teismas taip pat konstatavo, kad dėl galimų palikėjo skolų jai, galėtų būti sprendžiami reiškiant atitinkamas pretenzijas ar teisminio proceso būdu.
3.6. Taigi vertinant šiuos aukščiau aptartus duomenis yra svarbūs bei reikšmingi dar ir kiti Apeliantės nurodyti argumentai dėl buto pardavimo vertės ir jo kainos nustatymo. Buto pirkimo – pardavimo sutartis iš tiesų patvirtina, kad buto vidutinė rinkos vertė buvo 36 600 Lt 10 600 Eur (t. 1, b.l. 53), reiškia I. M. turto dalies vidutinė rinkos vertė 18 300 Lt 5300 Eur. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su Apeliantės argumentais, kad kainą įtakoja ne vien objektyvios rinkos sąlygos, tačiau ir subjektyvios sąlygos: konkretaus daikto būklė, individualių pirkimo pardavimo sutarties šalių poreikiai ir pan. Šiuo atveju byloje esanti teismo nutartis bei prašymas dėl leidimo išdavimo administruojamam turtui parduoti (t. 1, b.l. 51, 157) patvirtina, kad butas apleistas, avarinės būklės – nuo vandens lubos ir sienos sutrūkinėjusios, butas senais vamzdynais. Šiems D. M. teiginiams, išdėstytiems prašyme dėl leidimo parduoti turtą išdavimo, suinteresuotas asmuo – (duomenys neskelbtini) namai, neprieštaravo, reiškia, nėra pagrindo netikėti, kad parduodamas butas buvo išties prastos būklės. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartyje dėl leidimo išdavimo taip pat yra nurodyta, kad turtas yra apleistas, avarinės būklės, nuo vandens lubos ir sienos sutrūkinėjusios, dauguma langų išdaužyti. Tiek iš apelianto parodymų, tiek iš buto dalies pirkėjos - B. R. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad buto dalį už nustatytą kainą B. R. nupirko dėl to, kad ji viena apmokėjo skolas už I. M. priklausančios buto dalies išlaikymą, be to, buto dalies kainai įtakos galėjo turėti ir tai, kad B. R. slaugė ir laidojo butą palikusį brolį ir pagal jų susitarimą turėjo viena paveldėti šį butą. Šias aplinkybes iš dalies patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas T. K. (t. 3, b.l. 28), kuris tvirtino, kad senuką, gyvenantį bute Nr. (duomenys neskelbtini), prižiūrėjo kažkokia moteris, o liudytojas A. K. (t. 3, b.l. 33) patvirtino, kad buto gyventojas buvo apliejęs žemiau esantį butą. Tačiau matyti, kad pirmos instancijos teismas šių duomenų nevertino ir plačiau neanalizavo, kas apeliacinės instancijos teismo nuomone ir nulėmė neteisingų išvadų padarymą.
3.7. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4 knygos 4.242 straipsnio nuostatas Administratorius savo prievoles privalo vykdyti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjo interesais. Administratorius negali jam suteiktų teisių panaudoti savo asmeniniams poreikiams ar trečiųjų asmenų poreikiams tenkinti. Pagal 4.243 straipsnį Administratoriui draudžiama panaudoti savo funkcijas asmeniniams interesams. Apie kiekvieną interesų konfliktą administratorius privalo nedelsdamas pranešti naudos gavėjui.
3.8. Iš nutarties dėl leidimo išdavimo matyti (t. 1, b.l. 51), kad D. M. buvo leista sudaryti buto pardavimo sandorį. Sprendžiant šį klausimą, galima parduotino buto kaina nutartyje nustatyta nebuvo, šių aplinkybių išduodamas leidimą teismas neanalizavo. Pagal CK 4.79 straipsnį pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe turi bendraturčiai ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Pagal CK 6.313 straipsnį parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu, be to, pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 20 straipsnį, Turto kaina apibūdinama, kaip pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta arba sumokėta už turtą. Taigi vertinant šiuos ir aukščiau paminėtus duomenis, nėra pagrindo teigti, kad D. M., kaip I. M. turto administratorius, jos turtą naudojo ne jos interesais, t.y., veikdamas tiesiogine tyčia iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą. Sutiktina, kad šiuo atveju yra kilęs interesų konfliktas dėl parduoto turto kainos nustatymo, tačiau jis gali būti ir turėjo būti sprendžiamas, visų pirma civilinės teisės priemonėmis. Paminėtina, kad B. R. iki šiol disponuoja šiuo jos įgytu turtu, todėl esant poreikiui bei įvertinus parduoto turto būklės pagerinimo aplinkybes (jeigu jos įvykę), nustatant turto kainą, galimas ir individualus turto įvertinimas, be to, būtina įvertinti ir aplinkybes, kiek kiekvienas turto savininkas prisidėjo prie turto išlaikymo bei kitas, šeimynines aplinkybes, galinčias turėti įtakos parduodamo turto kainai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo reikalauta ir gauta informacija tik apie A. P. įsiskolinimą už suvartotą elektros energiją iki 2008-12-09 (t. 3, b.l. 18). Kitų duomenų, išskyrus 2010-05-26 AB „Lietuvos dujos“ raštą, kad už suvartotas dujas yra 32, 42 Lt įsiskolinimas (t. 1, b.l. 151), kurie galėtų būti vertinami sprendžiant turo iššvaistymo klausimą ir galėtų paneigti B. R. parodymus, kad po brolio mirties ji viena prisidėjo prie buto išlaikymo, byloje nėra. Taigi, vertinant visus duomenis, I. M. globėjui, CK normos suteikia galimybę ginčyti sandorį, jeigu jis prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str.) siekiant, kad būtų taikoma restitucija (CK 6.145 str.), ar kitais CK numatytais pagrindais.
3.9. D. M. kaltinimo dalyje dėl turto iššvaistymo taip pat kaltinamas tuo, kad pardavęs butą už 2000 Lt, 1000 Lt pasisavino. Pirmos instancijos teismas savo sprendimą šioje dalyje pagrindė B. R. (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašo duomenimis, iš kurio matyti, kad 2011 m. rugsėjo 8 d. ji nuo savo sąskaitos nusiėmė 2000 Lt. Tačiau pirmos instancijos teismo liko neįvertinti B. R. parodymai, kad 1000 Lt ji sumokėjusi notarei už paslaugas, todėl skundą nagrinėjančio teismo nuomone, byloje nėra pakankamai, abejonių nekeliančių, duomenų šiam kaltinimui pagrįsti. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad pirmiau aptartas bei šis kaltinimai yra susiję, nes sprendžiami dėl to paties dalyko, todėl ir ši kaltinimo dalis, vertinant nustatytų aplinkybių visumą, turi būti nagrinėjama civilinio proceso tvarka.
3.10. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas padarė teisiškai reikšmingas išvadas, neatsižvelgęs į visas bylai teisingai išspręsti svarbias aplinkybes, tinkamai nenustatė D. M. tiesioginės tyčios, būtinos BK 184 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos konstatavimui asmens veikoje.
Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas dėl BK 183 straipsnio 1 dalies taikymo
4.1. Esminiai apeliacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas Apeliantės prašymas išteisinti D. M., yra tai, kad pirmos instancijos teismas netyrė aplinkybių, kiek D. M. veikė ir išleido pinigų ir laiko administruojant ir siekiant išsaugoti jo žinion patikėtą turtą. Apeliantė nurodo, kad visi iš sandorio gauti pinigai buvo skirti administruojamo turto išlaikymui iki pardavimo ir apelianto mamos išlaikymui. Iš apeliacinio skundo turinio taip galima suprasti, kad Apeliantė nebeginčija pinigų – 8500 Eur už parduotą namą gavimo fakto, kaip tai buvo daroma bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, o sutinka su šio teismo išvadomis, kurios pagrindžia, jog D. M. grynais gavo 8500 Eur bei už žemės nuomą 608, 20 Eur. Apeliantė taip pat nurodo, kad D. M. viską darė dėl savo mamos, todėl jausdamasis pilnai ir visapusiškai už ją atsakingas ir neturėdamas jokio nusikalstamo tikslo, išlaidas patvirtinančių dokumentų nerinko. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai pritardamas pirmos instancijos teismo argumentams dėl įrodymų D. M. veikoje buvimo ir jų detaliai nebekartodamas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
4.2. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Turto pasisavinimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti.
4.3. Kaip jau minėta, kad 2005-05-02 nutartimi I. M. turto administratoriumi paskirtas jos sūnus D. M.. 2010-09-10 nutartimi D. M. buvo leista sudaryti ½ dalies namo ir ½ žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), I. M. paveldėtą 2010-02-23, pardavimo sandorį įpareigojant lėšas, gautas už parduotą turtą pervesti į I. M. sąskaitą ir naudoti išimtinai jos interesais (t. 1, b.l. 49 – 51). Šis turtas pagal 2015-11-12 pirkimo – pardavimo sutartį parduotas UAB (duomenys neskelbtini) už 20 000 Eur (t. 1, b.l. 57 – 66), tačiau iš gautų lėšų – 12 000 Eur už I. M. namo dalį, tik 3500 Eur buvo pervesti į I. M. sąskaitą. Paminėtina svarbi vertinimui aplinkybė ta, kad D. M. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme neigė grynais gavęs 8500 Eur ir tik apeliaciniame skunde teigia, kad pirmos instancijos teismas neištyrė aplinkybių, susijusių su išlaidomis, kurias jis patyrė administruodamas turtą. Šioje dalyje skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo parodymai negali būti laikomi nuosekliais, o teismas neturėjo ir neturi jokio pagrindo atlikti duomenų tyrimo, kurių apeliantas teismui nepateikia, nes jų neišsaugojęs. Pakartotinai pažymėtina, kad apeliantas, paskyrus jį turto administratoriumi, buvo supažindintas su jo, kaip administratoriaus teisėmis ir pareigomis. CK 4.249 straipsnyje numatyta, kad iš administruojamo turto gautų pajamų administratorius turi teisę apmokėti turto išlaikymo išlaidas, sumokėti turto mokesčius, vykdyti kitas su turto administravimu susijusias prievoles, tačiau šiuo atveju, Administratorius privalo tvarkyti pajamų ir išlaidų apskaitą ir privalo leisti naudos gavėjui tikrinti sąskaitas ir kitus finansinės atskaitomybės dokumentus. Šiuo gi atveju, D. M. paminėtų pareigų neatliko ir išlaidų apskaitos netvarkė.
4.4. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog namo pirkimo – pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad B. R. už parduodamą savo ½ namo dalį gauna 16, 500 Eur, nors jai realiai buvo sumokėta tik 8000 Eur, kad namo pirkėjui – UAB (duomenys neskelbtini) atstovui V. C. apeliantas siūlė tikrosios sandorio vertės nerodyti, tik patvirtina, kad nuteistasis D. M. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas pasisavinti svetimus – I. M. priklausančius pinigus. Byloje taip pat nustatyta, kad šie pinigai nebuvo panaudoti I. M. interesais, už juos I. M. nebuvo kitaip atlyginta. Kita vertus, tai, kad D. M. galėjo turėti išlaidų administruodamas turtą nepaneigia turto pasisavinimo sudėties jo veikoje buvimo, nes, neįnešdamas I. M. priklausančių ir jo žinioje buvusių 8 500 Eur į jos banko sąskaitą ir laikydamas juos pas save, svetimą turtą jis pavertė savo turtu. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys į (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštą, adresuotą I. M., kuriame reikalaujama sutvarkyti sklypą ir statinius (t.1, b.l. 127). Nutarime sustabdyti ikiteisminį tyrimą taip pat nurodyta, kad D. M. į (duomenys neskelbtini) esantį namą atvyksta retai, kad nepamena, kada prieš 2010-08-20 pastebėtą vagystę lankėsi name (t. 3, b.l. 133). Šie duomenys paneigia apelianto teiginius, kad dėl namo priežiūros, jis kaip administratorius, patyrė ženklias turtines išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamos bylos aplinkybių ir daryti priešingų išvadų. Priešingai nei teigia Apeliantė, jo kaltė dėl I. M. priklausančio turto – piniginių lėšų – pasisavinimo byloje įrodyta ir skundžiamame teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl tiesioginės tyčios (BK 15 straipsnio 2 dalis) jo veikoje buvimo: atskleistas jos turinys, nurodytos aplinkybės, parodančios, kad D. M. veikė sąmoningai, suvokdamas, jog už parduotą namą, kuris priklausė I. M., gautus pinigus paverčia savo nuosavu turtu, taip siekdamas sau naudos turto savininko sąskaita ir to norėdamas. Taigi pirmos instancijos teismas, išsamiai įvertinę visus bylos įrodymus, padarė pagrįstas išvadas apie tai, kad D. M. veikoje yra BK 183 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo – turto pasisavinimo – sudėties požymiai, ir teisingai aiškino šią baudžiamojo įstatymo normą.
4.5. Apeliacinės instancijos teismas daro analogiškas išvadas ir dėl 608, 20 Eur, gautų 2014-12-11 už I. M. žemės nuomą (t. 2, b.l. 188), pasisavinimo, kurių gavimo apeliantas neneigia, tačiau nurodo, kad dėl administravimo turėjo išlaidų, kurias patvirtina byloje esantys dokumentai – žemės sklypų ženklinimo duomenys ir žemės mokesčio deklaracijos. Tačiau iš pranešimų apie žemės sklypų ribų paženklinimą matyti, kad ženklinimas buvo vykdomas D. M. nedalyvaujant (t. 1, b.l. 123 – 126, 129 – 134), todėl teigti, kad apeliantas dėl to turėjo išlaidų, nėra jokio pagrindo. Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijos taip pat patvirtina, kad mokesčiai buvo mokomi tik už 2011, 2012, 2013, 2015 mokestinius laikotarpius (t. 1, b.l. 130, 135, t. 4, b.l. 135, 140). Duomenų apie Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijos pateikimą už 2014 m. mokestinį laikotarpį byloje nėra, be to, atkreiptinas dėmesys į Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos raštą, kad D. M. už 2010 – 2013 metais deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gavo tiesiogines išmokas (t. 3, b.l. 1 – 2, 10 – 11). Taigi vertinant šių duomenų visumą, tiesioginė tyčia pasisavinant 608, 20 Eur, D. M. veikoje pirmos instancijos teismo taip pat nustatyta tinkamai.
4.6. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nustato, kad D. M. būdamas I. M. turto administratoriumi ir turėdamas pareigą disponuoti jam patikėtu turtu išimtinai I. M. interesais, pažeisdamas nukentėjusiosios interesus, pasisavino 9 108, 20 eurų vertės svetimą – I. M. priklausantį turtą, o būtent: 2010-09-10 teismo nutartimi būdamas įpareigotas visas lėšas, gautas už parduotą I. M. turtą pervesti į jos banko sąskaitą ir naudoti išimtinai jos interesais, 2014 m. gruodžio 11 d. gavęs 2 100 Lt (608,20 eurų) už I. M. priklausančių žemės sklypų nuomą ir nepervesdamas jų į I. M. banko sąskaitą, šiuos pinigus pasisavino, po ko, 2015 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi už 20 000 eurų pardavus gyvenamąjį namą su kitais inžineriniais statiniais ir žemės sklypu, esantį (duomenys neskelbtini), už I. M. priklausiusią 1/2 dalį į jos sąskaitą pervedant 3 500 eurų, bendrasavininkei B. R. sumokant 8 000 eurų, pasisavino likusius I. M. priklausiusius sandorio pinigus – 8 500 eurų.
5. Iš D. M. apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad skiriant jam bausmę atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 6 p. Su šiuo pirmos instancijos teismo vertinimu skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
5.1. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiąją dar iki veikų padarymo atstovavo jos globėjas – (duomenys neskelbtini) namai, neprieštaravę sutikimui parduoti nukentėjusiajai priklausantį turtą. Pati nukentėjusioji, kaip neveiksnus asmuo, jokios įtakos sprendimui parduoti jos turtą neturėjo, todėl vien I. M. neįgalumas savaime nesuteikia pagrindo pripažinti atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstama veika padaryta asmeniui, kuris dėl neįgalumo buvo bejėgiškos būklės. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, būtent aplinkybė, kad I. M. viso proceso metu buvo atstovaujama globėjo, šiuo atveju eliminuoja bejėgiškos būklės buvimą, o tuo pačiu ir galimybę, šią aplinkybę pripažinti sunkinančia.
5.2. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažinęs ir atsižvelgęs į BK 60 str. 1 d. 6 p. numatytą sunkinančią aplinkybę, nors ir teisingai parinko nuteistajam ne piniginio pobūdžio bausmę – viešuosius darbus, tačiau jos dydį – dešimt mėnesių, nustatė didesnį už galimą skirti vidurkį. Toks bausmės dydis neatitinka BK 61 straipsnyje numatytų bausmės skyrimo taisyklių ir šiuo konkrečiu atveju skirta bausmė laikytina per griežta. Todėl, skundą nagrinėjanti apeliacinės instancijos teismo kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nėra apelianto nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, paskirtos bausmės dydį mažina iki šešių mėnesių.
6. Išteisinus D. M. dėl veikų, numatytų BK 183, 184 straipsnio 1 dalyse, kaltinimo apimtyje dėl kurių jis išteisinamas mažintinas ir civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendį dalyje dėl I. M. turto iššvaistymo ir 1000 Lt (289, 62 Eur) pasisavinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
Išteisinti D. M. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dalyje dėl 1000 Lt (289, 62 Eur) pasisavinimo, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Pašalinti pripažintą D. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
Viešųjų darbų bausmę, paskirtą pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, sumažinti iki šešių mėnesių.
D. M. priteistą 14118, 62 Eur civilinį ieškinį sumažinti iki 9 108, 20 Eur.
Kitą Panevėžio apylinkės teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.