Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

A. K. informavo teismą, kad ieškinį gavo, į bylą įstoti nepageidauja.

Išvadą duodanti institucija teikė išvadą, kurioje nurodė, kad ieškovui atsisakius reikalavimų dėl dukters gyvenamosios vietos su juo nustatymo, tarp šalių ginčo šiuo klausimu neliko. Palaiko atsakovės siūlomą ieškovo ir nepilnametės dukters bendravimo tvarką ir reikalavimą dėl išlaikymo nepilnametei dukrai pritesimo iš atsakovo.

Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsniu prašo pripažinti negaliojančia 2010-07-01 patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą R. B., S. R.-B. su G. R. nuo sutarties sudarymo momento; panaikinti VĮ „Registrų centras“ atliktą G. R. nuosavybės teisių teisinę registraciją į negyvenamosios paskirties patalpas, plane pažymėtas indeksais nuo P-14 iki P-16, turinčias 160 kv. m. bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją, įpareigojant G. R. ir Petrą E. R. grąžinti R. B. ir S. R.-B. bendrojon junginėn nuosavybėn negyvenamosios paskirties patalpas, plane pažymėtas indeksais nuo P-14 iki P-16, turinčias 160 kv. m. bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini).

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) bei apibrėžtos pasinaudojimo šia teise sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, išskyrė tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti nebejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas tiesiogiai susijęs su sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) ribojimu bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šia teise ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu galima tik esant šių sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais

Trečiojo asmens pateikti įrodymai patvirtina (T1 b.l. 150, 265-267, T2 b.l 112-125, T4 b.l. 95-10, T5 b.l.5-7), kad pagrindinė mokestinės nepriemokos suma, kurią sudaro pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka 11117,27 EUR, susidarė nuo 2008-01-01 iki 2008-06-30, delspinigiai 1146,82 EUR susidarė laiku nesumokėjus pridėtinės vertės mokesčio už minėtą laikotarpį; gyventojų pajamų mokesčio 9368,63 EUR nepriemoka susidarė už 2008 metus bei šio mokesčio 1261,87 EUR nepriemoka susidarė už 2010 metus. Vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą, Vilniaus apskrities valstybinė inspekcijos viršininkas priėmė sprendimus 2009-01-27 Nr. 14-19-1818 ir 2009-06-08 Nr. 14-19-13851 išieškoti atitinkamai pagal sprendimus 15778,65 EUR (54480,52 Lt), 10181,67 EUR(35155,25 Lt) nepriemoką iš R. B. turto. Ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas 2010-07-01. Sandorio sudarymo metu areštu patalpos apsunkintos nebuvo. Tiek trečiasis asmuo, tiek antstolis, kuriam buvo pavesta vykdyti priverstinį skolos išieškojimą, turėdami galimybę gauti informaciją apie skolininko vardu egzistuojantį turtą, turėjo galimybę gauti visą informaciją apie ieškovui asmeninės, bendrosios dalinės ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausantį turtą. Antstolis vykdydamas priverstinį išieškojimą, 2009 metais areštavo tik nekilnojamąjį turtą (T4 b.l. 5-9, T5 b.l. 79-83), kuris asmeninės nuosavybės teise priklausė ieškovui ir kilnojamąjį turtą, kuris buvo registruotas tik ieškovo vardu. Byloje esantys nekilnojamojo turto išrašai patvirtina, kad R. B. areštuoto turto mastas viršija 93000 Lt: (duomenys neskelbtini) ¼ pastato - poilsio namo vidutinė rinkos vertė (pagal registrų centras duomenis) sudaro 78564,50 Lt kas atitinka 22754 EUR; ¼ žemės sklypo vertė, esančio (duomenys neskelbtini) yra 9121 Lt, kas atitinka 2642 EUR. R. B. priklauso ir 1/2 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovas nepaneigė, kad statosi namą, tuo patvirtindamas, kad jis nėra asmuo neturintis pajamų. Ginčo sandorio sudarymo metu (2010-07-01) prievolė trečiajam asmeniui buvo užtikrinta areštavus ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir buvo pakankama tam, kad prievolė būtų įvykdyta. 2010-01-15 buvo sudarytas pirkimo - pardavimo sandoris, kurio pagrindu ieškovas ir S. R. B. pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą su žemės sklypu, esančius (duomenys neskelbtini). Minėtas turtas buvo parduotas už 1225000 Lt, iš kurių 223145,80 Lt buvo pardavėjų sumokėti grynais prieš pasirašant sutartį, 261195,03 Lt suma buvo padengtas kreditas Danske A/S, o 100000 Lt suma buvo pervesta į atsakovės S. R. B. sąskaitą, kuri tą pačią dieną 80000 Lt pervedė į AB Parex banką už R. B. (T2 b.l.126), todėl trečiasis asmuo turėjo realią galimybę nukreipti išieškojimą ir į ieškovo pinigines lėšas, tačiau to nepadarė. Įvykus 210-07-01 pirkimo - pardavimo sandoriui, ieškovas tebeturi turtą, kuris buvo areštuotas pagal sprendimus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, todėl 2010-07-01 sandorio sudarymas nepadarė ieškovo nemokaus. Minėta, kad 2010-07-01 sandorio objektas nebuvo areštuotas, ieškovas nebuvo nemokus, ginčo turtas nebuvo parduotas kitam kreditoriui, kreditoriaus galimybės nukreipti išieškojimą į ieškovo (skolininko) turtą nesumenko, todėl negalima daryti išvados, kad ieškovo ir atsakovų sudarytu sandoriu buvo pažeistos trečiojo asmens teisės. Atsižvelgiant į išdėstytą, net ir esant CK 6.67 straipsnio 1 dalyje nustatytai prejudicijai, nėra visų CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, tam, kad būtų pagrindas tenkinti trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, ieškinį.

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšti actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Atsakovų atstovė prašė taikyti ieškinio senatį. Trečiasis asmuo ieškinį pareiškė 2015-03-05. Priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo pradėtas 2009 metais, tiek trečiasis asmuo, tiek priverstinai trečiojo asmens sprendimą vykdantis antstolis turi prieigą prie nekilnojamojo turto ir kitų registrų, turėjo teisę ir pareigą būti aktyvūs ir turėjo realią galimybę sužinoję apie sandorį, kuris jų manymu pažeidžia kreditoriaus interesus, imtis priemonių tam, kad galimai pažeidžiamos kreditoriaus teisės būtų apgintos, tačiau to nedarė. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija apie iškeltą bylą sužinojo 2014 metų birželio mėnesio pradžioje (T1 b.l. 24), teikė ne vieną atsiliepimą, tačiau apie tai, kad sandoriu galimai buvo pažeistos jo teisės suprato tik po to, kai 2015-02-02 gavo ieškovo prašymą dėl savarankiško reikalavimo pateikimo nagrinėjamoje byloje (T4 b.l. 88), kas reiškia, kad trečiasis asmuo ieškinį pareiškė tik to paprašytas ieškovo. Todėl atsižvelgiant į išdėstyta, teismas laiko pagrįstu atsakovų prašymą dėl senaties taikymo ir daro išvadą, kad ieškinys yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.

Ieškovas prašo pripažinti negaliojančia 2010-07-01 pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjų R. B., S. R. – B. ir pirkėjų P. E. R., G. R. (T1 b.l. 14-18), kuria pirkėjams buvo parduotos negyvenamosios patalpos, (T1 b.l. 19-20), taikyti restituciją, grąžinant patalpas R. B., S. R. –B. bendrojon jungtinėn nuosavybėn, kadangi tai buvo sandoris dėl akių, neketinant sukurti jokių teisinių pasekmių. Ieškovas reikalavimą grindžia savo paaiškinimais, kuriuose nurodė, kad jis, siekdamas išvengti prievolių, pasiūlė sutuoktinės motinai sudaryti šį sandorį. Sandoris buvo sudarytas, tačiau atsakovai realiai netapo patalpų savininkais, jokių mokėjimų pagal sudarytą sutartį pirkėjai neatliko, nes neturėjo jokių galimybių sumokėti 250000 Lt daikto kainos. Taip pat paaiškino, kad jis siekė susigrąžinti iš pirkėjų parduotas negyvenamąsias patalpas. Pirkėja jam tai žadėjo, tačiau nepadarė.

Byloje nustatyta, kad pardavėjai R. B. ir S. R. – B. su pirkėja G. R. 2010-07-01 sudarė patalpų pirkimo – paradvimo sutartį, kurios pagrindu pirkėja ir jos sutuoktinis P. E. R. įgijo negyvenamosios paskirties patalpas, kurių unikalus Nr. unikalus (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), kurių vertė buvo 335000 Lt, o pirkėja jas įgijo už 250000 Lt, šią sumą sumokėdama prieš sudarant sutartį (T1 b.l. 14-18, 19-20, 64-66, 68-69).

CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, t. y. ar šios pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovai G. R. ir P. E. R. įgijo realias civilines teises ir pareigas.

Atsakovė G. R. duodama paaiškinimus patvirtino, kad sandorį sudarė pasiūlius ieškovui. Pinigus už sandorį davė ieškovui. Paaiškino, kad nuomos sutartis buvo sudaryta, nes jos dukrai reikėjo pinigų. Mokesčius už patalpas (duomenys neskelbtini) moka ne ji, o dukra, į dukters sąskaitą yra pervedama nuoma. Patvirtino, kad 2014 metų kovo mėnesį įgyto turto hipoteka buvo panaikinta, tuo rūpinosi ne ji, o ieškovas (T1 b.l. 70-71). Ieškovo pateiktas garso įrašas (T3 b.l. 95), patvirtina, kad nekilnojamojo daikto sandoris buvo sudarytas, siekiant apsaugoti negyvenamąsias patalpas nuo banko. Šis pokalbis taip pat patvirtina, kad ši atsakovė veikia taip, kaip pageidauja jos dukra ir jai rūpi tik jos pilnametės dukters interesai. Tarp šalių nebuvo ginčo, kad patalpos keramikos dirbtuvėms buvo įrengtos iki 2010 metų liepos mėnesio, o tai reiškia, kad šios patalpos buvo įrengtos tuo metu, kai jų savininkais buvo ieškovas ir atsakovė S. R. – B., kuri taip pat yra keramikė (T1 b.l. 152, T2 b.l.102). Šalių paaiškinimais taip pat patvirtinta, kad būtent atsakovė S. R. – B. 2010 metais buvo gavusi užsakymą keramikos dirbiniams atlikti. Kaip matyti iš Sodros pažymos, parduotose patalpose nuo 2010-09-13 iki 2012-09-14 veikė atsakovės S. R. – B. studija (T1 b.l.211-213). Būtent atsakovė S. R. – B. 2013-04-08 metais sudarė sutartį su patalpų nuomininku (T1 b.l. 156 – 159, T2 b.l. 98-101). Atsakovė G. R. bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad jai taip pat priklauso dalis gamybinių patalpų, kuriose galima atlikti keramikos darbus, esančių Kauno g. 36 (T1 b.l. 243, T5 b.l. 68, 47-). Šios aplinkybės patvirtina, kad pati atsakovė nepripažino savo kaip patalpų savininkės teisių ir leidžia teismui daryti išvadą, kad 2010-07-01 sudarytas sandoris neabejotinai turi tariamojo sandorio požymių.

Atsižvelgiant į išdėstytą, yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą ir Vilniaus rajono 7-ojo notarų biuro notarės J. Š. patvirtintą Patalpų pirkimo-pardavimo 2010-07-01 sutartį, notarinio registro Nr. JŠ-7343, pagal kurią negyvenamosios paskirties patalpos, plane pažymėtos indeksais nuo P-14 iki P-16, turinčios 160 kv. m. bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pardavėjų R. B. ir S. R. B. buvo parduotos pirkėjai G. R., pripažinti tariamuoju sandoriu, kuris negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.86 straipsnis, 1.80 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu, taikytina vienašalė restitucija - patalpos, plane pažymėtos indeksais nuo P-14 iki P-16, turinčios 160 kv. m. bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), grąžintinos R. B. ir S. R. B. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas ir atsakovė S. R. – B. santuoką sudarė 2006-08-04 Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 2240 (T1 b.l. 8). Santuokos tikslas yra šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagarba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimas. CK 3.60 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas Civilinio kodekso trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

Šios CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos nuginčijamos – kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejamos santuokos iširimo kaltės prezumpcijos), bet dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010).

Ieškovas, prašydamas santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovės kaltę grindžia tuo, kad abu sutuoktiniai pažeidė lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės paramos vienas kitam pareigas, gyvena atskirus gyvenimus. Ieškovas taip pat nurodė, kad sutuoktinių santykiai pablogėjo tada, kai jis susidūrė su finansinėmis problemomis versle, nebeturėjo galimybės šeimai skirti lėšų tiek, kad būtų patenkinti visi sutuoktinės, kuri nedirbo, poreikiai. Pripažino, kad tarp šalių kildavo konfliktai, buvo kviečiama policija. Paaiškino, kad jis visada rūpinosi nepilnamete dukra, padėjo sutuoktinei auginti jos nepilnametį sūnų iš pirmosios santuokos. Nurodė, kad ėmė gyventi skyriumi 2011 metais, kai dėl sutuoktinės veiksmų nebegalėjo patekti į namus. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė nepaneigė aplinkybės, jog sutuoktiniai skyriumi pradėjo gyventi būtent jos elgesio pasekoje.

Atsakovė S. R. – B. kaltu dėl santuokos iširimo laiko atsakovą, nurodydama, kad atsakovas prieš ją naudojo psichologinį ir fizinį smurtą, su ja elgėsi nepagarbiai, nesirūpino šeima ir vaiku. Teismo posėdyje ji paaiškino, kad ieškovas prieš ją ir jos sūnų iš pirmosios santuokos (T1 b.l. 151, T2 b.l. 91) yra naudojęs fizinį smurtą. Grįsdama šią aplinkybę, atsakovė pateikė Vaikų ligoninės raštą (T1 b.l. 161, T2 b.l. 92), kuriame patvirtinama, kad ieškovės sūnus 2009-05-30 patyrė galvos plaukuotos dalies paviršinį sužalojimą, bei 2007-06-12 specialisto išvadą Nr. G3289 (T1 b.l., 163-164, T2 b.l. 105-107), kurioje nurodyta, kad atsakovei S. R. – B. 2007 metais buvo padarytos poodinės kraujosrūvos galimai nurodytu laiku paveikus kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais. Šie įrodymai, esant tik atsakovės paaiškinimams ir ieškovo prieštaravimams, nėra pakankami tam, kad padaryti išvadą, jog prieš ieškovę ir jos sūnų galimai smurtavo ieškovas, nes pateikti įrodymai neleidžia identifikuoti galimo smurtautojo. Be to, šie įvykiai vyko gerokai iki to laiko, kada šalys pradėjo gyventi skyriumi (2011 metai), todėl netgi ir tuo atveju, jeigu buvo panaudotas smurtas šie įvykiai nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios iširo šalių santuoka. Atsakovė S. R. B. paaiškino, kad ieškovas prieš ją naudojo psichologinį smurtą, versdamas ją pasirašyti sutartis, o jai prašant leisti susipažinti su duodamais pasirašyti dokumentais, tapdavo agresyvus. Jei atsakovė atsisakydavo pasirašyti ieškovo pateiktus dokumentus, kildavo konfliktas. Šių atsakovės nurodytų aplinkybių ieškovas nepaneigė, patvirtino, kad dėl šalių konfliktų buvo kviečiama ir policija. Apie psichologinio smurto naudojimą teismo posėdyje kalbėjo ir atsakovė G. R., kuri, kaip matyti iš sutuoktinių paaiškinimų, nepilnametės Justinos pasakojimo, nuo gimimo padėjo ir tebepadeda tėvams rūpintis jų nepilnamete dukra. Tačiau šio asmens paaiškinimai dėl sutuoktinių santykių vertintini kritiškai, jais nesivadovaujama, nes ši atsakovė yra atsakovės S. R. – B. motina, ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas nurodė, kad po gimdymo pasikeitė ir sutuoktinės elgesys, ji neigiamai reagavo į pinigų stygių, nors pati nedirbo. Ieškovas paaiškino, jog sutuoktinės elgesys, prasidėjus krizei, atsiradus pinigų trūkumui, leido suprasti jo jis šeimoje nereikalingas. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ne vieno, o abejų sutuoktinių elgesys nebuvo lojalus kitam sutuoktiniui.

Atsakovė argumentus, jog ieškovas neteikė šeimai išlaikymo teismo posėdyje paneigė pati, kadangi patvirtino, kad ieškovas šeimoje buvo vienintelis dirbantis asmuo, kuris ir išlaikė šeimą. Atsakovės argumentus apie nepakankamą išlaikymo teikimą paneigia jos pačios paaiškinimai apie sutaupytas lėšas, kurias ji naudojo šalims ėmus gyventi skyriumi. Byloje esanti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos medžiaga, vaiko paaiškinimai, atsakovės G. R. paaiškinimai, ieškovo paaiškinimai paneigia atsakovės S. R. – B. argumentus, kad ieškovas nesirūpino dukra, nes šie įrodymai patvirtina, kad šalių nepilnamete dukra rūpinasi ir ieškovas ir abiejų sutuoktinių tėvai. Nepilnametė patvirtino, kad jai daiktus tėvas perka, ja rūpinasi, savo laisvalaikį taip pat skiria dukrai.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas, vertindamas santuokos iširimo priežastis, daro išvadą, jog abu sutuoktiniai netinkamai vykdė ir iš esmės pažeidė savo santuokines lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės paramos, visapusiško rūpinimosi visa šeima bei kitas įstatyme nustatytas pareigas (CK 3.26–3.30 straipsniai). Nustačius abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, nėra tikslinga nustatinėti aplinkybių, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo būtų didesnė negu kito, kadangi tai nepaneigtų išvados dėl būtent abiejų sutuoktinių kaltės egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Atsižvelgiant į išdėstytą šalių santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis), kadangi nagrinėdamas bylą teismas įsitikino, kad santuoka faktiškai iširo ir nėra jokios vilties, kad sutuoktiniai atnaujintų vedybinį gyvenimą, šalių santuoka turi būti nutraukta (CK 3.49 straipsnio 2 dalis, 3.60 straipsnio 3dalis).

Ieškovei po santuokos nutraukimo paliekama ikisantuokinė pavardė (duomenys neskelbtini) (CK 3.61 straipsnio 3 dalis, 3.69 straipsnis).

Šalys nereiškia reikalavimų dėl išlaikymo sau priteisimo, todėl šiuo klausimu teismas nepasisako (CPK 385 straipsnio 1 dalis).

Šalims, ieškovui ir atsakovei S. R. – B. santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė dukra (duomenys neskelbtini) (T3 b. l. 9). 2014-07-04 buities tyrimo aktai (T1 b.l. 95-97) patvirtina, kad nepilnametė gyveno su atsakove S. R. – B., lankėsi pas ieškovą bei senelius. Šie dokumentai taip pat patvirtina, kad tarp šalių dėl dukters globos nuo 2013 metų lapkričio mėnesio kilo nesutarimai, mergaitę 2013 metų lapkričio mėnesį pasiėmė tėvas, kurio globojama mergaitė buvo iki 2014 metų kovo mėnesio. Šalių dukra 2014-10-15 paliko motinos namus dėl galimai prieš ją panaudoto smurto (2 b.l.156-157, 184-189), todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-11 nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė ir nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos (T1 b.l.92-98, T3 b.l.66, T3 165-171, T5 b.l. 109-112, 116, 144) iki 2015 metų vasaros nepilnametė gyveno ir pas tėvą, ir pas senelius tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, o nuo 2015 metų ji, tebegaliojant laikinosioms apsaugos priemonėms, gyvena su motina. Vienerių metų laikotarpiu gauta informacija apie nepilnamečio vaiko gyvenimą leidžia daryti išvadą, kad vaiku daugiausia rūpinasi tėvas ir senelė G. R.. Ieškovas neturi gyvenamosios vietos, kurioje galėtų gyventi su dukra, nepriklausydamas nuo byloje nedalyvaujančių trečiųjų asmenų nuomonės, gyvenimo būdo, todėl bylos nagrinėjimo metu jis neturi galimybės užtikrinti nepilnametei dukrai pastovios gyvenamosios vietos, kurioje būtų sudarytos visos sąlygos, reikalingos vaikui mokytis, leisti laisvalaikį, ilsėtis. Ieškovas atsisakė reikalavimo dėl nepilnametės gyvenamosios vietos nustatymo. Po 2014 metų lapkričio mėnesio įvykių byloje nėra gautą duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad motina netinkami įgyvendina savo valdžią dukrai. Atsakovė S. R. – B. gyvena G. R. nuosavybės teise priklausančiame bute (T1 b.l. 230), kuriame yra sudarytos geros buitinės sąlygos dukrai. Būstas yra netoli nepilnametės lankomos ugdymo įstaigos. Mergaitės senelė G. R. atsakovei S. R. – B. dukra padeda rūpintis nuo kūdikystės, ji vaikaite rūpinosi ir bylos nagrinėjimo metu, todėl nėra pagrindo abejoti, kad atsakovė kartu su savo motina, nepilnametei sudarys tinkams sąlygas. Atsakovui pakeitus savo poziciją dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tarp šalių neliko ginčo dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovė S. R. – B., todėl, atsižvelgiant į išdėstytą, nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su atsakove, ieškovo atsisakymas nuo ieškinio priimamas, byla dalyje pagal ieškovo ieškinio reikalavimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nutraukiama (CK 2.14 straipsnio 2 dalis, 3.169 straipsnio 1 dalis, CPK 140 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas nėra pareiškęs reikalavimo dėl jo ir nepilnametės dukters bendravimo tvarkos nustatymo, tačiau tokį reikalavimą yra pareiškusi atsakovė S. R. – B.. Ieškovas nepasiūlė savo bendravimo su nepilnamete tvarkos varianto, neišsakė kritikos dėl atsakovės S. R. – B. siūlomos bendravimo tvarkos, teigė, kad tvarka nereikalinga. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta aukščiau nurodyta medžiaga paneigia ieškovo nuomonę, kad šioje byloje nėra reikalinga nustatyti bendravimo tvarkos, šiai tvarkai pritarė ir išvadą duodanti institucija, todėl nustatytina atsakovės pasiūlyta ieškovo ir nepilnametės šalių dukters bendravimo tvarka (CK 3.170, 3.175 straipsniai):

Iki J. B. taps pilnamete R. B. turi teisę pasiimti dukrą iš S. R. – B. ir dukters gyvenamosios vietos kas antrą mėnesio savaitgalį (skaičiuojant nuo kalendorinių metų pradžios) penktadienį nuo 17.00 iki 20.00 valandos ir pristatyti į S. R. B. ir dukters gyvenamąją vietą sekmadienį nuo 19.00 iki 22.00 val.R. B. turi teisę pasiimti J. B. pusei savo kasmetinių atostogų, bet ne daugiau kaip 14 kalendorinių dienų. Pasibaigus šiam laikui, R. B. privalo pristatyti J. B. į S. R. B. ir dukters gyvenamąją vietą. R. B. apie savo kasmetinių atostogų grafiką ir laiką, kuriam ketina pasiimti J. B., turi raštu informuoti S. R. B. ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki pirmos kasmetinių atostogų dienos.R. B. turi teisę paimti J. B. nelyginiais metais pas save per J. B. gimtadienį, Kūčias ir Kalėdų šventės pirmąją bei antrąją dienas, lyginiais metais - Naujų metų šventės išvakarėse ir pirmąją dieną, Velykų šventės pirmąją ir antrąją dienas. R. B. privalo pristatyti J. B. į S. R.- B. ir dukters gyvenamąją vietą paskutinę švenčių dieną nuo 18.00 iki 20.00 val.R. B. nedarys kliūčių ir išduos nustatyta tvarka sutikimus ir leidimus ir kitus dokumentus, reikalingus J. B. kelionėms į užsienį, gydymui ar kitiems veiksmams, kada teisės aktai numato abiejų tėvų sutikimo būtinybę.J. B. būnant pas R. B., jis sudarys sąlygas netrukdomai bendrauti telefonu ar kitomis elektroninėmis ryšio priemonėmis dukrai J. B. su motina S. R.- B..

CK 3.192 straipsnyje nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Ši pareiga tenka tiek vaiko motinai, tiek vaiko tėvui, nesvarbu, su kuriuo iš jų nepilnamečiai vaikai gyvena.

Ieškovas atsisakė reikalavimo priteisti iš atsakovės S. R. – B. nepilnametei dukrai periodinį 86,89 EUR (300 Lt) dydžio išlaikymą. Šis atsisakymas priimamas, byla šioje dalyje nutraukiama (CPK 140 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė S. R. – B. prašo iš atsakovo priteisti nepilnametei dukrai periodinį 144,81 EUR (500 Lt) dydžio išlaikymą, kuris priešieškinio pateikimo metu buvo lygus pusei minimalios mėnesinės algos.

Iš ieškovo pateiktos UAB „Idėjų ratas“, kurios direktoriumi yra ieškovas, pažymos (T1 b.l. 25) matyti, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) šioje darbovietėje 2013-2014 metais buvo apie 210,47 EUR (726,70 Lt). Ieškovas 2013 metais dirbo UAB „Sostinės fasadai“ direktoriumi (T1 b.l.26), kur ieškovo vidutinis darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) buvo apie 90 EUR (3729,39 Lt). Sodros duomenimis (T1 b.l. 166-172, T4 b.l. 20-26) ieškovas dirba aukščiau nurodytose darbovietėse Ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso dalis pastato ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) (T1 b.l.144-181), dalis pastato ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) (T1 b.l. 182-186) ir dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (T1 b.l. 187-188). Ieškovo vardu registruota 2003 metų gamybos transporto priemonė Nissan Maxima (T1 b.l. 210). Aplinkybė, kurią bylos nagrinėjimo metu patvirtino pats ieškovas, jog jis, gaudamas minimalias, pajamas statosi namą, leidžia abejoti tuo, kad ieškovas dėjo visas pastangas tam, kad būtų atskleista jo tikroji turtinė padėtis.

Sodros duomenimis (T1 b.l. 211-218, T4 b.l. 37-59) atsakovė S. R. – B. 2010-09-13 – 2012-09-14 dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini), 2013 -2014 metais dirbo UAB „Sauda“ ir pagal verslo liudiją. Jos pajamos, dirbant UAB „Sauda“ buvo apie 275,80 EUR (952 Lt), neatskaičius mokesčių. Atsakovės vardu nėra registruota transporto priemonių, jai asmeninės nuosavybės teise priklauso dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir negyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini) (T1 b.l. 219-211). Ji nuo 2014-07-28 registruota kaip darbo ieškantis asmuo (T2 b.l. 97)

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, siekiant, jog suaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujų. Kai tėvai yra objektyviai pajėgūs teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje E. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-341/2006; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469; 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Ž. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-77/2008; kt.).

Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad tėvo bei motinos turtinė padėtis nėra viską nulemianti nustatant išlaikymo dydį, nes išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas; todėl sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į vieną pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, nurodytų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą; visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004; kt.). Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-05-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2013-03-28 nutartis priimta civilinėje byloje 3K-7-24/2013).

Tiek ieškovas, tiek atsakovė yra darbingo amžiaus. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas turi sveikatos problemų, ar yra kitų objektyvių priežasčių, nepriklausančio nuo jo valios, kurios įtakotų jo darbingumą ar galimybę gauti pakankamas pajamas tam, kad jis maksimaliai patenkintų dukters poreikius. Atsakovas neturi kitų išlaikytinių. Nepilnametė dukra lieka gyventi su atsakove, kuriai teks didesnė našta, tenkinant kasdienius vaiko poreikius, todėl ieškovas nepilnametei dukrai turėtų teikti ne mažesnį kaip pusės minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžio išlaikymą. Nuo 2016-01-01 minimali mėnesinė alga yra 350 EUR. Kadangi visos abejonės vertintinos vaiko naudai, atsakovės reikalavimas tenkintinas ir iš ieškovo nepilnametei dukrai priteisiamas periodinis pusės minimalios mėnesinės algos, galiojančios sprendimo priėmimo metu, dydžio, t.y., 175 EUR dydžio išlaikymas, mokamas kiekviena mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki dukters pilnametystės (CK3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 376 straipsnio 3 dalis). Priteisto išlaikymo suma turi būti indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją (CK 3.208 straipsnis). Šalims išaiškintina, kad pasikeitus šalių turinei padėčiai, ar atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms, teismas gali priteisti būtinas vaiko išlaidas ar pakeisti išlaikymo dydį (CK 3.201 straipsnis).

CK 3.185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. CK 3.190 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi nepilnametis vaikas. Kadangi su atsakove gyvena šalių dukra, jai tenka pareiga turtą, kuris yra nepilnamečio vaiko nuosavybė, tvarkyti uzufrukto teisėmis.

Atsakovė išlaikymą dukrai gali naudoti išimtinai tik nepilnamečio vaiko interesais (CK 3.203 straipsnis).

Sprendimas dalyje dėl išlaikymo priteisimo vykdytinas skubiai (CPK 282 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Atsakovė S. R. – B. taip pat yra pareiškusi reikalavimą dėl 18000 Lt išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Byloje nėra patekta įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas neišlaikė dukters šalims gyvenant santuokoje, ar pradėjus gyventi skyriumi. Šalių dukra patvirtino, kad ji gyveno ir su mama, ir su tėvu, ir su seneliais. Patvirtino, kad abu tėvai jai pirko reikalingus daiktus. Nepilnametės senelė, atsakovė G. R., taip pat nenurodė, kad ieškovas nesirūpina dukra, jos neišlaiko. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas nuo 2011 metų visiškai neišlaikė dukters ar ja nesirūpino, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo, kuriuo prašoma iš ieškovo priteisti 18000 Lt išlaikymo įsiskolinimą (CPK 178, CK 1.5 straipsnis).

Ieškovas ir atsakovė S. R. – B. 2012-12-04 sudarė povedybinę sutartį (T1 b.l. 10-13). Nekilnojamojo turto registro duomenimis šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise nėra įgijusios kito nekilnojamojo turto (T1 b.l. 125-146, 173-209), išskyrus patalpas, kurios pritaikius restituciją, grąžintos sutuoktinių benrodjon jungtionėn nuosavybėn. Nekilnojamojo turto registro duomenimis šio nekilnojamojo daikto vertė bylos iškėlimo teisme metu buvo 321000 Lt (320996,55 EUR). Šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo transporto priemonę Nissan Maxima. Tarp šalių nėra ginčo, kad šios transporto priemonės vertė 1448,10 EUR. Transporto priemonė yra areštuota, užtikrinant trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM reikalavimus (T1 b.l. 147-148, 210, 220-221, T2 b.l.109-111.

CK 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatyta prezumpcija, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Byloje nėra duomenų, kad sutuoktiniai turėtų sveikatos sutrikimų, kitų objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo šalių lygių dalių principo šalims dalijant santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, todėl santuokoje įgytas turtas ieškovui ir atsakovei S. R. – B. dalijamas lygiomis dalimis. Kadangi transporto priemonė registruota ieškovo vardu, šiai priemonei yra uždėtas areštas, užtikrinant mokestinius reikalavimus, transporto priemonė natūra priteitina ieškovui, o atsakovei iš ieškovo priteistina 724,05 EUR dydžio kompensacija. Pritaikius restituciją, šalims lygiomis dalimis, natūra priteistinos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (CK 3. 117 straipsnio 3 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis).

Kaip matyti iš byloje esančių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM sprendimų, raštų, vykdymo procese pritaikytų areštų (T1 b.l. 23, 130-145, 147, 265-267, T4 b.l.5-9, 91-100, T5 b.l.79-83) visi trečiojo asmens sprendimai priimti iki bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienos patvirtina, kad trečiasis asmuo mokestinę prievolę valstybei laikė asmenine ieškovo prievole. Iš trečiojo asmens pateikto vykdomųjų bylų, kuriose vykdomas priverstinis išieškojimas iš ieškovo kreditoriui Vilniaus apskrities VMI, sąrašo (T1 b.l. 50-54, 101-106) matyti, kad vykdomosios bylos, kuriose išieškoma 89635,77 Lt suma, pradėtos 2009 metais. Trečiasis asmuo neskundė antstolio procesinių sprendimų patvirtinančių, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas nukreiptas tik į ieškovo asmeninį turtą, nors apie antstolio priimtus sprendimus žinojo, arba turėjo žinoti. Trečiojo asmens atstovas patvirtino, kad trečiasis asmuo turi galimybę prisijungti prie visų duomenų bazių ir gauti informaciją apie mokesčių mokėtojus, tačiau šia informacija taip pat nepasinaudojo. Kreditoriaus neveikimas arba netinkamas pareigų įgyvendinimas, savo veiksmais pripažinus mokestinę nepriemoką ieškovo prievole, nesudaro pagrindo keisti prievolės pobūdžio ir nustatyti, kad po santuokos nutraukimo prievolę šiam kreditoriui buvę sutuoktiniai vykdytų solidariai. Antstolio procesinius sprendimus žinojo arba turėjo žinoti ir ieškovas, kuris taip pat jų neskundė, nepateikė nei kreditoriui, nei sprendimus vykdančiam antstoliui informacijos, kuri leistų daryti išvadą, kad prievolė valstybei galimai yra ne asmeninė atsakovo prievolė, o solidari sutuoktinių prievolė. Byloje nėra ginčo, kad nekilnojamojo turto verslu vertėsi būtent ieškovas (T4 b.l. 20), o atsakovė šiame versle dalyvavo tik tiek, kiek buvo reikalinga tam, kad ieškovas sudarytų sandorį ir gautų pajamas. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad atsakovė buvo pasyvi sprendžiant finansinius klausimus, jos nedomino ieškovo verslas ir tai, iš kokių lėšų šeima pragyvena, todėl visų pirma ieškovas, kuris disponavo už sandorius gautomis lėšomis (T2 b.l.120-137, T5 b.l. 12-54) ir, spręsdavo, kokią pajamų dalį, gautą iš jo vykdomo verslo, skirti šeimai, turėjo pareigą tinkamai ir laiku mokėti mokesčius valstybei. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovei S. R. B. buvo žinoma, kad ieškovas yra skolingas valstybei. Atsakovės G. R. ir ieškovo pokalbis, kurio įrašą pateikė ieškovas, patvirtina, kad atsakovams buvo žinoma, kad ieškovas turi prievolių bankams, ir paneigia ieškovo argumentus, kad atsakovams buvo žinoma apie mokestines prievoles valstybei. Atsižvelgiant į išdėstytą bei į tai, kad mokestinės prievolės kreditoriui pobūdžio keitimas, praėjus daugiau nei penkeriems metams, nebūtų teisingas ir sąžiningas, darytina išvada, kad mokestinės prievolės trečiajam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie FM yra asmeninės ieškovo prievolės ir nutraukus santuoką jas turi vykdyti ieškovas (CK 1.5 straipsnis).

Tarp šalių, kreditoriaus nėra ginčo, kad prievolės trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus energija“ pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-12-11 įsakymą, priimtą byloje Nr. L2-27606-727/2009, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-0104 sprendimą už akių, priimtą byloje Nr. 2-1924-872/2011, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-10 sprendimą už akių, priimtą byloje Nr. 2-43431-294/2013 yra solidarios prievolės, kurios nutraukus santuoką lieka solidariomis prievolėmis (T2 b.l.152.203-208)

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas turi prievolių Vilniaus apskrities VPK, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (T1 b.l. 105-106, T3 b.l.63, T4 b.l. 1-2). Dėl šių prievolių pobūdžio ir vykdymo nutraukus santuoką ginčo tarp šalių nėra, todėl šios prievolės yra asmeninės ieškovo prievolės, kurias jis turės vykdyti nutraukus santuoką.

Vadovaudamasis CPK 268, 270, 307 straipsniais, 384 straipsnio 6 dalimi, 385 straipsniu, teismas