Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja D.Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-513-468/2013 Teisėja E. Z. Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00123-2011-8

2013 m. liepos 5 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Audronės Kartanienės, Angelės Ikasalienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 04 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 4 d., 172 str. 1 d. 60 MGL dydžio bauda, nustatant 3 mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminą; į bausmę įskaitytas V. M. laikinas sulaikymas nuo 2011 02 27 d. iki 2011 03 01 d., 1 sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 04 26 d. nuosprendžiu nuteisti V. S. ir S. R., tačiau jų apeliaciniai skundai teisme negauti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad kartu su S. R. ir V. S. papirkdami trukdė asmenims realizuoti savo teisę rinkti, o būtent:

V. M., turėdamas tikslą per kitus asmenis (bendrininkus) papirkti žmones, turinčius balsavimo teisę renkant atstovus į Ukmergės rajono savivaldybę 2011 m. rinkimuose, turėdamas tikslą, kad paperkamieji žmonės balsuotų už asmenis, kandidatuojančius į Ukmergės rajono savivaldybę pagal sąrašą Nr. 16 (Liberalų ir centro sąjunga), šio sąrašo kandidatus reitinguojant eilės tvarka 4, 6, 24, 26, 20, Ukmergėje, iki 2011 02 20 d. V. M. parengė šią nusikalstamą veiką, rasdamas sau bendrininkus S. R. ir V. S., sutardamas su jais daryti šią nusikalstamą veiką, nurodydamas bendrininkams, kad už pinigus, kuriuos jis jiems duos, S. R. ir V. S. turės papirkti asmenis, turinčius balsavimo teisę renkant atstovus į Ukmergės rajono savivaldybę 2011 m. rinkimuose, su sąlyga, kad paperkamieji asmenys balsuos už asmenis, kandidatuojančius į Ukmergės rajono savivaldybę pagal sąrašą Nr. 16 (Liberalų ir centro sąjunga), reitinguodami šio sąrašo kandidatus eilės tvarka 4, 6, 24, 26, 20, sutardamas su bendrininkais, kad jie V. M. pateiks iš papirktų asmenų gautą pastarųjų dalyvavimą rinkimuose patvirtinantį dokumentą. Po to V. M. 2011 02 20 d. – 2011 02 27 d. Ukmergėje, S. R. duodamas 200 Lt ir V. S. duodamas 200 litų, žinodamas, kad abu bendrininkai iš jo gautus pinigus naudos papirkti teisę rinkti atstovus į Ukmergės rajono savivaldybę turinčius asmenis arba kitais būdais papirks tokius asmenis, kurie sutiks rinkimuose į Ukmergės rajono savivaldybę balsuoti už sąrašą Nr. 16 (Liberalų ir centro sąjunga), reitinguojant šio sąrašo kandidatus eilės tvarka 4, 6, 24, 26, 20, S. R. ir V. S. vykdant V. M. nurodymus, bendrininkams sumokėjus dalį iš V. M. gautų pinigų ar už tuos pinigus nupirkus alkoholinius gėrimus asmenims, sutikusiems balsuoti už sąrašą Nr. 16 (Liberalų ir centro sąjunga), šio sąrašo kandidatus reitinguojant eilės tvarka 4, 6, 24, 26, 20, taip veikdamas su bendrininkais S. R. ir V. S. pats V. M. trukdė asmenims realizuoti savo teisę rinkti atstovus į Ukmergės rajono savivaldybę 2011 metų rinkimuose.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo išvados, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintų faktinių duomenų visuma leidžia teismui daryti išvadą, kad kaltinamieji sutrukdė asmenims, nurodytiems kaltinime, realizuoti savo teisę rinkti. Pirmosios instancijos teismas, atmetė apelianto parodymus, kad užklijuotus išorinio voko priėmimo kvitus prie jo namų, įdėtus į voką, atnešė ir paliko nežinomas asmuo, o V. M. voką rado ir įsidėjo į savo rašomojo stalo stalčių, tačiau tokios savo išvados iš viso nemotyvavo, nenurodė, kokie konkretūs bylos įrodymai tokius jo paaiškinimus paneigia. Nors pas jį rasti net 44 kvitai, teismas nustatė tik 12 galimai papirktų rinkėjų, kurie buvo apklausti liudytojais. Teismas neištyrė ir nenustatė, kodėl pas apeliantą yra dar 32 kvitai, nors byloje jokių duomenų apie kitų 32 rinkėjų galimą papirkimą nėra. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinomi ir kitų 32 rinkėjų vardai, pavardės, adresai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl į kaltinimą neįtrauktas ir kitų 32 rinkėjų papirkimas.

Dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad apeliantas turėjo tikslą per kitus asmenis (bendrininkus) papirkti žmones balsuoti už asmenis, kandidatuojančius į Ukmergės rajono savivaldybę pagal sąrašą Nr. 16 (Liberalų ir centro sąjungą), šio sąrašo kandidatus reitinguojant eiles tvarka 4, 6, 24, 26, 20, V. M. nurodo, kad nėra aišku, kokiu pagrindu teismas padarė tokią išvadą, koks buvo jo motyvas taip elgtis. Apeliantas pažymi, kad jis neturėjo jokio tikslo ir motyvo daryti skundžiamame teismo nuosprendyje aprašytą veiką, nes nei Liberalų ir centro sąjungai, nei jokiai kitai politinei partijai nepriklauso, niekas jo neprašė, kad jis darytų tokią veiką, jokių susitarimų dėl tokios veikos darymo su niekuo nebuvo, jokios naudos jis negalėjo gauti ir negavo. Teismas iš viso netyrė ir nevertino jo sąsajų su sąraše Nr. 16 (Liberalų ir centro sąjunga) įrašytais kandidatais. Byloje nėra nustatyta, kad tarp apelianto ir kandidatų ar kitų asmenų būtų buvęs susitarimas, kad jis darytų skundžiamame teismo nuosprendyje aprašytą veiką. Minėtus kandidatus pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsisakė apklausti liudininkais. Todėl byloje surinktų įrodymų pagrindu negalima daryti išvados, kad V. M. turėjo motyvą ir tikslą su bendrininkais daryti BK 172 str. numatytą veiką.

Skunde nurodoma, kad V. S. ir S. R. parodymai yra nenuoseklūs, nelogiški ir nepatikimi. Tai yra asmenys, kurie ne kartą yra teisti, todėl jų parodymai turi būti vertinami kritiškai. Jie iš dalies pripažino jiems inkriminuotas veikas, t. y. pripažino, kad papirkinėjo atitinkamus rinkėjus, siūlydami už atlygį balsuoti už atitinkamus kandidatus, tačiau nė vienas iš jų nepatvirtino, kad V. M. organizavo šias nusikalstamas veikas.

Nė vienas iš byloje apklaustų rinkėjų nedavė parodymų, kad apeliantas atliko kokius tai aktyvius veiksmus, kurie galėtų būti kvalifikuojami pagal BK 172 str. 1 d. Liudytojai nurodė, kad bendravo tik su kitais kaltinamaisiais. Pats faktas, kad V. M. telefonu keletą kartų bendravo su S. R., nepatvirtina jo kaltės. Byloje nėra šių pokalbių išklotinių ir jokių kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad minėtų pokalbių metu buvo tartasi dėl nusikalstamų veikų darymo. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad apeliantas yra bendravęs su kaltinamuoju V. S.. V. M. jo nepažįsta ir tai byloje nėra paneigta. Byloje nėra įrodymų, kad jis su V. S. būtų bendravęs telefonu ar kad jie prieš rinkimus būtų susitikę. Pirmą kartą V. M. V. S. pamatė tik 2011 03 23 d. akistatos metu. Nors V. S. jį įvardijo kaip „Vycka“, kuris pagal V. S. parodymus buvo nusikalstamos veikos bendrininkas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad jo parodymai nėra kategoriški, nes jis į gynėjos advokatės V. B. klausimą, ar yra įsitikinęs ir neklysta dėl V. M., atsakė, kad „gali būti, žmonių yra panašių labai daug“. Be to, vėliau 2011 06 03 d. apklausos metu V. S. pripažino, kad jo bendrininkas yra ne V. M., o kitas vyras vardu „Vycka“, kurio pavardės, gyvenamosios vietos, darbovietės jis nežino. Tas „Vycka“ tik labai panašus į V. M.. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis 2011 06 03 d. apklausos metu V. S. duotais parodymais, kurie sutampa su jo parodymais, duotais teisme. 2011 03 23 d. akistatos metu V. S. duotų parodymų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, šie jo parodymai prieštarauja V. M. parodymams, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu buvo logiški ir nuoseklūs.

Tai, kad V. M. S. R. rekomendavo balsuoti už sąrašo Nr. 16 kandidatus, klausė, ar jis gali dar ką paagituoti, kad būtų balsuojama už minėto sąrašo kandidatus, taip pat nevertintina kaip „trukdymas realizuoti savo teisę rinkti“ BK 172 str. prasme. Tai yra ne nusikalstama veika, o įstatymams neprieštaraujanti rinkimų agitacija. Apeliantas agitavo todėl, kad Liberalų ir centro sąjungos programa jam kaip rinkėjui priimtina. Jo niekas neprašė balsuoti ir agituoti už sąrašą Nr. 16. Byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad jis S. R. būtų siūlęs ir davęs atlygį. Apeliantas S. R. 200 Lt davė kaip paskolą, o ne rinkėjų balsams pirkti. Tai byloje nėra paneigta. Teismo išvada, kad šie pinigai buvo skirti rinkėjų papirkimui, jokiais objektyviais įrodymais nėra pagrįsta ir turi būti vertinama tik kaip teismo prielaida. Kaip jau buvo minėta, su V. S. iki 2011 03 23 d. akistatos jis nebuvo susitikęs ir jam jokių pinigų nedavė.

Teismo išvada, kad apeliantas yra organizatorius, parengęs BK 172 str. 1 d. numatytą veiką, yra nepagrįsta, nes ji neatitinka byloje surinktų įrodymų ir bylos aplinkybių. Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis su kitais kaltinamaisiais buvo susitarę daryti BK 172 str. 1 d. numatytą veiką ir pasiskirstę atitinkamais vaidmenimis, kad jis buvo parengęs BK 172 str. 1 d. numatytą veiką, į ją kaip vykdytojus įtraukdamas S. R. ir V. S.. Byloje nėra jokių nusikalstamos veikos planų, schemų ar kitokių įrodymų apie organizuotą nusikalstamą veiką. Iš skundžiamame nuosprendyje aprašytų atskirų veikos epizodų matyti, kad S. R. ir V. S. veiksmai nebuvo organizuoti, nebuvo išankstinio plano, rinkėjai buvo parenkami atsitiktinai, mokamos skirtingos sumos, kai kuriems rinkėjams atsilyginta alkoholiniais gėrimais ir pinigais, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. M. veikė kaip organizatorius.

Apylinkės teismas nenustatė ir to, iš kokių piniginių lėšų S. R. papirkinėjo rinkėjus. Jis yra bedarbis. Nesutampa sumos, kurias S. R. ir V. S. tariamai gavo rinkėjų papirkinėjimui, su tomis, kurias jie galimai išleido šiam tikslui. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kiek S. R. ir V. S. išleido pinigų rinkėjų papirkinėjimui ir iš kur gavo reikalingą lėšų sumą, nes pagal skundžiamame teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes V. M. jiems pinigus tariamai davė tik po rinkėjų papirkimo.

Skunde pažymima, kad esant panašioms aplinkybėms, teismų praktikoje kaltinamieji buvo išteisinti, nenustačius BK 172 str. 1 d. nustatytos nusikalstamos veikos požymių (žr. Klaipėdos apygardos teismo 2013 02 14 d. nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-72-462/2013, Vilniaus apygardos teismo 2013 05 03 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-466-315/2012). Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos.

Jeigu apeliacinės instancijos teismas vis dėl to padarytų išvadą, kad byloje pakanka įrodymų V. M. kaltei pagrįsti, tai apelianto veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 172 str., nes jie gali užtraukti tik administracinę atsakomybę. Kaip minėta, byloje surinktų įrodymų pagrindu galina daryti išvadą, kad kaltinamieji S. R. ir V. S. galimai papirkinėjo rinkėjus, tačiau negalima teigti, kad jie trukdė pirkėjams realizuoti savo teisę rinkti asmenis 2011 m. rinkimuose į Ukmergės rajono savivaldybės tarybą. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad S. R. ir V. S. veikos sukėlė sunkių padarinių. Dėl itin mažo galimai papirktų rinkėjų skaičiaus tai jokios įtakos rinkimų rezultatams negalėjo turėti. Rinkimų rezultatus patvirtino Vyriausioji rinkimų komisija, todėl S. R. ir V. S. veikos turi būti vertinamos tik kaip mažareikšmės ir gali užtraukti tik administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 207⁷ str. 3 d., bet ne baudžiamąją atsakomybę pagal BK 172 str. 1 d. Atitinkamai ir apelianto veiksmai, kaip tariamo organizatoriaus, negali būti kvalifikuojami pagal BK 172 str. 1 d.

Jeigu apeliacinės instancijos teismas vis dėl to padarytų išvadą, kad apeliantas padarė BK 24 str. 4 d., 172 str. 1 d. numatytą veiką, laikytina, kad V. M. paskirta per didelė bauda ir ji turėtų būti sumažinta. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl jam paskirta 60 MGL dydžio bauda. Atsižvelgiant į tai, kad veika nėra pavojinga ir jokios žalos nepadarė, V. M. yra teisiamas pirmą kartą, dirba, vadovaujantis BK 54 str. ir teisingumo principu, yra pagrindas jam paskirtą baudą sumažinti nuo 60 MGL iki 30 MGL.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jį išteisinti pagal BK 24 str. 4 d., 172 str. 1 d., nurodo, kad šios nusikalstamos veikos jis nepadarė, tačiau, kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo tokį nuteistojo prašymą tenkinti. Apylinkės teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, laikydamasis BPK 20 str. reikalavimų, pagrįstai konstatavo V. M. kaltę dėl BK 24 str. 4 d., 172 str. 1 d. numatyto nusikaltimo.

Apelianto skundo argumentai, kad apylinkės teismas tinkamai nemotyvavo savo išvadų dėl jo kaltės, yra nepagrįsti. Nors apeliantas neigia organizavęs BK 172 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, tačiau jo kaltė be jokių abejonių įrodyta byloje surinktais duomenimis – iš dalies bendrininkų V. S. ir S. R. parodymais, liudytojų K. D., J. D., R. B., N. N., R. S., T. R., I. T., A. M., V. A., L. L., L. Č., R. M., A. P., D. V., A. K., T. M., V. K., V. J. parodymais, duotais tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, asmenų parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolais, daiktų, dokumentų pateikimo bei apžiūros protokolais, akistatos protokolu, kratos protokolais, kita rašytine bylos medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją, kad V. M. neorganizavo nusikalstamos veikos, voką su balsavimą patvirtinančiais kvitais rado prie namų ir įsidėjo į stalčių, V. S. jis nepažįsta, o S. R. 200 Lt davė kaip paskolą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentacija skundžiamame nuosprendyje yra pakankama, motyvuota, išsami, nuosprendžio išvados pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Skirtingai nei teigia apeliantas, skundžiamame nuosprendyje apelianto paaiškinimai dėl voko su užklijuoto išorinio voko priėmimo kvitais atsiradimo jo namuose paneigti motyvuotais ir logiškais argumentais. Aplinkybė, kad voką su minėtais kvitais atnešė ir prie V. M. namų paliko nepažįstamas žmogus, pagrįstai vertinta kaip neįtikinanti gynybos versija. Iš kratos metu 2011 02 27 d. rastų užklijuoto išorinio voko priėmimo kvitų apžiūros protokolo (t. 1 b. l. 229, 230 – 232) matyti, kad rasti kvitai buvo išrašyti rinkėjų, kuriems, kaip nustatyta skundžiamame nuosprendyje, V. S. ir S. R. trukdė pasinaudoti rinkimų teise, vardais: R. S., K. D., N. N., J. D., T. R., R. B., R. U., A. K.. V. S. tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad surasti asmenis, kurie galėtų balsuoti už partiją Nr. 16, jo paprašė bendrininkas, kuris davė jam 200 Lt, skirtų rinkėjų papirkimui, minėtus pinigus perdavė pasibaigus išankstiniam balsavimui ketvirtadienį prie „Vilko“, o V. S. bendrininkui perdavė rinkimuose dalyvavusių asmenų šakneles (apie 15 – 16). Nors apklausų ikiteisminiame tyrime ir teisme metu nuteistasis V. S. nurodė, kad minėtas bendrininkas nėra V. M., tik panašus į jį, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad po pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu, kur V. S. bendrininką įvardino kaip „Vycką“, „Vytę“, atlikus asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotrauką, V. S. atpažino V. M. kaip asmenį, vardu „Vycka“, kuris jam davė lankstinuką su partija Nr. 16 ir pažymėtais skaičiais bei pinigus (t. 1 b. l. 175 – 176). Be to, akistatos su V. M. metu (kuri įvyko dar prieš apklausą, kurioje V. S. parodė, kad „Vycka“ nėra V. M.) V. S. V. M. įvardino kaip asmenį, su kuriuo susitiko ketvirtadienį, prieš sekmadienį įvykusius rinkimus į savivaldybę, Ukmergėje prie „Vilko“ ir perdavė jam išankstinio balsavimo šakneles, o V. M. jam davė 200 Lt (t. 1 b. l. 181 – 184). Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad minėtos apklausos metu paklaustas, ar jis neklysta dėl V. M., V. S. nepareiškė tvirtos nuomonės, o tik pasakė: „gali būti, žmonių yra panašių labai daug“, tačiau, apygardos teismo nuomone, tai esminės reikšmės vertinant V. S. parodymus neturi, juolab, kad parodymai, kuriais pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, kuriuos pripažįsta ir skundą nagrinėjantis teismas, atitinka kitus byloje esančius įrodymus, jų visumą, be to, jie buvo duoti ikiteisminio tyrimo pradžioje, praėjus trumpam laikui po įvykdyto nusikaltimo, nesant objektyviai galimybei paveikti parodymus duodantį asmenį. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad V. M. vardas yra Vytautas, kas irgi atitinka V. S. nurodytąjį vardo sutrumpinimą „Vycką“, „Vytę“.

Pažymėtina, kad S. R. parodymai taip pat patvirtina V. M. kaltę dėl padaryto nusikaltimo. Nors, kaip teigia ir apeliantas, S. R. parodymai dėl V. M. keitėsi, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis jo pirminiais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pradžioje (2011 02 27 d.). Minėtos apklausos metu S. R. patvirtino, kad V. M. prašė jo paieškoti rinkėjų, galėsiančių prabalsuoti už atlygį į savivaldybės tarybą už sąrašą Nr. 16, žadėjo už vieną balsą mokėti apie 10 Lt, davė S. R. Liberalų ir centro sąjungos reitingavimo sąrašą „4, 6, 24, 26, 20“, taip pat 100 Lt rinkėjų papirkimui, į pagalbą S. R. pasitelkė T. M., kuris vairavo automobilį „Opel Omega“. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytojo T. M. parodymai teisme, kad S. R. pasiūlė jam balsuoti už pinigus bei automobilį „Opel Omega“ pripildyti kuru ir padėti surinkti žmones, juos nuvežti balsuoti, bevažiuojant S. R. minėjo V. M. pavardę, sakė, kad reikia su juo pakalbėti ir paimti pinigus dėl rinkimų, jie nuvažiavo prie namo, iš kurio išėjo vyriškis, jis kalbėjo su S. R., jam padavė kažkiek pinigų.

Nurodytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad V. M. pinigus S. R. davė kaip paskolą, o V. S. pinigų iš viso nedavė. Atvirkščiai, byloje įrodyta, kad pinigai bendrininkams buvo duoti už asmenų, turinčių balsavimo teisę renkant atstovus į Ukmergės rajono savivaldybę 2011 m. rinkimuose, papirkimą, kad jie balsuotų už asmenis, kandidatuojančius į Ukmergės rajono savivaldybę pagal sąrašą Nr. 16. Apygardos teismui nėra pagrindo daryti atvirkštinės išvados dėl skundo argumentų, kad nesutampa sumos, kiek V. M. davė pinigų, ir kiek papirkimui išleido V. S. bei S. R.. Sprendžiant nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimą teisiškai nereikšminga aplinkybė, iš kur V. S. ir S. R. turėjo pinigų papirkti rinkėjus. Kaltės konstatavimui užtenka to, kad kaltinamųjų ir liudytojų parodymais byloje nustatyta, jog pinigus V. M. sumokėjo V. S. ir S. R., kurie dalį jų naudojo rinkėjų papirkimų, o tai, kad galimai dalį duotų pinigų V. S. ir S. R. pasiliko sau, V. M. teisinės padėties nekeičia. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė ir perduotų sumų nustatymo klausimą. Nors parodymai dėl to, kiek buvo perduota pinigų, proceso metu buvo nenuoseklūs, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad V. M. V. S. ir S. R. davė po 200 Lt, kurie buvo skirti rinkėjų papirkimui.

Apygardos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad vien faktas, jog V. M. bendravo su S. R. telefonu, nepatvirtina jo kaltės. V. M. nurodo, jog byloje nėra išklotinių, patvirtinančių, jog telefoninių pokalbių metu buvo tariamasi dėl nusikalstamų veikų darymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog tyrimas pradėtas 2011 02 27 pagal gautą pranešimą, todėl iki 2011 02 27 V. M. atžvilgiu taikyti kokias tai procesines prievartos priemones, tame tarpe ir telekomunikacijų ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę – pagrindo nebuvo, o byloje ištirtų aplinkybių pakanka, konstatuojant, kad V. M. padarė skundžiamame nuosprendyje nurodytus nusikalstamus veiksmus.

Atmetamas kaip nepagrįstas ir skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti liudytojais kandidatus į sąrašą Nr. 16. Byloje apklaustinų asmenų sąrašas negali būti begalinis, byloje liudytojais turi būti apklausiama tiek asmenų, kad jų parodymų visuma leistų teismui daryti besąlygišką išvadą dėl nusikalstamos veikos, kaltinamojo kaltės buvimo ar nebuvimo. Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra konstatuota ryšių su pagal sąrašą Nr. 16, reitinguotais „4, 6, 24, 26, 20“ asmenimis, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, jų apklausa teisme butų buvusi perteklinė.

Kolegija atkreipia dėmesį, jog tai, kad, apelianto teigimu, tiek V. S., tiek S. R. praeityje yra teisti, nelaikytina aplinkybe, kuri suteiktų pagrindą abejoti minėtų asmenų parodymais, juos vertinti kritiškai.

Dėl apelianto veiksmų kvalifikavimo pagal BK 24 str. 4 d. kaip organizatoriaus apygardos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje yra nepagrįsti. Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. M. pats surado V. S. ir S. R., kurių pastangas nukreipė tos pačios nusikalstamos veikos darymui, taip pat sukūrė jos įvykdymo sistemą – nurodė už pinigus surasti asmenis, turinčius teisę dalyvauti rinkimuose, jiems pažadėti atlygį už balsavimą, nurodyti, už ką balsuoti, po balsavimo paimti tai patvirtinančius kvitus ir perduoti juos V. M.. Priešingai nei teigia apeliantas, tai parodo, kad V. M. organizavo nusikalstamą veiką, numatytą BK 172 str. 1 d. – parengė nusikalstamą veiką, paskirstė vaidmenis jos vykdytojams, kuriuos įtraukė į nusikalstamos veikos darymą. Aplinkybė, kad V. S. ir S. R. veikė nusikalstamai atskirai, jokių ryšių tarp jų nenustatyta, rinkėjus jie parinko atsitiktinai, jiems mokėjo skirtingas sumas, su kai kuriais atsilygino ne pinigais, o alkoholiniais gėrimais, nepaneigia nustatytų bendrininko rūšies – organizatoriaus, esminių požymių. Pripažįstant bendrininką organizatoriumi, nebūtinai visi nusikaltimo veiksmai, jo padarymo būdas, priemonės turi būti jo žinioje. Pakanka nustatyti, kad bendrininkas atliko vieną iš alternatyvių BK 24 str. 4 d. įtvirtintų veikų. Kaip minėta, V. M. atlikti veiksmai atitinka BK 24 str. 4 d. nuostatas, todėl yra pagrindo daryti išvadą, kad V. M. veikė kaip organizatorius.

Kaip neturinti reikšmės apelianto kaltės klausimui vertintina ir ta aplinkybė, kad į kaltinimą V. M. nebuvo įtrauktas 32 rinkėjų, kurių kvitai taip pat buvo rasti pas V. M. kratos metu, papirkimas. Atsižvelgiant į BPK 255 str. numatytas nagrinėjimo teisme ribas, pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėja tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. kurios nurodytos kaltinamajame akte. Taigi pirmosios instancijos teismo nenustatymas, kodėl pas V. M. yra 32 kvitai, jo kaltės nepaneigia, kaip ir aplinkybės, kad V. M. nepriklauso jokiai politinei partijai ar kad, kaip teigia nuteistasis, jis neturėjo jokios naudos iš to. Pažymėtina, kad motyvas nėra BK 172 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos būtinasis požymis, todėl subjektyvia nuomone paremtas teiginys, jog apeliantas neturėjo motyvo nusikalsti, negali įtakoti išteisinamojo nuosprendžio V. M. atžvilgiu priėmimo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad liudytojams nebuvo sutrukdyta pasinaudoti rinkimų teise, iš jų parodymų matyti, kad jie balsavo niekieno netrukdomi, be to, tokie nuteistųjų veiksmai nesukėlė sunkių padarinių, kadangi papirktų rinkėjų skaičius yra mažas, todėl veika turėtų būti vertinama kaip administracinės teisės pažeidimas pagal ATPK 207⁷ str. 3 d., tačiau apygardos teismas nesutinka su tokiu vertinimu.

Spręsdamas klausimą, kokia – baudžiamoji (BK 172 str. 1 d.) ar administracinė (ATPK 207⁷ str. 3 d.) – atsakomybė taikytina V. M., apygardos teismas vertina padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą, t. y. atliktos veikos padarymo būdą, tikslus bei kitas aplinkybes.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad veika įvykdyta veikiant bendrininkų grupėje, V. M. atliekant organizatoriaus vaidmenį, planuojant nusikaltimą iš anksto, pasitelkiant veikos įvykdymui kitus žmones (asmenis, kurie atliko vykdytojų vaidmenį – V. S., S. R., taip pat kurie paperkamuosius vežiojo į rinkimų patalpas – liudytojas T. M.). Nors rinkėjams buvo žadamas ar sumokėtas nedidelės vertės atlygis, tačiau, kaip nustatyta byloje, V. M. bendrininkams sumokėjo kiekvienam po 200 Lt, kas nagrinėjamu atveju vertintina kaip pakankamai nemaža suma, kuri parodo, kad tiek V. M., tiek ir V. S. bei S. R. tikslas buvo papirkti sąlyginai didelį skaičių rinkėjų. Šios aplinkybės parodo didesnį padaryto teisės pažeidimo pavojingumą bei leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad byloje V. M. atžvilgiu taikytina baudžiamoji atsakomybė.

Be to, priešingai nei mano apeliantas, byloje įrodytas faktas, kad V. M., o taip pat ir kiti nuteistieji, trukdė rinkėjams realizuoti savo teisę rinkti. Liudytojų parodymais patvirtinta, kad papirkimas turėjo tiesioginės įtakos jų apsisprendimui: anot liudytojo K. D., jis balsavo pagal V. S. pageidavimą dėl to, kad jam trūko pinigų, priešingu atveju jis nežino, ar būtų ėjęs balsuoti; liudytoja N. N. nurodė, kad ji paprastai balsuoja savo galva, tačiau šiuo atveju ji balsavo už pinigus, nes jų trūko; liudytoja R. S. taip pat parodė, kad tik dėl sunkios finansinės padėties ji sutiko balsuoti už sąrašą Nr. 16, paprastai ji balsuoja už darbo partiją; pagal liudytojo T. R. parodymus, jis apskritai nebūtų ėjęs balsuoti, bet po pažado sumokėti 10 Lt jis nutarė balsuoti; liudytojai J. D., R. B., I. T., A. M., V. A., L. L., L. Č. taip pat balsavo už nurodytą partiją tik dėl to, kad gavo 10 Lt ar kitą atlygį. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji savo veiksmais ne tik papirko kitus asmenis, bet ir sutrukdė jiems realizuoti savo teisę rinkti, kas sudaro BK 172 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažino V. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 4 d., 172 str. 1 d., kad jis, turėdamas tikslą per kitus asmenis (bendrininkus) papirkti žmones, turinčius balsavimo teisę, kad paperkamieji žmonės balsuotų už jo nurodytus asmenis, parengė šią nusikalstamą veiką, rasdamas sau bendrininkus, sutardamas su jais daryti šią nusikalstamą veiką, nurodydamas bendrininkams, kad už pinigus, kuriuos jis jiems duos, jie turės papirkti asmenis, turinčius balsavimo teisę, su sąlyga, kad paperkamieji asmenys balsuos už nurodytus asmenis, sutardamas su bendrininkais, kad jie V. M. pateiks iš papirktų asmenų gautą pastarųjų dalyvavimą rinkimuose patvirtinantį dokumentą, taip pat davė bendrininkams po 200 Lt, žinodamas, kad abu bendrininkai iš jo gautus pinigus naudos papirkti teisę rinkti turinčius asmenis arba kitais būdais papirks tokius asmenis, S. R. ir V. S. vykdant V. M. nurodymus, bendrininkams sumokėjus dalį iš V. M. gautų pinigų ar už tuos pinigus nupirkus alkoholinius gėrimus asmenims, sutikusiems balsuoti, taip veikdamas su bendrininkais S. R. ir V. S. pats V. M. trukdė asmenims realizuoti savo teisę rinkti atstovus į Ukmergės rajono savivaldybę 2011 metų rinkimuose. Apeliantą išteisinti ir skundžiamą nuosprendį panaikinti nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. M. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad nusikalstama veika nėra pavojinga ir jokios žalos nepadarė, V. M. yra teisiamas pirmą kartą, dirba, yra nepakankami paskirtos bausmės pakeitimui. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantas nuteistas už apysunkio nusikaltimo padarymą. V. M. padarytas nusikaltimas – tyčinis, įvykdytas bendrininkaujant su kitais asmenimis, apeliantui atliekant pavojingiausią vaidmenį – organizatoriaus. Apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tik atsakomybę sunkinanti – kad veikė bendrininkaudamas. Apygardos teismo nuomone, atsižvelgiant į šias aplinkybes, V. M. pagrįstai pirmosios instancijos teismo parinkta bausmės rūšis – bauda, taip pat ir jos dydis. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas numato, jog už apysunkį nusikaltimą gali būti skiriama iki 1 000 MGL dydžio bauda (BK 47 str. 3 d. 3 p.), todėl nei vidurkio savo dydžiu nesiekianti bauda (atvirkščiai, artimesnė minimumui) negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta, jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo V. M. apeliacinį skundą.