- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-30
- Bylos Nr.
- 2A-974-368/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-00214-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Rasa Bartašienė, Egidijus Mockevičius
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Ieškovas
- I. B.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-376-674/2015 pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. B. kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą, prašydama: 1) pripažinti, kad V. B. vardu viešajame registre įregistruotas nekilnojamasis turtas: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovės ir V. B. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; 2) priteisti jai asmeninės nuosavybės teise 1/2 dalį prieš tai minėtų nekilnojamųjų daiktų. Teigė, kad (duomenys neskelbtini) susituokė su V. B., o iki santuokos su juo gyveno 6 metus. Iš viso santuokoje gyveno (duomenys neskelbtini) metų. Vyras V. B. mirė (duomenys neskelbtini). Vyras su pirmąja savo žmona D. B. buvo pasistatęs namą, tačiau namas buvo neįrengtas. Tvirtino, kad vyro pirmajai žmonai buvo sumokėta 22 000 Lt kompensacija už mažesnę dalį atitekusio turto, ir šios lėšos buvo ieškovės ir jos artimųjų. Pabrėžė, kad kartu su vyru pagerino namą. Gyvendami santuokoje 2009 metais vyro vardu iš valstybės nusipirko 0,12 ha žemės sklypą prie namų. Po vyro mirties visas jų santuokoje įgytas turtas viešajame registre liko įregistruotas V. B. vardu. Atkreipė dėmesį į tai, kad dėl vyro skolų, po jo mirties, nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Raseinių rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu ieškovės I. B. ieškinį tenkino visiškai. Pripažino, kad V. B. vardu viešajame registre įregistruotas nekilnojamasis turtas: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai-kiemo statiniai , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys, (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas 0,1184 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovės I. B. ir V. B. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pripažino, kad 1/2-oji dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), viešajame registre įregistruoto V. B. vardu ir 1/2-oji dalis žemės sklypo 0,1184 ha dydžio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), viešajame registre įregistruoto V. B. vardu, yra ieškovės I. B. asmeninė nuosavybė. Nurodė, kad santuokos metu sutuoktiniai įsigijo 0,1184 ha žemės sklypą, ir, nors žemės sklypas buvo įregistruotas V. B. vardu, tačiau, atsižvelgiant į Civilinio kodekso (toliau CK) 3.117 straipsnio 1 dalį, pagal kurią preziumuojama, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios, sprendė, jog minėtas turtas yra laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybė, todėl I. B. priklauso ½ šio turto dalis. Sprendė, kad ieškovė įrodė, jog sumokėjo 22 000 Lt buvusiai V. B. žmonai D. B. už jai priklausiusią ½ dalį namo ir jo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini). Taip pat ieškovė įrodė, kad jai gyvenant santuokoje buvo investuota į namą, buvo pagerinta jo būklė, padidinta namo vertė, ir šios aplinkybės leidžia teigti, kad namas su priklausiniais tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o po vyro mirties, ieškovei priklauso ½ šio turto dalis. Teismo vertinimu, Valstybinė mokesčių inspekcija yra tinkama atsakovė, nes nė vienas įpėdinis po V. B. mirties nepriėmė jo palikimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Skųsdama Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą, apeliantė (atsakovė) Valstybinė mokesčių inspekcija prašo teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde teigia, yra netinkama atsakovė ir iki šiol negavo nuosavybės teises patvirtinančio liudijimo iš paveldėjimo bylą vedančio notaro. Tvirtina, kad vienam iš sutuoktinių mirus ir bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei pasibaigus, nėra teisinio pagrindo dalyti bendro sutuoktinio turto. Mano, kad teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą kreditoriaus, kuriuo reikalavimams užtikrinti buvo areštuotas ginčo turtas.
Atsiliepimas
Atsiliepdama į apeliacinį skundą, ieškovė I. B. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad apeliantė yra tinkama atsakovė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino dalį V. B. vardu registruoto turto jos asmenine nuosavybe ir pagrįstai trečiuoju asmeniu neįtraukė į bylą V. B. kreditoriaus.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantės (atsakovės) Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl turto pripažinimo asmenine sutuoktinės nuosavybe
Materialiosios teisės normose, įtvirtinančiose įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą, nustatyta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, t. y. turtas, sutuoktinių įgytas gyvenant santuokoje, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, vieno sutuoktinio ar abiejų vardu jis įgytas, kol nėra įrodyta priešingai (CK 3.82 straipsnis, 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis).
Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad santuokos metu sutuoktiniai įsigijo žemės sklypą ir ieškovė santuokos metu pagerino V. B. namą ir jo priklausinius, taip pat ieškovė pirmajai V. B. žmonai sumokėjo 22 000 Lt už jai priklausiusią ½ dalį namo ir jo priklausinių, sprendė, kad ieškovei po vyro mirties, priklauso ½ minėto turto dalis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos įrodymų analize ir yra formalios.
Visų pirma, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad už žemės sklypą V. B. sumokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis dar 1992-07-07 (valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties 4 punktas), t. y. V. B. ir ieškovei kartu nebegyvenant (ieškovė teigė, kad su V. B. pradėjo vesti bendrą ūkį nuo (duomenys neskelbtini)). Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien ta aplinkybe, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta šalims gyvenant santuokoje, ir teismas pažymi, kad sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas turtas įgytas (asmenines ar bendras), jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Antra, CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu viešajame registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad tam, jog viešame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš įrašų: 1) turto įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu; 2) kai turtas įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, registre turi būti nurodyta, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2009).
Kita vertus, turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl turi būti aiškinamasi, ar turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinio, kuris siekia, kad dalis turto jam būtų priteista asmeninės nuosavybės teise, lėšomis ar darbu, ir tai, be kita ko, išplaukia iš CK 3.90 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita).
Taigi vertinant turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe aplinkybes, turi būti nustatoma šių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma: pirma, jog asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, jog asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, jog iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Pažymėtina, kad įstatymas detaliai nereglamentuoja, kas laikytina esminiu pagerinimu, tai yra vertinamasis kriterijus, ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita).
Ieškovė teigė, kad prisidėjo prie gyvenamojo namo ir priklausinių pagerinimo, taip pat skyrė lėšas sumokėti kompensaciją V. B. buvusiai sutuoktinei už jai tekusią mažesnę turto dalį, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad ji būtų investavusi savo asmenines lėšas į šio turto pagerinimą ar prie šio pagerinimo prisidėjo savo darbu, taip pat, kad turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į CPK 178 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį įrodinėjimo pareigos paskirstymo principą – „kas teigia, tas ir įrodinėja“, turėjo išaiškinti ieškovei pareigą įrodinėti aplinkybes, kurias ji teigė esant.
Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, kas galėjo lemti netinkamą CK 3.87–3.90 straipsnių nuostatų taikymą.
Dėl netinkamos proceso šalies
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija yra tinkama atsakovė, nes nė vienas įpėdinis po V. B. mirties nepriėmė jo palikimo.
Apeliantė skunde teigia, kad yra netinkama atsakovė ir iki šiol negavo nuosavybės teises patvirtinančio liudijimo iš paveldėjimo bylą vedančio notaro.
Valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, jog įgytų palikimą, turi jį priimti. Veiksmai, kuriuos įpėdinis privalo atlikti, kad būtų pripažintas priėmusiu palikimą, nurodyti CK 5.50 straipsnio 2 dalyje. Valstybė paveldi pagal įstatymą ir nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti priimti palikimo.
Plėtodama kasacinio teismo praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nors įstatyme valstybė priskiriama prie įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau valstybės palikimo priėmimas savo turiniu yra kitokią teisinę reikšmę turintis veiksmas, nei kitų įpėdinių atliekami palikimo priėmimo veiksmai. Jei kiti įpėdiniai neatliks palikimui priimti teisiškai reikšmingų veiksmų (CK 5.50 straipsnio 2 dalis), jie nedalyvaus paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Dėl to kasacinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, kad valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, jog įgytų palikimą, turi jį priimti, reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas, o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įformino veiksmus, valstybei palikimas pereina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pridėtos civilinės bylos Nr. 2-41-237/2014 duomenimis, dėl V. B. turto paveldėjimo į Raseinių rajono 1-ąjį notarų biurą niekas nesikreipė ir paveldėjimo byla nebuvo užvesta.
Be to, Šiaulių apygardos teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-8-372/2015 nurodė, kad ieškovė turi teisę kreiptis į teismą ir reikšti reikalavimus dėl turto ar turto dalies pripažinimo jos asmenine nuosavybe valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos.
Esant prieš tai minėtam teisiniam reglamentavimui ir kasacinio teismo praktikai, teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius, kad ji yra netinkama atsakovė, kaip nepagrįstus.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.