Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Leono Jachimavičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5709-151/2015 pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovams R. D. ir A. B. dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo, trečiasis asmuo Kauno miesto 25-ojo notaro biuro notarė Eglė Jonušienė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą ir patikslintu ieškiniu (II t., b. l. 33‑35) prašė: 1) panaikinti atsakovams Kauno m. 25-jo notaro biuro 2014 m. balandžio 29 d. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, reg. Nr. (duomenys neskelbtini); 2) padalinti ieškovės ir mirusio jos sutuoktinio A. J. B. santuokoje įgytą 73,26 proc. buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su 5,83 kv. m rūsiu, pažymėtu R-10, esančiu Kaune, (duomenys neskelbtini) (toliau ‑ butas), t. y. ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti 36,63 proc. šio buto, o sutuoktiniui ‑ 36,63 proc.; 3) pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teise 26,74 proc. šio buto ir 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad jai ir jos sutuoktiniui 1990 m. liepos 10 d. nutraukus santuoką, nebuvo padalintas santuokos metu įgytas butas. Po santuokos nutraukimo jiedu kartu su vaikais (atsakovais) liko gyventi bute. Butas buvo kooperatinis, dar neišmokėtas, todėl ieškovė po santuokos nutraukimo ir toliau darė įmokas. Ieškovės sutuoktinis mirė 2002 m. spalio 13 d. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-768-615/2012, kurį Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1371-221/2012 paliko nepakeistą, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad atsakovai priėmė palikimą po savo tėvo mirties, pradėdami faktiškai valdyti jo turtą. Atsakovams 2014 m. balandžio 29 d. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, kurių pagrindu jiems priklauso po ½ dalį buto, o ieškovės dalies notaras neišskyrė. Kuomet ieškovė 2014 metų vasarą nuėjo į Kauno m. 25-ąjį notaro biurą išsiaiškinti, kodėl jai neišskyrė jos dalies iš turto, priklaususio su sutuoktiniu bendrosios jungtinės nuosavybės teise, notaras pasiūlė kreiptis į teismą. Dėl buto dalies pripažinimo asmenine nuosavybe ieškovė nurodė, kad pirmasis įnašas (pajus) už butą buvo sumokėtas santuokos metu (iki 1990 m. liepos 10 d.) iš santuokinių lėšų ‑ 3 479,22 rub., nuo 1982 m. iki 1991 m. kas ketvirtį iš viso buvo sumokėta 2 645,56 rub. (88,19 rub. x 30 ketvirčių), o paskutinis įnašas padarytas 1992 m. birželio 4 d. – 2 055,22 rub., iš viso 8 180 rub. Todėl santuokos metu (t. y. iki 1990 m. liepos 10 d.) sumokėta iš bendrų santuokinių lėšų 3 479,22 rub. pradinis įnašas ir 2 513,41 rub. (88,19 rub. x 28,5 ketv.), iš viso 5 992,63 rub. Ieškovės asmeninėmis lėšomis po santuokos nutraukimo sumokėta ‑ 2 187,37 rub., todėl jai asmeninės nuosavybės teise priklauso 1306/4883 dalys buto, o 3577/4883 dalys buto įgytos kartu su sutuoktiniu iš bendrų santuokinių lėšų, todėl kiekvienam iš jų (ieškovei ir velioniui sutuoktiniui) priklauso po 17885/48830 (3577/4883) buto dalis. Taigi, iš viso ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 30945/48830, o 17885/48830 dalis priklauso asmeninės nuosavybės teise velioniui A. J. B., kurią paveldi atsakovai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) panaikino atsakovams Kauno m. 25-jo notaro biuro 2014 m. balandžio 29 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dalį ‑ 64,27 proc.; 2) padalino santuokoje įgyto 71,58 proc. buto ir priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise 35,74 proc., o sutuoktiniui ‑ 35,73 proc.; 3) priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise 28,53 proc. buto ir 4) priteisė ieškovei iš atsakovės 151,02 Eur žyminio mokesčio ir 304,49 Eur atstovavimo išlaidas, o atsakovei iš ieškovės 250,11 Eur atstovavimo išlaidas.

Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės. Teismas nustatė, kad santuokos metu ieškovei ir jos sutuoktiniui buvo suteiktas 216-oje gyvenamųjų namų statybos kooperatyve dviejų kambarių butas. Šalys santuokoje gyveno iki 1990 m. liepos 10 d., vadinasi iki santuokos nutraukimo šalys bendromis šeimos lėšomis mokėjo įmokas už įsigytą butą. Už kooperatinį butą iš bendrų šeimos lėšų buvo įmokėtas 3 479,22 rub. pradinis įnašas. 216-osios gyvenamosios namų eksploatavimo bendrijos pažymoje, išduotoje 2009 m. kovo 10 d., nurodoma, kad ketvirčiais už butą nuo 1982 iki 1991 m. yra sumokėta 2 645,56 rub (I t., b. l. 106). Ieškovė 1991 m. liepos 4 d. išmokėjo galutinę įmoką – 2 055,22 rub.

Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kiek butas kainavo. Tačiau pagal pateiktus bendrijos duomenis, kiek buvo sumokėta pradinio įnašo, kiek buvo mokėta ketvirčiais, pridėjus galutinę išmoką, teismas nustatė, kad buto vertė buvo 8 180 rub. (3 479,22 rub. +2 645,56 rub. +2 055,22 rub.). Kadangi buto vertė buvo 8 180 rub., tai teismas sprendė, kad kiekvieną ketvirtį, likusią sumą už kooperatinį butą, iki galutinės įmokos, turėjo būti mokama po 69,62 (8 180 rub. (buto vertė) - 3 479,22 rub. (pirminis įnašas) - 2 055,22 rub. (galutinė įmoka sumokėta po santuokos nutraukimo), likutis sudaro 2 645,56 rub. Mokėta už butą 38 ketvirčius, taigi ketvirčio įmoka sudaro 69,62 rub.). Nuo 1982 m. sausio 1 d. iki 1990 m. liepos 4 d. buvo mokėta 38 ketvirčius, kas sudaro 2 645,56 rub. Santuokoje buvo mokėta 34 ketvirčius, taigi gyvenant santuokoje periodiniais mokėjimais buvo sumokėta 2 367,08 rub. (69,62 rub. – ketvirčio įmoka x 34 ketvirčių). Bendra santuokoje įgyta suma yra 5 846,30 rub. (3 479,22 rub. + 2367,08 rub.). Teismas preziumavo, kad šalių turto dalys buvo lygios (įgyto turto dalys byloje nebuvo ginčijamos), taigi ieškovei priklausanti turto dalis yra 2 923,15 rub., kas sudaro 35,74 proc. (2 923,15 x 100 / 8 180). Teismas nustatė, kad ieškovei santuokoje įgyto kooperatinio buto priklauso 35,74 proc. (SŠK 23 straipsnio 1 dalis, CK 3.117 straipsnio 1 dalis). 1990 m. spalio 16 d. įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą, tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Šiuo metu butas yra visiškai išmokėtas, todėl ieškovei atsidalinus santuokoje įgytą turtą nustatytina, kad jai nuosavybės teise priklauso 35,74 proc. buto.

Teismas konstatavo, kad atsakovams buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į visą butą, neatsižvelgiant į bendrosios jungtinės nuosavybės pagrindu įgytą turtą, t. y. neatsižvelgiant į ieškovės turto dalį, įgytą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl yra neteisėtas ir pažeidžiantis ieškovės teisę į nuosavybę. Kauno apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-768-615/2012 konstatuota, kad turtas po santuokos nutraukimo nebuvo padalintas, todėl teismas sprendė, kad atsakovai, žinodami šį faktą, turėjo pareigą informuoti notarą ar paprašyti, kad ieškovei nusistatytų turto dalį. Tai, kad buvo nuginčyta bendrovės pažyma ir panaikinta buto teisinė registracija, nepaneigė tos aplinkybės, kad dalis turto buvo bendroji jungtinė nuosavybė ir nesudaro teisinio pagrindo pripažinti ginčo butą asmenine nuosavybe tik buvusiam ieškovės vyrui.

Dėl buto iš dalies pripažinimo asmenine nuosavybe. Ieškovės teigimu, nutraukus santuoką ieškovė keturis ketvirčius mokėjo įmokas už butą, kas sudaro 278,48 rub., o 1991 m. liepos 4 d. įmokėjo 2 055,22 rub., t. y. visą likusią sumą už butą, kas sudaro 2 333,70 rub. Teismas nustatė, kad įmokas už butą mokėjo ieškovė, nes jos sutuoktinis vedė netvarkingą gyvenimo būdą (girtavo, buvo gydytas narkologiniame dispanseryje, niekur nedirbo). Atsikirsdama atsakovė į tai, kad tėvas dirbo ir nebuvo asmuo girtaujantis, pateikė duomenis apie A. J. B. darbą, tačiau duomenys yra pateikti tik iki 1990 m. Duomenų, kad atsakovas dirbo po santuokos nutraukimo, nepateikė, todėl pateikti dokumentai neturi įrodomosios reikšmės. Teismas nustatė, kad ieškovė, nutraukusi santuoką, bendro ūkio su buvusiu sutuoktiniu nevedė. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji kartas nuo karto vedė bendrą ūkį, teismo nuomone, nepaneigia tos aplinkybės, kad ieškovė, po santuokos nutraukimo, savo asmeninėmis lėšomis, išmokėjo 2 333,70 rub. galutinę įmoką už kooperatinį butą. Nustačius šias aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad po santuokos nutraukimo ieškovės atliktos įmokos yra asmeninė ieškovės nuosavybė, ir teismas nustatė, kad tai sudaro 28,53 proc. buto. Teismas padarė išvadą, kad asmeninės nuosavybė teise ieškovei priklausanti buto dalis sudaro 64,27 proc. (35,74 proc. + 28,53 proc.), o likusi buto dalis ‑ 35,73 proc. nuosavybės teise priklauso mirusiajam sutuoktiniui.

Dėl ieškinio senaties bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimui. Teismas sprendė, kad nepagrįstai teigiama, jog ieškovė praleido terminą dėl teisės pripažinti dalį buto asmenine nuosavybe, nes ieškovė iki 2012 spalio 12 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos buvo buto savininkė, todėl jos teisės nebuvo pažeistos. Teisių pažeidimas atsirado tik atsakovams įsiregistravus visą butą savo vardu. Atsakovai, prašydami išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, žinojo, kad buto dalis yra bendroji jungtinė nuosavybė.

Dėl ieškinio senaties paveldėjimo teisės liudijimų ginčijimui. Teismo nuomone, ieškovei teisė ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą atsirado tik nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, t. y. nuo 2014 m. balandžio 24 d. Ieškovė nurodė, kad ji 2014 m. vasarą nuvyko į 25-ajį notarų biurą išsiaiškinti, kodėl nebuvo jai išskirta dalis turto priklausančio bendrosios nuosavybės teise ir notaras pasiūlė kreiptis į teismą. Tikslios datos nustatyti, kada ieškovė sužinojo apie pažeistas teises, nėra galimybės, tačiau tai teismui yra visai neaktualu, nes nuo sužinojimo nepraėjo metai, kuomet paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas 2014 m. balandžio 24 d., o ieškovė į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 30 d. Taigi ieškovė nepažeidė senaties termino kreiptis į teismą dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo. Kita vertus, ieškovė yra teisiškai neišprususi ir ta aplinkybė apsunkina jai tinkamai realizuoti ir apginti savo teises.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teismas nukrypo nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nutarė nepriteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų ieškovei (CPK 93 straipsnio 4 dalis), nes atsakovas su ieškiniu sutiko, nurodė, kad dalis turto turi priklausyti motinai – ieškovei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ‑ ieškovės ieškinį atmesti šiais argumentais:

1. Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės.

1.1. Teismas netinkamai nustatė ieškovės bendrosios jungtinės nuosavybės dalį, įgytą gyvenant santuokoje su A. J. B.. Ieškovės ir A. J. B. santuoka sudaryta 1973 m., o nutraukta 1990 m. birželio 25 d. Ištuoka įregistruota 1990 m. liepos 10 d. Teismas laikė, kad santuokoje, kaip bendra jungtinė nuosavybė, įgytas pirmasis įnašas – 3 478,22 rub. pajinių įnašų, įmokėtas 1981 m. birželio 1 d., ir vėlesni mokėjimai iki santuokos nutraukimo, t. y. nuo 1982 m. sausio 1 d. iki 1990 m. liepos 10 d. Teismas nepagrįstai, nustatydamas nuo 1982 m. sausio 1 d. iki 1990 m. liepos 10 d. sumokėtus pajinius įnašus už kooperatinį butą, vadovavosi išimtinai tik 216-osios gyvenamosios namų eksploatavimo bendrijos pažyma, išduota 2009 m. kovo 10 d., neįvertindamas visų byloje esančių įrodymų visumos.

1.2. Teismas nepagrįstai neįvertino 2015 m. rugsėjo 2 d. 216-osios gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrijos pateikto atsakymo į prašymą pateikti dokumentus, kurių pagrindu buvo paskaičiuota ir bendrijos pažymoje nurodyta 2 645,45 rub. pajinių įnašų suma sumokėta per laikotarpį nuo 1982 metų iki 1991 metų. Bendrija nurodė, kad buhalterinės apskaitos knygų išrašų pateikti neturi galimybės, nes knygos iki šio laiko neišsaugotos. Kas reiškia, kad įrodymų byloje, kurie leistų teismui nustatyti, kokiomis datomis buvo mokami pajiniai įnašai ir kiek konkrečiai jų buvo sumokėta iki ištuokos įregistravimo (1990 m. liepos 10 d.), nebuvo. Tai, kad tokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kokia dalis pajinių įnašų yra sumokėta iki ištuokos įregistravimo dienos, nėra pripažino ir pati ieškovė, teikdama teismui 2015 m. spalio 6 d. rašytinius paaiškinimus ir nurodydama teismui tik savo pačios apytikslius skaičiavimus dėl santuokos metu padarytų įnašų. Nesuprantama, kodėl teismas laikė, kad pajiniai įnašai buvo mokami tolygiai kas ketvirtį, nors byloje surinkti įrodymai anaiptol tos aplinkybės nepatvirtino, o priešingai, leidžia daryti išvadą, kad pajiniai įnašai už butą buvo mokami visiškai nereguliariai.

1.3. Byloje liko neįvertinta svarbi aplinkybė, o būtent prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtas 2010 m. gruodžio 13 d. teismo posėdžio protokolas iš civilinės bylos Nr. 2-13606/2010, kuriame ieškovė duodama paaiškinimus teismui nurodo, kad „[...] pajų po mirties pati išsimokėjau [..]“ (protokolo 4 (II) lapas), [...] paskutinį įnašą mokėjau po vyro mirties (protokolo 5 lapas) [...].“ Ieškovės buvęs sutuoktinis mirė 2002 m. spalio 13 d. Nors pagal byloje esantį kvitą - galutinis įnašas už butą yra sumokėtas 1992 m. birželio 4 d. ieškovės vardu ‑ 2 055,22 rub. Butas iki A. J. B. mirties vis dar buvo kooperatyvo nuosavybė, o tai reiškia pajus nebuvo visiškai išmokėtas (1990 m. spalio 16 d. įstatymas Nr. 1-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnis). Pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis, kiti to paties namo kooperatyvo nariai pajinius įnašus baigė mokėti 1991 m. ir tapo butų savininkais. Visos šios aplinkybės, apeliantės nuomone, neleido teismui spręsti, kad pajiniai įnašai už butą buvo mokami tvarkingai, kiekvieną ketvirtį, kuo remiantis teismas ir paskaičiavo iki ištuokos sumokėtus įnašus. Byloje apklausiama liudytoja J. M. davė parodymus, kad ieškovė nuolat neturėjo pinigų, dažnai tekdavo skolinti ieškovei pinigų. Ieškovė įrodinėjo, kad jos sutuoktinis A. J. B. piktnaudžiavo alkoholiu, jai vienai reikėjo išlaikyti vaikus, buvo sunku su pinigais. Taigi iš byloje esančių duomenų visumos matyti, kad labiau tikėtina, kad pajiniai įnašai nebuvo mokami reguliariai, kas ketvirtį. Neaišku kokia dalis pajinių įnašų buvo sumokėta iki ištuokos įregistravimo ir kokia dalis po ištuokos, nebuvo nustatyta kokia dalis pajinių įnašų sumokėta po A. J. B. mirties. Teismas nepagrįstai laikydamas, kad bendrijos 2009 m. kovo 10 d. išduotoje pažymoje duomenys yra teisingi (nors pats teismas sprendime pripažino, kad „[...] byloje nėra pateikta duomenų kokio dydžio buvo mokamos įmokos, nes iš teismui pateikto 2009 m. kovo 10 d. rašto nustatytina, kad kilus gaisrui dokumentai buvo sunaikinti,,[...]“ jais vadovavosi, visiškai neįvertindamos tos aplinkybės, kad 216-osios gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrijos 2009 m. kovo 10 d. pažymoje nurodyti duomenys neatitiko faktinių bylos duomenų ‑ o būtent pažymoje buvo nurodyta, kad galutinis atsiskaitymas už butą ‑ 2 055,22 rub. sumokėti 1991 m. birželio 4 d., nors byloje esantis kvitas, liudijantis 2 055,22 rub. sumokėjimą, yra 1992 m. birželio 4 d. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, vadovaudamasis ta pačia pažyma, sprendime nurodė, kad galutinė įmoka ‑ 2 055,22 rub. yra išmokėta 1991 m. liepos 4 d. Taigi, byloje esančių duomenų visuma, neleido teismui daryti išvados, kad ieškovei santuokoje įgyto kooperatinio buto priklauso 35,74 procentai.

2. Dėl ieškinio senaties bendrosios jungtinės nuosavybės dalinimui. Teismas nepagrįstai atsakovės prašymu netaikė ieškinio senaties santuokoje įgyto turto padalinimui. Ieškovės ir A. J. B. santuokos nutraukimo registravimo metu, tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnyje, buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas bendrajai jungtinei nuosavybei padalinti. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tik 2010 m. tarp ieškovės ir atsakovės ‑ dukros kilo ginčas dėl nuosavybės, ir nuo tada laikytina, kad ieškovė sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė yra praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą, nes ieškovė apie pažeistą savo subjektinę teisę turėjo sužinoti nuo ištuokos įregistravimo dienos. Byloje esantys 216-ojo gyvenamųjų statybos kooperatyvų įstatų 30 punktas numatė, kad sutuoktiniams nutraukus santuoką, pajus gali būti padalintas. Išsituokęs sutuoktinis, kuriam pripažinta teisė į pajaus dalį, gali toliau naudotis gyvenamuoju plotu, jeigu jis įstojo į kooperatyvą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 216-ojo gyvenamųjų statybos kooperatyvo nariu buvo A. J. B.. 1990 m. birželio 25 d. Kauno m. Lenino r. teismo sprendimu buvo nustatyta, kad sutuoktiniai kartu nebegyvena, bendro ūkio neveda. Ieškovė nuo ištuokos įregistravimo butu nesinaudojo, bute negyveno, pajinių įnašų nesidalino, į kooperatyvą neįstojo, todėl ieškovė yra praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą bendrosios jungtinės nuosavybės dalijimuisi, kuris turėjo būti skaičiuojamas nuo ištuokos įregistravimo dienos (1990 m. liepos 10 d.). Teismo konstatuotas sužinojimo apie pažeistą teisę momentas ‑ 2010 m. yra visiškai nepagrįstas. Ieškovė neteisėtai nuosavybės teises į visą butą po A. J. B. mirties įsiregistravo 2003 m. sausio 7 d., atsakovė ieškinį teisme dėl neteisėtai išduotos pažymos panaikinimo ieškovei pareiškė 2007 m. Teismo išvados neatitinka faktinių bylos duomenų.

3. Dėl buto iš dalies pripažinimo asmenine nuosavybe. Teismas visiškai nepagrįstai, neįsigilindamas į bylos aplinkybes ir į byloje esančių įrodymų visetą, laikė, jog visos įmokos už butą, sumokėtos po ištuokos įregistravimo, yra ieškovės asmeninė nuosavybė, paneigiant kooperatyvo nario A. J. B. nuosavybę. Teismas šioje dalyje priėmė prieštaringą sprendimą. Nors viena vertus teismas laikė, kad gyvendama po ištuokos kartu su A. J. B. ieškovė dėl bendros jungtinės veiklos sukūrė bendrą dalinę nuosavybę ir tokiu pagrindu įgijo teisę į pajinius įnašus išmokėtus po ištuokos įregistravimo, tačiau tuo pačiu laikė, kad ieškovė jokių ryšių su A. J. B. nepalaikė, bendro ūkio nevedė, kas leidžia konstatuoti, kad nebuvo jokios bendros veiklos, kurios pagrindu būtų buvusi sukurta bendra dalinė nuosavybė. Nors teismas sprendime konstatavo, kad vien tik ta aplinkybė, kiek, kuris iš sugyventinių turėjo konkrečių pajamų, nėra pakankama konstatuoti apie negalėjimą savo turimomis lėšomis prisidėti prie bendros dalinės nuosavybės sukūrimo, tačiau to visiškai netaikė ieškovės atžvilgiu, konstatuodamas, kad visi po ištuokos išmokėti pajiniai įnašai yra tik ieškovės asmeninė nuosavybė. Teismas be jokio teisinio pagrindo kooperatyvo nario pajinius įnašus po ištuokos įregistravimo laikė išimtinai ieškovės asmenine nuosavybe. Iš priimto teismo sprendimo akivaizdu, kad teismas netinkamai ir atmestinai vertino byloje surinktus įrodymus. Teismas sprendime nurodė, kad „[...] apeliantė atskirsdama į tai, kad tėvas dirbo ir nebuvo asmuo girtaujantis pateikė duomenis apie A. J. B. darbą, tačiau duomenys yra pateikti tik iki 1990 m., todėl pateikti dokumentai neturi įrodomosios reikšmės [...]“, tačiau apeliantė tokių įrodymų teismui neteikė, o būtent šiuos teismo nurodytus įrodymus teikė pati ieškovė. Tai ieškovė neįrodė, kad A. J. B. po ištuokos įregistravimo, 1990 m. niekur nedirbo. Būtent ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad visi pajiniai įnašai po ištuokos buvo sumokėti išimtinai tik jos asmeninėmis lėšomis, paneigiant prezumpciją, kad pajiniai įnašai nėra kooperatyvo nario nuosavybė, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Teismo sprendime nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad visi pajiniai įnašai po ištuokos įregistravimo buvo sumokėti išimtinai tik ieškovės asmeninėmis lėšomis, juo labiau, kad byloje ir nėra įrodymų patvirtinančių, kokia dalis pajinių įnašų už kooperatinį butą yra išmokėta po ištuokos įregistravimo.

4. Dėl ieškinio senaties paveldėjimo teisės liudijimų ginčijimui. Teismas nepagrįstai netaikė CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino paveldėjimo teisės liudijimų ginčijimui. Teismas laikė, kad ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo 2014 m. balandžio 24 d., o į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 30 d. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.8 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą. CK 5.8 straipsnyje numatyta, kad paveldėjimo teisės liudijimas gali būti ginčijamas per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Ieškovei, kuri civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – palikimo, kurį sudarė visas kooperatinis butas A. J. B. vardu, priėmimo dalyvavo kaip šalis, vėliausiai nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, t. y. 2012 m. spalio mėn. tapo žinoma apie tai, kad palikimą ‑ kooperatinį butą priėmė jos vaikai ‑ atsakovai šioje byloje. Ieškovė jokių reikalavimų nei nagrinėtoje civilinėje byloje, nei iki paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo nereiškė. Todėl apeliantė pagrįstai tikėjosi, kad ieškovės teisė suėjus ieškinio senačiai nebėra ginama. Teismo išvada, kad ieškovė yra teisiškai neišprususi ir ta aplinkybė apsunkina jai tinkamai realizuoti ir apginti savo teises, yra paneigta byloje esančia medžiaga. Teisinis neišprusimas jai nesutrukdė daugiau kaip penkerius metus bylinėtis siekiant įrodyti, kad neteisėtai išduota pažyma turi būti palikta galioti.

5. Teismas, pažeisdamas civilinio proceso įstatyme įtvirtintą rungtyniškumo principą, tendencingai išnagrinėjo bylą, buvo aktyvus siekiant ieškovei pagelbėti galutinai suformuoti savo reiškiamus reikalavimus. Nors byloje, siekiant galutinai suformuluoti šalių reikalavimus ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį, buvo paskirti trys parengiamieji teismo posėdžiai, teismas, bylą išnagrinėjęs iš esmės, tenkino ieškovės prašymą dėl ieškinio dalyko pakeitimo.

6. Dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas byloje, nes, tenkinęs ieškovės ieškinį, bylinėjimosi išlaidas priteisė tik iš vienos atsakovės. Byloje abiejų atsakovų atžvilgiu buvo pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai, todėl nebuvo jokio pagrindo nepriteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas, norėdamas, kad jam materialiniai teisiniai reikalavimai nebebūtų reiškiami, turėjo pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, tačiau to nedarė, todėl bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos lygiomis dalimis iš abiejų atsakovų.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

1. Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės. Jeigu pajiniai įnašai nebuvo padalinti iki kooperatyvo nario tapimo buto savininku, kaip yra šiuo atveju, teisė juos dalinti transformuojasi į teisę dalinti butą kaip jungtinę nuosavybę. Sutuoktinio nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas, preziumuojama, kad turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Be to, pradinis įnašas ir, iki santuokos nutraukimo visi kiti įnašai už butą, mokėti iš šeimos lėšų, nes kitokių įrodymų ieškovei nepavyko gauti. Faktas, kad pajus už butą buvo pradėtas mokėti iš bendrų sutuoktinių lėšų, rodo, kad sutuoktiniai buvo nusprendę butą įsigyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taip pat neginčijamai įrodyta, kad iki šalių santuokos nutraukimo už ginčo butą buvo sumokėta daugiau kaip pusė sąmatinės vertės, t. y. 3 479,22 rub. pradinis įnašas ir 2 513,41 rub. (88,19 rub. X 8,5 ketv.) įnašų kas ketvirtį, viso 5 992,63 rub. Tad teismo sprendimas dalyje dėl bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo ir padalinimo yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.

2. Dėl ieškinio senaties bendrosios jungtinės nuosavybės dalinimui. Sprendžiant taikytinos teisės klausimą šioje byloje, būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki CK įsigaliojimo, nes, priešingai nei 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.129 straipsnyje, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti (LAT 2000 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2000; 2001 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/200; 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006). Tad senatis šioje byloje netaikoma. Pagal CK 3.129 straipsnį reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (CK Trečiosios knygos komentaras, p. 250).

3. Dėl buto iš dalies pripažinimo asmenine nuosavybe. Nutraukus santuoką, pajus dar nebuvo išmokėtas už butą. Velionis A. J. B. nedirbo, piktnaudžiavo alkoholiu, todėl ieškovė asmeninėmis lėšomis sumokėjo 2 187,37 rub. Dėl šių priežasčių jai asmeninės nuosavybės teise priklauso 1306/4883 dalys buto (įsigyta jos asmeninėmis lėšomis po santuokos nutraukimo). Jokių kitų įrodymų, kad po santuokos nutraukimo buvo sumokėta daugiau, nei ieškovės asmeninėmis lėšomis 2 187,37 rub., byloje nėra ir negali būti. Ieškovė viena mokėjo įnašus, todėl, ji mano, kad yra teisėta, jog teismas priteisė 28,53 proc. buto asmeninės nuosavybės teise.

4. Dėl ieškinio senaties paveldėjimo teisės liudijimų ginčijimui. 2014 m. balandžio 29 d. atsakovams buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, kurių pagrindu atsakovams priklauso po ½ dalį buto, o ieškovės dalies notaras neišskyrė (SŠK 23 straipsnyje nurodoma, jog padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jų dalys laikomos lygiomis; turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu). 2014 metų vasarą ieškovei nuėjus į Kauno m. 25-ąjį notarų biurą išsiaiškinti, kodėl jai neišskyrė jos dalies iš turto, priklausančio jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise, notaras pasiūlė kreiptis į teismą. Ieškinio senaties dėl paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo ieškovė nepraleido.

5. Dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Visas ginčas vyksta tarp atsakovės (dukters) ir ieškovės. Atsakovas (sūnus) visada sutiko, kad ieškovei priklauso dalis ginčo buto. Dukrai nesutikus ginčą spręsti taikiu būdu, ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą. Todėl sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra teisingas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, nurodydamas, kad tik ieškovė mokėjo buto pajų ir išlaikė butą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl jo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina apeliaciniame skunde nustatytose ribose.

Dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo

Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2012, ir kt.). Tiek galiojusiame SŠK, tiek ir galiojančiame CK įtvirtinta, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nors jis įformintas vieno iš jų vardu (SŠK 21 straipsnio 1, 3 dalys, CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje nustatyta, kad ieškovė 1973 m. rugsėjo 22 d. sudarė santuoką su A. J. B. (I t., b. l. 102‑104). Iš Kauno miesto vykdomojo komiteto 1981 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 129 2 priedėlio (1 t., b.l. 61-62) matyti, kad 216-oje gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nariu buvo patvirtintas ieškovės sutuoktinis A. J. B.. Pagal ŠSK 324 straipsnį ir šio kooperatyvo įstatų 5 punktą, kooperatyvo šeimos nario sutuoktinis buvo laikomas jo šeimos nariu, jeigu jis kartu gyvena su kooperatyvo nariu ir veda bendrą ūkį. Ieškovės ir A. J. B. santuoka buvo nutraukta Kauno miesto apylinkės teismo 1990 m. birželio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-44/90 (1 t., b.l. 19). Santuoką nutraukiant buto pajus ir butas nebuvo padalinti. Santuokos nutraukimas įregistruotas 1990 m. liepos 10 d. (I t., b. l. 17, 44). 216-oje gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrijos 2002-12-19 pažymos Nr. 23 pagrindu butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo įregistruotas ieškovės G. B. vardu. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-768-615/2012 šią pažymą pripažinus negaliojančia (1 t., b.l. 7-13), ginčo butas buvo įregistruotas A. J. B. vardu, kuris mirė 2002 m. spalio 13 d. Kauno m. 25-jo notaro biuro 2014 m. balandžio 29 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atsakovai R. D. ir A. D. įgijo asmeninės nuosavybės teisę į po ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune (2 t., b.l. 4-6).

Ieškovė pareiškė ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, taip pat reikalauja dalį buto pripažinti jos asmenine nuosavybe, kadangi tik 5992,63 rub. pajaus buvo sumokėta iki santuokos su A. J. B. nutraukimo, kas sudaro 3577/4883 dalis buto, o likusią dalį pajaus - 2187,37 rub. ji sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis, kas sudaro 1306/4883 dalis buto. Pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje tenkino iš dalies ir sprendė, kad bendra santuokoje įgyto turto vertė yra net mažesnė, negu patikslintame ieškinyje yra nurodžiusi pati ieškovė, t.y. nustatė, kad santuokoje sutuoktiniai sumokėjo ne 5992,63 rub., o tik 5846,30 rub. pajaus: 3479,22 rub. pradinio įnašo ir, per 34 ketvirčius mokėdami po 69,62 rub., sumokėjo dar 2367,08 rub. pajaus. Kadangi buto vertė buvo 8180 rub., tai teismas konstatavo, kad sutuoktiniai santuokoje išmokėjo 71,58 proc. pajaus bendrai, o ieškovė asmeninėmis lėšomis sumokėjo 2333,70 rub. pajaus, kas sudaro 28.53 proc. viso buto pajinių įnašų. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai nustatė bendrosios jungtinės nuosavybės dalį, įgytą ieškovei gyvenant santuokoje su A. J. B. ir apeliacinės instancijos teismas su tuo iš dalies sutinka.

Apeliantės nuomone, byloje nebuvo duomenų teismui spręsti, kad pajiniai įnašai buvo mokami tolygiai kas ketvirtį, nes byloje surinkti įrodymai leido daryti išvadą, jog pajiniai įnašai už butą buvo mokami visiškai nereguliariai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal byloje esančias pažymas apie pajaus mokėjimą buvo galima spręsti, kad jis turėjo būti mokamas kas ketvirtį, tačiau sutiktina su apeliante, kad byloje nėra rašytinių įrodymų apie faktinį pajaus mokėjimą kas ketvirtį ir ketvirtinių įmokų dydį.

Apeliantė nurodė, kad 216-osios gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrijos 2009 m. kovo 10 d. pažymos duomenys neatitiko faktinių bylos aplinkybių. Pažymoje buvo nurodyta, kad galutinis atsiskaitymas už butą ‑ 2 055,22 rub. sumokėtas 1991 m. birželio 4 d., nors byloje esantis kvitas, liudijantis apie 2 055,22 rub. pajaus sumokėjimą, yra 1992 m. birželio 4 d. Apeliantė atkreipė dėmesį į tai, kad teismas, vadovaudamasis ta pačia pažyma, sprendime nurodė, jog galutinė įmoka ‑ 2 055,22 rub. yra išmokėta 1991 m. liepos 4 d. Todėl apeliantės nuomone, byloje esančių duomenų visuma, neleido teismui daryti išvados, kad ieškovei santuokoje įgyto kooperatinio buto priklauso 35,74 procentai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esantis kvitas patvirtina, jog 2 055,22 rub. pajaus buvo sumokėta 1992 m. birželio 4 d. (1 t., b.l. 100-101), kaip ir buvo teisingai nurodyta patikslintoje pažymoje (be datos (2 t., b.l. 8). Tai reiškia, kad 2009-03-10 pažymoje (1 t., b.l. 106) nurodant 2 055,22 rub. pajaus sumokėjimo datą 1991-06-04 ir skundžiamame teismo sprendime, apie tą patį faktą nurodant datą 1991-07-04, buvo padarytas aiškus rašymo apsirikimas. Sutiktina su apeliante, kad pastarasis rašymo apsirikimas sąlygojo klaidingą išvadą, kad 2645,56 rub. pajus per 1982-1991 m buvo sumokėtas iki 1991-07-04 arba per 38 ketvirčius. Konstatavus, kad ieškovė galutinai atsiskaitė už butą, sumokėdama 2 055,22 rub. pajaus įmoką 1992-06-04, daroma išvada, jog per pažymoje nurodomą 1982-1991 m laikotarpį 2645,56 rub. pajus buvo išmokėtas ne per 38, o per 40 ketvirčių, o santuokoje buvo mokėta tik 34 ketvirčius. Todėl, laikant kad kas ketvirtį buvo mokama lygiomis dalimis, 2645,56 rub. pajus buvo išmokėtas per 40 ketvirčių mokant po 66,14 rub., o ne kaip sprendė teismas - 69,62 rub. ir santuokos metu buvo išmokėta 2248,76 rub. pajaus (34 x 66,14 rub.), o po santuokos nutraukimo - 396,84 rub. (6 x 66,14 rub.) arba, įskaičius pradinį įnašą, santuokoje sumokėta pajaus iš viso 5727,98 rub. (3479,22 rub. + 2248,76 rub.), o po santuokos nutraukimo - 2452,06 rub. (396,84 rub. + 2055,22 rub.). Tačiau byloje nėra rašytinių įrodymų apie tai, kieno lėšomis buvo sumokėtas 396,84 rub. pajus, priešingai nei likusi jo dalis – 2055,22 rub. pajaus, kurį sumokėjo ieškovė 1992-06-04 Taupomojo banko pranešimu ( 1 t., b.l. 100-101). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek pradiniame ieškinyje, tiek ir patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, jog ir po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai gyveno kartu bute ir kartas nuo karto vedė bendrą ūkį. 2010-12-13 teismo posėdžio protokole (1 t., b.l. 128 (antroji pusė) yra užfiksuoti ieškovės paaiškinimai, kad ji pajų sumokėjo tik po vyro mirties, t.y. nėra duomenų apie periodinį pajaus mokėjimą ieškovės lėšomis. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį, faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Todėl pagal bylos duomenis nebuvo pagrindo padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad 396,84 rub. pajaus įnašų sumokėjo ieškovė savo asmeninėmis lėšomis (CPK 185 straipsnis). Padarius tokią išvadą neturi teisinės reikšmės aplinkybės dėl pajaus mokėjimo periodiškumo ir periodinių įmokų dydžio, dėl kurio šalys ir teismas padarė skirtingas išvadas. Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad ir pati ieškovė atsiliepime į apeliantės apeliacinį skundą neteisingai suskaičiavo per 1982-1991 m. buvusius ketvirčius (nurodė, kad šį laikotarpį sudaro 120 mėn. arba 30 ketvirčių, kai paminėtas laikotarpis sudaro 40 ketvirčių). Ji pati taip pat nesilaikė pajaus mokėjimo tvarkos kas ketvirtį, nes 1992 m. buvo atlikta tik viena įmoka – 1992-06-04 sumokėtas 2055,22 rub. galutinis atsiskaitymas. Nesant rašytinių įrodymų apie 396,84 rub. pajaus sumokėjimo laiką konstatuotina, kad šį pajų sutuoktiniai sumokėjo bendromis lėšomis, nes tik tokia išvada atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis).

Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė asmeninėmis lėšomis sumokėjo tik 2055,22 rub. pajaus, kaip galutinį atsiskaitymą už butą, kas yra pagrindu pripažinti šį pajų jos asmenine nuosavybe, sudarančia ¼ dalį ginčo buto. Tuomet likusios ¾ dalys buto (atitinkamai 6124,78 rub. pajaus dalis) pripažintinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.87 straipsnis). Kadangi preziumuojama, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnis), tai padalinus santuokoje įgytą turtą ieškovei ir A.J. B. pripažintina nuosavybės teisė į po 3/8 dalis ginčo buto kiekvienam. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė materialinės teisės normų pažeidimą, spręsdamas dėl asmeninės sutuoktinių nuosavybės ir santuokoje įgyto turto teisinio režimo, kas yra pagrindu pakeisti teismo sprendimą šioje dalyje (CPK 330 straipsnis).

Dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiu

Kauno m. 25-jo notaro biure 2014 m. balandžio 29 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį atsakovai R. D. ir A. B. lygiomis dalimis po ½ dalį paveldėjo A.J. B. turtą, kurį sudaro butas/patalpa-butas su rūsiu 5,83 kv. m., pažymėtu R-10 unikalus Nr. (duomenys neskelbtini):0021, esantis Kauno m. sav. Kauno m. (duomenys neskelbtini). Šiuo liudijimu NTR buvo įregistruotos atsakovų daiktinės teisės - asmeninės nuosavybės teisė po ½ dalį šio buto. Tačiau kaip jau nurodyta pirmiau, palikėjo A.J. B. palikimą sudaro tik 3/8 dalys, o ne visas butas, kaip įtvirtinta ginčijamame 2014-04-24 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime (CK 5.1 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas šį paveldėjimo teisės liudijimą panaikino iš dalies pagrįstai. Tačiau sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota netinkamai. Pirmosios instancijos teismas panaikino 64,27 proc. ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo dalį, nenurodant kokią. Jeigu taip buvo nuspręsta apie dalį, kuri nesudaro palikimo, tai paveldimo turto dalį sudaro ne 35,73 proc. ginčo turto, o 3/8 dalys buto (arba 37,5 proc. buto) ir paveldėjus palikėjo turtą pagal įstatymą, kiekvienam iš atsakovų tenkanti dalis asmeninės nuosavybės teise sudarys tik po 3/16 dalis kiekvienam įstatyminiam įpėdiniui. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė paveldimo turto masę, todėl tai yra pagrindu pakeisti teismo sprendimą šioje dalyje, apeliacinį skundą tenkinant iš dalies (CPK 330 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties dėl santuokoje įgyto turto padalinimo

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškinio senaties termino momento pradžios nustatymo, todėl nepagrįstai atmetė prašymą taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 30 d., todėl praleido santuokos metu galiojusiame Santuokos šeimos kodekse nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Apeliantės nuomone, ieškovė apie pažeistą savo subjektinę teisę turėjo sužinoti nuo ištuokos įregistravimo dienos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiais argumentais sutikti.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą nustato CK 1.125 straipsnio 1 dalis, o atskirų rūšių reikalavimams taikomus sutrumpintus ieškinio senaties terminus nustato CK, taip pat kiti teisės aktai. Šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK (redakcija, galiojusi nuo 1980 m. gruodžio 1 d.) 23 straipsnio 4 dalis nustatė, kad reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ši norma nereglamentavo teisės į ieškinį atsiradimo momento, todėl, sprendžiant dėl ieškinio senaties, turėjo būti vadovaujamasi SŠK 10 straipsniu, įtvirtinančiu ieškinio senaties termino eigos pradžią. Šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamame SŠK straipsnyje. Šiuo metu galiojančioje CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta analogiška ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė, tokia pati taisyklė buvo įvirtinta ir 1964 m. CK 86 straipsnyje. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas tiek pagal šalių santuokos nutraukimo metu galiojusius SŠK ir 1964 m. CK, tiek pagal šiuo metu galiojantį CK nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Išimčių iš šios ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklės minėtas SŠK 23 straipsnio 4 dalis nenustatė. Ši teisės norma teisės į ieškinį dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo atsiradimo momento nesiejo su konkrečiu įvykiu – santuokos nutraukimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015). Byloje nustatyta, kad ginčo bute ieškovė gyveno ir iki buvusio sutuoktinio mirties, ir po to. Be to, iki Kauno apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-768/2012 įsiteisėjimo dienos (įsiteisėjo 2012 spalio 12 d.), butas buvo įregistruotas ieškovės nuosavybės teise, todėl, ieškinį pareikšdama 2015 m. sausio 30 d., ieškovė bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškinio senaties paveldėjimo teisės liudijimų ginčijimui.

Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, todėl netinkamai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą. Teismo nuomone, ieškovei teisė ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą atsirado tik nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, t. y. nuo 2014 m. balandžio 24 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimais, išaiškinta, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-7-62/2005; 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. M. V., bylos Nr. 3K-3-366/2012; kt.). Taikant šį išaiškinimą paveldėjimo teisiniams santykiams, darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas kito asmens paveldėjimo teisei ginčyti prasideda tada, kai asmuo, pretenduojantis į palikimą, suvokia arba, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, turi suvokti, jog jo teisė yra pažeista. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovei teisė ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą atsirado tik nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, t. y. nuo 2014 m. balandžio 24 d., nes tik jis įtvirtino atsakovų nuosavybės teisę į ginčo turtą. Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas tarp bendraturčių, todėl jo sprendimui taikytinas dešimties metų ieškinio senaties terminas (2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalis, (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009, 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2013). Į teismą su ieškiniu ieškovė kreipėsi 2015-01-30, todėl ieškinio senaties termino ji nepraleido. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso įstatyme įtvirtintą rungtyniškumo principą, tendencingai išnagrinėjo bylą, buvo aktyvus siekiant ieškovei pagelbėti galutinai suformuoti savo reiškiamus reikalavimus. Byloje nustatyta, kad ieškovė galutinai sutikslino ieškinio reikalavimą 2015-10-06 patikslintu ieškiniu, kuris buvo pateiktas bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Tačiau ieškovės reikalavimai yra kilę iš šeimos teisinių santykių, todėl pagal CPK 377 straipsnį ieškovė turėjo teisę keisti ieškinio dalyką ar pagrindą iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teismui priėmus patikslintą ieškinį, posėdis buvo atidėtas, atsakovai pareiškė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti apeliaciniame skunde nurodomus rungtyniškumo principo pažeidimus ar manyti, kad teismas tendencingai nagrinėjo bylą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes, tenkinęs ieškovės ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidas priteisė tik iš vienos atsakovės. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais sutinka tik iš dalies.

Pagal bylos duomenis ieškovė turėjo 235 Eur žyminio mokesčio išlaidų (1 t., b.l. 6, 25, 2 t., b.l. 39), o 2015-02-10 nutartimi nuo 204,01 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo buvo atleista (1 t., b.l. 21). Taip pat turėjo 173,77 Eur išlaidų už ieškinio ir 150 Eur už patikslinto ieškinio surašymą, 150 Eur už suteiktas advokato padėjėjos konsultacijas ir atstovavimą teisme (2 t., b.l. 14-17, 72-76). Todėl ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo iš viso 708,77 Eur išlaidų. Ieškovė pareiškė tris savarankiškus reikalavimus, kurie buvo tenkinti 63, 100 ir 93 proc., todėl ji turi teisę tik į 604,82 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą arba po 302,41 Eur iš kiekvieno atsakovo (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas iš atsakovės (apeliantės) priteisė 455,51 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė R. D. turėjo 700 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti: 350 Eur už atsiliepimo į ieškinį surašymą ir 350 Eur už jos atstovavimą teisme (2 t., b.l. 18-19). Ieškovės reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo buvo atmestas 37 proc, dėl santuokoje įgyto turto padalinimo tenkintas visiškai, o reikalavimas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe atmestas 7 proc., todėl atsakovė turėjo teisę į 102,66 Eur, o ne į 250,11 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą. Įskaičius 102,66 Eur sumą į 302,41 Eur sumą, kurią atsakovė turėtų sumokėti ieškovei, iš šios atsakovės ieškovei priteisiama 199,75 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus analogišką įskaitymą pagal pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistas sumas gauname, kad bylinėjimosi išlaidos atsakovei sumažėjo nuo 205,40 Eur iki 199,75 Eur. Ieškovė teismo sprendimo, t.t. ir dėl bylinėjimosi išlaidų jai nepriteisimo iš atsakovo A. B. neskundė, todėl 302,41 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteisiamos, tačiau, įvertinus pirmiau pateiktą bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimą, šia išlaidų dalimi atsakovės dalis iš esmės nepadidėjo.

Pirmosios instancijos teisme turėta 12,40 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios lygiomis dalimis priteisiamos valstybei iš šalių (CPK 96 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teisme apeliantė turėjo 31 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 2015-12-22 nutartimi nuo 408 Eur žyminio mokesčio buvo atleista (2 t., b.l. 119). Tačiau apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, jos turėtos žyminio mokesčio išlaidos apeliantei nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovei G. B. a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teisę į ¼ dalį buto/patalpos-buto su rūsiu 5,83 kv. m., pažymėtu R-10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kauno m. sav. Kauno m. (duomenys neskelbtini).

Padalinti santuokoje įgytą turtą – ¾ dalis buto/patalpos-buto su rūsiu 5,83 kv. m., pažymėtu R-10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kauno m. sav. Kauno m. (duomenys neskelbtini) ir pripažinti ieškovei G. B. a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. J. B. a.k. (duomenys neskelbtini) po 3/8 dalis šio buto kiekvienam asmeninės nuosavybės teise.

Panaikinti iš dalies Kauno m. 25-jo notaro biuro 2014 m. balandžio 29 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) ir nustatyti, kad atsakovai R. D. a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. B. a.k. (duomenys neskelbtini) paveldėjo A. J. B. a.k. (duomenys neskelbtini), gimimo data (duomenys neskelbtini), mirusio 2002-10-13, turtą, kurį sudaro 3/8 dalys buto/patalpos-buto su rūsiu 5,83 kv. m., pažymėtu R-10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kauno m. sav. Kauno m. (duomenys neskelbtini), ir šiuo liudijimu kiekvienas įgijo asmeninėn nuosavybėn po 3/16 dalis šio turto.

Priteisti iš atsakovės R. D. a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei G. B. a.k. (duomenys neskelbtini) 199,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės G. B. a.k. (duomenys neskelbtini), atsakovų R. D. a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. B. a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei po 4,13 Eur iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (188659752), Sąsk. Nr. LT24 (duomenys neskelbtini) 4300.