Telšių apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovui Michailui Norbutui,

suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Tavo pastogė“ atstovui Michailui Andreičikui (Michail Andreičik),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, iškeltą pagal pareiškėjos R. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims D. M., K. M., P. M., valstybės įmonei „Turto bankui“, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Tavo pastogė“ dėl nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėja R. M. ir jos atstovė advokatė Rita Lankutienė pareiškimą palaikė jame išdėstytais motyvais. pareiškėja R. M. paaiškino, kad nuėjusi į seniūniją išregistruoti P. M., sužinojo, jog privalo atlaisvinti gyvenamąjį plotą. Ji su dabar jau mirusiu sutuoktiniu S. M. nuo 1986 m., t. y. po santuokos sudarymo gyveno šiame bute. Jos vyras tame bute gyveno anksčiau. Žino, kad vyras buvo pradėjęs tvarkyti buto dokumentus, bet daug laiko jis gydėsi ligoninėse ir ko gero nebaigė. Ji buvo įsitikinusi, kad butas jai priklauso, save laikė buto savininke, todėl jį remontavo, pakeitė laukutines duri šarvuotomis durimis, planavo keisti buto langus. Po sutuoktinio mirties ji nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo, kadangi vyras nieko neturėjo. Mokesčiai už butą yra siunčiami jos vardu, nors yra susidariusi skola už komunalinius patarnavimus. Tam tikru laiku apie pusę metų ji bute negyveno, gyveno pas savo sutuoktinį K. M., jame gyveno buvęs sugyventinis P. M., tačiau ji pastoviai ateidavo į butą pasižiūrėti. Žino, kad P. M. pusę metų bute gyveno vienas ir nemokėjo mokesčių už butą, taip susidarė skola. Ji pati neturėjo pinigų, todėl už butą nemokėjo. Apie 1999 m. gruodžio mėn. sudarytoje sutartyje su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Tavo pastogė“ įrašytą šios sutarties sudarymo pagrindą – 1984 m. balandžio 24 d. protokolą, ji nieko nežino.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė advokatė Rita Lankutienė papildomai paaiškino, kad pareiškėja bute gyvena nuo 1985 metų. Iki šiol niekas pretenzijų į butą nereiškė. Pareiškėja bute gyvena teisėtai, todėl jai atsirado nuosavybės teisė. Jos buvęs sutuoktinis S. M. nespėjo laiku susitvarkyti nuosavybės, tačiau nėra jokių įrodymų, kad kiti turėtų daugiau teisių į butą, nei pareiškėja.

Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo P. M. sutiko su pareiškimu ir paaiškino, kad jis kurį laiką gyveno su R. M. jos bute (duomenys neskelbtini), kur buvo priregistruotas. Kas yra buto savininkas, jis nežino, apie buto dokumentus taip pat nieko nežino. Buto savininke jis laikė pareiškėją. Už butą jis nemokėjo, nes pyko ant pareiškėjos, kad ji turi kitą draugą.

Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovas Michailas Norbutas pareiškimo patenkinimo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra ir paaiškino, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), savivaldybei nepriklauso ir nėra įtrauktas į apskaitą.

Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens UAB „Tavo pastogė“ atstovas Michailas Andreičikas (Michail Andreičik) paaiškino, kad 1995 m. rugpjūčio 14 d. pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartis buvo sudaryta su S. M. Jam mirus, 1999 m. gruodžio 10 d. buvo pasirašyta buto nuomos ir paslaugų apmokėjimo sutartis su pareiškėja, t. y. jo sutuoktine. S. M. jam paskirto buto nebuvo privatizavęs. Jie vadovavosi anksčiau galiojusia praktika – bute gyvenančiam asmeniui neprivatizavus buto, su juo būdavo sudaroma buto nuomos sutartis. Tokios nuomos sutarties pagrindu pareiškėja R. M. ir gyvena bute. Pareiškėja turi skolų, kurių didžiąją dalį sudaro skola už šildymą. Butas nėra niekam priskirtas, kitus name esančius butus žmonės išsipirko arba juos perėmė savivaldybė kaip socialinį būstą. Bendrovės archyvuose nėra protokolo dėl buto paskyrimo S. M.. Anksčiau butas priklausė Statybos tresto 10 valdybai, tačiau dokumentai neišlikę.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015).

Bylos duomenimis nustatyta, kad į butą, esantį Mažeikių m., Taikos g. 14-41, nėra registruotos nuosavybės teisės. Iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Mažeikių seniūnijos 2018 m. kovo 12 d. rašto matyti, kad S. M. gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) buvo deklaravęs nuo 1985 m. spalio 8 d. iki 1998 m. gruodžio 5 d. pareiškėja R. M. 1986 m. rugsėjo 26 d. sudarė santuoką su S. M.. Pareiškėjos sutuoktinis S. M. mirė (duomenys neskelbtini). Iš Mažeikių m. seniūnijos 2018 m. kovo 12 d. pranešimo apie asmenis, deklaravusius savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), matyti, kad šiuo adresu gyvenamąją vietą yra deklaravę: pareiškėja R. M. (nuo 1986 m. spalio 31 d.) ir suinteresuoti asmenys P. M. (nuo 2000 m. sausio 6 d.) bei D. M. (nuo 1989 m. rugsėjo 12 d.). Pareiškėja ir UAB „Tavo pastogė“ 1999 m. gruodžio 10 d. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos ir paslaugų apmokėjimo sutartį, o sutarties sudarymo pagrindu nurodytas 1984 m. balandžio 24 d. protokolas Nr. 30 (duomenys neskelbtini),

UAB „Tavo pastogė“ 2018 m. balandžio 5 d. pažymos Nr. 1.2-59 pagrindu nustatyta, kad 2018 m. vasario 28 d. įsiskolinimas už butą, esantį (duomenys neskelbtini), sudarė 1 628,01 Eur. Telšių apskrities archyvo 2015 m. gegužės 29 d. pažymoje nurodyta, kad Mažeikių rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1983-1985 m. posėdžių protokoluose žinių apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1983 m. paskyrimą S. M. nerasta. Iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 6 d. rašto Nr. IPP-1373 matyti, kad Šiaulių mechanizacijos valdybos Nr. 10 1984-1991 metų profsąjungos komiteto protokoluose nėra duomenų apie S. M. suteiktą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš Mechanizacijos valdybos Nr. 10 profsąjungos komiteto posėdžio, įvykusio 1984 m. gruodžio 27 d., protokolo Nr. 9 matyti, kad profsąjungos komitetas nustatė į butų įskaitos knygą įtraukti S. M.. Mechanizacijos valdybos Nr. 10 profsąjungos komiteto posėdžio, įvykusio 1985 m. kovo 21 d., protokole Nr. 12 nurodyta, kad profsąjungos komitetas nutarė naujai įtraukti į eilę dėl komunalinių butų suteikimo S. M..

Pareiškėja prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo faktą pagal įgyjamąją senatį į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi šiam butui daiktinės teisės viešajame registre neįregistruotos, ji visą laiką naudojasi minimu butu, prižiūri, rūpinasi, remontuoja, moka mokesčius, t. y. butą nepertraukiamai, atvirai valdo jau daugiau kaip dešimt metų, be to, iki šiol į minėtą butą kiti asmenys pretenzijų nereiškė.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija, vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams, ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, bylos Nr. 3K-7-67/2011).

Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 pažymėjo, kad draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018).

Bylos duomenimis nustatyta, kad namas, esantis Mažeikių m., Taikos g. 14, kuriame yra butas Nr. 41, dėl kurio pareiškėja siekia nuosavybės teisės nustatymo įgyjamosios senaties pagrindu, pastatytas 1983 metais kaip valstybės nuosavybė (daugiabutis negalėjo būti privačios nuosavybės objektu). Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad minėtas butas valstybinės įmonės buvo suteiktas pareiškėjos buvusiam sutuoktiniui S. M.. 1999 m. gruodžio 10 d. Buto nuomos ir paslaugų apmokėjimo sutartyje sutarties sudarymo pagrindu nurodytas 1984 m. balandžio 24 d. MV-10 profsąjungos administracijos protokolas Nr. 30, tačiau paties protokolo byloje nėra, todėl teismas negali įvertinti šio protokolo turinio. Vėliau priimto Mechanizacijos valdybos Nr. 10 profsąjungos komiteto posėdžio, įvykusio 1984 m. gruodžio 27 d., protokolo Nr. 9 pagrindu nustatyta, kad profsąjungos komitetas nutarė į butų įskaitos knygą įtraukti S. M.. Vėlesniame 1985 m. kovo 21 d. protokolo Nr. 12, 2.1. punkte nutarta naujai įtraukti į eilę (teismo pastaba – butui gauti) darbuotoją S. M., nustatant eil. Nr. 18, gyvenantį šeimyniniame bendrabutyje, sutinkamai su profkomiteto sprendimu Nr. 8, 1984 m. gruodžio 27 d. Iš minėtų protokolų turinio teismas sprendžia, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis Stasys M. M. valdybos Nr. 10 profsąjungos komiteto buvo įtrauktas į eilę butui gauti kaip darbuotojas, gyvenantis šeimyniniame bendrabutyje, tačiau byloje nėra duomenų, kokiame šeimyniniame bendrabutyje tuo metu gyveno S. M..

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad butas, į kurį pareiškėja siekia įteisinti nuosavybę, pagal 1983-1984 m., (kai galėjo būti S. M. butas suteiktas), galiojusių teisės aktų normas priklausė visuomeniniam butų fondui ir buvo valstybės nuosavybė. Pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose valstybei (valstybinis butų fondas), taip pat gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams-kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams-kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, ir sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 straipsniu, pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turėjo teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis S. M. būtų pasinaudojęs teisės aktuose įtvirtinta tvarka privatizuoti butą, esantį Mažeikių m., Taikos g. 14-41, kuriame gyveno.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad atkūrus Lietuvos Respublik?s nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

Byloje nustatytų aplinkybių, pateiktų įrodymų pagrindu nėra galimybės daryti išvadą, kad butas, esantis Mažeikių m., Taikos g. 14-41, buvo privati Šiaulių mechanizacijos valdybos nuosavybė, taigi, jis yra valstybės nuosavybė.

Susidarė situacija, kai valstybės turtas – butas, esantis Mažeikių m., Taikos g. 14-41, kuriuo disponavo Šiaulių mechanizacijos valdyba, nebuvo privatizuotas, tačiau ir nebuvo perleistas/įtrauktas/apskaitytas Mažeikių rajono savivaldybės apskaitoje. Kaip minėta, Kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai, šiuo atveju name esantis butas, buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Minėtas teisinis reguliavimas leidžia konstatuoti, kad nepaisant to, kad pareiškėja butą valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei 10 metų, tačiau imperatyvus draudimas (valstybei priklausančio daikto) eliminuoja galimybę nuosavybės teise įgyti butą įgyjamąja senatimi (CK 4.68 – 4.71 straipsniai).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Taigi, vien ta aplinkybė, kad nuosavybės teisės į butą, esantį Mažeikių m., Taikos g. 14-41, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos, neturi teisinės reikšmės, kadangi šis turtas nuosavybės teise priklauso Valstybei, o nuosavybės teisė valstybei nėra nuginčyta ar kitokiu būdu panaikinta ar pasibaigusi.

Vertindamas tai, kad butas į kurį pareiškėja siekia įteisinti nuosavybę įgyjamosios senaties pagrindu, nuosavybės teise priklauso valstybei, t. y. nėra vienos iš būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo – daiktas nėra Valstybės ar savivaldybės nuosavybė – pareiškėjos prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270, 533 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių, Telšių ar Akmenės rūmus.