Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste ir – BK) 178 straipsnio 4 dalyje, ir paskirta jam 24 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirtą bausmę sumažinus trečdaliu, D. B. paskirta galutinė bausmė –16 parų trukmės areštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. D. B. nuteistas už tai, kad 2020 m. lapkričio 4 d. apie 12 val., būdamas kavinės „Can Can Pizza“ patalpose, esančiose Vilniuje, Mindaugo g. 11, paėmė ant stalo gulėjusį jo motinai V. B. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Huawei P 11“, kurio vertė 165,25 Eur, su jame buvusia „Tele2“ mobiliojo ryšio operatoriaus SIM kortele, kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), neturinčia materialinės vertės, ir išėjo iš kavinės patalpų, taip pagrobdamas nedidelės vertės svetimą turtą, ir padarydamas nukentėjusiajai V. B. 165,25 Eur dydžio turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Vilniaus apygardos teisme gautas nuteistojo D. B. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendį – vietoje paskirtos jam (D. B.) arešto bausmės paskirti viešųjų darbų bausmę.

2.1. Skunde nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio dalis, susijusi su bausmės parinkimu ir paskyrimu yra nepagrįsta ir neteisėta, nes pirmos instancijos teismo išdėstytos išvados dėl bausmės rūšies paskyrimo, apelianto teigimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi jos, apelianto manymu, pagrįstos prielaidomis, tuo iš esmės paneigiant teisę į teisingą teismo nuosprendį.

2.2. Teigia, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nevertino, kad jis (D. B.) bylos nagrinėjimo teisme metu visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos veikos. Paaiškino teismui, kad sunkiai pamena visas su byla susijusias aplinkybes, bet kiek prisimena, įvykio metu sėdėjo su motina kavinėje. Tuo metu buvo ypač sudėtinga situacija dėl pinigų šeimoje, todėl staiga griebęs nuo stalo motinos telefoną, pabėgo, nes norėjo jai (motinai) parodyti, kad jis gali užstatyti telefoną ir taip gauti pinigų maistui. Deja, sutiko netinkamą kompaniją ir pinigus išleido. Kodėl taip pasielgė nežino, negali paaiškinti, bet suvokia, kad toks elgesys yra visiškai netinkamas ir priešingas teisei.

2.3. Taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusiąją byloje pripažinta jo motina V. B. parodė, kad pareiškimą policijai parašė apimta pykčio, ji supranta ir žino jo (D. B.) elgesio ypatumus, kad jis nuo vaikystės turi negalią, ir jo elgesiui būdingas spontaniškumas – apie tai, ką padaro, suvokia tik po tokių veiksmų padarymo.

2.4. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai parinko jam arešto bausmę labai aptakiai aiškindamas bausmės paskirtį. Nors teismas nuosprendyje nurodo, kad tinkamai įvertinta kaltininko asmenybė yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga, apelianto manymu, šio nuosprendžio motyvų kontekste ji buvo tik teorinė. Teigia, jog teismas visiškai neatsižvelgė į jo motinos išsakytus argumentus, kad laisvės atėmimo bausmė neigiamai veikia jos sūnų, nes, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, jis (D. B.) tapo dar agresyvesnis. Nurodo, jog teismas sprendė, jog tai yra tik subjektyvi nukentėjusios nuomonė, nors bylos duomenimis tik nukentėjusioji objektyviausiai gali įvertinti situaciją – ji augina sūnų, kartu su juo gyvena, žino, kad jis negali pasirūpinti savimi, yra tik iš dalies darbingas, mokėsi spec. mokykloje, gydytas psichiatrinėse ligoninėse. Apelianto manymu, tai svarbiausios aplinkybės, į kurias turėjo atsižvelgti teismas, o ne formaliai vertinti, kad jis (D. B.) elgėsi antivisuomeniškai, linkęs nusikalsti ir nesitaisyti, todėl jam reikia skirti nors ir trumpalaikę, bet laisvės atėmimo bausmę.

2.5. Teigia, jog teismas absoliučiai prieštarauja savo paties motyvams, viena vertus, teigia, kad jis (D. B.), atlikęs įkalinimo bausmę vėl daro nusikaltimus, todėl jį reikia taisyti tik laisvės atėmimo bausmėmis, kita vertus, pats padarė išvadą, kad nepataiso jo (D. B.) laisvės atėmimas. Pasak apelianto, nors jis (D. B.) ir nukentėjusioji (V. B.) prašė teismo skirti viešųjų darbų bausmę, manydami, jog gal ši, dar nei karto neskirta bausmė padėtų jam (D. B.) suprasti vertybes, apsvarstyti elgesį bei imtis kažkokių veiksmų asmenybės teigiamam formavimuisi, tačiau teismas nesuteikė jam tokios galimybės. Taip pat, pasak apelianto, jis nesulaukė psichologinės ar psichiatrinės pagalbos. Įsitikinęs, kad laisvės atėmimo bausmė, nors ir trumpalaikė, nėra teisingiausia elgesio keitimo priemonė, todėl apelianto manymu, jam tikslingiausia būtų parinkti su socialiniu darbu ar viešųjų darbų atlikimu susijusią bausmę, tam kad konkrečiu darbu ir pastangomis galėtų prisidėti prie visuomenei naudingo rezultato pasiekimo. Teigia, kad, atlikdamas darbą, būtų užimtas ir suprastų savo veiksmų neatitikimo įstatymui priežastis, todėl prašo aukštesniojo teismo įvertinti visus byloje esančius duomenis, įsigilinti į situacijos sudėtingumą, į jo (D. B.) ir nukentėjusios (V. B.) prašymą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį pakeisti.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja bei nukentėjusioji ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas tenkinamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste ir – BPK ) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis neginčija veikos kvalifikavimo, tik teigia, jog skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė – 16 (šešiolika) parų arešto – yra aiškiai per griežta, prašo paskirti jam viešųjų darbų bausmę.

5. BK 178 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos bausmės rūšys: viešieji darbai, laisvės apribojimas, bauda, arba areštas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino padarytos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį bei nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius, tačiau, parinkdamas nuteistajam D. B. griežčiausią BK 178 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę, todėl ši nuosprendžio dalis yra keistina.

6. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad apylinkės teismas, parinkdamas D. B. skirtinos bausmės rūšį neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis ir nukentėjusioji yra viena šeima, gyvena kartu tame pačiame bute, nedidelio turto (mobiliojo telefono) vagystę nuteistasis įvykdė savo motinos atžvilgiu, kuri jam atleido ir jiedu susitaikė, pagrobtas telefonas nukentėjusiajai grąžintas, pretenzijų savo sūnui ji neturi. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad apylinkės teismo posėdyje ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji teigė, jog pranešimą policijai parašė ne iš karto, ir jo rašyti nenorėjo, manė, kad telefoną sūnus grąžins gražiuoju, tačiau sūnus, atėjęs namo, pradėjo elgtis negražiai, tuomet ji iškvietė policijos pareigūnus bei parašė pareiškimą, nes buvo supykusi ir labai nusivylusi. Nukentėjusiosios manymu, sūnus iki galo savo veiksmų nesupranta, viskas buvo padaryta spontaniškai, neapgalvotai. Nurodė, kad jos sūnus turi protinę negalią, nustatytą nuo gimimo. Jam buvo nustatytas lengvas protinis atsilikimas ir elgesio sutrikimas, sūnus yra ūmaus būdo ir dažnai jo elgesys būna neprognozuojamas, globos ar apribojimų jam paskirta nėra, bet tam tikruose dalykuose jis nevisiškai gali valdytis, ne visuomet kontroliuoja savo elgesį ir linkęs pasirodyti, ar jis tai daro dėl savo neįgalumo, ji nežino, jis tris ar penkis kartus buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje. Jo išsivystymas yra kaip 14 metų vaiko, pirmiau padaro, o po to - pagalvoja. Nori, kad sūnui nebūtų skiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė, kuri gali sužaloti jo psichiką, nukentėjusiosios manymu, labiausiai tiktų viešieji darbai, taip pat ji sutiktų sudaryti taikos sutartį.

7. Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2021 m. lapkričio 15 d. specialisto išvados matyti, jog kaltinamajam D. B. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga, objektų tyrimo pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad D. B. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, išreikšta silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamo įvykio metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Kita vertus, pažymėtina, jog specialisto išvados duomenimis D. B. 2003 m . birželio 9 d. – birželio 25 d. gydytas Vaiko raidos centre, diagnozuotas mišrus specifinis raidos sutrikimas; neslopinamo prieraišumo sutrikimas. 2012 m. ir 2014 m. (2 kartus) gydytas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale Vaikų ligoninėje, Vaikų psichiatrijos skyriuje, diagnozuota: emocijų sutrikimas vaikystėje, lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu. 2012 – 2017 m. D. B. 5 kartus gydytas Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vaikų reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje dėl apsinuodijimo etanoliu. 2018 m. spalio mėn. D. B. tirtas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ambulatoriškai, gautas bendras IQ-61, diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu. 2013 m. – 2016 m. laikotarpiu 5 kartus gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje vaikų skyriuje, diagnozuota: kiti mišrūs emocijų ir elgesio sutrikimai; lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu. 2017 m. D. B. atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė baudžiamojoje byloje dėl vagystės. Ekspertų komisija konstatavo, D. B. lengvą protinį atsilikimą su elgesio sutrikimu, kuris netrukdė jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t.2. b.l. 71).

8. Taigi specialisto išvada ir joje esatys duomenys, viena vertus patvirtina, kad D. B. nusikalstamos veikos padarymo metu suvokė savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, kita vertus, nepaneigia ir nukentėjusiosios (nuteistojo motinos V. B.) argumentų, kad jos sūnus turi protinę negalią, jam buvo nustatytas lengvas protinis atsilikimas ir elgesio sutrikimas, yra ūmaus būdo ir dažnai jo elgesys būna neprognozuojamas, globos ar apribojimų jam paskirta nėra, bet tam tikruose dalykuose jis nevisiškai gali valdytis, ne visuomet kontroliuoja savo elgesį ir linkęs pasirodyti.

9. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma, pasireiškia tuo, jog teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. Būtent todėl įstatymo leidėjas, konstruodamas sankcijas už baudžiamajame kodekse uždraustas veikas, vadovaujasi teisingumo principu ir nustato tokias sankcijų ribas, kurios leistų teismui, skiriančiam konkrečią bausmę, parinkti nusikaltusiam asmeniui įstatymą bei individualias bylos aplinkybes atitinkančią bausmę. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013). Taigi teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti parenkant nuteistajam D. B. bausmę – laisvės apribojimą.

10. Laisvės apribojimas yra viena iš baudžiamajame kodekse numatytų bausmių, kurios esmė yra per tam tikrą laikotarpį asmeniui taikomų apribojimų ir draudimų sistema (BK 48 straipsnis). BK 48 straipsnio 3 dalis numato, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Tuo tarpu minimo straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmeniui skirti šioje įstatymo nuostatoje numatytus įpareigojimus. BK 48 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti šio kodekso IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones arba XI skyriuje numatytą vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones, kai laisvės apribojimo bausmė skiriama nepilnamečiui, ir (ar) kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Vertinant sistemiškai šias įstatymo nuostatas, matyti, kad jos suteikia teismui prerogatyvą spręsti dėl intensyvios priežiūros kaltinamajam skyrimo, įpareigojimų ar baudžiamojo poveikio priemonių parinkimo bei skyrimo.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi padarytos veikos pobūdį, kaltinamojo asmenybę, taip pat atsižvelgusi į paskirtos bausmės ir įpareigojimų paskirtį bei tikslus, konstatuoja, jog bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu nuteistajam D. B. neskiriant intensyvios priežiūros. Draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę. Aukštesniojo teismo vertinimu, laisvės apribojimo bausmės D. B. paskyrimas be intensyvios priežiūros, paskiriant BK 48 straipsnio 4 dalies punkte numatytą įpareigojimą, yra tinkama ir adekvati bausmė tiek nuteistojo asmenybei, tiek ir jo padarytam nusikaltimui. Tokios bausmės paskyrimas iš esmės dera su teisingumo principo reikalavimais.

12. Vertinant tai, kad D. B. padarė tyčinę (tiesiogine tyčia) baigtą nusikalstamą veiką nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, priskiriamą baudžiamųjų nusižengimų kategorijai (BK 12 straipsnis), D. B. pagrobto turto vertė 165,25 Eur, nežymiai viršija 3 MGL (150 Eur) vertę, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė; kad yra viena jo atsakomybę lengvinant aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių; taip pat vertinant tai, kad D. B. anksčiau yra teistas, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka (t. 2, b. l. 34-39); D. B. šioje byloje įrodytą nusikalstamą veiką padarė tik išėjęs iš įkalinimo įstaigos, atlikęs laisvės atėmimo bausmę; daugybę kartų baustas administracine tvarka, taip pat ir už nusižengimą nuosavybei (t. 2, b. l. 24-33), būdamas iš dalies darbingas, nedirba (t. 1, b. l. 146, 187). Byloje yra duomenų apie jo gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse (t. 2, b. l. 62). Nuteistajam ankstesniu nuosprendžiui laisvės apribojimo bausmė jau buvo skirta, tačiau realiai jos neatliko, nes buvo subendrinta su laisvės atėmimo bausme; D. B. anksčiau teistas ir už analogiško nusikaltimo padarymą – vagystę, po šioje byloje nagrinėjamo įvykio vėl ne kartą baustas administracine tvarka, taip pat ir už smulkią vagystę, o 2021 m. gruodžio 12 d. jam surašytas administracinio nusižengimo protokolas už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą prieš savo motiną, t. y. V. B., 2022 m. sausio 4 d. nutarimu ji nubaustas bauda (nutarimas neįsiteisėjęs). Visa tai rodo, kad kaltinamasis nepadarė jokių teigiamų išvadų, toliau ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles, todėl jam skirtina laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, savo dydžiu didesnė už BK 178 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė mažintina vienu trečdaliu, skiriant nuteistajam D. B. BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą įpareigojimą. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytinas D. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. lapkričio 5 d. 00.15 val. iki 2020 m. lapkričio 5 d. 15.40 val. (viena diena).

13. 2022 m. kovo 14 d. Vilniaus apygardos teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau tekste ir – ir VGTPT) prašymas (pažyma Nr. (12.32Mr) PT-2051) priteisti iš nuteistojo D. B. atstovavimo išlaidas – 85,00 Eur, susidariusias dėl nukentėjusiosios V. B. atstovavimo. Iš tikrųjų, pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

13.1. Taigi, nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, vis dėlto, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, Nr. 2K-60-495/2021, 2A-1-788/2021 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog nuteistojo D. B. skundas buvo tenkintas, o nukentėjusiosios V. B. dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo privalomas, be to svarbu ir tai, jog apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ji palaikė nuteistojo skundą.

13.2. Kita vertus, formuojamoje teismų praktikoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 324 straipsnyje nustatytas apeliacinės bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka taisykles, prašymai teisėjų kolegijai turi būti pateikiami prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės (BPK 324 straipsnio 2 dalis), priimant galutinį procesinį sprendimą byloje galima remtis tik tais dokumentais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje, o proceso dalyviams suteikta galimybė su jais susipažinti bei išreikšti nuomonę dėl jų teisinio vertinimo, juolab tais atvejais, kai minėti dokumentai turi įtakos asmens teisinei padėčiai, taip užtikrinant rungimosi principo įgyvendinimą baudžiamajame procese. Be to, formuojamoje teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad baudžiamojo proceso įstatyme suteikiamomis teisėmis visi proceso dalyviai bei kiti suinteresuoti asmenys turi naudotis tinkamai ir laiku, nepažeisdami kitų asmenų teisės į nešališką ir objektyvų teismo procesą. (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-347-658/2021). Nagrinėjamu atveju, sprendžiant atstovavimo išlaidų priteisimo klausimą, neištyrus teismo posėdyje VGTPT pažymos, kurioje nurodytas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų užkirstas kelias nuteistam asmeniui pateikti duomenis, leidžiančius spręsti apie jo turtinę padėtį ir išreikšti nuomonę dėl šių išlaidų priteisimo.

13.3. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios V. B. prašymas suteikti jai antrinę teisinę pagalbą VGTPT gautas 2022 m. sausio 27, VGTPT sprendimas Nr. (8.1Mr)TP-22-T-198-1452 priimtas 2022 m. vasario 7 d., byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta 2022 m. kovo 8 d., VGTPT pažyma Nr. (12.32Mr) PT-2051) priteisti iš nuteistojo D. B. nukentėjusios V. B. atstovavimo išlaidas gauta 2022 m. kovo 14 d., tai yra jau po to, kai teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti baigiamojo procesinio sprendimo byloje. Taigi, vadovaujantis šiomis nuostatomis bei BPK 7 straipsniu, reikalaujančiu baudžiamajame procese laikytis rungimosi principo, prašymai (taip pat ir prašymas atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas), pateikti po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nenagrinėjami (kasacinė byla Nr. 2K-60-303/2016 ir kt.). Kadangi aptariamu atveju VGTPT pateikė pažymą apie valstybės patirtas išlaidas, atstovaujant nukentėjusiąją V. B. apeliacinės instancijos teisme, jau po teismo posėdžio, kuriame buvo paskelbta apie galutinio procesinio sprendimo paskelbimo datą ir laiką, VGTPT 2022 m. kovo 14 d. pažyma Nr. (12.32Mr) PT-2051) (prašymas) paliktinas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

tenkinti D. B. apeliacinį skundą, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendį pakeisti – vietoje D. B. paskirtos 16 parų arešto bausmės paskirti vienerių metų ir 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu, ir paskirti D. B. vienerių metų laisvės apribojimo bausmę. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaityti D. B. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2020 m. lapkričio 5 d., 00.15 val., iki 2020 m. lapkričio 5 d., 15.40 val. (vieną dieną), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviem laikino apribojimo dienoms. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, laisvės apribojimo laikotarpiu įpareigoti D. B. nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 160 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. kovo 14 d. pažymą Nr. (12.32Mr) PT-2051) (prašymą) palikti nenagrinėtą.