- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-03
- Bylos Nr.
- e2A-878-163/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-15319-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alona Romanovienė, Albina Pupeikienė, Aušra Maškevičienė
- Ieškovas
- D. B.
- Atsakovas
- S. P.
Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. e2A-878-163/2016
2016 m. birželio 3 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovui S. P., savivaldybės institucijai Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) nustatyti, kad atsakovas yra vaiko A. B. tėvas; 2) priteisti iš atsakovo po 400 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nepilnamečio vaiko išlaikymui; 3) priteisti iš atsakovo 14400 Eur vaiko išlaikymo įsiskolinimą už 36 mėnesius; 4) nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, jog ieškovė ir atsakovas nuo 2007 m. spalio mėn. užmezgė artimus tarpusavio santykius ir periodiškai vedė bendrą ūkį. Minėtu laikotarpiu, t. y. 2011-07-20, ieškovei gimė dukra A. B.. Tiek prieš A. B. gimimą, tiek po to atsakovas neigė esąs mergaitės tėvas, nesirūpino nei ieškove, nei savo dukra, oficialiai nepripažino tėvystės ir išlaikymo vaikui neteikė. Iki šiol vaiko priežiūra, jos auklėjimu bei išlaikymu rūpinasi ieškovė. Siekiant užtikrinti vaiko teisę turėti pakankamas gyvenimo sąlygas, normalią vaikystę, žinoti savo kilmę iš tėvo pusės, ieškovė siekia nustatyti, kad atsakovas yra A. B. tėvas. Nors atsakovas iki šiol savo socialinėje paskyroje „Facebook“ įkelia savo ir dukros nuotraukas, tokiu būdu neoficialiai savo draugams bei pažįstamiems pripažindamas esąs vaiko tėvu, tačiau iš tikrųjų visos dukros auklėjimo, priežiūros, išlaikymo ir kitos pareigos tenka tik ieškovei. Net ir po to, kai atsakovas sužinojo, kad jo dviejų mėnesių amžiaus dukrai išsivystė liga – atopinis dermatitas, kuria mergaitė iki šiol serga, dėl to jai reikia papildomos priežiūros, piniginių lėšų vaistų įsigijimui, atsakovas jokių veiksmų nesiėmė ir ieškovei bei savo dukrai pagalbos nesuteikė. Atsakovas ne tik oficialiai nepripažįsta, kad A. B. yra jo dukra, tačiau, kaip minėta, neteisėtai perleido vaiko išlaikymo prievolę vykdyti ieškovei. Vaikui augant didėja išlaidos, ieškovė prašo įpareigoti atsakovą vykdyti įstatymo nustatytą prievolę išlaikyti savo vaiką, mokėti dukrai 400 eurų periodines išmokas kas mėnesį.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-03-02 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė nustatyti, kad atsakovas S. P. yra A. B., gimusios (duomenys neskelbtini), biologinis tėvas. Įpareigojo Telšių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti A. B., gimusios (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimo įrašą apie tėvą, įrašyti: „tėvas – S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) Kitą ieškinio dalį paliko nenagrinėtą. Taip pat teismas priteisė sumokėti liudytojai J. A. 19,92 Eur, a. s. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo atstovo K. Ž. sąskaitos (duomenys neskelbtini) m. sausio 22 d. mokėjimo nurodymo dokumento numeris 145, mokėjimo paskirtis – „užstatas pagal teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr.: eN2-59-642/2016“; įpareigojo Klaipėdos miesto apylinkės teismo Finansų skyrių sumokėti liudytojai J. A. 19,92 Eur, (duomenys neskelbtini) iš 2016 m. sausio 22 d. atsakovo atstovo K. Ž. sąskaitos (duomenys neskelbtini), mokėjimo nurodymo dokumento numeris 145, mokėjimo paskirtis – „užstatas pagal teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr.: eN2-59-642/2016“; nurodė grąžinti atsakovo atstovui K. Ž., sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), 80,08 Eur užstato dalį, sumokėtą 2016 m. sausio 22 d., mokėjimo nurodymo dokumento numeris 145, mokėjimo paskirtis – „užstatas pagal teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eN2-59-642/2016“; įpareigojo Klaipėdos miesto apylinkės teismo Finansų skyrių grąžinti atsakovo atstovui K. Ž., sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), 80,08 Eur užstato dalį, sumokėtą 2016 m. sausio 22 d., mokėjimo nurodymo dokumento numeris 145, mokėjimo paskirtis – „užstatas pagal teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eN2-59-642/2016“. Teismas ieškinio palikimą nenagrinėto motyvavo tuo, jog ieškovė, atsakovas ir šalių vaikas, kuris gimęs Airijoje, nuolat gyvena Airijoje bei vadovavosi LRCPK 785, 789 straipsniais, 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000. Teismas įvertinęs tai, kad civilinė byla Nr. e2-59-642/2016 (buvę bylos Nr. N2-16566-613/2014 ir Nr. eN2-818-642/2015) teisėjai Danutei Žvinklytei perduota nagrinėti 2015 m. spalio 21 d., t. y. jau išsprendus bylos teismingumo klausimą; 2) 2015 m. rugsėjo 15 d. teismas jau buvo paskyręs šioje byloje atlikti teisės medicinos ekspertizę tėvystei nustatyti; 3) 2015 m. gruodžio 15 d. valstybės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR laboratorija pateikė teismui ekspertizės aktą, iš kurio matyti, kad atsakovas yra vaiko tėvas; 4) byla nagrinėjama nuo 2014 m. gruodžio 22 d., t. y. daugiau kaip metus laiko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, reikalaujančiu sprendžiant šeimos klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovaudamasis teismas, nusprendžia tenkinti vieną iš ieškovės materialiųjų reikalavimų ir nustatyti, kad atsakovas S. P. yra vaiko A. B. biologinis tėvas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.146–3.148 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 387–392 straipsniai).
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-03-03 sprendimą, kuria teismas paliko nenagrinėtą ieškinio dalį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, ir perduoti bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byla yra neteisminga Lietuvai, bei nurodo, kad šis klausimas turėjo būti išspręstas ieškinio priėmimo teisme metu, teismui priimant nutartį atsisakyti priimti ieškinį, arba – vėliausiai – parengiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje, priimant nutartį ieškinį palikti nenagrinėtą, bet ne ginčo nagrinėjimą pabaigus iš esmės, kai nuo bylos nagrinėjimo pradžios praėjo pusantrų metų. Apeliantės vertinimu, teismas formaliai vadovavosi nacionaliniais bei tarptautiniais teisės aktais, reglamentuojančiais jurisdikciją tėvų ir vaikų teisinių santykių bylose, netinkamai nustatė ieškovės bei jos dukters nuolatinę gyvenamąją vietą, dėl to sprendimo dalis dėl ieškinio reikalavimų dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo palikta nenagrinėta be teisinio pagrindo. Apeliantė nurodo, kad LRCPK 785 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino tik objektyviuosius ieškovės D. B. bei jos dukters A. B. gyvenamosios vietos požymius – iš esmės tik faktinę esamą ieškovės bei jos dukters gyvenamąją vietą bei ieškovės esamą darbovietę bylos nagrinėjimo metu, tačiau visiškai neatsižvelgė į subjektyviuosius veiksnius, kurie ne mažiau svarbūs apibrėžiant nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijų, nepaisė reikšmingų bylos nagrinėjimo metu pateiktų aplinkybių, jog ieškovė turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, nėra deklaravusi savo išvykimo į Airiją ir tiek ji, tiek dukra turi Lietuvos pilietybę, nuolatos grįžta į Lietuvą (LRCK 2.14 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, taikyti ieškovei baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad teisme ne kartą buvo keliamas klausimas dėl bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, tačiau ieškovė ne kartą klaidino teismą nurodydama savo gyvenamąją ir deklaruotą gyvenamąją vietą, siekdama bylos nagrinėjimo Lietuvoje. Dėl ieškovės ir šalių dukters ryšio su Lietuva, atsakovas nurodo, kad pačios ieškovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė daugiau laiko praleidžia Airijoje – ten gyvena ir dirba, nurodo konkrečią įmonę Airijoje, kurioje ieškovė dirba. Į teismo klausimą dėl grįžimo į Lietuvą garantijų, ieškovės atsakovė atsakydama nurodo, kad tokių garantijų nėra. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas byloje konstatavo, jog vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri į bylą įtraukta kaip institucija, teikianti išvadą, nevykdo teismo procesinių sprendimų, nepateikė rašytinės išvados dėl ginčo, tačiau šio teismo įpareigojimo ši tarnyba nevykdė dėl to, kad nėra galimybės to padaryti. Ieškovė pateikė teismui duomenis apie darbą Airijoje („Albinas Transport Ltd“), duomenis iš socialinės gerovės vietos įstaigos apie gaunamas socialines išmokas, autotransporto priemonės registracijos Airijoje kopiją, tai kaip tik patvirtina jo ryšį su Airija. Atsakovas pažymi, kad LRCK 1.36 straipsnis numato, kad šeimos nariu tarpusavio išlaikymo (alimentiniams santykiams taikytina teisė nustatoma pagal 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvenciją dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės.
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė paaiškinimus dėl atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą, juo prašo apeliantės apeliacinį skundą tenkinti. Šiais paaiškinimais ieškovė iš esmės atkartoja apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams nagrinėjant ginčą dėl tėvystės nustatymo, vaiko išlaikymo, vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo ir kt. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) nustatyti, kad atsakovas yra vaiko A. B. tėvas; 2) priteisti iš atsakovo po 400 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nepilnamečio vaiko išlaikymui; 3) priteisti iš atsakovo 14400 Eur vaiko išlaikymo įsiskolinimą už 36 mėnesius; 4) nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir, vadovaudamasis ekspertizės išvadomis, nustatė, kad atsakovas yra A. B. biologinis tėvas. Kitą ieškinio dalį paliko nenagrinėtą, kadangi byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą.
Lietuvoje jurisdikcijos nustatymo klausimai šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) VII dalyje, nustatančioje tarptautinio civilinio proceso taisykles (pavyzdžiui, CPK 784 straipsnis reglamentuoja šeimos teisinių santykių bylų teismingumą, o CPK 785 straipsnis – tėvų ir vaikų teisinių santykių bylų teismingumą). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikomos tik tais atvejais, kai teisės kolizijos klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar kitas tarptautinis teisės aktas. Šiuo atveju Europos Sąjungos teisės aktai reguliuoja byloje nagrinėjamus klausimus, t. y. 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentas „Briuselis II bis“. Kiekvienam iš ieškinio reikalavimų jurisdikcija turi būti nustatyta atskirai. Šioje byloje ieškovė pateikė reikalavimą dėl vaiko išlaikymo ir jo gyvenamosios vietos nustatymo. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnį jurisdikciją nagrinėti tėvų pareigų bylą turi vaiko įprastinės gyvenamosios vietos teismas. Jurisdikcijos nustatymas pagal vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos kriterijų leidžia užtikrinti vieną pagrindinių vaiko teisių būti išklausytam. Pažymėtina, kad nei 1996 m. Hagos konvencija, nei reglamentas „Briuselis II bis“ nepateikia nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos, tačiau juos taikant vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka turi būti aiškinama autonomiškai, atsižvelgiant į taikomo teisės akto tikslus ir keliamus uždavinius, o nacionalinėje teisėje įtvirtintais požymiais apibrėžiant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 straipsnis) neturėtų būti remiamasi. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens, šiuo atveju vaiko, nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos nustatymas yra susijęs su individualios bylos konkrečių faktinių aplinkybių tyrimu, todėl net ir teismų praktikoje suformuoti tam tikri kriterijai turi būti suprantami kaip pavyzdiniai, orientaciniai. Vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos samprata, jos nustatymui būdingi kriterijai ir suaugusių asmenų nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka bei šios kategorijos nustatymui reikšmingi aspektai yra skirtingi, todėl neturi būti sutapatinami. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka apima buvimo tam tikroje vietoje realumą, tikroviškumą, todėl vaiko gyvenamosios vietos deklaravimo tam tikroje vietoje faktas nenulemia vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos. Taip pat vien fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje irgi nepakanka vaiko nuolatinei (įprastinei) gyvenamajai vietai nustatyti. Labai svarbus yra subjektyvus veiksnys – ketinimas įsikurti (Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalga, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas. Pritarta 2015 m. gruodžio 2 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų pasitarime).
Nagrinėjamoje byloje nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje pateiktais rašytiniais, žodiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai byloje nustatė faktines byloje susiklosčiusias aplinkybes, jog ieškovė, atsakovas ir šalių vaikas, kuris gimęs Airijoje, nuolat gyvena Airijoje. Duomenys dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos Airijoje detaliau nenagrinėtini, kadangi tai pripažįsta tiek pats atsakovas, tiek ieškovė. Byloje nagrinėjami ieškovės ir šalių nepilnamečio vaiko, kuris gyvena kartu su ja, pateikti duomenys, galintys padėti nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą. Ieškovė byloje pateikė įrodymus, kad nuomojasi būstą, už kurį moka 400 svarų per mėnesį, moka visus komunalinius mokesčius, susijusius su šio būsto išlaikymu. Šis patvirtinimas duotas ieškovės nuomojamo būsto savininko. Ieškovė taip pat pateikė duomenis į bylą, jog turi nuolatinį darbą Airijoje nuo 2010 metų. Ieškovė pateikė teismui įvairių parduotuvių čekius, įrodančius, jog ieškovė nuolat tenkina savo kasdienius, įprastus poreikius Airijoje, bet ne Lietuvoje. Tai, kad šalių dukra kartą 2012 metais lankėsi gydymosi įstaigoje Lietuvoje, neleidžia daryti neginčijamos išvados, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Ieškovės atstovė pateikė 2015 m. rugsėjo 1 d. sudarytą gyvenamųjų patalpų panaudos sutartį su J. A., gyvenančia (duomenys neskelbtini), Telšiuose, dėl buto (duomenys neskelbtini)panaudos, tačiau vėliau byloje apklausus J. A. kaip liudytoją paaiškėjo, jog panaudos sutartis su ieškove buvo sudaryta internetu 2015 m. rugsėjo mėnesį, o jau tų pačių metų lapkričio mėnesį ieškovė, grįžusi iš Airijos dėl DNR ekspertizės, panaudos davėjai buto raktus grąžino. Taip pat liudytoja J. A. net kelis kartus patvirtino teismui, kad D. B. bute negyveno ir jokių komunalinių mokesčių nemokėjo. Taigi darytina išvada, kad buto panaudos sutartis buvo apsimestinė, todėl šių duomenų negalima vertinti kaip įrodymo, jog ieškovė gyvena Lietuvoje. Ieškovė taip pat pateikė duomenis, jog iš Socialinės apsaugos skyriaus, veikiančio Airijoje, gauna kiekvieną savaitę 187,80 Eur socialinę išmoką, skiriamą šeimoje esant tik vienam iš tėvų bei 98 Eur išmoką kiekvieną savaitę, skiriamą mažas pajamas gaunančioms šeimoms. Taip pat ieškovė pateikė Socialinės apsaugos skyriaus, veikiančio Airijoje, pažymą, jog ieškovė gauna kiekvieną mėnesį 140 Eur vaiko pašalpą. Tai tik patvirtina faktą, jog ieškovė ir šalių dukra nuolat gyvena Airijoje ir gauna šioje valstybėje gyvenantiems asmenims teikiamą socialinę paramą. Taigi nors ir įvertinus tą faktą, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti tapatinama su tėvų nuolatine gyvenamąja vieta, tačiau įvertinus šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes, šalių parodymus teisme, tai, kad pati ieškovė ir atsakovas pripažįsta, kad jų vaikas gyvena kartu su ieškove, darytina pagrįsta išvada, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje, bet ne Lietuvoje. Ieškovė nurodo, kad nepilnametė dukra nelanko nei mokyklos, nei vaikų darželio Airijoje, ją prižiūri lietuvė auklė, todėl vaikas neturi jokių socialinių ryšių su šia šalimi. Su tokia ieškovės pozicija sutikti negalima, kadangi tai nepaneigia fakto, jog mažametė dukra gyvena Airijoje, gauna šioje šalyje teikiamą valstybės paramą. Taigi įvertinus šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes, jog tiek ieškovė, atsakovas bei nepilnametė dukra nuolat gyvena Airijoje, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje pateiktus duomenis, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį byloje. Taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliantės nurodytu apeliacinio skundo argumentų pagrindu (LRCPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Atsakovas pateikė prašymą teismui skirti ieškovei baudą, numatytą LRCPK 95 straipsnyje, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Taigi pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ieškovė būtų sąmoningai veikusi prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, kadangi ieškovė teikė ieškinį, grįstą teisiniais argumentais, byloje nenustatyta, kad ieškovė teikė procesinius dokumentus, vilkinančius bylos nagrinėjimą, ir pan. Tai, kad ieškovė teikė ieškinį byloje, savaime nereiškia, kad ieškovė, pateikdama šį procesinį dokumentą, elgėsi nesąžiningai, t. y. piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis), todėl atsakovų prašymas skirti ieškovei baudą atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas pateikė prašymą priteisti jo patirtas 200 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgus į tai, jog ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, yra pagrindas nagrinėti šį atsakovo prašymą.
CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovas pateikė prašymą priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Kadangi duomenys apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikti iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės ir jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. redakcija), todėl yra pagrindas jas priteisti. Taigi atsakovui priteistina 200 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš apeliantės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti atsakovui S. P. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme iš ieškovės D. B..