Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui O. K. (O. K.) dėl 2018 m. sausio 9 d. Darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. DGKS-124 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).Šiuo atveju prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą Darbo ginčų komisijai buvo paduotas ir ieškinys teisme pareikštas po naujos redakcijos Darbo kodekso įsigaliojimo 2017 m. liepos 1 d. Esant tokioms aplinkybėms ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 6 straipsnio 7 dalimi, nagrinėjant ginčą taikomos Darbo kodekso, įsigaliojusio nuo 2017 m. liepos 1 d., nuostatos (toliau – DK).Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad 2017 m. birželio 19 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo O. K. sudaryta terminuota darbo sutartis, atsakovas iki 2018 m. gegužės 31 d. įdarbintas (duomenys neskelbtini), darbdavė įsipareigojo mokėti 456 Eur darbo užmokestį per mėnesį. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. rugpjūčio 28 d. akto-tarnybinio pranešimo turinio nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. gautas tarnybinis pranešimas iš SIA „Katak“, jog nurodyti asmenys, tarp jų ir atsakovas O. K., yra netinkami darbui, neatitinka kvalifikacijos, todėl ieškovės aktu konstatuota, kad nurodyti asmenys netinka sulygtam darbui ir darbo sutartys turi būti nutrauktos DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos („Sodra“) duomenų nustatyta, kad atsakovas ieškovės įmonėje dirbo iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Byloje taip pat nustatyta, kad O. K. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją ir prašė išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ neišmokėtą darbo užmokestį už rugpjūčio mėn. – 150 Eur, už rugsėjo mėn. – 1 200 Eur ir už spalio mėn. – 800 Eur; dienpinigius už rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėn. – 600 Eur ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas – 500 Eur. Darbo ginčų komisijos 2018 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. DGKS-124 O. K. prašymas tenkintas iš dalies ir nuspręsta iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išieškoti 590,43 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėtą darbo užmokestį už 2017 m. rugpjūčio mėnesį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.Byloje nekilo ginčo dėl Darbo ginčų komisijos sprendimu nustatytos priteistinos sumos dydžio (t. y. 590,43 Eur), tokią pačią sumą už 2017 m. rugpjūčio mėnesį atsakovui apskaičiavo ir darbdavė. Byloje ginčas kilo dėl ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip darbdavės, tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju fakto, o būtent – 590,43 Eur išmokų, susijusių su darbu, išmokėjimo atsakovui O. K.. Ieškovė byloje laikosi pozicijos, kad yra išmokėjusi O. K. visas su darbo santykiais susijusias išmokas ir yra visiškai atsiskaičiusi.DK 146 straipsnio 2 dalis numato, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų; darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu jos ieškinį atmesti, apeliacinį skundą grindžia argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų duomenų visumos, jų sąsajumo, vientisumo, chronologijos, o dokumento, kuriuo rėmėsi ieškovė, duomenis vertino labai fragmentiškai.Nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo užmokesčio už 2017 m. rugpjūčio mėn. (Nr. 8) žiniaraštyje O. K. apskaičiuotas 496 Eur darbo užmokestis ir 94,43 Eur atostogoms, iš viso – 590,43 Eur, atskaičius mokesčius, atsakovui išmokėtina suma sudaro 484,16 Eur. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame žiniaraštyje, sudarytame 2017 m. rugsėjo 15 d., nenurodyta tokių duomenų, kad minėta suma išmokėta atsakovui į rankas ar pervesta į banką. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovei 2017 m. birželio ir liepos mėn. išmokant darbuotojams lėšas, darbuotojai (tarp jų ir atsakovas) pasirašydavo mokėjimo žiniaraščiuose. Į bylą nepateiktas 2017 m. rugpjūčio mėn. mokėjimo žiniaraštis. Apeliantė nurodo, kad mokėjimo žiniaraštis už 2017 m. rugpjūčio mėn. į bylą nepateiktas, nes jis nepasirašytas atsakovo, kadangi šis darbuotojas nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. (kai, ieškovės teigimu, jam buvo pranešta apie darbo teisinių santykių pasibaigimą nuo 2017 m. rugsėjo 1 d.) nebepasirodė darbe. Taigi pati ieškovė nurodo aplinkybę, kad mokėjimo žiniaraštyje už 2017 m. rugpjūčio mėn. atsakovas nepasirašė.Apeliantė nurodo, kad mokėjimo žiniaraščius rengia įmonės buhalterė, ji nebuvo darbe dėl ligos, dėl to ieškovės direktorius, išmokėdamas grynuosius pinigus, pateikė atsakovui ir dar trims darbuotojams pasirašyti apie pinigų fakto buvimą bei nurodė jiems atvykti pasirašyti visus dokumentus 2017 m. rugsėjo 1 d., tačiau nurodytą dieną darbuotojų nesulaukė. Apeliantė teigia, kad tikėjosi, jog visi dokumentai bus pasirašyti paskutinę darbuotojų darbo dieną, t. y. 2017 m. rugsėjo 1 d.DK 214 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 148 straipsnyje reglamentuojama darbdavio pareiga tvarkyti informaciją apie darbuotojo darbo užmokestį ir dirbtą laiką. Be to, DK 65 straipsnio 7 dalyje ir DK 146 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama darbdavio pareiga užtikrinti tinkamą darbo santykių pasibaigimo įforminimą ir atsiskaitymą su darbuotoju. Nurodytos nuostatos lemia darbdavio pareigą užtikrinti tokius faktus (atsiskaitymą su darbuotoju ir kt.) patvirtinančių duomenų pakankamumą, tokius duomenis turi sudaryti ir turėti darbdavys, jie jam lengviau prieinami. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodinėjimo pareigos nustatymo nagrinėjamu atveju, t. y. kad esant darbdavės ir darbuotojo ginčui dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo fakto, vadovaujantis CPK 178 straipsniu ir DK 214 straipsnio 3 dalimi, būtent darbdavė (ieškovė) privalo įrodyti, jog tinkamai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju (atsakovu) už 2017 m. rugpjūčio mėn.Apeliantė laikosi pozicijos, kad mokėjimo žiniaraščio forma yra rekomendacinio pobūdžio, o mokėjimo žiniaraščio esmė – pinigų išmokėjimo faktas – užfiksuota byloje esančiame lape su atsakovo vardu, pavarde, skaičiumi „500“ ir parašu. Ieškovė su atsakovui išmokėtu darbo užmokesčiu sieja ir byloje esantį kasos išlaidų orderį Nr. 1731. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šiuos dokumentus ir juose užfiksuotus duomenis. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.Iš 2017 m. rugpjūčio 28 d. kasos išlaidų orderio Nr. 1731 turinio matyti, kad jame užfiksuoti duomenys apie tai, jog ieškovės direktoriui S. R. išduota iš kasos 2 000 Eur. Šiame dokumente kaip lėšų išmokėjimo pagrindas nurodytas atsiskaitymas su asmenimis išmokėti atlyginimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pinigai iš kasos išmokėti ne tiesiogiai atsakovui, minėtame kasos išlaidų orderyje nėra atsakovo parašo, kuris patvirtintų, kad atsakovas pinigus ar jų dalį gavo kaip atlyginimą. Iš ieškovės nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovas taip pat nepasirašė 2017 m. rugpjūčio mėn. mokėjimų žiniaraštyje. Vien 2017 m. rugpjūčio 28 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 1731 nurodytas bendro pobūdžio pinigų išėmimo pagrindas nepatvirtina, kad išduoti pinigai (jų dalis) faktiškai buvo panaudoti darbo užmokesčiui atsakovui išmokėti už 2017 m. rugpjūčio mėn.Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančio lapo su ranka atliktais įrašais (el. bylos t. 1, b. l. 29), juo ieškovė remiasi kaip patvirtinančiu lėšų atsakovui išmokėjimą, vertinimu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtas dokumentas neatitinka apskaitos dokumento sąvokos ir įforminimo reikalavimų, numatytų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme. Apeliantė teigia, kad formalių reikalavimų neatitikimas nelemia turinio netikrumo. Vertinant nurodyto ieškovės pateikto įrodymo turinį nustatyta, kad jame yra atsakovo pavardė, vardo dalis, parašas, taip pat nurodytas skaičius – 500. Lape taip pat yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus parašas, įmonės antspaudas bei nurodyta data 2017 m. rugpjūčio 28 d. Tačiau pateiktame lape nenurodyta, kokiu pagrindu ir kokiu tikslu mokami pinigai, neaišku, kas ir kam atlieka mokėjimą, nenurodyta mokėjimo valiuta. Iš ieškovės nurodomo dokumento turinio neįmanoma nustatyti, ar juo įformintas būtent ieškovės, kaip darbdavės, pinigų sumokėjimo darbuotojui faktas. Darytina išvada, kad iš šio rašytinio dokumento turinio nėra galimybės konstatuoti faktinę aplinkybę, jog ieškovės nurodomu įrašu atsakovui sumokėtas darbo užmokestis už 2017 m. rugpjūčio mėn. Apeliantė pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas patvirtino lėšų išmokėjimo faktą. Tačiau atsakovas byloje procesiniuose dokumentuose nurodė kitokias aplinkybes – atsakovas nurodė, jog 500 Eur jam 2017 m. rugsėjo 1 d. išmokėjo A. P. kaip dalį darbo užmokesčio už 2017 m. už liepos mėn. Ieškovė nurodo, kad A. P. nėra ieškovės darbuotojas, o atsakovas galbūt supainiojo asmenis ir mėnesius. Atsižvelgtina į tai, kad nors apeliantė nurodo, jog ieškovės direktorius pinigus išmokėjo nesant buhalterės ir išmokama suma labai artima atsakovui pagal darbo užmokesčio apskaičiavimą mokėtinai sumai (t. y. 484,16 Eur), tačiau sumos netapačios. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodyta anksčiau, būtent ieškovei, kaip darbdavei, keliama pareiga tinkamai (aiškiai ir tiksliai) įforminti tiek darbuotojo atleidimą, tiek tinkamą atsiskaitymą su darbuotoju.DK 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti principai, kad darbdaviai ir darbuotojai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju darbuotojas (atsakovas) buvo užsienietis, atvykęs iš kitos valstybės, nemokantis valstybinės kalbos. Tokios aplinkybės lemia didesnį tokio darbuotojo pažeidžiamumą ir sustiprina darbdavio pareigą darbo teisiniame santykyje bendradarbiauti, taip pat, sprendžiant su darbuotoju susijusius klausimus, veikti itin atidžiai ir atsakingai.Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (CPK 176, 185 straipsniai). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas yra sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu – išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jei byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, nei kad jo nebuvo.Iš ranka atlikto įrašo lape, kuriuo remiasi ieškovė, nėra galimybės vienareikšmiškai konstatuoti, kad atsakovo parašu patvirtinamas būtent darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų gavimas už 2017 m. rugpjūčio mėn. Kartu vertinamas anksčiau aptartas 2017 m. rugpjūčio 28 d. kasos išlaidų orderio Nr. 1731 turinys taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti tokią aplinkybę. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškovės, kaip ūkio subjekto, ir darbdavės pareigą tinkamai įtraukti į apskaitą ūkines operacijas, taip pat ir darbo užmokesčio išmokėjimo darbuotojams faktą, o to nepadarius – prisiimti savo veiksmų padarinius. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė, kaip darbdavė, neįrodė, kad ji su atsakovu už 2017 m. rugpjūčio mėnesį atsiskaitė tinkamai.Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti priešingą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) neatlygintinos. Atsakovas duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, dėl to jų paskirstymo klausimas nenagrinėtinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.