- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-24
- Bylos Nr.
- e2-547-1120/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01034-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Agnė Tikniūtė (pirm.)
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų ranga“
- Ieškovas
- L. J.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų ranga“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2470-587/2019, kuria ieškovo L. J. reikalavimų įvykdymui užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas L. J. (toliau – ieškovas) 2019 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2019 m. lapkričio 26 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. S-19-127-8603 (varžytinių Nr. 179117) (toliau – ir Aktas), kuriuo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Druskininkų ranga“ (toliau – ir atsakovė) buvo perduotos nuosavybės teisės į ieškovui priklausiusį nurodytą (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą (toliau – ir Ginčo turtas). Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas paaiškino, kad Akto pagrindu yra įregistruotos atsakovės nuosavybės teisės į Ginčo turtą, todėl atsakovė yra įgijusi neribotas teises disponuoti Ginčo turtu, o taip pat ir imtis veiksmų dėl ieškovo iškeldinimo. Jei atsakovė perleistų nuosavybės teises į Ginčo turtą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, tai ženkliai apsunkintų galimai ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo vykdymą, nes tokiu atveju ieškovui tektų pradėti naujas bylas prieš naująjį Ginčo turto savininką ar naujas bylas dėl atsakovės sudarytų sandorių nuginčijimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apygardos teismas 2019 m. gruodžio 20 d. nutartimi ieškovo L. J. reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąją apsaugos priemonę – viešajame registre įregistruoti draudimą perleisti nuosavybės teises į atsakovės UAB „Druskininkų ranga“ vardu registruotą nurodytą Ginčo turtą. Šia nutartimi teismas taip pat taikė laikinąją apsaugos priemonę – draudimą atsakovei sudaryti sandorius, kurių objektu būtų nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), ar teisės į šį turtą.
3. Teismas nustatė, kad ieškovas materialų reikalavimą byloje grindžia tuo, jog antstolis ieškovui priklausiusio nekilnojamojo turto varžytines paskelbė, remdamasis prieš tris metus nustatyta turto verte, dėl to nustatė pernelyg mažą ieškovui priklausiusio iš varžytinių parduoto nekilnojamojo turto kainą, ieškovas pateikė į bylą duomenis apie galimą ginčo turto vertę. Teismas darė išvadą, jog ieškovas šioje proceso stadijoje tikėtinai pagrindė aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas reikalavimas.
4. Teismas konstatavo, kad ieškovui užginčijus nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, yra tikslinga imtis priemonių užtikrinti abiejų ginčo šalių interesus ir teismo sprendimo civilinėje byloje įvykdymą. Todėl teismas sprendė, kad taikytina laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimo draudimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei draudimas sudaryti sandorius, kurių objektu būtų Ginčo turtas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
5. Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1079-587/2020 buvo ištaisytas rašymo apsirikimas Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartyje (ištaisytas apsirikimas nutartį priėmusio teismo pavadinime).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskirajame skunde atsakovė UAB „Druskininkų ranga“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Teismo neteisinga nutartis ženkliai blogina atsakovės turtinę padėtį, nepagrįstai suspenduoja atsakovės teises į nekilnojamąjį turtą. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog yra reali grėsmė, kad teismo sprendimas gali tapti nebeįmanomu ar jo įvykdymas pasunkėtų. Byloje nėra duomenų ir jokių įrodymų apie atsakovės veiksmus, liudijančius jos ketinimus turimą turtą paslėpti ar perleisti.
6.2. Ieškinio reikalavimas dėl varžytinių akto panaikinimo reiškiamas pirkėjui, kuris už šio Akto teisėtumą neatsako, todėl net ir šioje proceso stadijoje kyla pagrįsta abejonė dėl atsakovės kaip šalies tinkamumo. Ieškovas kelia dirbtinius, nepagrįstus ginčus ir taip vilkina procesą. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-4039-979/2019 atmetė ieškovo skundą dėl antstolio veiksmų dalyje dėl varžytinių atšaukimo ir civilinę bylą dėl turto perkainavimo nutraukė.
6.3. Atsakovė yra juridinis asmuo, teisėtai ir sąžiningai įsigijęs didelės vertės Ginčo turtą, esant nepagrįstiems apribojimams, atsakovė negali įgyvendinti verslo tikslų ir patiria nuostolius. Atsakovės žiniomis, ieškovas turi didelių finansinių sunkumų, todėl negalėtų užtikrinti atsakovės galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo.
Atsiliepimas
7. Atsiliepime ieškovas L. J. prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės 363 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
7.1. Atsakovė atskirajame skunde ginčija ieškinio pagrindą iš esmės, o motyvų ir argumentų, nurodančių akivaizdų (konstatuotiną jau ieškinio priėmimo stadijoje) ieškinio nepagrįstumą – nenurodo. Atskirajame skunde nurodoma, kad ieškinio reikalavimas pareikštas atsakovei, kuri neatsako už Akto teisėtumą, tačiau, pasak ieškovo, tokio pobūdžio bylose atsakovais traukiami būtent turto pirkėjai, įsigiję turtą neteisėtose varžytinėse (šiuo atveju – už mažesnę kainą, negu ji turėjo būti nustatyta) (CPK 602 straipsnio 1 dalis).
7.2. Atskirasis skundas buvo paduotas daugiau nei po mėnesio nuo ginčijamos nutarties priėmimo. Ieškovo žiniomis, atsakovei apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones tapo žinoma per asmenis, kurie atsakovės pavedimu buvo atlikti tam tikrų teisinių veiksmų Ginčo turto atžvilgiu ir iš ieškovo sužinojo apie taikyta draudimą sudaryti sandorius, kurių objektu būtų Ginčo turtas ar teisės į jį. Tai patvirtina, kad taikytos priemonės buvo būtinos.
7.3. Atskirajame skunde keliami ieškovo mokumo klausimai yra nesusiję su bylos esme. Atsakovė atskirajame skunde nenurodė, ar teismo pritaikyti iš esmės minimalūs draudimai pažeidė (ir kaip) atsakovės teises ir teisėtus interesus. Nesant nustatytų konkrečių aplinkybių apie tokius galimus pažeidimus, tik esamai padėčiai fiksuoti skirti draudimai atsakovės teisių esmingai nepažeidžia, o atvirkščiai – užtikrina abiejų bylos šalių teisinių interesų pusiausvyrą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys) ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
9. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas ir turi būti nustatyta teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi laikinąsias apsaugos priemones pritaikė, t. y. konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja abi nurodytos sąlygos. Su tokia teismo išvada atsakovė atskirajame skunde nesutinka.
Dėl ieškinio reikalavimo tikėtino pagrįstumo
11. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas tikėtinai pagrindė aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas ieškinio reikalavimas. Tokią išvadą teismas padarė nustatęs, kad ieškovas reikalavimą byloje grindžia tuo, jog antstolis ieškovui priklausiusio nekilnojamojo turto varžytines paskelbė, remdamasis prieš tris metus nustatyta turto verte, dėl to nustatė pernelyg mažą ieškovui priklausiusio iš varžytinių parduoto nekilnojamojo turto kainą. Teismas nustatė, kad ieškovas pateikė į bylą duomenis apie galimą Ginčo turto vertę. Atsakovė atskirajame skunde nurodė, kad kyla pagrįstų abejonių dėl jos (UAB „Druskininkų ranga“) kaip proceso šalies (atsakovės) tinkamumo, nes ji neatsako už ginčijamo Akto teisėtumą.
12. Spręsdamas dėl pirmosios sąlygos buvimo, teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
13. Ieškovo reikalavimas dėl Akto panaikinimo yra grindžiamas ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, pateikti nurodomas aplinkybes turintys patvirtinti įrodymai. Dėl atsakovės atskirojo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad ji nepagrįstai buvo įtraukta atsakove, nes neatsako už Akto teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, taikytina restitucija natūra, turto savininkams grąžinant parduotą turtą, o pirkėjams sumokant už turtą sumokėtą sumą. Kasacinis teismas išaiškino, kad jei pirkėjo sumokėta suma yra antstolio žinioje, ji priteisiama iš antstolio, o jei iš pirkėjo gauta pinigų suma jau išmokėta išieškotojams, tai pirkėjui ji priteisiama iš skolininko (buvusio iš varžytynių parduoto turto savininko) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Areštuoto turto įkainojimas ir turto pardavimas iš varžytinių yra vykdymo proceso veiksmai, kuriuos atlieka antstolis, todėl tokio pobūdžio bylose (prašant pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytinių aktą dėl netinkamo turto įkainojimo) atsakovu (ne trečiuoju asmeniu) yra antstolis. Vis dėlto, atsižvelgiant į turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu pasekmes (restitucija natūra), ieškovas, įtraukdamas į bylą atsakovu Ginčo turto iš varžytinių pirkėją (atsakovę), pasirinko leistiną savo teisių gynimo būdą, nes tokio pobūdžio bylose turto pirkėjai taip pat yra atsakovais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pagal ieškovo nurodytus reikalavimus ir duomenis jo ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas, todėl konstatuotina, jog pirmoji sąlyga, būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, egzistuoja.
Dėl teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikos
14. Dėl antrosios sąlygos teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Vertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis ekonomiškumo bei proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą.
15. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė, kad ginčijamo Akto pagrindu yra įregistruotos atsakovės nuosavybės teisės į Ginčo turtą, todėl jei atsakovė perleistų nuosavybės teises į Ginčo turtą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, tai ženkliai apsunkintų galimai ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo vykdymą. Pirmosios instancijos teismas su tokiais ieškovo argumentais sutiko ir skundžiamoje nutartyje sprendė, kad šiuo atveju yra tikslinga patenkinti ieškovo prašymą bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atlikti įrašą viešame registre dėl Ginčo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei draudimą sudaryti sandorius, kurių objektu būtų Ginčo turtas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
16. Sprendžiant dėl skundžiama teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašo viešajame registre, draudžiančio perleisti ginčo turtą, pagrįstumo ir teisėtumo, atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju byloje ginčijamas turto pardavimo iš varžytinių aktas, kuriuo Ginčo turtas buvo perleistas atsakovei. Tais atvejais, kai ginčijami arba prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, jog ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015). Pažymėtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovams sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 d. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1060/2010; 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-527/2011; 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-859/2014; kt.).
17. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareikštų reikalavimų turinį, sprendžia, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju būtų taikyta restitucija natūra, t. y. ieškovui turėtų būti grąžintos nuosavybės teisės į Ginčo turtą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimas tretiesiems asmenims neabejotinai apsunkintų galimo teismo sprendimo įvykdymą ar jis taptų iš viso neįmanomas, t. y. nagrinėjamu atveju neabejotinai egzistuoja grėsmė galbūt palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre, uždraudžiantis disponuoti ginčo turtu, yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo, t. y. užkertanti kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai bei atsirasti naujiems ginčo objektu esančio turto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas, kaip minėta, apsunkintų ar net padarytų neįmanomu ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017; kt.).
18. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavo, todėl buvo tikslinga patenkinti ieškovo prašymą bei pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – atlikti įrašą viešame registre dėl Ginčo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo bei draudimą sudaryti sandorius, kurių objektu būtų Ginčo turtas ir tokiu būdu laikinai užkirsti kelią nekilnojamojo turto perleidimui tretiesiems asmenims. Išdėstytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre, draudžiantis disponuoti ginčo turtu, yra ne tik pritaikyta teisėtai, bet ir atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, neproporcingai neapsunkina atsakovės galimybės naudotis įsigytu nekilnojamuoju turtu, todėl atitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principus.
19. Apibendrindamas nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
20. Ieškovas atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą prašė priteisti 363 Eur bylinėjimosi išlaidų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra vienas iš tarpinių procesinių sprendimų nagrinėjant bylą. Paprastai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas, kai yra vertinamas teismo priimtų tarpinių nutarčių, taip pat ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pagrįstumas bei teisėtumas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius, kurios šalies naudai priimtas teismo sprendimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas ieškovo prašymą dėl 363 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo palieka spręsti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.