- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-05
- Bylos Nr.
- I-3206-643/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01785-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–11), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 9 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodo, kad nuo 2017 m. spalio 4 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. (skundo išsiuntimo teismui diena) Vilniaus PN jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Jis buvo nuolat laikomas perpildytose kamerose. Pažymi, kad jose nuolat buvo laikoma tiek asmenų, kiek jose buvo vietų.
Vilniaus PN buvo nepakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių. Nuteistieji nebuvo į juos įtraukiami. Lokalinio sektoriaus teritorijoje nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, todėl pareiškėjas negalėjo pakankamai sportuoti tiek lauke, tiek patalpose. Be to, jis negalėjo lankyti įvairių renginių bei dirbti.
Gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. Kiekvieną kartą, esant reikalui, tekdavo ilgai daužyti į duris ir laukti, kol pareigūnas sureaguos į beldimą ir ateis.
Teigia, kad jis turi teisę vieną valandą pasivaikščioti lauke, tačiau vienos valandos pasivaikščiojimo lauke praktika prieštarauja tarptautiniams teisės aktams, kadangi suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, kadangi juose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, kiemeliuose nuolat buvo šiukšlių, nebuvo suoliuko, sienos padengtos pelėsiais ir grybeliais. Kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, o jeigu dulkėdavo – nelaistomi.
Šalies argumentai
Skunde nurodo ir tai, kad kamerose neveikė ventiliacija, vėdinama buvo tik per langą. Oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose taip pat buvo neužtikrintas reikiamas apšvietimas. Natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kameras. Taip pat nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra. Oro temperatūra žiemą svyravo nuo 10 iki 14 ⁰C, o vasarą – net iki 35 ⁰C.
Tvirtina, jog nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, jam nebuvo išduodami užvalkalai užklotui, rankšluosčiai. Buvo išduodami tik virtuviniai rankšluosčiai. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės čiužiniai puvo. Apatinis trikotažas buvo plaunamas tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sąskaitoje turėdavo pinigų. Nebuvo sudaryta galimybė nemokamai išsiskalbti drabužius.
Nurodo, kad buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Nebuvo atskiros patalpų oro šalinimo sistemos, todėl dėl nemalonių kvapų nuolat tekdavo patirti stresą.
Taip pat nurodo, kad Vilniaus PN dažnai neužtikrina galimybės praustis po karštu vandeniu. Atsiradus karštam vandeniui, pareiškėjas nebuvo nuvestas praustis be eilės, todėl negalėjo pasirūpinti savo asmens higiena.
Pažymi ir tai, kad kamerose pilna tarakonų, vorų, blakių. Administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos. Tai nebuvo atliekama laiku arba buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų, kurių neregistruodavo. Atlikta deratizacija ir dezinfekcija buvo neefektyvi. Be to, iš karto atlikus procedūrą, nuteistieji buvo vedami atgal į neišvėdintą kamerą ir buvo priversti kvėpuoti nuodais.
Pareiškėjas nurodo ir tai, kad tiekiamas maistas buvo nekaloringas ir neskanus, energetinė vertė svyravo nuo 1300 iki 1500 kcal. Jis nuolat sportavo, todėl maisto jam nepakako. Be to, nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti. Maistas į kameras buvo tiekiamas šaltas. Maistas buvo dalinamas nesilaikant higienos reikalavimų.
Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigia patyręs ne tik fizinius skausmus, tačiau patyrė psichologinį sukrėtimą. Buvo pažemintas jo orumas, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18–27).
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 4 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. atliko jam 2017 m. balandžio 4 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-668(1) ,,Dėl nuteistojo nubaudimo“ paskirtą nuobaudą – perkėlimą į drausmės grupę šešiems mėnesiams. Pareiškėjas paskirtą nuobaudą atliko Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 1D. Taip pat pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas už kitus režimo reikalavimų pažeidimus kamerų tipo patalpose Nr. 3K bei Nr. 1K.
Drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 1D plotas – 12,69 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,63 kv. m), įrengtos 3 miegamos vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 4,23 kv. m ploto. Kamerų tipo patalpos Nr. 1K plotas – 13,05 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,65 kv. m), įrengtos 3 miegamos vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 4,25 kv. m ploto. Kamerų tipo patalpos Nr. 3K plotas – 13,64 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,63 kv. m), įrengtos 3 miegamos vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 4,54 kv. m ploto. Pažymi, kad drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje ir kamerų tipo patalpose buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, kadangi šiose patalpose jis atliko nuobaudas, kurios jam buvo paskirtos už režimo reikalavimų pažeidimus.
Atkreipia dėmesį, jog teismas skirtingai vertina kamerų tipo ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų plotų skaičiavimą. Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji. Patalpa yra pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas. Kamerų tipo patalpų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų durys turi tik vieną išėjimą, t. y. išėjimą į bendrąjį sektoriaus koridorių. Sanitarinis mazgas, esantis minėtose patalpose, neturėtų būti įvertintas kaip atskira patalpa. Teigia, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamų vietų.
Pabrėžia, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvauja Adaptacijos, Nuteistojo, pataisos socialinės reabilitacijos programose, todėl nesutinka su jo teiginiais, kad Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinamas nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas. Atkreipia dėmesį į tai, jog sėkminga nuteistojo elgesio korekcija priklauso nuo asmens noro ir siekio keistis bei po laisvės atėmimo bausmės atlikimo reintegruotis į visuomenę. Nuteistųjų elgesio rizika mažinama socialinės reabilitacijos priemonių pagalba. Nuo pat atvykimo į pataisos įstaigą, pareiškėjas buvo supažindintas su įstaigoje taikomomis pataisos priemonėmis.
Dėl pareiškėjo teiginių, jog Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, pažymi, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolat techniškai gadina šias sistemas. Vilniaus PN administracija deda pastangas, tačiau dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolatos. Pabrėžia, kad drausmės grupės gyvenamųjų patalpų ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolat tikrina kamerų tipo patalpas ir kontroliuoja situaciją jose. Esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrina nuteistųjų saugumą.
Nurodo, kad Vilniaus PN griežtai laikomasi nuteistiesiems nustatytos pasivaikščiojimų tvarkos, kiekvieną dieną nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose suteikiami įstatyme nustatytos trukmės pasivaikščiojimai gryname ore. Drausmės grupės nuteistiesiems ir nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, t. y. nuo kitų nuteistųjų izoliuotiems nuteistiesiems, įrengti atskiri, tvarkingi, visus teisės aktų reikalavimus atitinkantys pasivaikščiojimų kiemai su sporto inventoriumi. Taip pat nurodo, kad teisės aktuose įtvirtinta nuteistųjų pareiga tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas.
Dėl pareiškėjo teiginių, jog Vilniaus PN patalpose nebuvo užtikrintas natūralus patalpos apšvietimas, ventiliacija buvo silpna, patalpose buvo pelėsių, nuolatos buvo drėgna, akcentuoja, kad pareiškėjas buvusius higienos reikalavimų trūkumus nurodo labai abstrakčiai. Nurodo, kad visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Dėl aprūpinimo patalyne nurodo, kad pareiškėjui 2017 m. balandžio 3 d. buvo išduotas 1 čiužinys, 1 pagalvė, 1 antklodė bei patalynės komplektas.
Pažymi, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpoje įrengtame sanitariniame mazge sudaužė esantį unitazą. Taigi, pats pareiškėjas gadina patalpose esantį inventorių, blogina patalpų būklę, o vėliau su nepagrįstais skundais kreipiasi į teismines instancijas teigdamas, jog patyrė neturtinę žalą. Taip pat nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją kreipėsi su 2017 m. lapkričio 10 d. skundais Nr. 29(8)-1084 ir Nr. 29(8)-1085 dėl drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 1D. Pareiškėjui buvo pateiktas Vilniaus PN atsakymas, kad patikrinus patalpos būklę, nebuvo fiksuota jokių pažeidimų.
Dėl skalbinių skalbimo pažymi, kad tarp Vilniaus PN ir UAB ,,Vilniaus skalbykla“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 24-26, pagal kurią UAB ,,Vilniaus skalbykla“ teikia skalbimo paslaugą Vilniaus PN. Kiekvieną savaitę Vilniaus PN nuteistieji turi teisę pasinaudoti administracijos išduotos patalynės skalbimo paslauga, ši paslauga nuteistiesiems yra nemokama. Taip pat nuteistieji turi galimybę kreiptis į Vilniaus PN administraciją su prašymu tvarkyti jiems išduotus čiužinius. Čiužiniai tvarkomi dezinfekcinėje kameroje, ši paslauga teikiama nuteistiesiems nemokamai, pateikus prašymą. Asmeninius drabužius nuteistieji turi galimybę skalbtis pataisos įstaigoje. Drausmės grupei ir kamerų tipo patalpoms įrengta skalbykla su skalbimo mašinomis. Už skalbinius atsakingas tvarkinys surenka iš nuteistųjų drabužius, jie turi pateikti skalbimo priemones (nemokiems nuteistiesiems skalbimo priemones išduoda įstaigos administracija).
Dėl sanitarinių mazgų drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose nurodo, kad kiekvienoje patalpoje įrengti sanitariniai mazgai, kurie nuo likusios kamerų dalies atskirti ištisinėmis sienomis. Sanitariniuose mazguose įrengtas visas teisės aktuose numatytas inventorius. Sanitariniai mazgai įrengti taip, kad būtų užtikrintas nuteistųjų privatumas. Nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas, užtikrinantis, kad kiekvienas drausmės grupės nuteistasis ir kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantis nuteistasis turėtų galimybę kartą per savaitę nusiprausti duše.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginius, jog Vilniaus PN patalpose buvo kenkėjų (parazitų) laiko deklaratyviais. Pažymi, kad tarp Vilniaus PN ir UAB „Dezinfa“ pasirašyta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią bendrovė įsipareigojo vykdyti vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinfekciją), ši kontrolė nuolat vykdoma, nusiskundimų iš nuteistųjų negauta.
Vilniaus PN nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis“, patvirtintomis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. IR-485 „Dėl teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“. Nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje pavirtintą dienotvarkę. Valgiaraščiai, tarp jų ir valgiaraštis nedirbantiems vyrams, yra patvirtinti 2014 m. kovo 28 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“. Nuteistieji maitinami pataisos namų valgykloje, nustatytu laiku pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo grafiką. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), tai pažymint Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Pažymi, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamo maitinimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.
Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio. Taip pat nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 4 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. (skundo išsiuntimo teismui diena).
Visų pirma pažymėtina, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenų nustatyta, kad pareiškėjas A. L. su skundu atsakovui Vilniaus PN dėl neturtinės žalos atlyginimo jau buvo kreipęsis (2018 m. gegužės 14 d.) į Vilniaus apygardos administracinį teismą (administracinės bylos Nr. I-3058-1047/2018). Pareiškėjas šioje byloje prašė priteisti 7 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Neturtinė žala, anot pareiškėjo, kilo dėl to, jog laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 4 d. jis buvo laikomas Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis, t. y. kameroje buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas, nebuvo tinkamos ventiliacijos, neužtikrinta tinkama oro temperatūra, oro judėjimo greitis, apšvietimas. Teismas šioje byloje pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir 2018 m. spalio 1 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šis teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš tų pačių aplinkybių ir to paties laikotarpio, kaip ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-3058-1047/2018. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu, nustatančiu, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, skundo dalis, kurioje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo, tinkamos ventiliacijos nebuvimo, tinkamos oro temperatūros, oro judėjimo greičio ir apšvietimo neužtikrinimo, paliekama nenagrinėta. Nagrinėjamu atveju teismas nagrinės kitus pareiškėjo skundo argumentus ir vertins, ar yra pagrindas pareiškėjui priteisti neturtinę žalą.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Vilniaus PN gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Dėl socialinės reabilitacijos programų
Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Vilniaus PN nepakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Atsakovės atstovo teigimu, Vilniaus PN vykdomos šios socialinės reabilitacijos priemonės: Tipinė naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programa; Nuteistųjų pataisos programa; Tipinė nuteistųjų integracijos į visuomenę programa; Nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa; Kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programa; Asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programa (b. l. 21). Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvauja Adaptacijos ir Nuteistųjų pataisos socialinės reabilitacijos programose (b. l. 38). Pareiškėjas rašytiniuose atsikirtimuose (b. l. 79) neneigia, kad dalyvavo Vilniaus PN nurodomose socialinėse reabilitacijos programose, tačiau pabrėžia, kad būnant kamerų tipo patalpose ar drausmės grupėje, nėra vykdomos jokios socialinės reabilitacijos programos. Šiame kontekste pažymėtina, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose remiasi savanoriškumo principu. Dalyvavimas šiose programose nuteistiesiems padeda atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais, rinktis teisėtus kelius savo tikslams pasiekti. Teismo vertinimu, pareiškėjui sudarytos galimybės dalyvauti socialinės reabilitacinės programose, dvejose iš jų jis dalyvavo. Taigi, tik nuo paties pareiškėjo (jo noro ir aktyvaus įsitraukimo) priklauso, kuriose programose jis dalyvaus ir kiek jos bus veiksmingos. Tai, kad pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose lėmė paties pareiškėjo elgesys. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nenurodė, kad siekė dalyvauti tam tikroje konkrečioje programoje, tačiau tam buvo užkirstas kelias. Vilniaus PN pateiktose fotografijose matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtos vietos sportuoti (b. l. 60). Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių konkrečių renginių jis negalėjo lankyti, kokiais būdais buvo ribojamas jo noras sportuoti. Vien tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų dėl nepakankamo socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimo nepakanka Vilniaus PN neteisėtiems veiksmams pagrįsti, todėl ši pareiškėjo skundo dalis laikytina nepagrįsta.
Dėl pareigūnų iškvietimo sistemų
Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, jog Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną.
Visų pirma teismas pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas drausmės grupei (b. l. 37). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13.10 ir 16.11 papunkčiuose numatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad tiek drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, tiek kamerų tipo patalpose įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, pateikė tai patvirtinančias fotografijas (b. l. 54–55), tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolat gadina šias sistemas. Taigi, iš esmės Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo skundo teiginio, kad iškvietimo sistemos pareiškėjo kameroje neveikė. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies naudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį Nr. A-17-301/2007). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas vertina pareiškėjo naudai.
Dėl pasivaikščiojimo trukmės ir pasivaikščiojimo kiemo
Pareiškėjas skunde teigė, kad pasivaikščiojimų trukmė neatitiko Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimo. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų.
Pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18–21 punktuose. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punktas numato, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Minėtų taisyklių 21 punkte numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų grindys turi būti lygios ir neslidžios. Iš byloje esančių Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemo nuotraukų (b. l. 59–60) matyti, kad jis švarus ir tvarkingas, padengtas lygia danga, jame įrengtas sporto inventorius (skersinis prisitraukimams ir pan.). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 ,,Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – PĮVTT) 73.6 papunktis įpareigoja nuteistuosius tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės.
Dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nustatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Kadangi pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei, pasivaikščiojimo trukmę reglamentavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 75 straipsnio nuostatos, pagal kurias drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Šiuo atveju pareiškėjas skunde neneigė, kad jis turėjo teisę pasivaikščioti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teisių pažeidimo konstatuoti nėra pagrindo.
Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Be to, kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 papunktis nustato, kad drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktis).
Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad kiekvienoje drausmės grupės ir kamerų tipo patalpoje įrengti sanitariniai mazgai, kurie nuo likusios kamerų dalies atskirti ištisinėmis sienomis. Sanitariniuose mazguose įrengtas visas teisės aktuose numatytas inventorius. Sanitariniai mazgai įrengti taip, kad būtų užtikrintas nuteistųjų privatumas.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Nr. Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje taip pat nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).
Šiuo atveju Vilniaus PN nurodė, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo likusios kamerų dalies atskirti ištisinėmis sienomis. Duomenų apie pareiškėjo kamerose buvusį asmenų skaičių nepateikė, tik nurodė, kad kiekvienoje kameroje įrengta po tris miegamas vietas. Taigi sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atskirti nuo likusios kameros dalies. Kita vertus, Vilniaus PN pažymėjo, kad privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo pažeistas. Pareiškėjas skunde teigė, kad jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo pažeistas. Kadangi šiuo atveju nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei Vilniaus PN nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies naudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas vertina pareiškėjo naudai ir konstatuoja, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Vilniaus PN nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir tai turėjo įtakos jo sąlygų bloginimui. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu (232 paras) buvo laikomas Vilniaus PN žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6–14.9 punktuose nustatyta, kad kamerose turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Šiose taisyklėse nėra reikalavimo kalinius aprūpinti veidrodžiais. Pareiškėjas neindividualizavo, kurioje būtent kameroje jam trūko investoriaus susidėti asmeniniams daiktams, todėl proporcingumo principo neatitiktų reikalavimas atsakovės atstovui paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.
Dėl naudojimosi dušu
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN dažnai neužtikrina galimybės praustis po karštu vandeniu.
Vadovaujantis PĮVTT 258 punktu, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. HN 134:2105 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vilniaus PN teigimu, nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas, užtikrinantis, kad kiekvienas drausmės grupės nuteistasis ir kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantis nuteistasis turėtų galimybę kartą per savaitę nusiprausti duše. To skunde neginčija ir pats pareiškėjas, tačiau nurodo, kad buvo atvejų, kai pagal grafiką jam buvo neužtikrinta galimybė nusiprausti, kitu metu jis nebuvo nuvestas praustis.
Pareiškėjo nusiskundimas yra neindividualizuotas, nenurodytos konkrečios situacijos aplinkybės, data, kuomet jam nebuvo užtikrinta pasinaudoti dušu, todėl teismas neturi pagrindo vadovautis deklaratyviais pareiškėjo skundo teiginiais ir konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.
Dėl aprūpinimo patalyne
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės puvo. Nebuvo sudaryta galimybė nemokamai išsiskalbti drabužius.
HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. HN 134:2015 41–43 punktai nustato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Į bylą pateiktos Nuteistojo materialinio buitinio aprūpinimo kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2017 m. balandžio 3 d. buvo išduota 1 antklodė, 1 čiužinys, 1 pagalvė, 1 patalynės komplektas, 2018 m. kovo 18 d. pareiškėjui, be kita ko, buvo išduota 450 g skalbimo miltelių (b. l. 43). Pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis nebuvo aprūpintas patalyne. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė, kad Vilniaus PN išskalbti drabužiai jam buvo grąžinami netvarkingi, todėl atsirado poreikis pačiam juos skalbti. Pareiškėjas dėl netinkamai suteiktų skalbimo paslaugų ar netinkamo minkštojo inventoriaus išdavimo skundų Vilniaus PN administracijai neteikė. Taip pat pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos nemokamai išsiskalbti drabužius. Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad drausmės grupei ir kamerų tipo patalpoms įrengta skalbykla su skalbimo mašinomis, kurioje skalbiami nuteistųjų drabužiai. Šiuo atveju teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo išduoti skalbimo milteliai (Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad skalbimo milteliai išduodami nemokiems nuteistiesiems). Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.
Dėl kenkėjų
Laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laivės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka (HN 134:2015 20 punktas). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus, kad tarp Vilniaus PN ir UAB ,,Dezinfa“ 2014 m. gegužės 8 d. pasirašyta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB ,,Dezinfa“ įsipareigojo vykdyti vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinfekciją), ši kontrolė nuolatos vykdoma (b. l. 56–58). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas jokių nusiskundimų Vilniaus PN administracijai dėl parazitų buvimo jo gyvenamosiose patalpose ir neveikimo atliekant deratizacijos (dezinfekcijos) darbus nereiškė. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl parazitų buvimo jo gyvenamosiose patalpose atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl maitinimo
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN tiekiamas maistas buvo nekaloringas, neskanus, neatitiko fiziologinių normų. Maistas į kameras buvo tiekiamas šaltas, dalinamas nesilaikant higienos reikalavimų.
Pagal BVK 173 straipsnio 4 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, ir kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal.
Į bylą pateikta 2015 m. sausio 15 d. tarp Vilniaus PN ir UAB ,,Pontem“ sudaryta maitinimo paslaugos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 24-3, pagal kurią UAB ,,Pontem“ įsipareigojo teikti Vilniaus PN nuteistųjų maitinimo paslaugą (b. l. 61–67). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir ,,Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis“, patvirtintomis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-485 ,,Dėl teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 ,,Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje patvirtintą dienotvarkę. Valgiaraščiai, įskaitant valgiaraštį nedirbantiems vyrams, patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 ,,Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose pavirtinimo“.
Teismas atkreipia dėmesį, jog teisės aktuose nėra išskirtas atskiras maitinimas sportuojantiems asmenims, be to, pareiškėjas, teigdamas, kad maisto kaloringumas neviršijo 1 300– 1 500 kcal, nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pagrįstu. Pažymėtina, kad pagal PĮVTT 77 punktą pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsižvelgiant į šią PĮVTT nuostatą, tuo atveju, jei pareiškėjui nepakako maisto, jis turėjo galimybę įsigyti jo parduotuvėje.
Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad nuteistieji maitinami pataisos namų valgykloje, nustatytu laiku pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo grafiką. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), tai pažymint Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale.
Pareiškėjas nedetalizavo, kada jam buvo patiektas šaltas maistas, o Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamo maitinimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Be to, Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad pagamintas maistas laikomas katiluose. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimų, susijusių su jo maitinimu Vilniaus PN.
Dėl neturtinės žalos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
Pareiškėjo teigimu, gyvenimas netinkamomis sąlygomis sukėlė ne tik fizinį skausmą, tačiau ir psichologinį sukrėtimą. Buvo pažemintas jo orumas, sumažėjo bendravimo galimybės.
Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (232 paras); nesudarius galimybių pasinaudoti signalizacijos mygtuku), patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 9 500 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 2 000 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 2 000 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.
Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 105 straipsnio 4 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą patenkinti iš dalies.
Pareiškėjo A. L. (A. L.) skundo dalį, kurioje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo, tinkamos ventiliacijos nebuvimo, tinkamos oro temperatūros, oro judėjimo greičio ir apšvietimo neužtikrinimo, palikti nenagrinėtą.
Priteisti pareiškėjui A. L. (A. L.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią pareiškėjo A. L. (A. L.) skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.