Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Be to, pasak pareiškėjo, kameroje nebuvo tinkamo ventiliacijos. Pabrėžė, jog šaltuoju metų laiku langus atidaryti per šalta, todėl pareiškėjas ne kartą buvo peršalęs. Patirtą neturtinę žalą dėl šio pažeidimo vertina 1 000 Eur. Pažymėjo, kad 1 000 Eur neturtinę žalą patyrė ir dėl netinkamos oro temperatūros, oro judėjimo greičio. Pareiškėjas taip pat teigia, kad dėl netinkamo kameros apšvietimo sutriko jo regėjimas, todėl jis patyrė neigiamus išgyvenimus, kuriuos vertina 5 000 Eur.

Vilniaus PN teigimu, pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado 7 500 Eur neturtinė žala, ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės padarė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN 2017 m spalio 4 d. – 2018 m. balandžio 4 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis taip pat nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pirma, pareiškėjas savo neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų jį laikant per mažo ploto kamerose, kai jis atliko nuobaudą Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje, t. y. nuo 2017 m. spalio 4 d. iki 2018 m. balandžio 4 d.

Minimalus vienam pataisos įstaigoje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, kurių 11¹.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Vilniaus PN duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 1D (b. l. 12–13). Pagal Vilniaus PN pateiktus drausmės grupės gyvenamųjų patalpų planus (b. l. 14) matyti, kad kameros Nr. 1D bendras plotas – 12,69 kv. m (sanitarinio mazgo plotas –1,63 kv. m), joje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka 4,23 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta darytina išvada, kad pareiškėjo nusiskundimai ploto trūkumu kameroje yra nepagrįsti, nes pareiškėjui kameroje Nr. 1D teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto.

Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą. Nacionaliniai teisės aktai taip pat nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų matyti, kad net ir atskaičius kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjo kameroje plotas, tenkantis vienam asmeniui, yra 3,68 kv. m, t. y. nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeistas, todėl pareiškėjo nurodomas pažeidimas dėl ploto trūkumo šiuo atveju nenustatytas.

Antra, pareiškėjas savo neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie pasireiškė tuo, jog, anot pareiškėjo, kamerose, kuriose buvo laikomas, nebuvo tinkamos ventiliacijos. Pagal HN 134:2015 17 punkto reikalavimus gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas pateikė duomenis apie kameras Vilniaus pataisos namuose ir nurodė, kad jose yra įrengti skaidraus stiklo langai, inžinerinės ventiliavimo sistemos. Tą faktą patvirtina ir pareiškėjas savo skunde nurodydamas, kad atsidarydavo langą šaltuoju metų laiku. Toks kameros įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Taigi teismas nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo aspektu. Tai, kad, anot pareiškėjo, jis peršalo būdamas prie atidaryto lango, nėra susiję priežastiniu ryšiu su kokiais nors Vilniaus PN neteisėtais veiksmais.

Trečia, pareiškėjas savo neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie pasireiškė tuo, jog, anot pareiškėjo, Vilniaus pataisos namų drausmės grupės patalpos neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16 punkto. Pagal jį mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Pagal HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Nors pareiškėjas teigia, kad kameros apšvietimas, temperatūra, oro judėjimo greitis netinkamas, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių platesnių paaiškinimų, nenurodė įvykių aplinkybių, neaprašė, kokiu būdu išmatavo šiuos kameros parametrus ir nustatė neatitikimą teisės aktų reikalavimams. Atsakovas savo atsiliepime nurodo, kad HN 134:2015 14 punkto reikalavimų yra laikomasi ir jokie pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu nenustatyti. Pridėtame 2017 m. balandžio 11 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vidaus departamento Patikrinimo akte Nr. PA.10-485 (b. l. 16-18) jokių teisės aktų reikalavimų nenustatyta. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundų nekonkretumą ir abstraktumą teismas laiko, kad atsakovo neteisėti veiksmai nagrinėjamu aspektu nenustatyti.

Ketvirta pareiškėjas savo neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie pasireiškė tuo, jog, anot pareiškėjo, kamerose, kuriose buvo laikomas, nebuvo tinkamos apšvietimo. HN 134:2015 14 punktas skelbia, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pareiškėjo reikalavimas, kaip ir dėl HN 134:2015 16 punkto pažeidimo yra lakoniškas, konkreti situacija neapibūdinta, platesnių paaiškinimų, kaip pareiškėjas išmatavo kameros parametrus ir nustatė neatitikimą teisės aktų reikalavimams, nenurodyta. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą. Taip pat yra įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Pareiškėjas skundžiasi pablogėjusiu regėjimu, tačiau pareiškėjo medicininiuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie pablogėjusį pareiškėjo regėjimą. Paskutinis pareiškėjo profilaktinis regėjimo patikrinimas atliktas 2016 m. rugpjūčio 4 d. (prieš nurodomą pažeidimą), daugiau į sveikatos priežiūros tarnybą dėl regėjimo pablogėjimo nesikreipė (b. l. 28). Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundų nekonkretumą ir abstraktumą, atsakovo paaiškinimus, pareiškėjo sveikatos duomenis, teismas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju taip pat nenustatė.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius visų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui ir jo prašomą neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.