Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1479-254/2017

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-10-09
Bylos Nr.: e2A-1479-254/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-51-00527-2016-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimondas Buzelis, Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Varėnos šiluma“
Atsakovas: R. Ž., Ž. Ž.
Trečiasis asmuo: J. D.

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės

Civilinė byla Nr. e2A-1479-254/2017Teisminio proceso Nr. 2-51-00527-2016-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.1.3.6.; 2.6.1.5; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.14. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Raimondo Buzelio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Varėnos šiluma“ bei atsakovų R. Ž. ir Ž. Ž. apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-13-922/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Varėnos šiluma“ patikslintą ieškinį atsakovams R. Ž. ir Ž. Ž., trečiajam asmeniui J. D. dėl skolos už pateiktą šilumos energiją, šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas, delspinigių bei procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas, ar atsakovams R. Ž. ir Ž. Ž. kyla prievolė apmokėti už 47,99 kv. m. ploto negyvenamosios patalpos - parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), jiems priklausiusios nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d., patalpos pardavimo ir perdavimo trečiajam asmeniui J. D., šildymą bei šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas, taip pat, proporcingai, už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Ieškovė kreipėsi į teismą ir 2016 m. gruodžio 15 d. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų R. Ž. ir Ž. Ž. 5502,18 Eur skolą, susidariusią už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. kovo 1 d., 188,80 Eur delspinigius, 5% procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo momento iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė tiekia šilumos energiją bei šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas daugiabučiam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuriame ginčo laikotarpiu atsakovams nuosavybės teise priklausė 47,99 m² ploto negyvenamoji patalpa-parduotuvė. Su atsakovais atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, tačiau tarp ieškovės ir atsakovės yra susiklostę prievoliniai teisiniai (šilumos tiekimo-vartojimo) santykiai (CK 6.384 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, kad minėtame name buvo tiekiamas centralizuotas šildymas, todėl nors atsakovai įsigijo patalpas be sumontuotų šildymo prietaisų, šildymo sistema šiose patalpose buvo atjungta nesilaikant šilumos atjungimą reglamentuojančių teisės aktų nustatytos tvarkos. Atsakovai laikytini namo bendrojo naudojimo patalpų savininkais ir jiems kyla pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti. Už bendrojo naudojimo patalpų šildymą mokėtina suma apskaičiuota proporcingai atsakovams nuosavybės teise priklausiusių patalpų plotui. Atsiliepimu į ieškinį atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčo patalpą 2004 m. lapkričio 16 d. įsigijo atsakovė R. Ž.. Nuo 2002 m. patalpa yra atjungta nuo centrinio šildymo sistemos. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, patalpoje yra įdiegtas ,,vietinis centrinis šildymas“, o ne šildymas iš ,,centralizuotų šilumos energijos tinklų“. Tokiu būdu, atsakovei įsigijus patalpą, joje jau buvo įrengta autonominė elektrinio šildymo sistema, ką patvirtina prieš įsigyjant nekilnojamąjį turtą (2002-12-09) užfiksuoti patalpos kadastro duomenys, kuriuose nurodyta, kad patalpoje yra įrengtas elektrinis šildymas. Patalpa nuo centralizuotos šildymo sistemos atjungta atlikus patalpos perplanavimą, kurio metu buvo įrengta autonominio elektrinio šildymo sistema. Perplanavus patalpą 2003-01-15 buvo išduotas Pripažinimo tinkamu naudoti aktas, patvirtinantis, kad patalpa nuo centralizuotos šildymo sistemos, buvo atjungta teisėtai, o patalpos perplanavimo darbai atlikti pagal nustatytą tvarką bei suderintą dokumentaciją, t. y. Alytaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2000-11-02 išduotą leidimą vykdyti statybos darbus Nr. 21/2000. Pažymėjo, kad centralizuotos šildymo sistemos vamzdžiai ginčo bute yra nupjauti, stovų nėra, bute įrengti tepaliniai radiatoriai, naudojantys elektros energiją, ir atsakovė jokios ieškovo kitiems butams bei patalpoms tiekiamos šilumos energijos 14 metų nenaudoja, o prie centralizuotos šildymo sistemos prisijungti neketina.Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. D. (naujoji ginčo patalpų savininkė) su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ieškinyje nepateikė jokių duomenų, kokį konkretų metodą taikė ir kaip skaičiavo atsakovams mokesčius už suvartotą šilumos kiekį. Pažymėjo, kad atsakovams 2004 m. lapkričio 16 d. įsigijus patalpas iš varžytinių, registre Nr. 60/71614 buvo padarytas įrašas apie ginčo buto šildymo būdą – vietinis centrinis šildymas. Tai rodo, kad šio buto įsigijimo dieną šilumos tiekimas buvo iš vietinių, o ne iš centralizuotų sistemų. Be to, registre atsakovų įsigytas butas buvo pripažintas tinkamu naudoti, ką patvirtina pripažinimo tinkamu naudotis aktas. Tokiu būdu atsakovams nekyla prievolė mokėti už jų patalpoms neva ieškovės teiktą šilumos energiją. Trečiojo asmens nuomone, byloje taikytinas 5 metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas, nes ieškovė savo tariamai pažeistų teisių negynė nuo 2004 m. lapkričio 16 d. ir kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu tik 2016 m. gruodžio 15 d. Ieškovei nepagrįstai įtraukus J. D. į bylą atsakove, ji patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias prašė priteisti iš ieškovės. Pažymėjo, kad atsiliepime į ieškinį J. D., būdama atsakove, teismo prašė ieškovei skirti 2000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kadangi ieškovė visiškai nepagrįstai prašė iš trečiojo asmens (ją pradiniu ieškiniu įtraukus atsakove) priteisti įsiskolinimą už Patalpos šildymą nuo 2004 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. kovo 1 d., kai patalpos savininke ir naudotoja ji tapo pagal 2016 m. vasario 23 d. sutartį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė solidariai iš atsakovų R. Ž. ir Ž. Ž. ieškovės UAB „Varėnos šiluma“ naudai 5 502,18 Eur skolos, 188,80 Eur delspinigių, 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą (5690,98 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-12-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 1078 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovų valstybės naudai 24,71 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės UAB „Varėnos šiluma“ trečiojo asmens J. D. naudai – 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad nors atsakovai teigia ir įrodinėja, kad nuo 2002 m. patalpa teisėtai yra atjungta nuo centrinio šildymo sistemos, nes patalpoje yra įdiegtas ,,vietinis centrinis šildymas“, o ne šildymas iš ,,centralizuotų šilumos energijos tinklų“, kas yra užfiksuota Nekilnojamojo turto registre, kurio duomenys nėra nuginčyti ir yra laikomi teisingais, tačiau ši aplinkybė nepasitvirtino. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre 2002 m. gruodžio 9 d. kadastrinių matavimų pagrindu atlikti pakeitimai tik patvirtina faktinę situaciją, dėl kurios tarp šalių ginčo nėra, t. y., kad patalpoje faktiškai yra pertvarkyta šildymo sistema, tačiau šių duomenų užfiksavimas ir išviešinimas nėra pakankamas, kad patalpos šilumos sistemos nuo pastato šildymo sistemos atjungimas galėtų būti laikomas teisėtu bei atitinkančiu teisės aktų nustatytus reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Varėnos rajono apylinkės teismas 2003 m. kovo 19 d. įsiteisėjusiame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-13-03/2003, aiškinosi dėl ginčo patalpose faktinio šildymo būdo pakeitimo teisėtumo, bei konstatavo, kad atsakovė (buvusi patalpos savininkė N. J.) teismui nepateikė reikalautų įrodymų: l) paraiškos gauti šilumos atjungimo technines sąlygas, 2) (duomenys neskelbtini) namo butų (patalpų) savininkų (vartotojų) sutikimus, patvirtintus notaro, 3) kito šilumnešio ar energijos rūšies tiekiančios orgnizacijos išduotas technines sąlygas, 4) savivaldybės įgaliotos institucijos išvadą, kad pasirinktas šilumnešis ar energijos rūšis atitiks miesto detalųjį planą, 5) šilumos atjungimo sąlygų išpildymą, kas numatyta Ūkio ministro 2000 01 12 įsakyme Nr. 20 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ ir tuo pačiu neįrodė, kad ji yra išpildžiusi šias aukščiau nurodytas sąlygas. Minėtame sprendime konstatuotas aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikė prejudicinais faktais nagrinėjamoje byloje. Teismas nustatė, kad 2002 metais nepavykęs bandymas įteisinti patalpos šildymo būdo pakeitimą yra vienintelis. Nei atsakovai, nei trečiasis asmuo nėra pateikę atitinkamų dokumentų, teismui, taip pat nėra žinomos aplinkybės, kad iki pat šio sprendimo priėmimo dienos atsakovai arba kiti patalpos savininkai pagal atitinkamu laikotarpiu galiojančių teisės aktų (Ūkio ministro 2000-01-12, 2003-06-30, 2010-10-25 įsakymų Nr. 20, 4-258, 1-297, Statybos įstatymo) nustatytus reikalavimus bandė įteisinti arba įteisino patalpos šildymo būdo pakeitimą. Teismas aplinkybę, jog patalpos savininkai 2004 ir 2016 m. yra pasikeitę, laikė neturinčia teisinės reikšmės. Iš Varėnos rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 19 d. sprendime konstatuotų aplinkybių teismas darė išvadą, kad patalpa gauna šiluminės energijos iš rūsio, per kaimyninių butų sienas, kurie šildomi ieškovės tiekiama šiluma, kuri yra apmokama kitų patalpų naudotojų, todėl sprendė, kad atsakovams priklausiusios patalpos šildymo sistemos atjungimas, jeigu teismas nepripažintų atsakovų prievolės mokėti skolą, darytų žalą kitų namo butų gyventojams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.390 straipsnio 1 dalis), nes už namui, esančiam (duomenys neskelbtini), pateiktą bendrą šilumos kiekį turėtų mokėti likusieji butų ir patalpų naudotojai. Tokiu būdu teismas atsakovus laikė šilumos vartotojais, kurie neturi teisės vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę, todėl privalo apmokėti ne tik už šilumą jiems priklausiusiai patalpai, bet ir už šildymo bei karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas, todėl ieškinį laikė pagrįstu ir jį tenkino. Teismas, įvertinęs tai, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, vadovaudamasis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, ieškovės prašomą skolą priteisė solidariai iš atsakovų. Ieškovės paskaičiuotą delspinigių dydį (0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną) teismas laikė nepažeidžiančiu sąžiningumo ir protingumo principų, o nustatęs, kad atsakovai yra praleidę terminą mokėti piniginę prievolę, priteisė iš atsakovų ieškovei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, įvertino ir tai, kad atsakovai neprašė atmesti ieškinio dėl skolos apskaičiavimo netinkamos metodikos, be to, nereiškė reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą. Todėl nesant byloje pateiktų įrodymų, paneigiančių ieškovės skolos paskaičiavimą, trečiojo asmens nuomonę dėl senaties termino taikymo, teismas nelaikė tinkamai pareikštu prašymu taikyti senaties terminą.Tenkinęs ieškinį, teismas iš atsakovų priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas: 128 Eur žyminio mokesčio bei 950 Eur už advokato pagalbą, ir 24,71 Eur išlaidų valstybės naudai. Tuo tarpu vadovaudamasis CPK 47 straipsnio 2 dalies, 93 straipsnio 1 dalies pagrindais, trečiajam asmeniui J. D., kuriai kaip atsakovei ieškovė buvo pareiškusi reikalavimus, iš ieškovės priteisė jos patirtas 800 Eur bylinėjimosi išlaidas.Spręsdamas trečiojo asmens pareikštą prašymą dėl 2000 eurų baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei skyrimo, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju ieškinys yra tenkinamas, įrodžius jo teisinį ir faktinį pagrindą, tačiau skola ir kitos pinigų sumos priteisiamos ne iš J. D., o iš atsakovų R. Ž. ir Ž. Ž.. Trečiojo asmens įtraukimą į bylą atsakove teismas vertino ieškovės suklydimu, o ne sąmoningu piktnaudžiavimu teise ar nesąžiningumu, todėl pareikšto prašymo dėl baudos ieškovei skyrimo netenkino.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Varėnos šiluma“ prašo teismo: panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-13-922/2017 dalyje dėl trečiojo asmens J. D. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės UAB „Varėnos šiluma“; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo subjektą, kuris yra atsakingas už trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, turintį pareigą jas atlyginti. Pažymi, kad šiuo atveju atsižvelgtina į atsakovų ir trečiojo asmens priešingą poziciją bei jų sąlygotus veiksmus (neveikimą), kurie yra priežastiniame ryšyje su ieškovės, atsakovų bei trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimu. Tokiu būdu trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos. Kadangi ieškovės UAB „Varėnos šiluma“ ieškinys buvo visiškai patenkintas, bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui J. D. nepriteistinos visiškai arba priteistinos iš atsakovų.

Šalies argumentai

14. Apeliaciniu skundu atsakovai R. Ž. ir Ž. Ž. prašo teismo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas – 128 Eur sumokėtą žyminį mokestį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1. Teismas, konstatavęs, kad patalpos nuo centralizuoto šildymo atjungtos neteisėtai, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. Pažymi, kad ginčo patalpos nuo 2002 m. yra atjungtos nuo centrinio šildymo sistemos, ką patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nurodyti duomenys laikomi teisingais, kol jie yra nenuginčyti. Ieškovė nereiškė reikalavimo panaikinti oficialius duomenis ir neginčijo jų teisingumo. Pažymi, kad atsakovams įsigijus ginčo patalpas, jose jau buvo įrengta autonominė šildymo sistema, ką patvirtina byloje esantys 2002 m. gruodžio 9 d. kadastro duomenys. Perplanavus patalpas 2003 m. sausio 15 d. buvo išduotas Pripažinimo tinkamu naudoti aktas, patvirtinantis, kad patalpos nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo atjungtos teisėtai, o patalpų perplanavimo darbai atlikti pagal nustatytą tvarką bei suderintą dokumentaciją, t. y. Alytaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2000 m. lapkričio 2 d. išduotą leidimą vykdyti statybos darbus Nr. 21/2000. Minėtam aktui pagal įstatymą taikytina teisėtumo prezumpcija. Todėl ieškovė pirmiausia turėjo reikšti reikalavimą teismui panaikinti šį aktą ir įstatymų nustatyta tvarka (įskaitant ir reikalavimus, nustatančius terminą administraciniam aktui ginčyti) įrodyti jo neteisėtumą. Tokią praktiką formuoja ir aukštesnės instancijos teismai (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-254-823/2012). Be to, pažymi, kad ginčo patalpas pirko iš antstolio, todėl nekilo jokių abejonių dėl teisėto šių patalpų atjungimo nuo centralizuotų šilumos tinklų, ir juo labiau pareigos aiškintis viešojo registro duomenų teisėtumo. Mano, kad kol nenuginčyti administracinis ir antstolio priimtas turto pardavimo aktas, bei viešojo registro duomenys, kurie buvo įrašyti būtent šių aktų pagrindu, teismas, nagrinėjęs bylą už ieškinio ribų, ne tik, kad grubiai pažeidė įstatymą, savo iniciatyva be jokio teisinio pagrindo paneigdamas viešojo registro duomenų teisingumo prezumpciją, bet ir paneigė antstolio 2004 m. birželio 1 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą bei administracinį aktą, tuo nukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

14.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai neteisėtai atsijungė nuo centralizuoto šildymo ir taip piktnaudžiauja jiems įstatymo suteikta teise. Apeliantai pažymi, kad atsijungimo nuo centralizuoto šildymo metu (2001-08-30) atsakovai net nebuvo ginčo patalpų savininkais – patalpas įsigijo 2004 m. lapkričio 16 d., patalpų savininkas buvo N. J. personalinė įmonė, vartojanti energiją ne buitinėms, o komercinėms reikmėms. Be to, apeliantai ginčo patalpas pirko ne iš buvusių jų savininkų, bet iš antstolio, todėl jiems nekyla pareiga perimti buvusio objekto savininko prisiimtas pareigas dėl objekto eksploatacijos ir atsiskaitymo už šilumos energiją bei atsakomybės dėl pirmojo patalpų savininko neteisėto atsijungimo. Atsižvelgiant į tai, kad teismas apeliantų prievolę apmokėti ieškovės skolas grindžia asmens – N. J. personalinės įmonės, net neįtrauktos į bylos nagrinėjimą, neteisėtais veiksmais, darytina išvada, kad teismas savo sprendime pasisakė dėl asmenų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą, kas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

14.3. Teismas, nepagrįstai Varėnos rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-13-03/2003 nustatytus faktus laikė prejudiciniais nagrinėjamoje byloje. Apeliantai pažymi, kad minėtame sprendime buvo pasisakyta tik dėl pirmos buto savininkės – N. J. personalinės įmonės neteisėto atsijungimo, tuo tarpu atsakovai nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą dalyvaujančiais asmenimis, todėl minėtas sprendimas nagrinėjamai bylai neturi jokios prejudicinės galios. Be to, minėtoje byloje iš N. J. personalinės įmonės buvo priteista skola už 1999-05-01 – 2002-10-01 laikotarpį, kai dar nebuvo įteisintas šildymo sistemų atjungimas nuo ginčo patalpų. Elektrinis šildymas oficialiai užfiksuotas kadastro duomenyse 2002 m. gruodžio 9 d., o pripažinimo tinkamu naudoti aktas, patvirtinantis, kad patalpos nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo atjungtos teisėtai, ir patalpų perplanavimo darbai atlikti pagal nustatytą tvarką bei suderintą dokumentaciją, t. y. Alytaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2000-11-02 išduotą leidimą vykdyti statybos darbus Nr. 21/2000, buvo išduotas 2003 m. sausio 15 d. Minėtu sprendimu teismas nenagrinėjo administraciniais aktais įtvirtino patalpų atjungimo teisėtumo klausimo bei nesprendė šių administracinių aktų teisėtumo. Todėl nagrinėjamoje byloje būtent ieškovei kilo pareiga įrodyti šildymo sistemos atjungimo nuo patalpų neteisėtumą, nes pagal formuojamą teismų praktiką teisės subjektų veiksmų neteisėtumas pagal įstatymą nėra preziumuojamas, ir veiksmų neteisėtumą privalo įrodyti šia aplinkybe savo reikalavimą grindžiantis ieškovas. Minėtos pareigos ieškovė tinkamai neįgyvendino. Be to, tam, kad ieškovė turėtų teisę reikalauti ne žalos atlyginimo, o skolos už suvartotą šilumos energiją, ieškovė turėtų pateikti neginčijamų įrodymų, kad šilumos energija buvo tiekiama. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad šilumos energija į ginčo patalpas teikiama nebuvo, ką patvirtina ieškovės pateikti duomenys – 2010 m. sausio 26 d. Šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatavimo patikrinimo aktas bei 2012 m. sausio 11 d. Nr. SD-56 Šildymo ir karšto vandens sistemos patikrinimo aktas.

14.4. Ieškinys yra ydingas teisine prasme ir teismo turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas, kadangi ieškovė nereiškė reikalavimo dėl žalos atlyginimo, patirtų nuostolių dydžio tinkamai nepagrindė ir neįrodinėjo. Net jei ir būtų pripažinta, jog atsijungimas neteisėtas, ieškovė neteko teisės reikalauti žalos atlyginimo, kadangi patalpos nuo centralizuotų šilumos energijos tinklų atjungtos dar 2002 metais, o vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-254-823/2012).

Atsiliepimas

14.5. Teismas nepagrįstai nepasisakė dėl trečiojo asmens J. D. atsiliepime nurodytų motyvų, kurias ji nesutiko su paskaičiuotus skolos dydžiu ir skolos apskaičiavimo metodika, taip pat nesprendė ir prašymų, kuriais ji prašė taikyti kreditoriaus kaltės institutą bei ieškinio senaties terminą. Pažymi, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, pagal CPK 47 str. 2 d., turi visas šalies procesines teises ir pareigas (CPK 47 straipsnio 1, 2 dalys), todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti visus trečiojo asmens nesutikimo su ieškiniu motyvus dėl niekuo nepagrįsto skolos dydžio ir apskaičiavimo, ieškovės kaltės bei spręsti prašymus taikyti ieškovo kaltės institutą bei ieškinio senatį, juo labiau kad pats teismas patvirtino, kad trečias asmuo J. D. veikia atsakovų pusėje (LAT nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-299-611/2015). Kartu apeliantai pažymi, kad ieškovė prašomos priteisti skolos dydžio nepagrindė jokiais leistinais įrodymais, nepateikė teismui jokių duomenų, kokį konkretų metodą taikė ieškovė, ir kaip skaičiavo atsakovams mokesčius, kas atsakovams sutrukdė gintis nuo pareikštų reikalavimų. Be to, ieškovė atsakovams skolą paskaičiavo įtraukdama ir buvusios patalpų savininkės N. J. personalinės įmonės 6570,95 Lt./1903,06 Eur dydžio skolą, susidariusią iki 2004-11-01, tuo tarpu pagal formuojamą teismų praktiką vienareikšmiškai yra pasisakyta, kad buvusių patalpų savininkų skola nepereina naujiems savininkams, todėl teismas, nuspręsdamas, kad apeliantai turi prievolę ieškovei sumokėti skolą, privalėjo šią sumą išminusuoti ir priteisti tik 3599,12 Eur. Ieškovė į atsakovų skolą įtraukė ir delspinigius, skaičiuojamus nuo 2002-10-01, todėl jie taip pat turėjo būti teismo išminusuoti, nes delspinigiai pagal įstatymą gali būti priteisiami tik už paskutinius 6 mėnesius. Tokiu būdu teismui išnagrinėjus ieškinį, kuris buvo su esminiais trūkumais, ir kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti, buvo pažeistos dalyvaujančių byloje asmenų teisės į teisingą teismą, o teismui sudarytos kliūtys veiksmingai vykdyti proceso reikalavimus ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

14.6. Teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių ieškovės kaltę, ir nesprendė atsakovų atleidimo nuo prievolės įvykdymo klausimo. Ieškovė, negaudama apmokėjimo už atsakovų patalpoms tiekiamą šilumos energiją nuo 2004 m. lapkričio 16 d., į atsakovus kreipėsi tik 2009 m. lapkričio 27 d. Tokiu būdu ieškovė pažeidė savo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovė pagal Šilumos ūkio įstatymo reikalavimus privalėjo kiekvieną mėnesį teikti atsakovams sąskaitas už šilumą, bet sąskaitas atsakovams pradėjo teikti tik nuo 2009 m. lapkričio mėnesio. Todėl vadovaujantis CK 6.64 straipsnio nuostatomis, ieškovė laikoma pažeidusia prievolę, dėl ko neturi teisės reikalauti iš atsakovų prievolės įvykdymo.

14.7. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reguliuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino pagal trečio asmens prašymą. Apeliantai pažymi, kad ieškovė praleido įstatymo nustatytą terminą ginti savo pažeistas teises – ieškovas paskutinį kartą dėl savo pažeistų teisių dėl skolos už ginčo patalpų šildymą kreipėsi į teismą civilinėje byloje Nr. 2-13-03/2013, kurioje prašė priteisti skolą už laikotarpį nuo 1999-05-01 iki 2002-10-01. Nors po šio laikotarpio patalpų savininkai ir toliau nemokėjo už šildymą, tačiau ieškovė savo tariamai pažeistų teisių negynė nuo 2002-10-01 ir kreipėsi į teismą su ieškiniu tik 2016-05-26, kas sudarė pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

14.8. Teismas nepagrįstai ieškovo naudai priteisė 1 078 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 24,71 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai tik iš atsakovų. Byloje trečiuoju asmeniu atsakovų pusėje buvo įtraukta ir J. D., todėl jai nesutinkant su ieškiniu, iš jos taip turėjo būti priteistos ieškovo ir valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos.

15. Atsiliepimu į apeliacinius skundus trečiasis asmuo J. D. prašo teismo palikti nepakeistą sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad nagrinėjamos bylos procese trečiasis asmuo veikė atsakovų pusėje. Pažymi, kad nors pasisakė dėl pareigos šalims bendradarbiauti, senaties terminų taikymo, tačiau teismo posėdžių metu palaikė tik savo reikalavimus pašalinti ją iš bylos ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. gynė išimtinai savo interesus.

15.2. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės trečiajam asmeniui, priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kadangi būtent ieškovė UAB „Varėnos šiluma“ ją pasirinko atsakove nuo 2015-05-26 iki 2015-12-16. Pažymi, kad per minėtą laiką ieškovė net tris kartus tikslino ieškinį, įvyko 5 teismo posėdžiai. Net ir po tinkamų atsakovų byloje nustatymo, ieškovė nereikalavo pašalinti trečiojo asmens iš bylos.

15.3. Nepagrįsta atsakovų pozicija, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos ir iš trečiojo asmens, kadangi trečiasis asmuo nebuvo atsakovų pusėje.

16. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė UAB „Varėnos šiluma“ prašo teismo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

16.1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovai nebuvo ieškovės paslaugų vartotojais. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai būtų atlikę teisės aktuose reglamentuotas savo buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų procedūras, t. y. būtų kreipęsi į savivaldybę dėl techninių sąlygų sąvado darbams atlikti gavimo, būtų parengtas atjungimo projektas, pasirašytas atjungimo aktas ir kt., todėl jie liko šilumos energijos vartotojais.

16.2. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Varėnos rajono apylinkės teismas nepagrįstai netyrė, nenagrinėjo ir nevertino bei savo sprendime nepasisakė dėl trečiojo asmens J. D. atsiliepime nurodytų motyvų, kuriais ji nesutiko su paskaičiuotu skolos dydžiu ir skolos apskaičiavimo metodika. Ieškovės nuomone, teismas į minėtą aplinkybę atsižvelgė, įvertindamas tai, kad pati J. D. nurodė, jog ji moka nustatyto dydžio mokesčius už ieškovės pateiktą šilumos energiją nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo momento ir jokių pretenzijų dėl jų apskaičiavimo nereiškia. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai neginčijo ieškovės apskaičiuoto skolos dydžio, todėl nėra pagrindo spręsti, kad skola atsakovams apskaičiuota netinkamai. Pažymi, kad skola atsakovams buvo apskaičiuota vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-19 patvirtintu šilumos paskirstymo metodu Nr. 4, pagal kurį visa pastate suvartota šilumos energija apskaitoma įvadiniu šilumos skaitikliu. Apskaičiavus mokesčius už suvartotą šilumos energijos kiekį atsakovams buvo pateiktos sąskaitos, kurių pastarieji neapmokėjo. Taip pat atsakovams buvo siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo ir dėl sistemos teisėto atjungimo, tačiau pastaruosius atsakovai taip pat ignoravo.

16.3. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai nevertino ieškovės kaltės dėl neįvykdytos prievolės, kadangi ieškovė neva neteikė duomenų atsakovams apie suteiktas paslaugas. Priešingai nei teigia atsakovai, visą ginčo laikotarpį adresu (duomenys neskelbtini), buvo siunčiamos sąskaitos už suvartotą šilumos energiją. Šio fakto bylos nagrinėjimo metu atsakovai neginčijo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįžvelgė ir netaikė kreditoriaus UAB „Varėnos šiluma“ kaltės instituto.

16.4. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo taikyti senaties termino institutą. Ieškovė pažymi, kad vadovaujantis CK 126 straipsnio 1 dalimi, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Tuo tarpu ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovai neprašė taikyti senaties ieškovės reikalavimams, o trečiojo asmens nurodymas, kad turėtų būti taikomas senaties terminas, negali būti laikomas atsakovų tinkamai pareikštu prašymu taikyti senaties terminą.

17. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinė skundą atsakovai R. Ž. ir Ž. Ž. prašo teismo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-13-922/2017 ir priimti naują sprendimą, atmesti ieškinį; trečiojo asmens J. D. bylinėjimosi išlaidas įpareigoti padengti ieškovę UAB „Varėnos šiluma“. Atsakovai pažymi, kad teisminis procesas pradėtas dėl ieškovės kaltės. Pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl ieškovė turi atlyginti trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo

19. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš apeliantų skolą už patiektą šilumos energiją per 2004-11-16 – 2016-03-01. Bylos duomenys patvirtina, kad 2004 m. birželio 1 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu apeliantė R. Ž. nupirko dviejų kambarių butą su rūsiu R-3, esantį (duomenys neskelbtini). Pirmesnė šio nekilnojamojo turto savininkė buvo N. J. personalinė įmonė. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija patvirtina, kad apeliantams priklausęs nekilnojamasis turtas yra pastate – gyvenamajame name, kurio paskirtis – gyvenamoji, o šildymo būdas – centrinis šildymas. Apeliantams priklausiusio nekilnojamojo turto kadastro duomenys paskutinį kartą buvo tikslinti 2002-12-09 ir užfiksuota, kad ginčo patalpos šildymas yra vietinis centrinis šildymas. Kadastro išraše taip pat įregistruota žyma apie tai, kad nuo 2004-12-06 buvo pakeista daikto naudojimo paskirtis (daikto registravimas) į prekybos, nurodant pagrindą – 2003-01-15 Statinio pripažinimo naudoti aktą.

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 nurodė, kad statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui; šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 37 punktas).

21. Apeliantų nurodomas 2000 m. lapkričio 2 d. leidimas Nr. 21/2000 buvo išduotas vykdyti rekonstrukcijos ir buto perplanavimo į parfumerijos parduotuvę darbus. 2003 m. sausio 15 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktas išduotas dėl patalpų pritaikymo įmonės naujai veiklai – prekybos. Abiejuose šiuose dokumentuose nėra žinių apie patalpų parengimą jų atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui, todėl apeliantų argumentai, kad šie statybą reglamentuojantys dokumentai įteisino šildymo sistemų atjungimą, yra visiškai nepagrįsti.

22. Apeliantų nurodomu šilumos prietaisų atjungimo nuo centralizuotų sistemų metu buto šildymo sistemos atjungimą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 723 ,,Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo”, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.03:1997 patvirtinimo“ patvirtintas Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.05.03:1997. Reikalavimą laikytis nustatytos šildymo sistemos atjungimo tvarkos pakeičiant savo buto, patalpų šildymo būdą, apeliantų nurodomu faktinio atjungimo metu, ne kartą buvo konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 17 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-932/2001; 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta byloje AB ,,Kauno energija“ v. V. A., bylos Nr. 3K-3-1311/2002 ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai neįrodė, jog atjungiant buto šildymo prietaisus buvo laikomasi pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad patalpų paskirties pakeitimus į negyvenamąją patalpą – parduotuvę apeliantė įregistravo 2004 m. gruodžio 6 d., o 2004 m. birželio 1 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu ji įgijo nuosavybės teisę į gyvenamosios paskirties dviejų kambarių butą su rūsiu R-3, todėl apeliantų argumentai dėl turto pardavimo akto neteisingumo ar būtinybės jį ginčyti yra nepagrįsti. Apeliantė, registruodama kadastrinių duomenų pasikeitimą galėjo ir turėjo išsiaiškinti ar pirmesnė buto savininkė buto šildymo sistemą atjungė laikantis nustatytų procedūrų, nes įgytas butas yra pastate – gyvenamajame name, kuris šildomas centriniu šildymu iš centralizuotų sistemų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2016 m. vasario 23 d. pirkimo – pardavimo sutartimi negyvenamąją patalpą – parduotuvę iš apeliantės įgijusi trečiasis asmuo J. D. elgėsi visiškai kitaip. Atsiliepdama į ieškovės jai pareikštą pradinį ieškinį, nurodė, kad įsigijusi patalpą ir pradėjusi ją remontuoti pastebėjo, kad nuo šildymo sistemos tiekimo vamzdžių yra atjungti radiatoriai, todėl ji pastatė naujus šildymo prietaisus, naudoja ieškovės tiekiamą šilumos energiją ir už paslaugas nėra jai skolinga.

24. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-13-03-2003 nustatyti faktai laikytini prejudiciniais. Pažymėtina, kad paminėtame įsiteisėjusiame teismo sprendime buvo vertinami tuometinės buto savininkės N. J. personalinės įmonės veiksmai – ar ji, įgyvendindama teisę pakeisti savo buto (patalpų) šildymo būdą, laikėsi nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, todėl būtent šių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nereikėjo iš naujo įrodinėti. Tokiu atveju nebuvo jokio pagrindo N. J. personalinę įmonę įtraukti į bylą dalyvaujančiu asmeniu, o nagrinėjant atsakovų apeliacinį skundą konstatuoti, kad teismas savo sprendime pasisakė dėl asmenų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju šioje byloje buvo svarbu nustatyti ar apeliantai ištaisė įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuotus ankstesnės savininkės padarytus šildymo sistemos atjungimo procedūrų pažeidimus. Priešingai nei mano apeliantai, šias aplinkybes turėjo įrodyti ne ieškovė, o atsakovai, nes būtent jie teigia, kad buto šildymo sistema nuo bendrų šildymo įrenginių buvo atjungta laikantis nustatytų procedūrų (CPK 12, 178 straipsniai), bet šios pareigos jie neįvykdė.

25. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamas būtent atsijungimo nuo šildymo sistemos teisėtumo aspektas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007). Apeliantai akcentuoja ginčo patalpų įgijimo būdą (2004 m. birželio 1 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas). Tačiau nesvarbu kokiu būdu apeliantė įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą, ji su šiuo nuosavybės teisės objektu buvo susiję tokiais pačiais materialiniais teisiniais santykiais, kaip ir pirmesnė buto savininkė, todėl privalėjo arba atstatyti šildymo sistemą, kaip tai padarė po jų turto savininke tapusi trečiasis asmuo J. D., arba užbaigti atjungimo procedūrą galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka, apie tai pranešant ieškovei. Tokių duomenų byloje nėra, todėl prievolė mokėti už ieškovės tiekiamą šilumos energiją apeliantams išliko (CK 4.82 straipsnio 1 ir 3 dalys).

26. Apeliantai nurodė, kad ieškovė savo pažeistas teises galėjo ginti tik reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes šiluma į patalpas nebuvo tiekiama, bet yra praleidusi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą. Tokia apeliantų nuostata yra nepagrįsta. Ieškovė byloje reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovų skolą, susidariusią dėl neapmokėjimo už šilumos energiją laikotarpiu nuo 2004-11-16 iki 2016-03-01, todėl šioje byloje yra aktualus prievoles reglamentuojančių teisės normų taikymas. Dėl to buvo svarbu nustatyti, ar šiuo laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti skolą už šildymą, atsakovė, kaip patalpų savininkė, turėjo prievolę mokėti ieškovei už tiekiamą šilumos energiją. Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus iš esmės analogiškoje byloje, darytina išvada, kad kuomet buvusi patalpų savininkė teisės aktais nustatytos patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos tvarkos nesilaikė, po atsijungimo darbų atlikimo pakeitimai nebuvo priimti naudoti teisės aktų nustatyta tvarka, tai turint omenyje buvusio objekto savininko prisiimtų pareigų dėl objekto eksploatacijos perimamumo principą naujam patalpų savininkui, darytina išvada, kad atsakovai ieškovės nurodytu laikotarpiu, nepriklausomai nuo to, kad faktiškai patalpose šildymo sistemos įrenginiai buvo atjungti nuo bendros namo šildymo sistemos, buvo šilumos energijos vartotojai, todėl privalo atsiskaityti už tiektą šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. civilinėje byloje 3K-3-44/2012).

27. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Tai reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Nagrinėjamoje byloje ginčo materialinio teisinio santykio šalis yra tik atsakovai. Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų J. D. nėra materialinio teisinio santykio šalis, ji taip pat neturi solidariosios prievolės ieškovės atžvilgiu, tokiu atveju ji neturi teisės reikalauti taikyti ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013, 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2016). Byloje nėra duomenų, jog atsakovai prašė ieškovės reikalavimams taikyti ieškinio senatį, jie apeliuoja tik į trečiojo asmens poziciją, kuomet ji gynėsi nuo jai pareikšto ieškinio. Todėl net ir tuo atveju, jeigu šis terminas būtų pasibaigęs, teismas, remiantis pirmiau pateiktais išaiškinimais, neturėjo teisinio pagrindo atmesti ieškinio tiek pagrindinės skolos, tiek ir netesybų dalyje, dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo pagal trečiojo asmens prašymą ar savo iniciatyva (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

28. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliantai apeliaciniame skunde nurodė, kad neteisingai apskaičiuota atsakovų skola, neaišku koks pritaikytas mokesčių paskaičiavimo metodas. Tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovai neginčijo skolos paskaičiavimo. Byloje buvo pateiktos sąskaitos už visą ginčo laikotarpį, jose yra nurodytos paslaugos už kurias buvo skaičiuojamas mokestis, sąskaitose nuo 2010 m. yra nurodytas detalus mokesčių paskaičiavimas. Apeliantai apeliaciniame skunde konstatuodami neteisingą mokesčių paskaičiavimą nenurodė kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais jie grindžia šias aplinkybes, todėl teisėjų kolegija negali pripažinti teismo sprendimą neteisėtą aptariamu aspektu apeliantams nesuformulavus apeliacinio skundo pagrindo.

29. Apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai ieškovės naudai priteisė 1 078 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 24,71 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai tik iš atsakovų, kuomet trečiuoju asmeniu atsakovų pusėje buvo įtraukta ir J. D., kuri prašė ieškinį atmesti, todėl ir iš jos taip turėjo būti priteistos ieškovo ir valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos. Šie apeliantų argumentai yra nepagrįsti, nes ieškovės materialinis teisinis reikalavimas buvo nukreiptas į atsakovus ir patenkintas visiškai, todėl ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos iš apeliantų priteistos pagrįstai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

30. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Varėnos šiluma“ prašo teismo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą dalyje dėl trečiojo asmens J. D. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės, nes apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo subjektą, kuris yra atsakingas už trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atsiradimą ir turintis pareigą jas atlyginti. Kadangi ieškovės ieškinys buvo visiškai patenkintas, bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui nepriteistinos visiškai arba priteistinos iš atsakovų. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės išvada nesutinka.

31. Trečiasis asmuo į bylą atsakove buvo įtraukta ieškovės iniciatyva, pareiškiant jai ieškinį dėl skolos priteisimo. Ieškovė patikslintu ieškiniu atsisakė reikalavimų J. D. atžvilgiu ne todėl, kad ji juos patenkino geruoju, o nustačius, kad ji yra netinkama atsakovė ir negali atsakyti pagal ieškovės reikalavimą (CPK 45 straipsnis). Trečiasis asmuo, būdama nepagrįstai patraukta atsakove, turėjo bylinėjimosi išlaidų, nes privalėjo gintis nuo jai reiškiamų ieškovės reikalavimų, kurie nebuvo patenkinti. Jau minėta, kad šis asmuo nėra susijęs su atsakovais solidariąja prievole ieškovei, todėl ji negali būti laikoma trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje (CPK 47 straipsnis). Atsižvelgiant į šiuos argumentus, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai trečiojo asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovės (93 straipsnio 1 ir 4 dalys).

Dėl bylos procesinės baigties

32. Šioje nutartyje išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliantų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinius skundus atmesti.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Aušra BaubienėDalė BurdulienėRaimondas Buzelis