- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-08
- Bylos Nr.
- 1A-132-360/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 01-1-31418-21
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- L. J., N. B., ir A
- Advokatai
- Dainius Žiedas
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. J. ir N. B. gynėjo advokato D. Žiedo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2023-02-22 nuosprendžio, kuriuo N. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2500 Eur) bauda, nustatant ją sumokėti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, L. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2500 Eur) bauda, nustatant ją sumokėti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nuosprendžiu nuteistas ir A. V., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.
Nuosprendžiu atmestas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys. Atmestas N. B. prašymas dėl advokato pagalbos išlaidų priteisimo jam ir GNSB „(duomenys neskelbtini)“ iš A. V..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. N. B. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo žmogų bei sukėlė jam fizinį skausmą: 2021-09-09 apie 10:40 val., (duomenys neskelbtini), po to, kai A. V. nustūmė nuo dviračio N. B. bei pastarajam ranka sudavė į kairę veido sritį, o L. J. ranka sudavė į viršugalvio sritį, N. B., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su L. J., susistumdžius su A. V., smūgiuodami rankomis ir kojomis nustūmė jį nuo gatvės, o A. V. traukiantis atbulomis ir suklupus pakelėje, L. J. rankomis suėmė ir spaudė už sprando A. V. prie žemės, taip atimant jam galimybę priešintis, o N. B. tyčia apie 17 kartų dešiniu kumščiu sudavė A. V. į nugarą ir dešinįjį šoną, ir abiem užgulus A. V. bei spaudžiant jį prie žemės, L. J. užlaužė kairę ranką, N. B. užlaužė dešinės rankos didįjį pirštą ir taip bendrais veiksmais sukėlė A. V. fizinį skausmą bei padarė skerso brūkšnio formos odos nubrozdinimą veide kaktos dešinėje pusėje, t. y., nežymiai sutrikdė jo sveikatą.
2. L. J. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų bei sukėlė jam fizinį skausmą: 2021-09-09 apie 10:40 val., (duomenys neskelbtini), po to, kai kilus ginčui dėl vykdomų kelio darbų, A. V. nustūmė nuo dviračio N. B. bei pastarajam ranka sudavė į kairę veido pusę, o L. J. ranka sudavė į viršugalvį, L. J., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su N. B., susistumdžius su A. V., smūgiuodami rankomis ir kojomis nustūmė jį nuo gatvės, o A. V. traukiantis atbulomis ir suklupus pakelėje, L. J. rankomis suėmė ir spaudė už sprando A. V. prie žemės, taip atimant jam galimybę priešintis, o N. B. tyčia apie 17 kartų dešiniu kumščiu sudavė A. V. į nugarą ir dešinįjį šoną, po ko abiem užgulus A. V. bei spaudžiant jį prie žemės, L. J. užlaužė A. V. kairę ranką, N. B. užlaužė dešinės rankos didįjį pirštą ir taip bendrais veiksmais mušdami ir smurtaudami sukėlė A. V. fizinį skausmą bei padarė skerso brūkšnio formos odos nubrozdinimą veide kaktos dešinėje pusėje, t. y., nežymiai sutrikdė jo sveikatą.
Šalies argumentai
3. Nuteistojo N. B. gynėjas advokatas D. Žiedas apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl N. B. ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
3.1. Nurodo, kad, nors A. V. nuteistas už vieno smūgio sudavimą N. B., tačiau smūgiavo ir L. J., taip išreikšdamas siekį nepasitenkinimą dėl kelio darbų išreikšti fiziškai smurtaujant. Body kameros įraše užfiksuotas sunkvežimio vairuotojo pasakojimas, kad A. V. užsipuolė ir jį, jog pavogė dangtį, o N. B. paaiškino, jog tik buvo paguldę ir laikė, A. V. konfliktą pradėjo dėl kelio darbų, L. J. nurodė, kad jam smūgiuota koja, kumščiu. Kitame vaizdo įraše ir jo apžiūros protokole užfiksuoti A. V. veiksmai: sustabdo vyriškį su dviračiu, dešine ranka liečia vyriškio veidą, atsitraukdamas smūgiuoja vyriškiui baltos spalvos marškinėliais, abu vyriškiai prispaudžia vieną prie žemės ir laiko, prie jų prieina ekskavatoriaus vairuotojas, atsitupia šalia, kartu su smūgiavusiu vyru laiko ant žemės gulintį, o baltais marškinėliais vilkintis vyras skambina telefonu, po ko ekskavatoriaus vairuotojas atsistoja ir nueina į šalį, pareigūnams atėjus prie gulinčio vyro, laikiusieji jį paleidžia ir atsistoja, o pareigūnai bendrauja su konflikto dalyviais. Liudytojas K. N. parodė, kad vyriškis jam buvo pareiškęs, kad išvežė šulinių dangčius, suprato, kad prispaustas yra todėl, kad nesimuštų. Objektyvūs įrodymai leidžia teigti, jog A. V. buvo piktas, neadekvatus, apkaltino ekskavatoriaus vairuotoją dangčių vagyste, užsipuldamas ir iškeikdamas N. B. dėl kelio darbų, smūgį sudavė ne tik N. B., bet ir L. J., ekskavatoriaus vairuotojas A. V. laikė pavojingu, todėl padėjo pastarąjį prilaikyti ant žemės, prieš A. V. fizinė jėga naudota siekiant jį perduoti policijai, o ne susidoroti, atkeršyti, pažeminti ir pan., N. B. ir L. J. patys informavo apie vaizdo ir garso įrašymo įrangą, kuri užfiksavo konfliktą. Jei A. V. nebūtų sulaukęs atsako, būtų galėjęs toliau smūgiuoti ir sukelti rimtesnį sveikatos sutrikdymą N. B. ir L. J.. Teismas nepaaiškina, kada būtų atsiradusi teisė į savigyną.
3.2. Apeliaciniame skunde pastebima, kad prieš asmenį, kuris buvo žinomas kaip terorizuojantis viensėdžio gyventojus, elgėsi agresyviai ir panaudojo smurtą prieš du asmenis, buvo pagrindas panaudoti jėgą apsiginant nuo pavojingo smurtavimo jį sulaikant ir padarant nežymų sveikatos sutrikdymą, sukeliant fizinį skausmą.
3.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nepripažinus N. B. veikos kaip būtinosios ginties ir nusikaltėlio sulaikymo, turėjo būti sprendžiamas veikos vertinimo kaip mažareikšmės klausimas. Kaltės turinys, veikos motyvai ir pasekmės rodė, kad N. B. veika nebuvusi tiek pavojinga, kad užtraukų baudžiamąją atsakomybę. Smūgius N. B. sudavė tik po to, kai jam buvo suduota į galvos sritį. Iki tol jis nepasidavė provokuojančiam A. V. elgesiui. Smūgiuota ir jėga naudota tik tiek, kiek reikėjo įveikti A. V. ir jį sulaikyti. Po to jėgos naudojimas nutrauktas, iš karto skambinta policijai. Neturėta tikslo jį sumušti ir sužaloti, atkeršyti už užpuolimą, įžeidimus ir grasinimus, pažeminti. Atsižvelgiant į neteisėtą ir provokuojantį A. V. elgesį, N. B. suduoti smūgiai ir sukeltos pasekmės vertintinos kaip mažareikšmės ir neužtraukiančios baudžiamosios atsakomybės.
3.4. Apeliaciniame skunde nurodoma ir apie BK 39 straipsnio taikymą. Teigiama, kad, remiantis BK 60 straipsnio l dalies l punktu, teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Teismas konstatavo, kad N. B. inkriminuotos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis A. V. elgesys (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas). Buvo pagrindas nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 5, 8, 9, 10 punktuose numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Nuosprendyje aptarta, kad A. V. veika nebuvus tiek pavojinga, kad nuo jos reikėtų gintis suduodant didelį kiekį smūgių, jo adresas buvo žinomas, todėl nebuvę pagrindo sulaikyti. Tačiau šios aplinkybės indikavo, kad veika įvykdyta peržengus būtinosios ginties ir nusikaltėlio sulaikymo ribas, todėl tai turėję būti vertinama, kaip lengvinanti aplinkybės. N. B. parodė, kad į tokią situaciją pateko pirmą kartą, todėl buvo ištiktas išgąsčio, užpuolimas sukėlė stresą ir jis gynėsi kaip mokėjo, apimtas šoko nesuprato kiek smūgių sudavė, ir jėgos naudojimą nutraukė tik išlaisvinus L. J. koją ir įveikus A. V.. Nurodyta suponuoja, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai - BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas.
3.5. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad N. B. pripažino visus jam inkriminuotus veiksmus, tik laikė juos savigyna. Taip pat padėjo atskleisti nusikaltimą informuodamas į įvykio vietą atvykusius policijos pareigūnus, kad ši vieta stebima vaizdo kamera, sudarydamas galimybę gauti objektyvius įrodymus byloje. Šios aplinkybės taip pat pripažintinos kaip lengvinančios (BK 59 straipsnio 2 dalis). N. B. veika padaryta esant bent keturioms lengvinančioms aplinkybėms, nusikalsta pirmą kartą, nėra sunkinančių aplinkybių, dėl ko jis, kaip socialiai teisingą gyvenimo būdą vedantis ir teigiamai charakterizuojamas asmuo atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės.
4. Nuteistojo L. J. gynėjas advokatas D. Žiedas apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl L. J. ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai analogiški kaip ir apeliaciniame skunde dėl N. B., akcentuojamas A. V. smurtinis elgesys, atkreipiamas dėmesys į vaizdo įrašuose užfiksuotą medžiagą, liudytojo K. N. vertinimą apie A. V.. Taip pat manoma, jog nepripažinus L. J. veikos kaip būtinosios ginties ir nusikaltėlio sulaikymo, turėjo būti sprendžiamas veikos vertinimo kaip mažareikšmės klausimas, BK 39 straipsnio taikymas, kelių lengvinančių aplinkybių pripažinimas.
5. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas advokatas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015).
7. Apeliaciniuose skunduose neginčijamos byloje nustatytos N. B., L. J. ir A. V. konflikto faktinės aplinkybės, tačiau nesutinkama su N. B. ir L. J. veiksmų vertinimu, laikomasi pozicijos, jog abu nuteistieji veikė būtinosios ginties situacijoje, nes A. V. pats elgėsi agresyviai, panaudojo smurtą prieš nuteistuosius, todėl nuteistieji gynėsi. Apygardos teismas, patikrinęs šioje byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistųjų gynėjo advokato apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų N. B. ir L. J. kaltės. Vien tai, kad apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu apeliantų veiksmų vertinimu ir manoma, jog bylos duomenys turėjo būti įvertinti tik taip, kaip laikoma esant teisinga, nereiškia nuosprendžio nepagrįstumo. Šiuo atveju kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo N. B. ir L. J. pripažinti kaltais pagrįstai, jų veiksmai, remiantis įrodymų visuma, įvertinti teisingai.
8. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. B. ir L. J. nuteisti dėl nežymaus A. V. sužalojimo ir fizinio skausmo sukėlimo. N. B. ir L. J. neneigia kaltinime nurodytų jų veiksmų, suduotų smūgių, tačiau vertina juos kaip gynybinius nuo agresyvaus A. V. elgesio. Apeliaciniuose skunduose akcentuojami byloje esantys pareigūnų body kamerų, vaizdo stebėjimo kameros įrašai, liudytojo K. N. parodymai, kurie, kaip teigiama, patvirtina, jog A. V. buvo neadekvatus, apkaltino ekskavatoriaus vairuotoją dangčių vagyste, užsipuldamas ir iškeikdamas N. B. dėl kelio darbų, smūgį sudavė ne tik N. B., bet ir L. J., ekskavatoriaus vairuotojas A. V. laikė pavojingu, todėl padėjo pastarąjį prilaikyti ant žemės, prieš A. V. fizinė jėga naudota siekiant jį perduoti policijai, o ne susidoroti, atkeršyti, pažeminti ir pan. Tokie argumentai vertinami kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir atmetami. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, remdamasis įrodymų visuma, išanalizavo tarp nuteistųjų kilusio konflikto aplinkybes. Bylos medžiaga patvirtina, jog apeliantai ir apylinkės teisme laikėsi gynybinės pozicijos, jog jų veiksmai turi būti vertinami kaip būtinoji gintis, tai išsamiai aptarta ir motyvuotai paneigta skundžiamame nuosprendyje, su kurio argumentais kolegija visiškai sutinka. Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas pripažino, jog konflikto iniciatorius buvo A. V., kuris elgėsi provokuojančiai, sudavė N. B. ranka į kairę veido pusę, dėl ko jis taip pat nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tačiau po to sekusių apeliantų veiksmų vertinti kaip būtinosios ginties nėra pagrindo. Ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog po neteisėto A. V. elgesio, apeliantams susistumdžius su A. V., pastarieji smūgiuodami rankomis ir kojomis nustūmė A. V. nuo gatvės, o pastarajam suklupus, L. J. rankomis suėmė ir spaudė už sprando A. V. prie žemės, N. B. dešiniu kumščiu sudavė apie 17 kartų A. V. į nugarą ir dešinįjį šoną, po to, abu apeliantai spaudė A. V. prie žemės skausmingai užlauždami rankas. Informatyvi ir kitus bylos įrodymus nuosekliai atitinkanti byloje pateikta vaizdo medžiaga iš pastato, esančio šalia įvykio vietos, kameros, kur matoma konflikto eiga. Objektyviai užfiksuoti apeliantų veiksmai, kai gulinčiam ant žemės, už sprando L. J. laikomam A. V. N. B. net keliolika kartų smūgiuoja į nugarą ir šoną negali būti pripažinti būtinąją gintimi.
9. Apygardos teismas taip pat nemato pagrindo apeliantų veiksmus vertinti kaip mažareikšmius. Intensyvi fizinė jėga prieš A. V., kaip matyti, naudota tam tikrą laiko tarpą, pastarajam jau gulint ant žemės, praradus pavojingumą, todėl negalima sutikti su apeliacinių skundų argumentais, jog smūgiuota ir jėga naudota tik tiek, kiek reikėjo įveikti A. V.. A. V. elgesį, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip nedidelio pavojingumo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti. Šiuo atveju, nors konflikto iniciatorius ir provokatorius ir buvo A. V., tačiau atsakomasis ir bylos duomenimis nustatyto masto apeliantų smurtinis elgesys (kol vienas laiko A. V. prispaudęs, kitas pastarajam keliolika kartų smūgiuoja) prieš jiems žinomą asmenį taip pat negali būti pateisinamas net ir susiklosčiusioje konfliktinėje situacijoje bei nelaikytinas mažareikšmiu. Nėra abejonės, jog pakankamai intensyvūs apeliantų smurtinio pobūdžio veiksmai A. V. sukėlė skausmą ir, kaip nustatyta, nežymiai sužalojo, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kvalifikuoti kaip atitinkantys BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.
10. Apeliaciniame skunde prašoma taikyti BK 39 straipsnio nuostatas, pagal kurias asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos BK 39 straipsnyje numatytos būtinos sąlygos, kadangi N. B. ir L. J. nustatyta viena atsakomybę lengvinanti (nusikalstamos veikos padarymui esminės įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio nuo šių veiksmų A. V. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas)), ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (veika padaryta bendrininkų grupės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas)). Nors apeliaciniuose skunduose užsimenama, jog atsižvelgiant į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, teismas gali nepripažinti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tačiau šiuo atveju ji nustatyta visiškai pagrįstai, o skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad A. V., pradėjusio šį konfliktą su fizinio smurto elementais, veiksmai buvo provokuojantys, o N. B. ir L. J., nors ir nesitarę dėl to iš anksto, veikė A. V. atžvilgiu kaip bendrininkų grupė, padėdami vienas kitam ir siekdami bendro rezultato.
11. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad apeliantai pripažino jiems inkriminuotus veiksmus, padėjo atskleisti nusikaltimą, informuodami į įvykio vietą atvykusius pareigūnus, jog vieta stebima vaizdo kamera ir tai pripažintina atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors N. B. ir L. J. duodami parodymus teisiamajame posėdyje pripažino kaltinime nurodytus jų veiksmus, tačiau kilusioje situacijoje savo kaltės neįžvelgė ir elgesį vertino kaip gynybinį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistiesiems nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, reikalaujančios ne tik prisipažinti padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, bet ir gailėtis.
12. Apeliaciniuose skunduose manoma, kad galėjo būti pripažinto BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 8 punkte, 9 punkte bei 10 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tačiau tokie argumentai atmetami. BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvina, jei veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Ši aplinkybė paprastai nustatoma tada, kai kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą, kai yra pagrindas manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs teisiamąjį atlikti neteisėtus veiksmus. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. A. V. veiksmus (konflikto iniciavimą bei sudavimą ranka N. B. į veidą) prieš apeliantus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip provokuojantį ir turėjusį įtakos nusikalstamos veikos padarymui elgesį ir būtent šią aplinkybę pripažino lengvinančia nuteistųjų atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
13. BK 59 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama kai veika padaryta pažeidžiant nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad nuteistieji veiką padarė pažeisdami nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nuteistiesiems sulaikinėti A. V. nebuvo jokios būtinybės: A. V. atlikti N. B. atžvilgiu veiksmai – nedidelio pavojingumo, N. B. ir L. J. tai buvo pažįstamas asmuo, kurio gyvenamoji vieta jiems žinoma, būtų galėję jį nurodyti policijai ir nesulaikę.
14. BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas atsakomybę lengvinančia aplinkybe numato būtinosios ginties ribų peržengimą. Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija, tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nenustatė būtinosios ginties situacijos. Dėl to apeliantų veiksmai negali būti vertinami ir kaip būtinosios ginties ribų peržengimas. Kadangi nebuvo būtinosios ginties situacijos, todėl nėra ir būtinosios ginties ribų peržengimo aplinkybių.
15. Nepagrįsti ir apeliacinių skundų teiginiai dėl nenustatytos kitos, BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytos, atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87/2007, 2K-538-788/2015). Šiuo atveju vertinti, jog N. B. ir L. J. veikė fiziologinio afekto būsenos nėra jokio objektyvaus pagrindo. A. V. elgesys nors ir neteisėtas, tačiau nevertinamas kaip galėjęs sukelti fiziologinį afektą, susierzinęs dėl susidariusių aplinkybių (infrastruktūros darbų jo gyvenamojoje vietovėje atlikimo,), A. V. nesusivaldė ir ranka sudavė N. B. į veidą, po ko abu apeliantai sureagavo pradėdami smurtinio pobūdžio veiksmus prieš A. V., kaip patys teigia, tiesiog norėdami šį sutramdyti.
16. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad N. B. ir L. J. veda socialiai teisingą gyvenimo būdą, gerai charakterizuojami. Šios teigiamai nuteistuosius apibūdinančios aplinkybės yra pakankamai įvertintos individualizuojant jiems bausmes.
17. Taigi atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje itin motyvuotai įvertino N. B. ir L. J. inkriminuotą nusikalstamą veiką, išsamiai išnagrinėjo nuteistųjų veiksmus bei juos tinkamai kvalifikavo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų N. B. ir L. J. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo apeliacinius skundus atmesti.