Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ir nuteistojo J. I. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

J. I. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios G. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. I. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga be tikslo ją platinti, o būtent: nuo 2011 m. spalio 31 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko, iki 2011 m. lapkričio 1 d. 00.40 val. būdamas bute (duomenys neskelbtini), neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, savo kelnių kišenėje neteisėtai laikė psichotropinę medžiagą – 0,923 g metamfetamino miltelių, kuriuose buvo 0,220 g (23,9 procento) gryno metamfetamino.

J. I. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. spalio 31 d. apie 23.45 val. bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo psichotropinės medžiagos – metamfetamino miltelių, asmeninio konflikto su J. Č. metu stovėdamas prieš nukentėjusiąją J. Č., sėdėjusią ant 7-o aukšto į vidaus pusę atidaryto lango palangės, panaudojo psichinę prievartą – tyčia staiga užsimojo kumščiu, tokiu būdu parodydamas J. Č., jog ketina jai suduoti vieną smūgį kumščiu į veidą, dėl to J. Č., nesant pasitraukimo erdvės ir galimybės, instinktyviai reaguodama į grasinimą panaudoti fizinę prievartą ir instinktyviai gindamasi nuo staigiai jai ketinamo suduoti smūgio – atsitraukdama nuo grėsmės šaltinio bei užsidengdama veidą rankomis, dėl panaudotos psichinės prievartos, pasireiškusios staigiu grasinimu panaudoti fizinį smurtą (suduoti smūgį kumščiu į veidą), prarado pusiausvyrą ir tokiu būdu iškrito pro atidarytą langą. Dėl to nukentėjusioji J. Č. dėl stipraus galvos bei liemens sumušimo su daugybiniais skeleto kaulų lūžiais ir vidaus organų sužalojimais, pasireiškusiais išoriniais sužalojimais: poodinėmis kraujosruvomis kairės akies viršutiniame voke, dešinio užausio srityje, juosmens dešinėje, dešinio žasto išoriniame paviršiuje, dešinėje alkūnėje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, kairio žasto priekiniame paviršiuje, kairiame dilbyje, dešinio klubo srityje, šlaunyse, keliuose, blauzdose, pėdose; kraujosruvomis minkštuose audiniuose: viršutinės lūpos gleivinėje, pakaušio dešinėje, dešinio smilkinio-momens srityje, nugaros-juosmens dešinėje, dešinio klubo srityje; nubrozdinimais juosmens dešinėje, dešinėje blauzdoje bei masyviais vidaus organų sužalojimais ir kaulų lūžiais: kaukolės skliauto dešinės pusės lūžiu, pereinančiu į pamato lūžį; dešinės mentės skeveldriniu lūžiu, dešinės pusės I-VII, IX-XII šonkaulių, kairės pusės I-VII ir XII šonkaulių viengubais, dvigubais bei trigubais lūžiais, kryžkaulių sąvaržų prasiskyrimu, kairio gaktikaulio abiejų šakų lūžiais, kairio stipinkaulio vidurinio trečdalio lūžiu; smegenėlių dešinio pusrutulio sutraiškymu, kepenų, blužnies, šlapimo pūslės plyšimais, vidaus organų sukrėtimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, mirė įvykio vietoje. Tokiu būdu po užsimoto smūgio nukentėjusiajai iškritus iš didelio aukščio, itin žiauriai tyčia nužudė J. Č.

Konstatavus nusikalstamą veiką (galimą nužudymą), nukentėjusiajai G. P. reikėtų palikti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašė nuosprendžio dalį dėl J. I. išteisinimo bei civilinio ieškinio išsprendimo panaikinti ir priimti naują sprendimą: J. I. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, ir nubausti laisvės atėmimu 14 metų; vadovaujantis BK 63 straipsniu, šią bausmę ir bausmę, paskirtą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 14 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose; nukentėjusiajai G. P. pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nuteistasis J. I. apeliaciniame skunde nurodė, kad už psichotropinės medžiagos laikymą neturint tikslo platinti jam paskirta aiškiai per griežta bausmės rūšis, kurios teismas reikiamai nemotyvavo. Teismas nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir nenustatė atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Inkriminuota veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų kategorijos; už ją, be griežčiausios laisvės atėmimo bausmės, numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas. Remiantis teisingumo ir protingumo principais, buvo visos sąlygos bei pagrindai paskirti švelnesnę bausmės rūšį.

Be to, procesas užtruko, nes nuo nusikaltimo padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo pusantrų metų. Jau vien ši aplinkybė duoda pagrindą švelninti bausmę. Teismas iš viso nepasisakė dėl galimybės apeliantui taikyti BK 75 straipsnį. Šis straipsnis nenumato draudimo jį taikyti, esant neišnykusiam teistumui.

Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nuteistojo apeliaciniai skundai atmetami.

Prokuroras apskundė nuosprendžio dalį dėl J. I. išteisinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, o nuteistasis – dėl paskirtos bausmės už psichotropinės medžiagos laikymą. Dėl to vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Teisėjų kolegijos nuomone, J. I. išteisinimas dėl kaltinimo nužudžius J. Č. pagrįstas bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas gana išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas su šiuo kaltinimu susijusias bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis dėl nepasitvirtinusio kaltinimo pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį dėl psichotropinės medžiagos laikymo, J. I. paskyrė tinkamą bausmę, todėl ir šioje dalyje skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai objektyvių faktinių duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų J. I. padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. buvus įvykio kambaryje ir, užsimojus kumščiu prieš nukentėjusiąją J. Č., naudojus psichinę prievartą, dėl ko ji iškrito pro langą.

Prokuroro apeliacinis skundas pagrįstas prielaidomis ir duomenimis, kurių teisėjų kolegija nelaiko gautais iš patikimo įrodymų šaltinio. Kaltinimas iš esmės remiasi įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai. Visi kiti bylos duomenys neįrodo ryšio tarp nukentėjusiosios iškritimo pro langą ir J. I. elgesio. Dėl to, remiantis BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tokiais duomenimis negali būti pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-438/2008, 2K-91/2012, 2K-290/2013 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad gausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus. Tokių bylų pavyzdžiai yra: Birutis, Byla, Janutėnas prieš Lietuvą (Birutis, Byla, Janutėnas v. Lithuania, no. 47698/99, 48115/99, judgment of 28 March 2002), Kostovski prieš Nyderlandus (Kostovski v. the Netherlands, Series A no. 166, judgment of 20 November 1989), Doorson prieš Nyderlandus (Doorson v. the Netherlands, no. 20524/92, judgment of 26 March 1996), V. M. ir kiti prieš Nyderlandus (V. M. & Others v. the Netherlands, no. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93, judgment of 23 April 1997), Ludi prieš Šveicariją (Lüdi v. Switzerland, Series A no. 238, judgment of 15 June 1992), Visser prieš Nyderlandus (Visser v. the Netherlands, no. 26668/95, judgment of 14 February 2002) ir kt.

Atskiro dėmesio reikalauja klausimas dėl anoniminio liudijimo apie tai, kas buvo išgirsta iš sulaikyto ar suimto įtariamojo, būnant su juo vienoje kameroje, leistinumo.

EŽTT byloje Allan prieš Jungtinę Karalystę (Allan v. The United Kingdom, no. 48539/99, judgment of 5 November 2002) informacijos išgavimas iš įtariamojo, pasodinant kartu su juo į kamerą policijos informatorių, bei vėlesnis teismo rėmimasis šio informatoriaus liudijimu buvo pripažintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio, garantuojančio kaltinamojo teisę į sąžiningą teismo procesą, pažeidimu. Teismas konstatavo, jog informacijos išgavimas tokiu būdu ir jos panaudojimas teisme pažeidžia kaltinamojo teisę tylėti ir neduoti parodymų prieš save.

Taigi teismas, remdamasis anoniminiais asmens parodymais, ką jis girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas iš kitų sulaikytųjų ar suimtųjų, be kita ko, turi įsitikinti ir tuo, kad toks asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą arba pasodintas į vieną kamerą, vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save.

Nepašalinus abejonių dėl to, jog taip galėjo būti, tokio liudytojo parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-214/2013).

Dėl išdėstytų argumentų pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo ne tik įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymų patikimumu, bet ir paties procesinio veiksmo atlikimo teisėtumu nežiūrint į tai, kad buvo gautas teismo leidimas tokį procesinį veiksmą atlikti.

Iš bylos medžiagos matyti, jog jau 2011 m. lapkričio 5 d., t. y. praėjus vos keletui dienų po įvykio, prokuroro prašymu gautas teismo leidimas pareigūnams slapta patekti į areštinės kamerą, kur buvo laikomas J. I., ir joje įrengti, o vėliau išmontuoti slaptas technines priemones asmenų pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolei bei fiksavimui (1 t., 195 b. l.), tačiau šio procesinio veiksmo metu negauta jokios ikiteisminiam tyrimui reikšmingos informacijos (1 t., 196 b. l.).

Tai rodo, kad būdamas suimtas J. I. nekalbėjo apie J. Č. mirtį.

Nežiūrint į tai, J. I. esant Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, po mėnesio prokuroras vėl teismo paprašė leidimo atlikti slaptus veiksmus, tačiau šį kartą juos turėjo atlikti skirtingi asmenys: suėmimo kameroje pareigūnai turėjo įrengti ir vėliau išmontuoti slaptas technines priemones asmenų pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolei bei fiksavimui, o slapti bendradarbiai, kurie nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnai – užmegzti ryšį su J. I. ir jį slapta apklausti apie J. Č. galimo nužudymo aplinkybes, esant galimybei slapta daryti pokalbių vaizdo ir garso įrašus (2 t., 1–2 b. l.). Tokį leidimą prokuroras gavo (2 t., 3–4 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos neįtikina slaptų veiksmų (neatskleidžiant savo tapatybės) atlikimo protokolo turinys (2 t., 5–6 b. l.), jog dėl galimo šios procesinės prievartos priemonės paviešinimo rizikos nepavyko slapta patekti į suėmimo kamerą ir įrengti slaptų techninių priemonių. Priešingu atveju reikėtų galvoti apie visišką pareigūnų neprofesionalumą ir nekompetenciją, tačiau tam akivaizdžiai prieštarauja kitose teismo nagrinėjamose bylose taikytas slaptų priemonių panaudojimas analogiškose situacijose.

Prokuroras, siekdamas pateisinti įslaptinto liudytojo Nr. 1 atsiradimo ikiteisminiame tyrime būtinumą ir argumentuoti jo parodymų patikimumą, apeliaciniame skunde teigė, kad esant labai didelei įrangos aptikimo galimybei dėl jos panaudojimo specifikos, be to, esant grėsmei liudytojo gyvybei, kadangi įranga turėjo būti neribotą laiką ant suimto liudytojo kūno jam esant kameroje, t. y. gyvybei pavojingoje vietoje, buvo nuspręsta netaikyti slaptos priemonės fiksavimo garso ir vaizdo įranga.

Tokį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija vertina ne tik kaip neįtikinamą, bet ir prieštaraujantį jau minėtam prokuroro prašymui teismui leisti slapta panaudoti įrangą, ją sumontuojant kameroje, bet ne įduodant įslaptintam liudytojui.

Kita vertus, prokuroro prašymo teismui antrąją dalį (ir teismo leidimo realizavimą) teisėjų kolegija taip pat vertina vien kaip procesinį formalumą, nes jo praktinis realizavimas visiškai neatitiko prašymo turinio.

Dėl to slaptų veiksmų (neatskleidžiant savo tapatybės) atlikimo protokolas nelaikomas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus atitinkančiu dokumentu, kuriuo galima pagrįsta asmens kaltę.

Teisėjų kolegija pastebėjo ir tai, jog įslaptintas liudytojas Nr. 1 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2012 m. vasario 17 d., tačiau šio protokolo turinys, išskyrus paskutinius keturis papildomus sakinius, iš esmės pažodžiui sutampa su jau minėto slaptų veiksmų (neatskleidžiant savo tapatybės) atlikimo protokolo, surašyto 2012 m. vasario 3 d., turiniu.

Dėl to nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas netyrė aptariamo liudytojo Nr. 1 apklausos protokolo. Beje, reaguodama į apeliacinio skundo teiginius, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos parodymus ištyrė ir šioje nutartyje dėl jų pasisakė.

Pastebėtina ir tai, jog įslaptintas liudytojas Nr. 1 gana išsamiai papasakojo tai, ką tariamai išgirdo iš J. I., tačiau negalėjo nieko sukonkretinti, nes neprisiminė, kada, kiek kartų tokie pokalbiai vyko. Tiesa, į vieną teisėjos klausimą liudytojas atsakė, kad J. I. apie įvykį pradėjo pasakoti jau kitą dieną, kai jie susitiko kameroje, tačiau dėl šioje nutartyje išdėstytų argumentų toks atsakymas teisėjų kolegijos neįtikino.

Liudytojas iki apklausos jau dešimt kartų buvo teistas. Ši aplinkybė neleido teismui jo kaip slapto bendradarbio parodymų vertinti kaip patikimų.

Liudytojas apibūdino J. I. išvaizdą, nurodė kartu buvusių kameroje asmenų skaičių. Tai patvirtina, jog jis iš tiesų buvo vienoje kameroje su J. I., tačiau neįrodo teisėtomis priemonėmis iš jo gavus tikros informacijos apie įvykį.

Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija atmeta įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymus kaip nepatikimą įrodymą, gautą neteisėtu būdu, kuriuo negalima pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad J. I. visada nuosekliai tvirtino J. Č. nenužudęs, nes įvykio metu nebuvęs kambaryje, pro kurio langą ji iškrito.

Beje, būtina atkreipti dėmesį, jog skunde gana dažnai panaudotos frazės ,,galimas“, ,,galimai“, ,,galėjo“, rodančios paties apelianto neįsitikinimą nužudymo versija.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokuroro argumentai neįtikinami, jie neįrodo nuteistojo kaltės nužudžius J. Č.

Teisėjų kolegija neginčija nei specialisto išvados Nr. T-N 2174/11 (01) duomenų (2 t., 182 b. l.), nei teismo ekspertės D. Z. paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tačiau konstatuoja, jog prokuroras juos vertino vienpusiškai.

Pirmiausia atkreipiamas dėmesys, kad apklausiant ekspertę D. Z. ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 184–186 b. l.) jai buvo nurodytos kaip nustatytos aplinkybės, jog J. I. buvo apsvaigęs nuo metamfetamino, kurį jis vartojo 2011 m. spalio 31 d. vakarą (nors vartojimo laiko objektyviai nepatvirtino bylos duomenys). Dėl to atsakydama į klausimą, ar nurodytomis aplinkybėmis J. I. per trumpą laiką, t. y. 16 minučių, galėjo užmigti, ekspertė atsakė, kad tai mažai tikėtina, nes metamfetaminas yra psichinę ir fizinę organizmo veiklą stimuliuojanti, o ne slopinanti medžiaga.

Pagal minėtą specialisto išvadą J. I. šlapime rasta tik metamfetamino pėdsakų.

Taigi specialisto išvados duomenys bei teismo ekspertės paaiškinimai priešingai, nei teigė prokuroras, nepaneigė galimybės J. I. užmigti. Priešingu atveju būtų sunku paaiškinti, kodėl jis paliko šokančius svečius (ir J. Č. kartu su jais) vienus.

Pats J. I. paaiškino, kodėl jis užmigo nenusirengęs: jis metamfetaminą vartojo prieš kelias dienas, įvykio vakarą buvo mažai išgėręs (ryte buvus blaivų patvirtino jau minėtos specialisto išvados Nr. T-N 2174/11 (01) duomenys), bet labai pavargęs, todėl svečius paliko linksmintis, o pats nuėjo į kitą kambarį atsigulti.

Tokių aplinkybių bylos duomenys nepaneigia, o nuėjimas į kitą kambarį ir atsigulimas nenusirengus gali būti paaiškintas tuo, kad jis dar nebuvo pasirūpinęs svečių nakvyne, nebuvo atnešęs jiems patalynės (jis tą padarė tik vėliau, kai M. Č. jį pažadino, prašydamas išvesti iš kambario girtą J. Č.), todėl negalėjo nueiti miegoti visai nakčiai.

Nesunkiai paaiškinama ir tai, kodėl ilgai neatidarė durų policijos pareigūnams: jis galvojo, jog policiją iškvietė kaimynai dėl svečiams šokant garsiai grojusios muzikos, todėl nenorėjo gauti didelės baudos už triukšmo kėlimą naktį. Antrą kartą M. Č. pažadinus ir pasakius, kad atvažiavo gaisrinė, jis pamatė, jog kitame kambaryje nėra J. Č., suprato ją iškritus pro atidarytą langą ir tada atidarė duris.

Dėl išdėstytų argumentų J. I. nereikėjo, kaip teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, greitai, net nespėjus nusirengti, atsigulti į lovą ir imituoti miego, o nežinant, kaip pasielgti ir pasiteisinti pareigūnams dėl J. Č. mirties, neleisti svečiui atidaryti durų.

Prokuroras apeliacinės instancijos teisme abejojo J. I. parodymais, kad jis pro langą galėjo pamatyti ir iš septinto aukšto atpažinti apačioje gulinčią J. Č.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ši nuteistojo parodymų dalis, nors ji ir nėra visiškai nuosekli (tačiau tai galima paaiškinti stresu dėl įvykio, kadangi su J. Č. kartu gyveno, ir su tuo susijusiomis atminties spragomis), neturi esminės reikšmės, kad jį būtų galima pripažinti kaltu dėl nužudymo. Įėjęs į kambarį, kuriame paliko J. Č., J. I. lovoje jos nerado, bet pamatė pravirą langą, todėl padarė logišką išvadą, jog lauke guli būtent ji.

Tokiai įvykių sekai neprieštarauja prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymai.

Taip vertinant situaciją, laikomi nepagrįstais bei išsamiau nekomentuojami prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad J. I. elgesys nesidomėjus nukentėjusiosios sveikatos būkle, nesiėmus jokių priemonių suteikti medicinos pagalbą, ramiai nuėjus atsigulti ir gana ilgai į butą neįleidus pareigūnų rodo jo tyčios nužudyti J. Č. kryptingumą.

Prokuroras nurodė objektyviai nustatytą aplinkybę, jog tarp J. I. bei J. Č. jau anksčiau kildavo nesutarimų, prieš ją buvo vartojamas smurtas.

Teisėjų kolegija to neginčija, tą pripažino pats nuteistasis, bet tai nereiškia, kad ankstesni nesutarimai ar net J. I. fiziniai veiksmai prieš J. Č. gali būti siejami su nagrinėjamu konkrečiu įvykiu, juo labiau kad bylos duomenys įrodo konfliktų priežastį dažniausiai buvus pačios J. Č. elgesį.

Dėl to liudytojos E. M. parodymų, jog J. I. anksčiau buvo grasinęs J. Č. išmesti iš trečio aukšto (tai liudytojai sakė J. Č.), teisėjų kolegija nevertina kaip patikimų, nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, pvz. po to įvykio nukentėjusiosios kreipimasis į policiją.

Pastaroji liudytoja buvo tik lengvai (0,50 promilės) išgėrusi (1 t., 149 b. l.), nemiegojo, be to, su J. Č. buvo gerai pažįstama, bendravo trejus metus, todėl neturėjo suinteresuotumo liudyti jos nenaudai ir nepagrįstai ginti J. I.

Prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojas M. Č., būdamas J. I. draugas, suinteresuotas jam padėti, paremtas tik objektyviais duomenimis nepagrįsta prielaida.

Atkreipiamas prokuroro dėmesys, jog BPK 78, 79 straipsniai nedraudžia draugams liudyti apie jiems žinomas reikšmingas bylai aplinkybes. Toks liudijimas negali būti iš anksto vertinamas kaip nepatikimas, nes teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Būtent taip aptariamų liudytojų parodymus įvertino abiejų instancijų teismai.

Galima pripažinti, kad liudytojas M. Č. kartais painiojo vakaro įvykių seką, tačiau tam neabejotinai turėjo įtakos ne draugystė su J. I., bet jo didelis girtumas (2,67 promilės, – 2 t., 84 b. l.). Kita vertus, esmines aplinkybes šis liudytojas visada parodė vienodai.

Kaip liudytoja apklausta kaimynė A. D. taip pat neparodė virš jos esančiame bute buvus kokį nors konfliktą. Ji girdėjo tik garsią muziką, vaikinų bei merginų balsus, trepsėjimą.

Pagal prokuroro nurodytas įvykio aplinkybes konflikto metu J. I. stovėjo prieš ant palangės sėdėjusią J. Č. (arba šalia jos), užsimojo kumščiu, tarytum norėdamas suduoti į veidą, o ši instinktyviai atsitraukė, prarado pusiausvyrą ir iškrito pro langą.

Tokia versija teisėjų kolegijai neatrodo įtikinama.

Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į įvykio vietos apžiūros protokolus, kuriuos prokuroras įvardija kaip J. I. kaltę patvirtinančius įrodymų šaltinius, bei prie jų esančias nuotraukas ir schemą (1 t., 13–30, 31–35 b. l.). Teisėjų kolegija neabejoja įvykio vietą apžiūrėjusių pareigūnų profesionalumu ir tiki, kad jie įvykio vietą užfiksavo tokią, kokią rado atvykę, nieko kambaryje nekeitė.

Iš kambario, pro kurio langą iškrito J. Č., nuotraukų (1 t., 21, 22 b. l.) matyti, jog užuolaida užtraukta, langas pravertas, šalia lango stovi lova. Sudarytoje schemoje nurodyta, kad nuo lovos krašto iki atidaryto lango yra tik 0,648 m (1 t., 35 b. l.).

Teisėjų kolegija konstatuoja situacijos nerealumą, jog galima bendrauti (šiuo atveju bartis, nors barnio niekas negirdėjo), kai asmenis skiria užuolaida. Abu buvus už užuolaidos yra dar nerealiau.

Kita vertus, esant vos didesniam nei pusės metro atstumui tarp lovos ir 75⁰ kampu į vidų praverto lango, neįmanoma užsimoti dešine ranka, nes trukdo lango rėmas, o byloje nėra jokių duomenų, kad J. I. buvo kairiarankis ir galėjo užsimoti kaire ranka.

Taigi prokuroro sumodeliuotą situaciją teisėjų kolegija atmeta kaip neįtikinamą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į nukentėjusiosios aprangą įvykio metu. Iš kambaryje buvusių asmenų parodymų neabejotinai nustatyta, jog vakarėlio pabaigoje labai girta J. Č. (2,89 promilės alkoholio, – 1 t., 58–63 b. l.) viršutinę kūno dalį buvo prisidengusi tik liemenėle. Iš jau minėto įvykio vietos apžiūros protokolo ir nuotraukų (1 t., 20 b. l.) matyti, kad pro langą iškritusi J. Č. ant liemenėlės vilkėjo striukę.

Logiškai nepaaiškinama, kodėl spalio 31 d. vėlų vakarą ji apsivilko striukę, atsidarė langą (liudytojas I. M. parodė, jog lauke buvo šalta), atsisėdo ant palangės ir ėmė konfliktuoti su J. I. Tokia situacija (šaltas oras) paneigia įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymus, kad prie praviro lango J. I. ir mergina nusprendė pasikalbėti. Tačiau visiškai galima situacija, jog nukentėjusioji prie praviro lango rūkė (byloje nustatyta, kad ji rūkydavo), todėl nenorėdama sušalti apsivilko striukę. Tam visiškai neprieštarauja prokuroro apeliaciniame skunde vėl sveika logika argumentuojami teiginiai (palangės plotis, aukštis nuo grindų iki palangės ir pan.).

Jau minėtas J. Č. didelis girtumas leidžia teigti, jog rūkydama ji galėjo neišlaikyti pusiausvyros, atsilošti ir iškristi pro langą, juo labiau kad specialisto išvadoje Nr. M 1475/11 (01) nurodyta, jog J. Č. lavono kraujyje rasta metamfetamino, amfetamino, diazepamo ir nordazepamo, rodančių, kad prieš mirtį ji vartojo sintetinius amfetamino grupės narkotikus ir benzodiazepinų grupės medikamentus, o šių preparatų tarpusavio sąveika centrinę nervų sistemą veikia slopinančiai, tai ypač pavojinga kartu vartojant alkoholį; šis apsinuodijimas turėjo įtakos nukentėjusiosios psichosomatinei būklei, galėjusiai sąlygoti neprognozuojamą elgesį (1 t., 58–63 b. l.).

Šią specialisto išvadą davęs teismo medicinos ekspertas G. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog asmuo, tuo pačiu metu vartojantis ir alkoholį, ir narkotikus, tikrai galėjo prarasti koordinaciją, narkotikai galėjo sukelti haliucinaciją.

Panašią išvadą padarė ir teismo psichologė ekspertė V. J., specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodžiusi, kad net ir dėl nežymaus apsvaigimo nuo alkoholio dėl slopinamojo alkoholio poveikio sulėtėja žmogaus reakcija bei refleksai, o esančio vidutinio ir sunkaus apsvaigimo nuo alkoholio būsenos asmens situacijos suvokimą, reagavimą į ją, elgesį lemia jau ne objektyvios situacinės aplinkybės ir tam asmeniui būdingi ypatumai, bet dėl alkoholio poveikio kokybiškai pakitę (sutrikę) aplinkos suvokimas ir vertinimas, emocijų bei elgesio kontrolės ir reguliacijos mechanizmai, kitos psichikos funkcijos (mąstymas, atmintis, dėmesys); kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas kartu su alkoholiu sustiprina jo poveikį psichikai (1 t., 117– 120 b. l.).

Teisėjų kolegija nesiremia kita aptariamos specialisto išvados dalimi, jog neatmetama galimybė J. Č. prarasti pusiausvyrą, instinktyviai sureaguojant į J. I. užsimojimą kumščiu, kadangi prokuroro suformuluotoje užduotyje atlikti objekto tyrimą (1 t., 111–114 b. l.) konkreti situacija sumodeliuota pagal įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymus bei kitus duomenis, kuriuos abiejų instancijų teismai įvertino kitaip, nei prokuroras. Šiuo atveju ekspertės atsakymą sąlygojo jai pateikta informacija, kurią teisėjų kolegija vertina kaip nepasitvirtinusią.

Atsakydama į šį skundo argumentą teisėjų kolegija pripažįsta, jog byloje iš tiesų nėra tokių duomenų. Teisėjų kolegija nemano, kad J. Č. sąmoningai nusižudė, ir konstatuoja, jog jos iškritimas pro langą buvo nelaimingas atsitikimas.

Nenustačius, kad J. I. atliko kokius nors veiksmus, prisidėjusius prie kilusių neatitaisomų padarinių – J. Č. mirties, t. y. nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, teisėjų kolegija laiko netikslingu atsakinėti į prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl J. I. kaltės formos, galimo veikos perkvalifikavimo į BK 132 straipsnio 1 dalį, idealiosios nusikaltimų sutapties.

Beje, prokuroro apeliacinio skundo teiginys, jog kaltinamajame akte nurodytas abi veikas J. I. padarė esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, net jeigu jis būtų pripažintas kaltu dėl J. Č. mirties, neatitinka baudžiamosios teisės doktrinoje suformuluotos ir teismų praktikoje taikomos nusikaltimų idealiosios sutapties sampratos.

Pirmosios instancijos teismui dėl J. Č. nužudymo pagrįstai priėmus išteisinamąjį nuosprendį, teisingas ir kitas teismo sprendimas nukentėjusiosios G. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, nes tai atitinka BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas. Taigi ir likusioje dalyje prokuroro apeliacinis skundas nepagrįstas.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo

BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio antrojoje dalyje numatyta, į ką teismas skirdamas bausmę turi atsižvelgti.

Nuteistasis J. I. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog už neteisėtą psichotropinės medžiagos laikymą jam paskirta aiškiai per griežta bausmės rūšis, teismas savo sprendimo reikiamai nemotyvavo.

Nuosprendžio antrame ir trečiame lapuose aiškiai išdėstyti argumentai, kodėl teismas paskyrė mažesnę, nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su išdėstytais argumentais sutinka, todėl jų nekartoja.

Skirdamas bausmę teismas jau atsižvelgė į nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas bausmės rūšiai bei dydžiui reikšmingas aplinkybes ir jas išdėstė skundžiamame nuosprendyje. Teismas argumentavo, kodėl paskyrė būtent laisvės atėmimą, o ne kitos rūšies bausmę.

Apeliantas neteisus teigdamas, kad remiantis teisingumo ir protingumo principais buvo visos sąlygos bei pagrindai paskirti vieną iš švelnesnių bausmės rūšių.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Jos paskirtis yra ne tik užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bet ir sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, jį nubausti bei paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenys rodo, jog ankstesnės švelnios bausmės apeliantui neturėjo jokio poveikio, nes jis ir vėl nusikalsdavo (3 t., 6–7 b. l.). Dar daugiau, už psichotropinės medžiagos laikymą J. I. dar kartą nuteistas jau po to, kai priimtas skundžiamas nuosprendis (4 t., 41–43 b. l.).

Tai reiškia, kad jis vartojo šias medžiagas ir prieš, ir po aptariamo nusikaltimo. Taigi neįtikinamas, nerodantis apelianto nuoširdumo apeliacinio skundo argumentas, jog J. I. neketino pats vartoti laikyto metamfetamino, o tik jį atėmė iš J. Č. siekdamas, kad ji nevartotų.

Be to, aptariama aplinkybė rodo, jog švelnesnė bausmės rūšis, teismo paskirta kitose bylose, neatliko bent kiek žymesnės dalies savo paskirties.

Kita vertus, išdėstyti argumentai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad nors nagrinėjama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, ji yra pavojinga paties apelianto kaip visuomenės nario sveikatai ar net gyvybei.

Neteisinga nuomonė, jog tokia veika nesukelia sunkių padarinių. Susiformavusi narkotinių ar psichotropinių medžiagų paklausa sąlygoja jų pasiūlą, t. y. skatina nusikalsti tokių medžiagų pardavėjus, o tai, savo ruožtu, vėlgi skatina atsirasti naujus pirkėjus, kurių, tam nesant sąlygų, nebūtų arba jų būtų mažiau. Taigi narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimas nėra vien konkretaus žmogaus asmeninis reikalas, nes jis galiausiai kelia rimtą pavojų dalies visuomenės, neturinčios tvirtų moralinių nuostatų, ypač gyvenimo patirties neturinčio ir pasiduodančio bendraamžių įtakai jaunimo, sveikatai bei saugumui.

Niekuo nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad J. I. paskirtą bausmę galima švelninti dėl to, jog procesas užtruko.

Pagal EŽTT sprendimus ir pagal juos formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą ir nesilaikoma BPK 2 straipsnyje numatytos prokuroro bei ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigos, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems.

Šiuo aspektu teismų praktika atsispindi EŽTT bylose Beck prieš Norvegiją (Beck v. Norway, no 26390/95, judgment of 26 June 2001), Wejrup prieš Daniją (Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002), T. K. prieš Vengriją (Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgment of 28 September 2004), Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgment of 24 February 2005), Sorvisto prieš Suomiją (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04, judgment of 13 January 2009) ir kt., taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-503/2010, 2K-192/2011, 2K-7-109/2013, 2K-150/2014 ir kt.

Taigi sprendimas dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (be kita ko, taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę, pvz. EŽTT byla Jakumas prieš Lietuvą (Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgment of 18 July 2006).

Iš apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos duomenų matyti, jog nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki skundžiamo nuosprendžio J. I. paskelbimo praėjo pusantrų metų. Per šį laikotarpį, tiriant J. Č. mirtį sukėlusias aplinkybes, atlikta daugybė specialių žinių reikalaujančių tyrimų, procesinių veiksmų. Kardomoji priemonė – suėmimas, įtarus J. Č. nužudymu, J. I. taikyta tik tris su puse mėnesio, vėliau ji pakeista švelnesnėmis. Byla nagrinėta teisme gana intensyviai, nuo bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje truko tik nepilnus šešis mėnesius. Taigi negalima teigti, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme trukmė buvo neproporcingai ilga, jog būtų pagrindas mažinti bausmę dėl nepateisinamų procesinių delsimų.

Nėra pagrindo apeliantui taikyti ir BK 75 straipsnio nuostatų bei atidėti bausmės vykdymo, nors įstatymas to nedraudžia daryti, net jeigu neišnykęs teistumas.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad aptariamų įstatymo nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Negalima ignoruoti to, jog bausmės vykdymo atidėjimui svarbus ne tik veikų priskyrimas nesunkių ar apysunkių nusikaltimų kategorijai, už kuriuos paskirtos ne didesnės, nei įstatyme nurodytos bausmės, bet ir teismo manymas, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Šioje nutartyje jau pasisakyta, jog abiejų instancijų teismai neturėjo ir neturi pagrindo taip manyti.

Taigi apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. I. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir nėra per griežta.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo J. I. apeliacinius skundus atmesti.