Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Donata Kravčenkienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „YIT Lietuva“ ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnyje nustatyta, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog (duomenys neskelbtini)automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Įvykio metu šis automobilis buvo apdraustas Transporto priemonių draudimu (KASKO). Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis pripažintas draudžiamuoju. Ieškovė savo ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą grindžia nurodydama, kad atsakovė, kaip kelio valdytoja CK 6.266 straipsnio prasme, yra atsakinga už kelio dangos defektais padarytą žalą. Atsakovė, nesutikdama su ieškinio reikalavimais, nurodo, kad negali būti laikoma atsakinga už dėl kelio trūkumų kilusią žalą, nes sutartimi perdavė Vilniaus miesto Šiaurinės dalies gatves, įskaitant ir (duomenys neskelbtini), valdyti UAB ,,YIT Lietuva“, kuri ir turi būti laikoma faktiniu gatvių valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme. Be to, nėra aiškios įvykio aplinkybės ir automobiliui padaryta žala. Taigi, iš esmės ginčas kilęs dėl dviejų klausimų: dėl asmens, atsakingo už žalą, atsiradusią automobiliui įvažiavus į kelio duobę, ir ginčo įvykio faktinių aplinkybių, reikšmingų nustatant civilinės atsakomybės sąlygas.

CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. CK 6.266 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Aptartų nuostatų gramatinės konstrukcijos rodo, kad: i) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje numatyta bendroji taisyklė (prezumpcija), kad už kelio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako kelio savininkas, t. y. asmuo, kuris kelią valdo nuosavybės teise (CK 4.37 straipsnis); ii) visgi, savininkas neatsako už kelio trūkumų sukeltą žalą tuomet, kai kelio valdymas yra perleistas kitam asmeniui – valdytojui. Valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolių teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. Atskirų griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje apžvalgą Nr. AC-48-1 ir joje nurodytą kasacinę praktiką) (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 23 straipsnio 4 dalis, 27 straipsnio 1 dalis).

Teismų praktikoje pastebėta, kad CK 6.266 straipsnis numato (aptaria) tik statinių savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę, tačiau nereguliuoja valdymo teisės perdavimo taisyklių (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-407-934/2020, nutarties 37 punktą). Esant ginčui dėl to, ar kelio (gatvės) savininkės (atsakovės) turima kelio (gatvės), esančio (duomenys neskelbtini), valdymo teisė buvo perduota kitam asmeniui ir todėl atsakovei kyla pareiga pagal CK 6.266 nuostatas civiline tvarka atsakyti už asmeniui padarytą turtinę žalą, būtina vertinti, ar atsakovė, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, faktinių bylos aplinkybių kontekste iš tiesų yra perdavusi savo valdymo teisę į kelią (gatvę). Viešosios nuosavybės teisinius santykius visų pirma reguliuoja viešosios teisės normos ir CK nuostatos taikomos tik tiek, kiek viešosios nuosavybės įgyvendinimo teisinių santykių nesureguliuoja atitinkamai įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovė yra kelio ruožo, kuriame buvo kelio dangos defektas ir įvyko eismo įvykis, savininkė. Atsakovė, ginčydama savo, kaip kelio savininkės ir valdytojos atsakomybę už kelio defektu transporto priemonei padarytą žalą, teigė, kad sutartimi buvo perdavusi Vilniaus miesto Šiaurinė dalies gatves, tarp jų ir (duomenys neskelbtini), valdyti trečiajam asmeniui UAB ,,YIT Lietuva“, kuri ir turi būti laikoma faktiniu gatvių valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra įtvirtinti kriterijai, kada kitas asmuo pripažintinas statinio valdytoju CK 6.266 straipsnio pagrindu tuo atveju, kai statinio savininkas (valdytojas) nurodo, kad pagal sutartį atsakomybė už statinio konstrukcijos defektą tenka kitam asmeniui. Teismas, konstatuodamas statinio valdymą, turi tirti sutarties turinį, aiškinti jos sąlygas pagal sutarties pažodinę reikšmę, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes ir nustatyti, ar sudaryta sutartimi kitam asmeniui buvo perduota objekto, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, ar tik techninės priežiūros teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017). Teismas, spręsdamas dėl sutarties sąlygų turinio, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011; 2017 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017; ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės administracija (užsakovas) ir UAB ,,YIT Lietuva“ (UAB „YIT Infra Lietuva“) (rangovas) sudarė pirkimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią rangovas įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto Šiaurinės miesto dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, o užsakovas įsipareigojo sudaryti rangovui būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti už faktiškai atliktus darbus (Sutarties 1 punktas). Pagal Sutarties 9 punktą, užsakovas sumoka rangovui už faktiškai atliktus darbus, jei darbai atlikti tinkamai, kokybiškai ir laiku pagal darbų priėmimo – perdavimo aktą, darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymą ir pateiktas PVM sąskaitas faktūras arba lygiaverčius dokumentus. Už papildomus darbus nemokama, jei tai susiję su savavališkais sprendimais. Sutarties 16.1 punkte rangovas įsipareigojo darbus atlikti tinkamai, kokybiškai ir laiku, gavus raštišką užsakovo užsakymą. Sutarties 16.11 punkte įtvirtinta, kad rangovas įsipareigoja ,,nuolat vesti jam perduodamų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną. Rangovas privalo eksploatuojamų gatvių ir kiemų dangos defektus, kurie kelia grėsmę eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui, nedelsiant pažymėti gairelėmis, aptverti ir nedelsiant šalinti (taisyti) bei apie šią aplinkybę informuoti užsakovą. Rangovas nuo Sutarties pasirašymo dienos iki Sutarties galiojimo pabaigos yra laikomas gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto Vakarinės dalies valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį ir pagal 6.270 straipsnio 2 dalį, privalo atlyginti užsakovui ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės“. Kitais atvejais, kurie nekelia grėsmės eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui, rangovas apie pastebėtus defektus turi informuoti užsakovą ir darbus atlikti pagal jo pateiktą raštišką užsakymą ir jame nurodytas apimtis (Sutarties 16.12 punktas). Sutartimi šalys susitarė, kad rangovas atliks nuolatinę priskirtų gatvių ir kiemų stebėseną, tačiau visais atvejais prieš atlikdamas kelio remonto darbus rangovas privalo gauti užsakovo (atsakovės) raštišką užsakymą, priešingu atveju už atliktus darbus neapmokama. Tik tais atvejais, kai kelio defektai kelia grėsmę eismo saugumui, atsakovės užsakymas nebūtinas, tačiau atsakovė apie tokią situaciją turi būti informuojama. Įvertinus šių Sutarties nuostatų turinį, nėra pagrindo išvadai, kad rangovas priskirtų prižiūrėti kelių valdymą įgyvendino savarankiškai (CK 6.193 straipsnis). Priešingai, kelių remonto darbai gali būti atlikti tik savivaldybės raštiško užsakymo pagrindu, t. y. gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus rangovas atlieka ne savo nuožiūra, o pagal atsakovės nurodymus. Net išskirtinai pavojingose situacijose, kai veiksmų būtina imtis nedelsiant, rangovas privalo informuoti atsakovę. Aplinkybė, kad Sutartyje įrašyta nuostata, jog rangovas yra kelio valdytojas CK 6.266 straipsnio prasme ir įsipareigojo atlyginti nuostolius dėl netinkamos kelių priežiūros, savaime nėra pagrindas daryti priešingos išvados. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vien tik sutarties nuostatos, kad rangovas yra laikomas gatvių ir kiemų dangos valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį ir privalo atlyginti tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės, savaime neįrodo, jog rangovas yra kelio ir jame esančių įrenginių valdytojas. Reikia analizuoti šalių sudarytą sutartį kompleksiškai, vertinant, ar rangovui yra suteikta teisė savarankiškai, savo nuožiūra valdyti kelius, daryti fizinį poveikį, ar jam yra priskirta tik techninės priežiūros funkcija (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-503-560/2019). Nagrinėjamu atveju sutarties turinio analizė leidžia pripažinti, kad rangovui teisė savo nuožiūra valdyti kelius nebuvo perduota, su juo pasirašyta sutartis kvalifikuotina kaip kelių techninės priežiūros sutartis. Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymą ir valdymo teisės perdavimą kitiems subjektams reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatos. Pagal pastarojo įstatymo 48 straipsnio 2 dalį savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba, kurios išimtinei kompetencijai priskiriamas sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punktas). Savivaldybės turtą kitos savivaldybės institucijos, įstaigos, organizacijos ir įmonės valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 3 dalis). Taigi, savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik tarybos sprendimu. Nagrinėjamu atveju apie tokį perdavimą duomenų byloje nėra. CK 6.266 straipsnio nuostatų pagrindu kitiems asmenims negali būti perduota valdymo teisė į savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1531-590/2017). Teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju atsakovės ir trečiojo asmens (duomenys neskelbtini) sutartis turi būti vertinama kaip susitarimas dėl kelių techninės priežiūros darbų vykdymo, įskaitant stebėseną ir eismo saugumui keliančių defektų pašalinimą. Dėl to spręstina, kad šia sutartimi kelių valdymo teisė nebuvo perduota rangovui ir jų valdytoja CK 6.266 straipsnio prasme yra atsakovė. Nagrinėjamu atveju ieškovė turi teisę, esant pagrindui, reikšti reikalavimą dėl žalos, padarytos kelio dangos defektu, atlyginimo kelio valdytojai (savininkei) atsakovei.

Atsakovė atsiliepime teigia, kad nagrinėjamoje situacijoje automobilio vairuotojo veiksmai pasireiškė rizikos prisiėmimu neapdairiai ir neatsargiai vairuojant automobilį, kuris laikytinas padidinto pavojaus šaltiniu. Atsakovės nuomone, automobilio vairuotojas dėl savo kaltės nepastebėjo kliūties kelyje. Pažymėtina, jog CK 6.266 straipsnyje įtvirtinta griežtoji deliktinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-219/ 2019). Tai reiškia, kad deliktinės atsakomybės be kaltės atveju žalą sukėlusio asmens kaltės nereikia nustatyti, tačiau teisinę reikšmę sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio turi paties nukentėjusiojo kaltės forma, nes jo tyčia ir didelis neatsargumas yra pagrindas mažinti arba šalinti žalą padariusio asmens atsakomybę (CK 6.266 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. Atskirų griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų Lietuvos kasacinė jurisprudencijos apžvalga Nr. AC-48-1) (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 23 straipsnio 4 dalis, 27 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020). Vertinant, ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, reikšminga yra tai, ar nukentėjusysis sąmoningai neatsižvelgė į tam tikrą riziką, dėl kurios buvo instruktuotas, įspėtas ar neabejotinai žinojo ją esant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. Atskirų griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje apžvalga Nr. AC-48-1). Teismo vertinimu, byloje nenustatytas didelis automobilio vairuotojo neatsargumas. Atsakovė neįrodė, kad automobilį vairavęs asmuo būtų elgęsis nerūpestingai. Iš bylos įrodymų nenustatyta, kad automobilio vairuotojas važiavo itin dideliu greičiu arba itin pavojingai manevruodamas. Teismas sprendžia, kad automobilio vairuotojo veiksmuose didelio neatsargumo nėra. Byloje nenustatyta automobilio valdytojo (vairuotojo) tyčia ar didelis neatsargumas, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovei netaikyti civilinės atsakomybes ar taikyti civilinę atsakomybė tik iš dalies (CPK 185 straipsnis).

Atsakovė teigė, kad žalos dydis nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai įrodytas, žalos suma yra nepagrįsta, per didelė. Teismas pažymi, jog žalos dydį ieškovė įrodinėjo remonto darbų sąmata, remonto darbų sąskaita ir automobilio nuotraukomis. UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) remonto sąmata patvirtina, kad transporto priemonei buvo atlikti remonto darbai, kurių kaina 400,70 Eur. Ieškovė paaiškino, kad šioje sąmatoje buvo įtraukta ir ratlankio kaina (90,00 Eur), tačiau UAB (duomenys neskelbtini) ratlankio nekeitė, dėl tos priežasties draudėjai buvo kompensuota UAB (duomenys neskelbtini)atliktų darbų, susijusių su bamperio remontu, kaina, išminusavus besąlyginę išskaitą, t. y. 286,27 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą - 130,00 Eur besąlyginė išskaita. Taigi, draudėjai už bamperio remontą buvo išmokėta 156,27 Eur. Pažeisto ratlankio kaina buvo apskaičiuota atskirai AB „Lietuvos draudimas“ žalų eksperto vertintojo sudarant sąmatą išmokant draudėjai draudimo išmoką ir nereikalaujant įrodymų, patvirtinančių ratlankio keitimą ar remontą. Už ratlankį, įvertinus nusidėvėjimą, buvo paskaičiuota 143,53 Eur. Ši suma buvo išmokėta. Į bylą pateikti tai patvirtinantys duomenys. Ieškovė paragino atsakovę atlyginti patirtus nuostolius, tačiau atsakovė atsisakė atlyginti ieškovės patirtus nuostolius. Atsižvelgiant į išdėstytą, daryti išvada, kad atsakovės argumentai nepaneigia ieškovės prašomos priteisti sumos pagrįstumo ir nesudaro pagrindo abejoti tuo, kad nurodyto dydžio žala transporto priemonei buvo padaryta ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis. Vadovaujantis išdėstytu, pripažintina, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas ir tekintinas. Iš atsakovės ieškovei priteistinas 299,80 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Remiantis pateiktais įrodymais ir atsakovei nepateikus juos paneigti galinčios medžiagos, konstatuotina, kad kelio su žalą sukėlusiu defektu valdytoja CK 6.266 straipsnio prasme laikytina atsakovė, ieškovės apdraustas automobilis įvažiavo į šiame kelyje buvusią duobę ir buvo apgadintas, t. y. dėl kelio defekto kilo žalos, kurią atlyginio draudikė ieškovė ir regreso tvarka reikalauja priteisti iš atsakovės – už žalą atsakingos kelio su defektu dangoje valdytojos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad yra visos atsakovės civilinės atsakomybės CK 6.266 straipsnio pagrindu sąlygos. Dėl to ieškovės ieškinys atsakovei dėl žalos atlyginimo tenkintinas (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 6.1015 straipsnis, 6.280 straipsnio 1 dalis).

Teismo nustatytos aplinkybės pagrindžia, jog ieškovė įrodė visas sąlygas atsakovės civilinei atsakomybei kilti, pateikė tinkamus įrodymus apie išmokėtą draudimo išmoką, todėl įvertinus pateiktus duomenis, ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo laikomas įrodytu ir pagrįstu bei teismo tenkinamas.

Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, 6.261 straipsniu, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos 8,38 Eur palūkanos, kurios buvo apskaičiuotos taikant 5 procentų metinių palūkanų normą.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio l dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (308,18 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020-11-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.38 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys yra patenkintas, ieškovei iš atsakovės priteistina 85,08 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kadangi byloje bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios (5 Eur) valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumos – šios išlaidos iš atsakovės nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, į. k. 111109233, ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, 299,80 Eur žalos atlyginimą, 8,38 Eur palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (308,18 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-11-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 85,08 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.