Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, bylą pageidavo nagrinėti rašytinio proceso tvarka (1 t. 18 b. l., 3 t., 58, 61 b. l.).

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui.

Iš byloje esančios 2020-01-30 pažymos Nr. 60-3919 (1 t., 47-61 b. l.) matyti, kad pareiškėjas A. S., laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2017-01-08 iki 2018-10-31, viso 618 dienų, skirtingose gyvenamosiose kamerose vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,74 kv. m iki 22,45 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti kameros gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, ventiliacija neveikia, vėdinama tik per langus, drėgna, tamsu, neužtikrinamas tinkamas patalpos apšvietimas, natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas, dirbtinė apšvieta per stipri, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę – nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovė į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (1 t., 87-158 b. l.), iš kurių matosi, kad kamera Nr. 13, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. vasario mėn., patikrinta 2017 m. balandžio 4 d., 2018 m. balandžio 10 d., 2018 m. birželio 1 d. ir 2018 m. gruodžio 5 d. 2017 m. balandžio 4 d. patikrinimo metu oro temperatūra šioje kameroje atitiko reikalavimus, tačiau 2018 m. balandžio 10 d. šioje kameroje užfiksuoti oro temperatūros ir dirbtinės apšvietos pažeidimai; santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus. 2018 m. birželio 1 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 13 nustatytas higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas (lempos be apsauginių gaubtų).

Pareiškėjo laikymo kamera Nr. 17 patikrinta 2017 m. sausio 9 d., nustatyta, kad dirbtinė apšvieta šioje kameroje atitiko reikalavimus; pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2017 m. kovo mėn.

Šiaulių TI gyvenamojoje kameroje Nr. 39, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. liepos mėn., 2018 m. balandžio 10 d. patikrinimo metu santykinė oro drėgmė, oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus, nurodyta, kad galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta, tačiau nustatytas higienos normos 12 punkto pažeidimas – lempos be apsauginių gaubtų; šis pažeidimas užfiksuotas ir 2018 m. gruodžio 5 d. patikrinimo metu.

Pareiškėjo laikymo kamera Nr. 43 (buvo laikomas 2018 m. spalio mėn.) patikrinta 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. rugpjūčio 3 d., oro temperatūra atitiko higienos normos reikalavimus, nurodyta, kad galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta, tačiau 2018-08-03 nustatytas higienos normos 12 punkto pažeidimas – lempos be apsauginių gaubtų.

Pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 46, kurioje jis buvo laikomas 2017 m. kovo – balandžio mėn., 2017 m. kovo 7 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. atliktų patikrinimų metu dirbtinė apšvieta, santykinė oro drėgmė, oro temperatūra atitiko reikalavimus, nurodyta, kad galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta, pelėsio nėra, taip pat nenustatyta veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus.

Šiaulių TI gyvenamojoje kameroje Nr. 59, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2018 m. sausio 30 d., 2017 m. lapkričio 8 d. ir 2018 m. kovo 21 d. patikrinimų metu dirbtinė apšvieta, santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra atitiko higienos normos reikalavimus, nurodyta, kad pelėsio nėra, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta, tačiau nustatytas higienos normos 12 punkto pažeidimas – lempos be apsauginių gaubtų.

Pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 72 (buvo laikomas 2018 m. rugsėjo – spalio mėn.) 2018 m. balandžio 10 d. patikrinimo metu santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra atitiko reikalavimus, tačiau nustatytas higienos normos 12 punkto pažeidimas – lempos be apsauginių gaubtų. Kad šis pažeidimas pašalintas užfiksuota 2018 m. spalio 18 d. patikrinimo metu, o 2018 m. rugpjūčio 3 d. patikrinimo metu nustatyta, kad ši kamera remontuojama.

Šiaulių TI gyvenamoji kamera Nr. 87, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. vasario – kovo mėn., patikrinta tik 2017 m. balandžio 4 d., dirbtinė apšvieta, oro temperatūra atitiko reikalavimus, nurodyta, kad pelėsio nėra, taip pat nėra veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta.

Pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 102 (buvo laikomas 2017 m. birželio mėn.), 2017 m. balandžio 25 d. patikrinimo metu nustatytas pelėsis, dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus, 2018 m. vasario 13 d. patikrinimo metu užfiksuota, kad reikalavimus atitinka ir oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė, pelėsio nėra, nustatytas higienos normos 12 punkto pažeidimas.

Šiaulių TI gyvenamoji kamera Nr. 103, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. balandžio mėn., patikrinta 2016 m. spalio 5 d. ir 2017 m. balandžio 4 d., dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra patikrinimų metų atitiko reikalavimus, nurodyta, kad pelėsio nėra, vėdinimas per langus galimas.

Pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 106 (buvo laikomas 2017 m. spalio mėn.) 2017 m. balandžio 4 d. atlikto patikrinimo metu oro temperatūra atitiko reikalavimus, tačiau nustatytas pelėsis. 2017 m. lapkričio 8 d. šioje kameroje pelėsio nebuvo užfiksuota, dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus, nurodyta, kad galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta, tačiau nustatytas higienos normos 12 punkto pažeidimas – lempos be apsauginių gaubtų.

Iš Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymų apie Šiaulių TI kamerose 2016 m., 2017 m. ir 2018 m. atliktus remonto darbus (1 t., 68-85 b. l.) matosi, kad 2016 metais buvo remontuojamos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 103 ir 104, kameroje Nr. 103 rugpjūčio – rugsėjo mėn. nuvalytas pelėsis, nudažyti nuvalyti plotai, o kameroje Nr. 104 rugsėjo mėnesį suremontuotos lubos, sienos ir grindys, sumontuoti nauji vamzdžiai, sanitarinio mazgo aptvėrimas. 2017 metų vasario mėn. kameroje Nr. 39 išglaistytos ir nudažytos sienos ir lubos, sumontuoti nauji sanitarinio mazgo vamzdžiai, klozetas ir praustuvas, nudažytos grotos, lovos, stalas, suolai, kėdės, lentynos, o gegužės mėn. kameroje Nr. 106 nuvalytos ir perdažytos lubos bei sienos. 2018 m. liepos – rugsėjo mėn. kameroje Nr. 72 suremontuotos sienos ir lubos, įrengti nauji WC vamzdynai ir naujas WC su nuleidimo bakeliu, sumontuota nauja WC atitvara, perdažytos grotos, sumontuotos naujos lentynos.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad pareiškėjas kamerose Nr. 13, 39, 43, 59, 72 ir 106 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkto, numatančio, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, reikalavimus, atsižvelgiant, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad dirbtinė apšvieta kamerose buvo labai stipri, nuo jos skaudėjo galvą ir akis, taip pat kameroje Nr. 13, nesilaikant higienos normos 14 punkto, reglamentuojančio patalpų dirbtinę apšvietą, ir 16 punkto, reglamentuojančio patalpų oro temperatūrą, reikalavimų, bei kameroje Nr. 102, pažeidžiant 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Nors 2017 m. balandžio 4 d. patikrinimo metu pelėsis buvo nustatytas ir kameroje Nr. 106, tačiau pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2017 m. spalio mėn., o pelėsis kameroje nuvalytas atliekant remontą 2017 m. gegužės mėn., todėl laikytina, kad pareiškėjo laikymo metu pelėsio šioje kameroje nebebuvo.

Atsakovė nepateikė jokių duomenų apie kamerą Nr. 42, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 267 dienas tiek 2017 metais, tiek 2018 metais, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad 2017 – 2018 metais atlikus patikrinimus kitose Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, santykinės oro drėgmės pažeidimų nebuvo nustatyta, tik kameroje Nr. 13 nustatyti dirbtinės apšvietos ir oro temperatūros pažeidimai, pelėsis tik kamerose Nr. 102 ir 106, tačiau daugelyje kamerų nustatyti higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimai.

Atsakovė į bylą pateikė 2020 m. vasario 10 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą Nr. 61-476 (2 t., 12 b. l.), kurioje nurodyta, kad A. S. į Šiaulių TI su skundais kreipėsi; iš pridėtų skundų turinio matosi, jog pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi dėl jam paskirto veganiško maitinimo, o 2017 m. rugsėjo ir spalio mėn. – dėl to, kad nebuvo leista paskambinti ir pasimatyti su žmona (2 t., 13-21 b. l.). Taigi dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų kameroje Nr. 42 pareiškėjas nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo laikyti, kad kamera Nr. 42 neatitiko higienos normos reikalavimų.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ir pareiškėjas nurodo, ir visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metų nustatė, kad galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, unitazas yra gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų asmenų atskirtas sienele, ne aukštesne kaip 1,35 m, nėra jokios kabinos, ne kartą naudojantis tualetu pareigūnai neįspėję atidarydavo duris, kamerose nėra atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (1 t., 62-63 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,78 iki 2,31 m. Į bylą pateiktos ir kamerų fotonuotraukos (1 t., 159-171 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimai į sanitarinius mazgus kamerose atitverti durimis (kameros Nr. 13, 42, 46, 59, 17, 14) arba užuolaidomis (Nr. 72, 106, 102, 87, 103, 104, 43). EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.); tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtose bylose (žr. pvz. 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-3133-662/2019, Nr. A-3219-662/2019, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-551-1062 ir kt.). Tačiau pareiškėjas privatumo pažeidimą sieja tik su tuo, kad unitazas kameroje nuo kitų asmenų atskirtas ne aukštesne kaip 1,35 m sienele ir nėra jokios kabinos, kas paneigta atsakovės pateiktais duomenimis apie sanitarinių mazgų įrengimą, todėl laikytina, kad privatumas, pareiškėjui naudojantis sanitariniais įrenginiais, buvo minimaliai užtikrintas. Tačiau nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 5-6 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja laikymo nežmoniškomis ar žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, pasivaikščiojimai organizuojami ant stogo, kur išeina visų kamerų ventiliacinės angos.

LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore, nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną, pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punkte reglamentuota, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, jos uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu; pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių), vidinių grotuotų kamerų durų nėra; išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių; pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 (galiojo iki 2017-11-22 įsakymo Nr. 1/01-358 priėmimo) suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore trukmė, o 2017-11-22 įsakymu Nr. 1/01-358 ir 2018-04-16 įsakymu Nr. 1/01-130 - dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso 73-75 straipsnių nustatyta tvarka (1 t., 191-193 b. l.). Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis skirtingas - nuo 17,31 iki 22,44 kv. m., pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). 2017 m. gruodžio 1 d. ir 2018 m. birželio 1 d. atliktų patikrinimo metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas nustatė, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelius vertinant pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34 punkto reikalavimus, pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, tvarkingi, valomi kasdien ŠTI vadovo nustatyta tvarka, kiemeliuose sumontuoti lietaus nutekėjimo vamzdžiai (1 t., 124-125, 142-143 b. l.). Taigi patikrinimo aktų duomenys paneigia pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, pareiškėjas nurodo, kad turėjo galimybę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas ant pastato stogo atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose kamerose nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, norint iškviesti pareigūną, tenka daužyti į duris.

Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punkte ir pasakyta, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, darytina išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.). Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl galimai patirtos žalos nesant iškvietimo mygtuko, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrintas suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo vykdomi kultūros, sporto, saviraiškos, mokslo ir kiti renginiai, negalėjo sportuoti lauke ir patalpose. Atsakovas į bylą pateikė 2020-02-10 Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą (2 t., 12 b. l.), kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, įstaigoje veikia biblioteka, kurioje suimtieji savišvietai gali gauti grožinės ir teisinės literatūros, į kameras, esant galimybei, duodama po vieną laikraštį, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; Šiaulių TI bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, savanoriais, kurie vykdo meno terapijas, moko rankdarbių, skaito paskaitas įvairiomis socialinėmis temomis; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, stalo teniso patalpą, krepšinio aikštelę bei užimtumo kambarį - skaityklą pagal kiekvieną savaitę direktoriaus tvirtinamą grafiką; suimtieji ir nuteistieji taip pat gali dalyvauti susitikimuose su katalikų kunigu ir stačiatikių šventiku; Šiaulių TI organizuojamose sporto varžybose dalyvauja suimtieji ir nuteistieji, kurie patys kreipiasi į būrio viršininką ir pareiškia norą jose dalyvauti, informacija apie planuojamus renginius skelbiama kamerose; A. S. buvimo Šiaulių TI laikotarpiu jam buvo suteikta galimybė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose. Į bylą pateikta ir Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (2 t., 7-11 b. l.) bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtinti Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai (2 t., 26-188 b. l.), iš kurių matosi, kad suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitę buvo vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, teniso salę, krepšinio aikštelę, žaidimų kambarį), tame tarpe ir iš tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

Pareiškėjas nurodo, kad buvimo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės puvo, nebuvo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus, dviem savaitėm gaudavo tik pusę rulonėlio.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/ar dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje; draudžiama laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius perduoti kitiems asmenims; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 (nauja redakcija nuo 2017-01-01), numato, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalai pagalvei ir antklodei, taip pat higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas, dantų pasta, dantų šepetėlis ir dezodorantas), o jeigu asmuo su savimi turi ne visas nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi; vėliau higienos reikmenimis aprūpinami tik nemokūs asmenys, esant rašytiniam jų prašymui. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę, o 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu (1 t., 95-97, 112-114, 115-117, 118-120, 129, 137-138, 139-141 b. l.), nustatė, kad Šiaulių TI patalynė ir kitas minkštas inventorius yra švarus, asmenims išduotas inventorius įrašomas „Asmeninės sąskaitos kortelėje“, pasirašytinai po du rankšluosčius išduodama asmeniui atvykus į laisvės atėmimo vietą ir kas kartą prieš dušą; asmenims minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas dezinfekavimo kameroje, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija pagal higienos normos HN 134:2015 reikalavimus; švari patalynė Šiaulių TI laikomiems asmenims išduodama ne rečiau kaip vieną kartą į savaitę po nusiprausimo duše ir kiekvieną kartą atvykus į įstaigą. Taigi patikrinimų rezultatai paneigia pareiškėjo teiginius dėl čiužinių būklės, iš įrašų pareiškėjo aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis asmenėse sąskaitose matosi, kad patalyne ir higienos priemonėmis, tame tarpe ir tualetiniu popieriumi, jis buvo aprūpintas tinkamai (1 t., 194-195 b. l.). Byloje nėra duomenų, jog dėl patalynės kiekio, jos būklės, neišdavimo pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, pareiškėjas nenurodo, kad jis buvo nemokus ir raštu prašė išduoti jam tualetinį popierių, tačiau to nebuvo padaryta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl čiužinių būklės, patalynės ir tualetinio popieriaus trūkumo atmestinos, kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas nurodo, kad naudotis skalbykla ir turėti švaros privilegiją galėjo tik asmenys, turintys pinigų Asmeninėje sąskaitoje, nes asmeninių drabužių skalbimo paslaugos buvo apmokestintos. Apatinį trikotažą plaudavo tik tuo atveju, jeigu suimtasis turėjo tam tikslui skirtą skalbinių maišą. Jeigu suimtasis sąskaitoje neturėjo pinigų, viršutiniai drabužiai buvo skalbiami tik vieną kartą per du mėnesius.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad įstaigoje nemokamai skalbiami ir džiovinami suimtųjų/nuteistųjų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė, suimtieji turi teisę per tris mėnesius, o nuteistieji – per šešis mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamų drabužių, patalynės, avalynės siuntinį, suimtiesiems/nuteistiesiems taip pat sudaryta galimybė nešvarius drabužius perduoti išskalbti savo artimajam ar kitam asmeniui. Į bylą pateiktas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012-10-31 įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtintas Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas (1 t., 196-198 b. l.), kur nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė yra skalbiama Šiaulių TI skalbykloje nemokamai, ne dažniau kaip kartą per savaitę pagal asmeninių skalbinių surinkimo grafiką, suimtieji (nuteistieji), pageidaujantys išsiskalbti asmeninius skalbinius, užpildo nustatytos formos Skalbimo paslaugų užsakymo lapą, iš kiekvienos kameros asmeniniai skalbiniai sudedami į atskirą skalbinių maišą, kuris pažymimas tos kameros numerio žetonu. 2012-11-20 įsakymu Nr. 1/01-236, kurį vėliau pakeitė 2017-06-28 įsakymu Nr. 1/01-162 Šiaulių TI direktorius patvirtinto Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašą (1., 200-202, 2 t., 2-6 b. l.), kur numatyta, kad viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, viršutiniai skalbiniai skalbti priimami kartą per mėnesį pagal surinkimo grafiką; asmenys, pageidaujantys išsiskalbti ar chemiškai valyti savo viršutinius drabužius, privalo užpildyti patvirtintos formos užsakymo lapą ir skalbinius sudėti į atitinkamą maišelį. Jeigu suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje neturi pakankamai lėšų, patikrinama, ar asmuo yra nemokus. Laikoma, kad asmuo yra nemokus, kai per mėnesį iki skalbimo paslaugos užsakymo savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai asmuo nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Viršutiniai rūbai nemokiems asmenims skalbiami įstaigos skalbykloje kartą per mėnesį. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu ne kartą konstatavo, kad sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius sudarytos, Šiaulių TI skalbykloje įrengta ir pagal nustatytą tvarką naudojama skalbimo ir džiovinimo įranga (1 t., 87-89, 90-94, 103-105, 112-114, 151-153, 156-158 b. l.). Taigi pareiškėjo teiginiai, kad apatinis trikotažas Šiaulių TI skalbiamas tik tokiu atveju, jeigu suimtasis turi tam tikslui skirtą skalbinių maišą, ir kad viršutiniai drabužiai skalbiami tik vieną kartą į du mėnesius, nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius ar patalynę, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti asmeninius drabužius, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI dažnai nebūna karšto vandens, dušas užtikrinamas tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 min.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovė nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu nustatė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę Šiaulių TI suimtiesiems suteikiama galimybė nusiprausti duše, prausimosi duše periodiškumas - ne rečiau kaip kartą per savaitę (įskaitant ir sanitarinį švarinimą po etapavimo) išlaikomas (1 t., 115-117, 126-128). Pareiškėjas pats patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas. Pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kur nebūdavo karšto vandens – duše ar kamerose, šis jo teiginys nekonkretus, nesusietas su juo pačiu, todėl tokio teiginio nepakanka konstatuoti, kad Šiaulių TI pažeidžiama prausimosi tvarka.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo pilna tarakonų, vorų, administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu ne kartą konstatavo, kad Šiaulių TI nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą kartą į ketvirtį atlieka šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija“ ir pažymi kenkėjų kontrolės stebėjimų bei darbų atlikimo žurnale (1 t., 87-89, 90-94, 98-101, 103-105, 108-111, 112-114, 115-117, 118-120, 126-128, 139-141, 151-153, 156-158 b. l.). Taigi byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad įstaigos administracija nesiima priemonių parazitų ir graužikų naikinimui, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jo laikymo kamerose atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija ir dezinsekcija jo prašymu nebuvo atlikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo kopetėlių į antrą gultų aukštą, buvo tik dvi kėdės, prie stalo neužtekdavo vietos visiems atsisėsti, dėl to tekdavo valgyti atšalusį maistą.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Atsakovė atsiliepime tik išanalizavo teisės aktus, reglamentuojančius kamerų aprūpinimą baldais, tačiau visiškai nepasisakė dėl konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose buvusių baldų. Pažymoje apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (1 t., 64-67 b. l.) nurodyta, kad kamerose yra stalai, taburetės arba suoliukai, gultai ir pastatomos lentynos, tačiau kai kuriose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (pvz., Nr. 14, 17, 43, 59, 87, 104) yra tik po vieną-dvi taburetes ar po vieną suoliuką, nors šiose kamerose buvo laikoma ir po 5-6 asmenis. Iš pateiktų fotonuotraukų (1 t., 159-171 b. l.) taip pat matosi, kad kameros nebuvo aprūpintos tokiu taburečių (suolų) skaičiumi, kad jų užtektų kiekvienam kameroje laikomam asmeniui, tačiau daugumoje kamerų stalai pastatyti taip, kad asmenys jais galėtų naudotis sėdėdami ant lovų. Pareiškėjas nenurodo, kad būtent jam neužteko vietos atsisėsti prie stalo, kopetėlių įrengimo teisės aktai nereglamentuoja, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl kėdžių trūkumo ar kopetėlių neįrengimo pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI šiukšlių konteineriai buvo prie gyvenamųjų kamerų langų, todėl tekdavo nuolat užuosti nemalonų kvapą. Atsakovė pateikė papildomus duomenis, kad konteineriai laikomi prie įstaigoje esančios parduotuvės ir įvažiavimo vartų, t. y. atskiroje teritorijoje nei rėžiminis korpusas, šias teritorijas skiria didelis atstumas bei mūrinė tvora, o patys konteineriai yra hermetizuoti, sandarūs (3 t., 52 b. l.). Pareiškėjo teiginiai dėl konteinerių abstraktūs, pareiškėjas nenurodo, po kokios konkrečiai kameros langais stovėjo šiukšlių konteineriai, ar jis dėl patiriamų nepatogumų kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, o ši atsisakė spręsti šį klausimą, todėl pareiškėjo nurodomų duomenų nepakanka konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus ar neveikimą ir laikyti, kad pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas, nebuvo kaloringas ir skanus, dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, maistas paduodamas pro duris į kamerą, nebuvo sveriamas, dažnai neatitiko nustatyto kiekio, be to, jam reikalingas specialus maisto davinys pagal ligą, kurį gaudavo tik po daugelio prašymų.

LR suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Pagal Fiziologines mitybos normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14, nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maisto energetinės vertė norma asmeniui per parą yra 2298 kcal. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015-07-20, toliau – Taisyklės). Taisyklių 5 punkte numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, 6 punkte nurodyti asmenų maitinimo valgiaraščiai, 7 punkte nurodoma, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi, dėl netinkamo maitinimo pareiškėjas nesiskundė. Į bylą pateikti 2017-02-22 ir 2017-11-20 cheminių tyrimų protokolai (1 t., 187-190 b. l.), iš kurių matosi, kad iš Šiaulių TI paimtų maisto mėginių energetinė vertė yra 2502 kcal (2017-02-22) ir 2512 kcal (2017-11-20), taigi atitinka nustatytas fiziologines mitybos normas. Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2016-12-14 atlikto patikrinimų metu nustatė, jog maistas laikomas tinkamoje temperatūroje (1 t., 172-176), tačiau 2018-04-24 bei 2018-10-03 konstatavo, kad neužtikrinama atvežto karšto maisto termosuose laikymo temperatūra (1 t., 177-181, 182-186 b. l.), taigi pasitvirtino pareiškėjo teiginys, kad maistas Šiaulių TI dalinamas atšalęs, todėl pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Dėl specialaus maisto davinio atsakovės atstovas nurodė, kad Šiaulių TI atsižvelgus į pareiškėjo prašymą nuo 2018-08-14 jam buvo paskirtas veganiškas maitinimas, dėl dietinio maitinimo į gydytoją pareiškėjas nesikreipė, todėl toks maitinimas jam nebuvo skirtas (3 t., 87, 96 b. l.). Į bylą pateikta ir pareiškėjo skundo dėl 2018-08-23 negauto specialaus maisto kopija, į kurį atsakė VšĮ „Bruneros“, teikiančios maistą Šiaulių TI, mitybos skyriaus vadovė, atsakyme nurodyta, kad paslaugos teikėjas veganiško valgiaraščio griežtai laikosi (3 t., 89-91 b. l.). Iš 2018-08-23 krovinio važtaraščio kopijos matosi, kad tą dieną vakarienei buvo atvežtas ir veganiškas maistas (3 t., 93 b. l.). Atsižvelgus į šias aplinkybes nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjas veganiško maitinimo negavo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.