Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2018 m. lapkričio mėn.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senatį šioje byloje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti atlyginti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2018 m. spalio 31 d., o į teismą kreipėsi tik 2020 m. sausio 8 d., nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2017 m. sausio 7 d. turi būti taikoma ieškinio senatis. Dėl to nagrinėtinos tik bylos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 8 d. iki 2018 m. spalio 31 d.

9. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d. (toliau – ir Įsakymas), 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui. Kaip minėta, laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2017 m. sausio 8 d. iki 2018 m. spalio 31, t. y. iš viso – 618 dienų, skirtingose gyvenamosiose kamerose vienas arba su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,74 kv. m iki 22,45 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti kameros gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus. Įsakyme nėra nurodyta, kad, apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius, sanitarinių mazgų užimamą plotą ir jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui kamerose teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus duomenis apie baldų užimamą plotą ir apžiūrėjus į bylą pateiktas kamerų nuotraukas, nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo suvaržyta.

10. Teismas pažymėjo, kad visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015). Teismas įvertinęs bylos duomenis (t. y. byloje pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Šiaulių departamento patikrinimo aktus), nustatė, kad pareiškėjas kamerose Nr. 13, 39, 43, 59, 72 ir 106 buvo laikomas pažeidžiant HN 134:2015 12 punkto, numatančio, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi (lempos buvo be gaubtų) reikalavimus, taip pat pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 13, nesilaikant HN 134:2015 14 punkto, reglamentuojančio patalpų dirbtinę apšvietą, ir 16 punkto, reglamentuojančio patalpų oro temperatūrą, reikalavimų, bei kameroje Nr. 102, pažeidžiant HN 134:2015 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Nors 2017 m. balandžio 4 d. patikrinimo metu pelėsis buvo nustatytas ir kameroje Nr. 106, tačiau pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2017 m. spalio mėn., o pelėsis kameroje nuvalytas atliekant remontą 2017 m. gegužės mėn., todėl vertintina, kad pareiškėjo kalinimo metu pelėsio šioje kameroje nebebuvo.

11. Teismas pastebėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų apie kamerą Nr. 42, kurioje pareiškėjas buvo laikomas tiek 2017 m., tiek 2018 m. Visgi dėl netinkamų laikymo sąlygų kameroje Nr. 42 pareiškėjas nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė. Todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo vertinti, kad kamera Nr. 42 neatitiko higienos normų reikalavimų.

12. Teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 17 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodė ir NVSC Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metų nustatė, kad galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas HN 134:2015 17 punktas.

13. Teismas nurodė, kad sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (neteko galios 2020 m. gruodžio 22 d.) (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba „OSB“ plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės matyti, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš „OSB“ plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,78 iki 2,31 m. Į bylą pateiktos ir kamerų nuotraukos, iš kurių matyti, kad įėjimai į sanitarinius mazgus kamerose atitverti durimis arba užuolaidomis. Pareiškėjas privatumo pažeidimą sieja tik su tuo, kad unitazas kameroje nuo kitų asmenų buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,35 m sienele ir nebuvo jokios kabinos, o tai paneigta atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie sanitarinių mazgų įrengimą. Todėl teismas konstatavo, kad privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo minimaliai užtikrintas. Tačiau nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 5–6 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o kartu ir neturtinę žalą.

14. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę ne mažiau kaip 1 valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore, nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip 1 valandos pasivaikščiojimai per dieną, pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) (toliau – ir Taisyklės) 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Eksploatavimo taisyklių 21 punkte numatyta, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punkte reglamentuota, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, jos uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu; pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių), vidinių grotuotų kamerų durų nėra; išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių; pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.

15. Teismas pabrėžė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 (galiojo iki 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. 1/01-358 priėmimo) suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimo gryname ore trukmė, o 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 ir 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130 – 2 valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis skirtingas – nuo 17,31 iki 22,44 kv. m, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). 2017 m. gruodžio 1 d. ir 2018 m. birželio 1 d. atliktų patikrinimų metu NVSC Šiaulių departamentas nustatė, kad, Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelius vertinant pagal HN 134:2015 34 punkto reikalavimus, pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, tvarkingi, valomi kasdien Šiaulių TI vadovo nustatyta tvarka, kiemeliuose sumontuoti lietaus nutekėjimo vamzdžiai. Taigi patikrinimo aktų duomenys paneigia pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, pats pareiškėjas nurodė, kad turėjo galimybę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas ant pastato stogo atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir vertinti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

16. Teismas nurodė, kad Eksploatavimo taisyklių 14.4 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Taigi teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas, dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turėjo pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl galbūt patirtos žalos nesant iškvietimo mygtuko.

17. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas į bylą pateikė Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus 2020 m. vasario 10 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, įstaigoje veikia biblioteka, kurioje suimtieji savišvietai gali gauti grožinės ir teisinės literatūros, į kameras, esant galimybei, duodama po vieną laikraštį, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; Šiaulių TI bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, savanoriais, kurie vykdo meno terapijas, moko rankdarbių, skaito paskaitas įvairiomis socialinėmis temomis; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, stalo teniso patalpą, krepšinio aikštelę bei užimtumo kambarį-skaityklą pagal kiekvieną savaitę tvirtinamą grafiką; suimtieji ir nuteistieji taip pat gali dalyvauti susitikimuose su katalikų kunigu ir stačiatikių šventiku; Šiaulių TI organizuojamose sporto varžybose dalyvauja suimtieji ir nuteistieji, kurie patys kreipiasi į būrio viršininką ir pareiškia norą jose dalyvauti, informacija apie planuojamus renginius skelbiama kamerose. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu jam buvo suteikta galimybė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose. Į bylą pateikta ir Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtinti Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai, iš kurių matyti, kad suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitę buvo vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, teniso salę, krepšinio aikštelę, žaidimų kambarį), taip pat ir iš tų kamerų, kuriose buvo laikomas, pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

18. Teismas nurodė, kad NVSC Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu nustatė, jog Šiaulių TI patalynė ir kitas minkštasis inventorius yra švarūs, asmenims išduotas inventorius įrašomas „Asmeninės sąskaitos kortelėje“, pasirašytinai po du rankšluosčius išduodama asmeniui atvykus į laisvės atėmimo vietą ir kas kartą prieš dušą; asmenims minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas dezinfekavimo kameroje, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija pagal HN 134:2015 reikalavimus; švari patalynė Šiaulių TI laikomiems asmenims išduodama ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę po nusiprausimo duše ir kiekvieną kartą atvykus į įstaigą. Taigi patikrinimų rezultatai paneigia pareiškėjo teiginius dėl čiužinių būklės, iš įrašų pareiškėjo aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis asmenėse sąskaitose matyti, kad patalyne ir higienos priemonėmis, taip pat ir tualetiniu popieriumi jis buvo aprūpintas tinkamai. Byloje nėra duomenų, kad dėl patalynės kiekio, jos būklės, neišdavimo pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne. Pareiškėjas nenurodė, kad jis buvo nemokus ir raštu prašė išduoti jam tualetinį popierių, tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl čiužinių, patalynės ir tualetinio popieriaus vertintini kaip nepagrįsti.

19. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 40 numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad įstaigoje nemokamai skalbiami ir džiovinami suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė, suimtieji turi teisę per 3 mėnesius, o nuteistieji – per 6 mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamų drabužių, patalynės, avalynės siuntinį, suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat sudaryta galimybė nešvarius drabužius perduoti išskalbti savo artimajam ar kitam asmeniui. Į bylą pateiktas Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, kuriame nustatyta, kad Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė yra skalbiami Šiaulių TI skalbykloje nemokamai, ne dažniau kaip kartą per savaitę pagal asmeninių skalbinių surinkimo grafiką, suimtieji (nuteistieji), pageidaujantys išsiskalbti asmeninius skalbinius, užpildo nustatytos formos Skalbimo paslaugų užsakymo lapą, iš kiekvienos kameros asmeniniai skalbiniai sudedami į atskirą skalbinių maišą, kuris pažymimas tos kameros numerio žetonu. Iš Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2017 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1/01-162 patvirtintų Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašų matyti, kad viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, viršutiniai skalbiniai skalbti priimami kartą per mėnesį pagal surinkimo grafiką; asmenys, pageidaujantys išsiskalbti ar chemiškai valyti savo viršutinius drabužius, privalo užpildyti patvirtintos formos užsakymo lapą ir skalbinius sudėti į atitinkamą maišelį; jeigu suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje neturi pakankamai lėšų, patikrinama, ar asmuo yra nemokus; laikoma, kad asmuo yra nemokus, kai per mėnesį iki skalbimo paslaugos užsakymo savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai asmuo nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu; viršutiniai rūbai nemokiems asmenims skalbiami įstaigos skalbykloje kartą per mėnesį. NVSC Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu ne kartą konstatavo, kad sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius sudarytos, Šiaulių TI skalbykloje įrengta ir pagal nustatytą tvarką naudojama skalbimo ir džiovinimo įranga. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad apatinis trikotažas Šiaulių TI skalbiamas tik tokiu atveju, jeigu suimtasis turi tam tikslui skirtą skalbinių maišą, kad viršutiniai drabužiai skalbiami tik vieną kartą per du mėnesius, nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius ar patalynę, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti asmeninius drabužius, nepagrįsti.

20. Teismas pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI yra dvi prausimosi patalpos, kuriose yra po aštuonis dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). NVSC Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu nustatė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę Šiaulių TI suimtiesiems suteikiama galimybė nusiprausti duše, prausimosi duše periodiškumas – ne rečiau kaip kartą per savaitę (įskaitant ir sanitarinį švarinimą po etapavimo) – išlaikomas. Pareiškėjas pats patvirtino, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu. HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kur nebūdavo karšto vandens – duše ar kamerose, šis jo teiginys nekonkretus, nesusietas su juo pačiu, todėl tokio teiginio nepakanka konstatuoti, kad Šiaulių TI pažeidžiama prausimosi tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

22. Teismas pažymėjo, kad Eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6–9 papunkčiuose nustatyta, jog kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Atsakovo atstovas atsiliepime nepasisakė dėl konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose buvusių baldų. Byloje pateiktoje pažymoje apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą nurodyta, kad kamerose yra stalai, taburetės arba suoliukai, gultai ir pastatomos lentynos, tačiau kai kuriose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (pvz., Nr. 14, 17, 43, 59, 87, 104), yra tik po vieną-dvi taburetes ar po vieną suoliuką, nors šiose kamerose buvo laikoma ir po 5–6 asmenis. Iš pateiktų nuotraukų taip pat matyti, kad kameros nebuvo aprūpintos tokiu taburečių (suolų) skaičiumi, jog jų užtektų kiekvienam kameroje laikomam asmeniui, tačiau daugumoje kamerų stalai pastatyti taip, kad asmenys jais galėtų naudotis sėdėdami ant lovų. Pareiškėjas nenurodė, kad būtent jam neužteko vietos atsisėsti prie stalo, kopėčių įrengimo teisės aktai nereglamentuoja, todėl nėra pagrindo vertinti, kad dėl kėdžių trūkumo ar kopėčių neįrengimo pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus.

23. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė papildomus duomenis, jog konteineriai laikomi prie įstaigoje esančios parduotuvės ir įvažiavimo vartų, t. y. atskiroje teritorijoje nei rėžiminis korpusas, šias teritorijas skiria didelis atstumas bei mūrinė tvora, o patys konteineriai yra hermetizuoti, sandarūs. Pareiškėjo teiginiai dėl konteinerių abstraktūs, pareiškėjas nenurodė, po kokios konkrečiai kameros langais stovėjo šiukšlių konteineriai, ar jis dėl patiriamų nepatogumų kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, o ši atsisakė spręsti šį klausimą, todėl pareiškėjo nurodomų duomenų nepakanka konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus ar neveikimą šiuo aspektu.

Žemesnės instancijos teismas

25. Teismo vertinimu, pareiškėjo kalinimas kamerose pažeidus higienos normos reikalavimus (157 dienos), visą laikymo laikotarpį iš sanitarinių įrenginių nuolat sklidęs nemalonus kvapas, pažeidimai dėl netinkamos maisto temperatūros sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 10 000 Eur. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur.