Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, V. N. į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024-08-04, 04.05 val., iki 2024-08-05, 18.35 val. (dvi dienos).

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios S. S., ir nesiartinti prie jos arčiau nei nustatytu atstumu, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinos.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo jo sulaikymo pagal šį nuosprendį dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

V. N. apeliacinis skundas atmetamas

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, nekelia kaltės ar veikos kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su jam skirta bausme bei mano ją esant per griežta.

5. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, apylinkės teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį bei pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant nuo vidurkio. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.

6. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d. įsigaliojo BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, įsigaliojus naujiems pakeitimams, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Todėl šiuo atveju, parenkant ir tikrinant pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmės rūšį nuteistajam V. N.bei nustatant jos dydį, bus vadovaujamasi nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri yra lengvinanti nuteistojo teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normų, išsprendė tiek V. N.baudžiamosios atsakomybės, tiek bausmės skyrimo klausimus bei nuteistajam paskyrė tinkamai individualizuotą, tiek padarytos veikos, tiek jo asmenybės pavojingumą atitinkančią bausmę. Pirmosios instancijos teismo motyvai aiškūs, išsamūs bei atitinkantis byloje nustatytas faktines aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

8. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas V. N. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, parinkdamas skirtinų bausmių rūšis tinkamai įvertino tiek padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, tiek kaltinamojo asmenybę bei laisvės atėmimo bausmės paskyrimą savo sprendime motyvavo. Kaip ir minėta, motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes bei su jais visiškai sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Kaip ir minėta, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu parinkdamas V. N.skirtinos bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o būtent, V. N. padarė vieną nesunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą. Be to, V. N. anksčiau teistas dešimt kartų, iš jų keturis kartus už smurtinio pobūdžio nusikaltimus prieš tą patį asmenį - savo motiną S. S., teistumas neišnykęs, baustas ir administracine tvarka, nedirba. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir, kad šią veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti tik V. N.už nusikalstamos veikos padarymą skiriant sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę maksimaliam terminui. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Nors, kaip minėta, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 61 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573) ir panaikina bausmių skyrimo skaičiuojant nuo vidurkio taisyklę bei numato sąlygas minimalios laisvės atėmimo ar alternatyvios bausmės skyrimui, tačiau šis pakeitimas neįtakoja V. N.teisinės padėties, kadangi visuma byloje nustatytų bei pirmiau aptartų aplinkybių nesudaro teisinio pagrindo nuteistajam skirti minimalią ar laisvės atėmimui alternatyvią bausmę.

9. Taip pat teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įvertinus V. N. charakterizuojančius duomenis bei ankstesniais procesiniais sprendimais jau taikytų poveikio priemonių neveiksmingumą, bausmės tikslai, tarp jų ir atimti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti asmenį nuo tokių veikų darymo, gali būti pasiekti tik laisvės atėmimo bausmę atliekant realiai, netaikant BK 75 straipsnio nuostatų (bausmės vykdymo atidėjimo).

10. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, atsižvelgęs į apelianto ankstesnius teistumus, kurie veikų padarymo metu buvo neišnykę bei nepanaikinti įstatymų nustatyta tvarka, pripažino V. N.baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veika buvo įvykdyta recidyvisto (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573), numato, jog sprendimas dėl asmens (ne)pripažinimo recidyvistu visais atvejais turi būti motyvuojamas – net jei asmuo turi neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinį nusikaltimą (BK 3 str. 2 d.). Taip pat teismas, įvertinęs asmens charakteristiką, padaryto nusikaltimo pobūdį bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes, gali ir nepriimti sprendimo asmenį pripažinti recidyvistu, tai yra naujai įsigaliojusiomis įstatymo nuostatomis panaikintas aptariamos teisės normos savaiminis taikymas.

11. Teisėjų kolegija įvertinusi pirmiau aptartų, tiek V. N.charakterizuojančių, tiek jo įvykdytos veikos pobūdį apibūdinančių duomenų visumą, tai yra, jog dėl smurto artimoje aplinkoje jis yra teisiamas nebe pirmą kartą, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, jo veika – smurtinė, įvykdyta artimoje aplinkoje – prieš savo garbaus amžiaus mamą, kuriai V. N.veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas, be to, jis anksčiau buvo teistas už analogiškas nusikalstamas veikas prieš tą pačią nukentėjusiąją S. S.net keturis kartus, bei, kaip akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, ankstesniais nuosprendžiais V. N. skirtos bausmės teigiamos įtakos V. N. elgesiui nedaro, nes jis ir toliau daro nusikalstamas veikas artimoje aplinkoje, konstatuoja, jog šiuo atveju net ir pagal naujai įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, nėra teisinio pagrindo nelaikyti V. N. recidyvistu. Taigi skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nustatyta visiškai pagrįstai. Visgi, atsižvelgus į tai, kad procesas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal nuteistojo skundą ir, atitinkamai, pagal BK 320 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą jo teisinė padėtis negali būti sunkinama, teisėjų kolegija atskiro procesinio sprendimo dėl V. N.(ne)pripažinimo recidyvistu nepriima.

12. V. N. apeliuodamas į švelnesnę bausmę nurodo, kad savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi, taip pat pripažino, kad buvo išgėręs. Visgi, šiuo atveju pažymėtina, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę. Be to, ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytų nusikaltimų yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamas veikas, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų ir panašiai). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-54-677/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-49-495/2022, 2K-28-628/2023, 2K-207-628/2023 ir kt.).

13. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nors V. N. nurodė, jog savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, tačiau nesutiko su jam inkriminuotos veikos aplinkybėmis. Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu V. N. pripažino spyręs mamai į nugarą, tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu, V. N. tvirtino, kad lygtai ją pastūmė, bet nesutiko, kad jis mamai spyrė, nes ji gulėjo ant lovos ir jis negalėjo jai spirti. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo V. N. kaltės pripažinimo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

14. Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, jog šiuo atveju jam skirta bausmė turėjo būti mažinama vienu trečdaliu, tačiau tai nebuvo atlikta. Visų pirma, pažymėtina, kad BPK 273 straipsnyje nurodyta, kad, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio metu, duodamas parodymus, nuteistasis V. N. savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pripažino tik iš dalies, teisiamojo posėdžio metu buvo atliekama liudytojos apklausa, tiriami kiti rašytiniai įrodymai. Kadangi teismui nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės kėlė abejones, teismas atliko įrodymų tyrimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo BPK 273 straipsnio nuostatomis, t. y. neatliko byloje sutrumpinto įrodymų tyrimo, ir nesumažino 1/3 nuteistajam skirtinos bausmės. Esant paminėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas.

15. Apibendrindama aptartas teisines ir faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto skundo argumentai nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės. Individualizuojant bausmę buvo įvertintos visos, tiek su apelianto asmenybe, jo elgesiu, tiek su padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ir pavojingumu susijusios aplinkybės. Nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka BK 54 straipsnyje įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus bei neprieštarauja nei teisingumo, nei proporcingumo principams ir nelaikytina per griežta. Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo V. N. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

16. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia apelianto dėmesį, kad teismas nėra saistomas prokuroro siūloma bausme, jos rūšimi ar dydžiu. Teisėjas gali parinkti tokią bausmę, kuri jo vertinimu yra teisinga. Skirdamas bausmes, teismas privalo vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme nustatytais bausmių individualizavimo (skyrimo) kriterijais, kurie nagrinėjamu atveju, kaip minėta, buvo įvertinti tinkamai. Todėl vien tai, kad teismas nustatydamas bausmės dydį nesivadovavo prokuroro siūlytu bausmės dydžiu, nereiškia, kad nuteistajam buvo paskirta neteisinga bausmė.

17. Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad bausme yra siekiama tiek nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tiek ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo, paveikti nusikaltimą padariusį asmenį, kad jis daugiau nenusikalstų. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės ir apelianto teistumai akivaizdžiai rodo, jog ankstesniais nuosprendžiais taikytos bausmės pakankamos teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, nuo pasirinkto nusikalstamo elgesio modelio bei nusikalstamų veikų darymo neatgrasė. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju V. N. už nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymą, tinkamiausia bausmės rūšis, kuria galima pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, yra laisvės atėmimas. Nors pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę maksimaliam terminui – 2 metams, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nusikalstamos veikos pavojingumą, pobūdį, padarymo aplinkybes, apeliantą charakterizuojančių duomenų visumą, sprendžia, kad tokia bausmė, priešingai nei nurodo apeliantas, nelaikytina per griežta ir nepažeidžia proporcingumo principo, o paskiriant švelnesnę bausmę nebūtų įgyvendinamas teisingumo principas. Pagrindo taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nenustatyta.

18. Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti, paskyrus švelnesnę bausmę. Priešingai, bausmės švelninimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo V. N.veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ir kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Taigi, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, paskirta laisvės atėmimo bausmė ir nustatyta jos trukmė atitiks bausmės tikslus ir įgyvendins teisingumo principą.

19. Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, apygardos teismas konstatuoja, kad priešingai nei nurodo nuteistasis V. N., Baudžiamojo kodekso nuostatos dėl paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, pažeistos nebuvo, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, taip pat nenustatyta, todėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. sausio 27 d. nuosprendis kaip teisėtas ir pagrįstas paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.