Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

2020-06-03 · Administracinė byla Nr. I1-4102-320/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-06-03
Bylos Nr.
I1-4102-320/2020
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00092-2020-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Irena Varžinskienė (pirm.)
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-4102-320/2020Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00092-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 3 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas A. P. (toliau - ir pareiškėjas, ir A. P.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam 3 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė, ir Panevėžio AVPK areštinė), atlyginti už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. (b. l. 1-2).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, jog kamerose nebuvo atskiro, nuo gyvenamosios patalpos dalies atskirto sanitarinio mazgo, todėl buvo pažeidžiamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose nėra oro šalinimo sistemos, dėl ko kamerose sklido nemalonūs kvapai. Paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą reikia daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Pareiškėjas kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas vertino kaip žeminančias orumą, sukėlusias dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, menkinimą, nepatogumus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir taip padariusias pareiškėjui neturtinę žalą (b. l. 1-2).

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu prašė A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose. Teigė, kad sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus: visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), be to, papildomai įdėti kabliukai ant kurių galima kabinti audeklus, uždengiančius sanitarinį mazgą. Atsakovės atstovas pažymėjo, jog veikiančioms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Atsakovės atstovas paminėjo, kad areštinėje yra sumontuota moderni vėdinimo sistema, kameras yra galimybė vėdinti per langus, kurie atsidaro. Tinkamą ventiliacijos veikimą patvirtinta 2019 m. balandžio 10 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento patikrinimo aktas Nr. PA-2233. Kontrolės metu HN 134:2015 17 p. (gyvenamųjų patalpų vėdinimas) pažeidimų nenustatyta. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu neteikė skundų dėl to, kad policijos pareigūnai ar kartu su pareiškėju kameroje laikomi asmenys stebėjo jį naudojantis sanitariniu mazgu, be to jis nesiskundė dėl neveikiančios ar blogai veikiančios sanitarinių mazgų patalpų oro šalinimo sistemos. Teigė, jog teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų įrengtas mygtukas areštinės pareigūnui iškviesti. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti (b. l. 6-9).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. patirtą neturtinę žalą. Bylos duomenimis (b. l. 14) nustatyta, kad pareiškėjas A. P. Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), bei kitais laikotarpiais.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliuoja nuo 2017 m. balandžio 3 d. galiojančios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas.

Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Byloje nėra duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų atlikti matavimai, susiję su apšvietimui keliamais reikalavimais. Kita vertus, sprendžiant dėl aptariamo pareiškėjo nusiskundimo pagrįstumo, atsižvelgiama ir į tai, jog pareiškėjas pareikšdamas nusiskundimus dėl netinkamo apšvietimo savo reikalavimo nedetalizavo bei nepaaiškino, dėl kokių priežasčių, ir kuriose kamerose, jo teigimu, apšvietimas buvo netinkamas. Pažymėtina, jog į bylą yra pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento patikrinimo aktai (b. l. 54-58, 61-62), kuriuose Higienos normos 134:2015 14 punkto reikalavimų pažeidimų ginčo laikotarpiu nustatyta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog nesant konkrečiai pareikšto nusiskundimo, atsakovės atstovas negali pateikti duomenų, susijusių su abstraktaus pobūdžio nusiskundimais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą ir dėl to, jog Panevėžio AVPK Areštinės kamerose, norint išsikviesti budintį policijos pareigūną, nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku.

Sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo, pažymėtina, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 (2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 5-V-379 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. balandžio 29 d.) patvirtintų Tipinių teritorinių policijos įstaigų, pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų 10 punkte numatyta, jog teritorinių policijos įstaigų areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų” (toliau – ir Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai). Atkreiptinas dėmesys, kad nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380, nei vėlesniais jo pakeitimais 2010 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 5-V-831 ir 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-31, minėtųjų Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai nenustatė reikalavimo signalizacijos mygtukus įrengti teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose, kratos atlikimo patalpose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pažymėtina, kad Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalies nuostatos įtvirtinančios rekomendaciją laisvės atėmimo vietose įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, taikytinos tik laisvės atėmimo vietose, o ne laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju Panevėžio AVPK Areštinėje). Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017). Be to, ginčo laikotarpiu galiojusios Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, 92.3 papunktis, o vėliau šią Instrukciją pakeičiant 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-889 ir 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 5-V1100, jos 93.3 papunktis įtvirtino policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekančio pareigūno pareigą periodiškai bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą.

Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepime patvirtino, jog Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai laikosi minėtųjų Instrukcijos nuostatų. Tuo tarpu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Instrukcijos nuostatų laikymąsi Panevėžio AVPK areštinėje. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK Areštinėje, nesant įrengtų signalizacijos mygtukų, kuriais būtų galima iškviesti budintį pareigūną, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, taip pat ir pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką, todėl nenustačius neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo reikalaujamą neturtinę žalą.

Pareiškėjas teigė ir tai, jog Areštinės kamerose nėra oro šalinimo sistemos, dėl ko kamerose sklido nemalonūs kvapai.

Ginčo laikotarpiu policijos įstaigų areštinės gyvenamųjų patalpų vėdinimą reglamentavo Higienos normos 134:2015 17 punktas. Minėtos higienos normos 17 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Panevėžio AVPK Areštinėje gyvenamosios patalpos vėdinamos visais aukščiau nurodytose teisės aktuose išvardintais būdais. Be to, Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad 2005 metais ir 2013 metais buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema, be to, kameras yra galimybė vėdinti ir per langus, kurie atsidaro. Sprendžiant dėl pareiškėjo nurodytų faktorių, kurie, jo teigimu, sukėlė neturtinę žalą, atsižvelgiama į visuomenės sveikatos institucijų atliktų patikrinimų, kurių metu buvo tikrinama areštinės kamerų langų būklė, vėdinimas, oro temperatūra ir oro santykinė drėgmė, rezultatus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. (5.12 4.80) PA.5-2233 nurodyta, kad atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog Areštinės kamerų langai yra varstomi, yra sudaryta galimybė vėdinti kameras per langus, kurie užsidaro sandariai, Areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, šios normos pažeidimų nenustatyta (b. l. 61-62).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog Areštinės kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nebuvo užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti oro ventiliacija, nepatvirtinti byloje nustatytais duomenimis. Byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo, konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinės žalos atsiradimo pagrindų nurodė Panevėžio AVPK areštinės kamerose privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą.

Nors atsakovės atstovas atsiliepime nurodė jog tinkamą Panevėžio AVPK areštinės sanitarinių mazgų įrengimo būklę patvirtina Nacionalinio sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322, kuriame nurodyta, jog patikrinimo metu nenustatyta jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo, tačiau bylą nagrinėjantis teismas pabrėžia, jog Higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui nekelia jokių reikalavimų, todėl akivaizdu, kad šios normos pažeidimų negalėjo būti nustatyta.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2020 metų balandžio mėnesio tarnybiniame pranešime „Dėl A. P. skundo“ nurodė, kad visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara (b. l. 16). Tos pačios dienos tarnybiniame pranešime ,,Dėl areštinės kamerų stebėjimų langelių“ nurodė, kad Panevėžio AVPK Areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti Areštinės kamerose esančių asmenų elgesį. Pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kameroje esančius kampus prie durų. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo (b. l. 10). Taip pat tos pačios dienos tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodė, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK Areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių (b. l. 12).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Nors atsakovės atstovas tvirtino, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).

Pareiškėjas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinėje buvo laikomas: nuo 2019-12-02 iki 2019-12-03 laikytas 15-oje kameroje su vienu asmeniu; toliau laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis iki 2019-12-04; 2019-12-04 laikytas 23-oje kameroje vienas; 2019-12-04 perkeltas į 25 kamerą ir ten laikytas su vienu asmeniu iki 2019-12-05; toliau laikytas toje pačioje kameroje vienas iki 2019-12-10; nuo 2019-12-10 iki 2019-12-16 laikytas 16 kameroje vienas. Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į areštinės pareigūnus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ar privatumo neužtikrinimo.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pripažįsta, jog laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d. (4 paras), ir nebuvo pateikęs prašymų nelaikyti kameroje jo vieno, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą (viso 4 paras), taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą Panevėžio AVPK areštinėje buvo pažeista. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgęs ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, pateiktą 2017 m. sausio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016. Šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis EŽTT praktika dėl bent minimalaus kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo ir įvertinęs tai, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas tik 125 cm aukščio pertvara, konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, dvasinius, psichologinius išgyvenimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės privačiai pasinaudoti tualetu pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (4 dienas nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą), bei tai, kad nepertraukiamo pažeidimo laikotarpis buvo neilgas (truko 4 paras). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju pareiškėjui priteistinas 40 eurų neturtinės žalos atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Irena Varžinskienė