- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-11-30
- Bylos Nr.
- 1A-554/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-1-00123-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Laima Garnelienė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- R. P., J. K.
- Advokatai
- Edvardas Staponkus
- Kategorijos
- 1.2.4.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimos Garnelienės ir Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo A. S. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus bei nukentėjusiųjų R. P. ir J. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme.
Tuo pačiu iš nuteistojo A. S. nukentėjusiesiems R. P. ir J. K. priteista po 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo R. P. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 20 d., tikslesnis laikas nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įvertė nukentėjusiąją A. P. į vonią. Versdamas ją į vonią jis A. P. padarė kraujosruvas dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje ir dešinėje šlaunyje, t. y. padarė A. P. nežymų sveikatos sutrikdymą.
A. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. sausio 20 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu sudavė nukentėjusiajai A. P. ne mažiau dviejų smūgių į krūtinę ir padarė kraujosruvas krūtinės ląstos minkštuosiuose audiniuose bei sudavė vieną smūgį į veido dešinę pusę ir padarė poodinę kraujosruvą dešinės akies apatinio voko ir skruosto srityse. Dėl suduotų smūgių į kūno priekinį paviršių A. P. griūdama aukštielninka galvos pakaušine kairiąja dalimi atsitrenkė į aplinkos daiktus, dėl to jai išsiliejo kraujas po galvos smegenų dangalais ir į skilvelių sistemą. A. S. sužalojęs nukentėjusiąją įvertė ją į vonią. Keldamas į vonią jis A. P. padarė kraujosruvas dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje ir dešinėje šlaunyje. Dėl stipraus galvos sumušimo, kurio pasėkoje įvyko kraujo išsiliejimas po galvos smegenų dangalais ir į skilvelių sistemą, vystėsi galvos smegenų edema ir suspaudimas, dėl to 2011 m. sausio 21 d., gulėdama vonioje, A. P. mirė, t. y. tokiu būdu A. S. ją nužudė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. S. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisti laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose, o taip pat tenkinti nukentėjusiųjų R. P. ir J. K. civilinius ieškinius.
Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. S. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, netinkamai nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei nepagrįstai sumažino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius.
Teismo išvada, kad mirtinus sužalojimus A. P. galėjo padaryti ne A. S., o kiti asmenys, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skunde prokuroras remiasi ikiteisminio tyrimo metu A. S. duotais parodymais, kad nuo 2011 m. sausio 14 d. A. P. nebuvo išėjusi iš jo namų, todėl ją galėjo mirtinai sužaloti tik kaltinamasis. Teismo posėdžio metu duoti A. S. parodymai, kad A. P. buvo išėjusi 2011 m. sausio 21 d. ir grįždama atsinešė du butelius vyno, turi būti vertinami jo kaip pasirinkta gynybinė pozicija. A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad nuo 2011 m. sausio 14 d. A. P. nebuvo išėjusi iš jo namų, patvirtina liudytojos G. V. parodymai. Teismo posėdžio metu A. S. neigė, kad tarp jo ir A. P. kilo konfliktas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad A. P. buvo jam davusi 200 Lt vynui nupirkti, ji pareikalavo atiduoti grąžą ir tarp jų įvyko konfliktas. Po to, A. P. pasituštino ant sofos. Tarp A. S. ir A. P. buvusį konfliktą iš esmės patvirtina ir liudytojos G. V. parodymai. Teismo medicinos komisijinės ekspertizės akte Nr. EKM 6/12 (03) konstatuota, kad A. P. pasituštinimas nesusijęs su dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu sukeltu galvos smegenų suspaudimu. A. P. pasituštinimą galėjo sąlygoti įvairios priežastys: girtumas, stresas, žarnyno disfunkcija, pakitimai susiję su dažnu ilgalaikiu alkoholio vartojimu. Šios ekspertų nustatytos aplinkybės neprieštarauja išvadai, kad iki pasituštinimo A. P. sužalota nebuvo. A. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neigė sudavęs smūgį į veidą A. P., tačiau nustačius, jog A. P. iš jo namų išėjusi nebuvo, smūgį A. P. į veidą, dėl kurio pastaroji griūdama susižalojo galvą ir patyrė mirtinus sužalojimus, galėjo suduoti tik A. S.. Papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. KG 36/11 (03) nurodyta, kad A. S. galėjo suduoti smūgius sveika kairiąja ranka. Šia eksperto išvada nėra pagrindo abejoti. Specialisto išvadoje Nr. M 55/11 (03) ir komisijinės ekspertizės akte Nr. EKM 6/12 (03) konstatuotas A. P. mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo būdas. Ekspertai nustatė, kad kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose bei kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu atsirado po į dešinę akiduobę suduoto smūgio, A. P. griūnant ir atsitrenkiant pakaušio kaire puse į kietą pagrindą. Teismo posėdyje dalyvavę ekspertai R. Petrauskas ir D.Vitkus detaliau paaiškino A. P. sužalojimo mechanizmą. Ekspertai nurodė, kad kai vienas žmogus, stovėdamas priešais kitą, suduoda smūgį kaire ranka, tai smūgis tenka į dešinę pusę, o nuo smūgio grūdamas atsitrenkia pakaušio kaire puse. (t. 2 b.l. 99, 107). Tokie teismo medicinos ekspertų paaiškinimai papildo bei atitinka duotas išvadas Nr. EKM 6/12(03), M 55/11(03) ir KG 36/11(03) ir leidžia daryti išvadą, kad A. S. kaire ranka sudavė smūgį A. P. į dešinę veido pusę, dėl to nukentėjusioji griūdama atsitrenkė pakaušiu į aplinkos daiktus ir patyrė mirtinus sužalojimus. Suduodamas gana stiprų smūgį nukentėjusiajai A. P. į veidą, nuo kurio pastaroji nugriuvo, A. S. suprato, kad kėsinasi į nukentėjusiosios gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę, ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, tai yra veikė netiesiogine tyčia.
Be to, teismas nepagrįstai A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino rizikingą nukentėjusiosios elgesį dėl pasituštinimo ne vietoje. Atsižvelgiant į jų abiejų netinkamą gyvenimo būdą, piktnaudžiavimą alkoholiu, darytina išvada, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo ne rizikingas nukentėjusiosios elgesys, o ilgalaikis jų girtavimas.
Prokuroras taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl turtinės ir neturtinės žalos nukentėjusiesiems atlyginimo. Nurodo, kad nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai atitinka protingumo kriterijus, neprieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio bylose, todėl turi būti tenkinami visiškai.
Be to, skunde pažymima, kad konstatavęs, jog A. P. mirtinus sužalojimus galėjo padaryti kiti asmenys, teismas turėjo perduoti bylą prokurorui, kad būtų imtasi priemonių nustatyti asmenis, padariusius nusikalstamą veiką. Perduodant bylą prokurorui, kartu su byla perduotini ir daiktiniai įrodymai, tačiau teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė juos sunaikinti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusieji R. P. ir J. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 13 d nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti A. S. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei visiškai tenkinti jų civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusieji nurodė analogiškus argumentus, kurie išdėstyti Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde.
Apeliaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas Edvardas Staponkus prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 13 d nuosprendį ir bylą nutraukti; taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, be to, nuosprendyje nenurodė motyvų, kuriais remdamasis konstatavo, jog A. S. nežymų sveikatos sutrikdymą A. P. padarė tyčiniais veiksmais. Nurodo, kad, A. P. nevalingai pasituštinus, A. S. ėmėsi priemonių, kad ji apsiplautų. Nuteistasis įvertė nukentėjusiąją į vonią, kadangi dėl ribotų savo fizinių galimybių negalėjo jos įkelti. Iš specialisto išvados Nr. KG 36/11 (03) matyti, kad dėl patirtų dešinio dilbio ir kairės kojos sužalojimų A. S. išsivystė dešinės plaštakos pirštų ir kairio kelio sąnario vidutinio laipsnio kontraktūros su kairės kojos sutrumpėjimu ir raumenų hipotrofija, todėl 2004 m. jam buvo suteikta trečioji invalidumo grupė be termino. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad A. S. yra smulkaus kūno sudėjimo, todėl viena ranka nukentėjusiosios į vonią įkelti negalėjo. Byloje nėra duomenų, kad A. S. sudavė A. P. ranka ar spyrė koja. Jei versdamas A. P. į vonią jis padarė jai kraujosruvas dešiniajame žaste, dešinėje alkūnėje ir dešinėje šlaunyje, tai tokie jo veiksmai turi būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo. Tačiau byloje nenustatyta, ar šie kūno sužalojimai A. P. buvo padaryti verčiant ją į vonią. Gynėjas nurodo, kad po to, kai A. P. buvo įversta į vonią ir apiplauta, A. S. ėmėsi priemonių, kad ją iškelti iš vonios, tačiau dėl savo negalios nesugebėjo to padaryti. Keldamas A. P. iš vonios jis taip pat galėjo padaryti jai sužalojimus, už kurių padarymą yra nuteistas. Šių aplinkybių teismas neanalizavo ir nuosprendyje neaptarė. Byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad A. S. būtent versdamas nukentėjusiąją į vonią padarė jai kraujosruvas dešiniajame žaste, dešinėje alkūnėje ir dešinėje šlaunyje. Taip pat nenustatyta, kad šiuos sužalojimus jis padarė tyčiniais savo veiksmais, norėdamas sužaloti A. P.. Specialisto išvadoje Nr. M-55/11 (3) nurodyta, jog tikėtina, kad poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešinės šlaunies srityje galėjo susidaryti A. P. verčiant į vonią ir jai išvardintomis kūno sritimis atsitrenkiant į vonios kraštus ir paviršius. Gynėjas nurodo, kad specialistai netyrė, ar sužalojimai negalėjo būti padaryti A. S. keliant A. P. iš vonios. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai pripažino A. S. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nenustatęs nuteistojo veiksmuose tyčios.
Atsikirtimu į nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinį skundą nukentėjusieji R. P. ir J. K. prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiųjų R. P. ir J. K. apeliaciniai skundai tenkinami dalinai, nuteistojo A. S. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinis skundas atmetamas.
Kadangi prokuroro ir nukentėjusiųjų asmenų apeliacinių skundų ir juose išdėstytų reikalavimų turinys yra identiškas, teisėjų kolegija į šiuos skundus atsakys kartu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo A. S. nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, nuteistojo kaltės ir jo padarytos veikos teisinio įvertinimo.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai argumentavo, kodėl neįrodytas A. S. dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Prokuroro skunde esantys argumentai dėl to, kad teismo išvados dėl A. S. veikos kvalifikavimo neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių, kolegijos manymu, yra nepakankami, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog A. S. konflikto metu sudavė nukentėjusiajai A. P. ne mažiau dviejų smūgių į krūtinę ir padarė kraujosruvas krūtinės ląstos minkštuosiuose audiniuose bei sudavė vieną smūgį į veido dešinę pusę, padarydamas kraujosruvą dešinės akies apatinio voko ir skruosto srityse, nuo kurių A. P. griūdama galvos pakaušine kairiąja dalimi atsitrenkė į aplinkos daiktus ir šis sužalojimas sąlygojo jos mirtį. Sužalojimo padarymo būdas teismo buvo pripažintas įrodytu, remiantis teismo medicinos specialistų išvadomis, taip pat teismo medicininės komisijos atlikta ekspertize, tačiau įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, nenustatyta, ar mirtį sukėlusį smūgį A. P. į galvą sudavė būtent A. S. ar kitas asmuo.
Kolegijai nekyla abejonių, kad veikos padariniai galėjo būti pakankamai stipraus smūgio pasekmė, šie padariniai yra dėsningi, tarp veiksmų suduodant smūgį ir atsiradusių žalingų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos A. P. mirčiai. Teismo medicinos ekspertai savo išvadose, o taip pat duodami paaiškinimus teismo posėdyje akcentavo tai, kad kraujo išsiliejimas po galvos smegenų dangalais ir į skilvelių sistemą nuo ko išsivystė smegenų edema, buvo rotacinio galvos smegenų judesio, nuo ko plyšo kraujagyslė, pasekmė. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir, kad nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Iš to galima daryti išvadą, kad tik neabejotinai nustačius, jog A. S. sudavė vieną stiprų smūgį A. P. į veido dešinę pusę, nuo atsirado minėtos pasekmės, jo veika priklausomai nuo kaltės formos, būtų kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas ar neatsargus gyvybės atėmimas.
Argumentai, kuriais prokuroras ir nukentėjusieji grindžia A. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra vienodi ir nėra nauji. Kaip seka iš apeliacinių skundų bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, šie argumentai buvo išsakyti jau ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, su apeliacinių skundų argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos, kaltinimo argumentai motyvuotai atmesti įvertinus byloje surinktus ir teismo betarpiškai ištirtus įrodymus, kuriuos nuosprendyje išsamiai išanalizavus, teismas ir padarė išvadas dėl nuteistojo A. S. padarytos veikos juridinės kvalifikacijos.
Prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad byloje yra patikimai nustatyta, jog A. P. iš A. S. namų nebuvo išėjusi, todėl smūgį jai į veidą, dėl kurio nukentėjusioji griūdama susižalojo galvą ir patyrė mirtinus susižalojimus, galėjo suduoti tik A. S.. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinių skundų teiginius, nes tai yra tik prielaidos.
Tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek ir apeliaciniuose skunduose atlikta nuteistojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų analizė leidžia tvirtinti, kad jie yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl jais galima remtis tiek, kiek jie atitinka kitas byloje nustatytas aplinkybes. Nuteistasis nei vienoje apklausoje nesugebėjo nuosekliai prisiminti įvykių sekos, neskyrė datų ir paros laiko. Nuosprendyje pagrįstai pastebėta, kad tai buvo nuolatinio ir net keletą parų trukusio girtavimo su nukentėjusiąja A. P. pasekmė. Apklaustas įtariamuoju 2011-01-25 A. S. parodė, kad girtavo su A. P. nuo sausio 10 d., vieną dieną pas jį lankėsi J. M., kitą dieną atėjo G. V., kuriai jis davė 100 Lt., kad nueitų į parduotuvę ir nupirktų vyno. A. S. parodė, kad negali prisiminti paros laiko, kai visi trys nuėjo miegoti – jis su A. P. miegojo viename kambaryje, o G. V. – kitame. Vienu metu jis pastebėjo, kad A. P. pasituštino sofoje ir kėlėsi, jis vedė ją į vonią apsiprausti, o kadangi ji į vonią lipti nenorėjo, tai ją įvertė jėga, apipylė vandeniu ir paliko. Po kiek laiko bandė ją iškelti iš vonios, tačiau nepavyko, todėl apklojęs antklode, paliko gulėti toliau, tuo pat metu pastebėjo mėlynę po jos dešine akimi. A. S. patvirtino, kad fizinio smurto A. P. atžvilgiu nevartojo ( 1 t., 161-163 b.l. ). Papildomai apklaustas įtariamuoju A. S. parodė, kad A. P. dienos metu jam davė 200 Lt. pirkti vynui, kai jis pats nupirko ir grįžo atgal, jie abu susiginčijo dėl grąžos. Tarp jų įvyko žodinis konfliktas, kurio metu A. P. pasituštino ant lovos, o po to nuėjo į vonią. Nukentėjusiąją į vonią įkėlė taip, kaip buvo parodęs parodymų patikrinimo vietoje metu ( 2 t., 3-6 b.l. ). Šie A. S. parodymai neatitinka anksčiau duotų, nes jis nurodė, kad ne G. V., o jis pats ėjo į parduotuvę ir konfliktavo su A. P. ne naktį, bet dienos metu. 2011-09-20 d. A. S. vėl pakeitė parodymus ir paaiškino, kad A. P. buvo išėjusi pasiimti pinigų pas vyro sūnų ar pas kaimyną ir grįžo tą pačią dieną su nupirktu vynu ( 2 t., 50-51 b.l. ). Teisiamojo posėdžio metu 2011-12-06 d. A. S. parodė, kad sausio 21 d. A. P. buvo išėjusi iš jo buto ir grįžo nupirkusi vyno, kurį jie trise su G. V. išgėrė. Kiek galima suvokti iš A. S. teisme duotų parodymų, girtuokliavimas ir po to kilęs žodinio pobūdžio konfliktas su A. P. įvyko ne naktį, tačiau dienos metu, prieš atvykstant policijai ( 2 t., 86-88 b.l. ).
Kaip vieną iš pagrindinių argumentų savo skunduose apeliantai nurodo tą aplinkybę, kad remiantis tiek nuteistojo, tiek liudytojos G. V. parodymais yra neginčijamai nustatyta, jog A. P. paros laikotarpyje iki mirties iš A. S. buto nebuvo išėjusi, todėl jos sumušimo kitoje vietoje versija turi būti atmesta.
Remiantis byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad tarp A. P. ir A. S. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu nuteistasis šaukė ant nukentėjusiosios, kad pastaroji pasituštino ant sofos. Ši aplinkybė nustatyta remiantis vienintelės įvykio liudytojos G. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o taip pat iš dalies ir A. S. teisme duotais parodymais. Liudytoja G. V. parodė, kad pas A. S. į svečius atėjo vakare, pas jį svečiavosi A. P. ir tą patį vakarą jie trise girtavo. Buvo nuėjusi į parduotuvę nupirkti alkoholio ir maisto, po to vėl gėrė alkoholinius gėrimus, kol naktį iš ketvirtadienio į penktadienį apie 00-01 val. ji nuėjo miegoti į kitą kambarį, o A. S. su A. P. liko svetainėje. Pagal G. V. parodymus, naktį ji pabudo nuo triukšmo, nes svetainėje girdėjo kaip A. S. šaukia ant A. P., kad ji dvokia. Ryte pas ją į kambarį atėjo A. S., kuris paprašė nueiti į parduotuvę ir išeidama iš buto, pastebėjo vonioje sėdinčią A. P., kuri kažką neaiškiai mykė, drebėjo, tačiau nepastebėjo, kad ji būtų sumušta. Kai ji sugrįžo iš parduotuvės, A. S. jai pasakė, kad A. P. yra negyva ir ją išvežė iš buto. Įvertinus G. V. parodymus, galima daryti išvadą, kad A. S. bute ji buvo nuo vakaro iki maždaug kitos dienos vidurdienio, kol išėjo į parduotuvę ir grįžusi sužinojo, kad A. P. mirė. G. V. girdėjo žodinį konfliktą tarp A. S. ir A. P., kai nuteistasis ant jos šaukė, kad ji pasituštino ant lovos ir nuo triukšmo pabudo, tačiau negirdėjo, kad A. S. būtų jai sudavęs smūgius, po ko A. P. būtų nukritusi ir galva atsitrenkusi į aplinkos daiktus. Liudytoja G. V. neparodė ar matė ant A. P. veido sumušimo žymių, tačiau reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad nukentėjusioji dėvėjo akinius storais rėmeliais ir jie galėjo uždengti sumušimo vietą. Teismo medicinos specialistų išvadose ir ekspertizės akte konstatuota, kad A. P. mirtis įvyko 2011-01-21 d. tarp 12-14 val., o mirtį sukėlę sužalojimai jai galėjo būti padaryti prieš 12-24 valandų iki mirties ( 2 t., 122-129 b.l. ). Atsižvelgiant į ekspertų išvadas, bei į tai, kad G. V. atvyko pas A. S. 2011-01-20 vakare, išvyko faktiškai prieš pat A. P. mirtį 2011-01-21, viešnagės metu nematė ir negirdėjo, kad A. S. būtų vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, pirmosios instancijos teismo išvados, jog mirtį sukėlusius sužalojimus A. P. galėjo patirti išėjusi iš A. S. buto dar iki atvykstant G. V., yra nepaneigtos. Tokiai išvadai neprieštarauja ir teismo medicinos komisijos ekspertų išvada, kad įvertinant kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu lokalizaciją ir tūrį, tikėtina, kad po patirtos galvos traumos „šviesusis laikotarpis“, kol po kietuoju smegenų dangalu išsiliejęs kraujas nesuspaudė galvos smegenų, galėjo trukti nuo kelių valandų iki 1 paros ( 2 t., 122-129 b.l. ). A. S. kaltės įrodymu negali būti ir ekspertų nustatytas galimas sužalojimo A. P. į galvą padarymo būdas. Nors papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje ir nurodyta, kad A. S. galėjo suduoti smūgį A. P. į dešinę galvos pusę sveika kairiąja ranka, tačiau tokia aplinkybė turi būti vertinama tik kaip prielaida, nes ekspertai buvo nustatę, kad smūgis turėjo būti stiprus. Atsižvelgus į A. S. fizinę būklę ir į tai, kad jis buvo neblaivus, abejotina, kad nuteistasis galėjo stipriai smūgiuoti nukentėjusiajai į galvos sritį. Byloje liudytoju buvo apklaustas J. M., kuris svečiavosi pas A. S. iki A. P. mirties ir po to bendravo su A. S., kai pastarasis buvo paleistas iš suėmimo. Kaip nustatyta iš J. M. parodymų, A. S. jam papasakojo tas pačias įvykio aplinkybes kaip ir teisme, t.y. nesakė, kad būtų panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją ( 2 t., 88-89 b.l. ).
2011-02-01 A. S. „paaiškinimas“ ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kad su A. P. jis susipyko dėl grąžos ir jai sudavė, nuo ko ji parkrito, negali būti įrodymų šaltiniu BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme. Jame aplinkybės išdėstytos padrikai, neaiškiai ir prieštaringai, nes A. S. nenurodo, kokiu paros metu ėjo pirkti vyno už A. P. pinigus ir ar buvo tuo metu bute G. V.. 2011-02-04 apklaustas įtariamuoju, A. S. paneigė „paaiškinime“ nurodytas aplinkybes ( 2 t., 2-6 b.l. ).
Baudžiamosios bylos dėl gyvybės atėmimo turi būti tiriamos ir nagrinėjamos teisme, išsamiai išsiaiškinant visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, priežastis, paskatinusias padaryti nusikaltimą, kaltės formą ir rūšį, dalyvavimo laipsnį bei motyvus.
Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika nužudymų bylose, privaloma atsižvelgti į tai, kad žmogaus gyvybės vertė ir svarba demokratinės santvarkos visuomenėse pripažįstama didžiausia vertybe ir jos apsauga yra įtvirtinta pamatiniuose įstatymuose ir tarptautinėse konvencijose - Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I skyriaus 2 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnyje. Teismų praktikoje nužudymo bylų ikiteisminiam tyrimui ir nagrinėjimui teisme keliami aukšti reikalavimai ( baudžiamoji byla Nr. 2K-99/2012 ). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 1 punkte yra išaiškinta, jog vienodas įstatymų dėl kėsinimosi į žmogaus gyvybę taikymas, teisingų bausmių paskyrimas yra viena svarbiausių teisėtumo ir teisingumo įgyvendinimo garantijų, užtikrinant prigimtinę žmogaus teisę į gyvybę.
A. S. buvo kaltinamas, kad smūgius nukentėjusiajai A. P. į krūtinę ir veido dešinę pusę sudavė ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, o dėl suduotų smūgių A. P. griūdama galvos pakaušine dalimi atsitrenkė į aplinkos daiktus. Teismas negali grįsti apkaltinamojo nuosprendžio prielaidomis, nes visų pirma, neįrodytas A. S. dalyvavimas padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, be to, kaip matyti iš kaltinimo teksto, nenustatytas ir galimos veikos padarymo laikas ir konkretus objektas bute, į kurią atsitrenkusi A. P. galėjo patirti mirtį sukėlusius sužalojimus. Perkvalifikuodamas A. S. nusikalstamą veiką į BK 140 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtino kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nukentėjusiojo R. P. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, nes neįrodyta, jog A. S. tyčia nužudė A. P.. Taip pat pagrįstai priteista R. P. ir J. K. po 500 Lt. žalos atlyginimo neturtinei žalai atlyginti, o padidinti priteistinas sumas žalai atlyginti, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo motyvais, kad teismas nepagrįstai pripažino A. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, kuris pasireiškė A. P. pasituštinimu ne tam skirtoje vietoje. Teismų praktikoje rizikingu elgesiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, tikėdamasis, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo. Kolegija sutinka, kad tokio A. P. elgesio, kuris aprašytas nuosprendyje negalima laikyti rizikingu, nes netinkamą gyvenimo būdą vedė tiek nuteistasis A. S., tiek ir A. P., o jos savaiminio pasituštinimo ne vietoje priežastys dėl organizmo fiziologinių sutrikimų yra atskleistos teismo medicinos specialistų išvadose. Nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo teiginys, kad teismas turėjo bylą perduoti prokurorui, nustatęs, nes A. S. dalyvavimas nužudant A. P. yra neįrodytas. BPK 303 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Bylos perdavimas prokurorui yra susijęs su įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymu, o BPK 307 straipsnyje nenumatyta, kad tokio pobūdžio sprendimai turi būti įrašyti rezoliucinėje dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė sunaikinti daiktinius įrodymus – du megztiniu ir antklodę. Šie daiktai gali turėti reikšmės, jei šioje byloje būtų atliekamas ikiteisminis tyrimas, todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai išspręsto daiktinių įrodymų likimo.
Nuteistojo A. S. gynėjas prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir bylą nutraukti, nes byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis jam inkriminuotą veiką padarė tyčia. Apeliacinio skundo argumentai, kuriais nuteistojo gynėjas grindžia savo argumentus yra nepagrįsti ir atmestini, kadangi skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai atskleistas A. S. tyčios turinys, o įrodymai, kuriais teismas pagrindė sprendimą, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Parodymų patikrinimo vietoje nuteistasis pademonstravo kokiu būdu jis įstūmė A. P. į vonią. Pagal nuteistojo parodymus, A. P. nenorėjo lipti į vonią ir laikėsi rankomis įsirėmusi į vonios kraštus, po ko A. S., kilstelėjo nukentėjusiąją ir pastaroji praradusi pusiausvyrą, žemyn galva įkrito į vonią ( 1 t., 166-182 b.l. ). Nuteistasis padarė A. P. nežymų sveikatos sutrikdymą ir veikė netiesiogine tyčia. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji nenorėjo pati lipti į vonią, todėl A. S., panaudodamas fizinę jėgą, privalėjo suvokti daromos veikos pavojingą pobūdį ir kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Skunde išdėstyti teiginiai, kad A. S. negalėjo įversti A. P. į vonią dėl savo fizinės negalios, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, kadangi žmogaus pervertimas per vonios kraštą nereikalauja bent kiek didesnių fizinių pastangų. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo būdą patvirtina ir teismo medicinos komisijos ekspertų išvada, kad kraujosruvos dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje ir dešinėje šlaunyje galėjo būti padarytos A. S. nurodytu būdu – A. P. verčiant į vonią. Kiti gynėjo apeliacinio skundo teiginiai apie A. S. pastangas iškelti nukentėjusiąją iš vonios ir tokiu būdu galimų jai sužalojimų padarymą dėl neatsargumo yra atmetami kaip nesusiję su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendį pakeisti.
Pašalinti iš nuosprendžio A. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiosios elgesys.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje buvo nuspręsta daiktinius įrodymus – du megztinius, antklodę, saugojamus Klaipėdos AVPK, sunaikinti.
Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.